Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės monetos

1. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės monetos Parengė Marius Jankauskas www.kolekcionavimas.tai.lt 2004

2. MONETOS Vienas didžiausių žmogaus genijaus išradimų – moneta – sukurtas Senovės Graikijos valdytoje Lidijoje dar VI a. pr. Kr. Monetos suvaidino nepaprastą vaidmenį prekiniams mainams palengvinti, kaip prekės pakaitalas, kaip vertės etalonas, kaip taupymo priemonė. Nors pirmieji pinigai buvo nedideli ir paprasti, tačiau buvo pagaminti iš taurių metalų – aukso ir sidabro lydinio elektrono, vėliau – iš gryno sidabro, aukso. Norint apsaugoti nuo padirbimo ir masės klastojimo jau pačiose ankstyviausiose monetose buvo įkalami įvairūs ženklai, įrašai, simboliai, gyvūnų atvaizdai, alegorinės scenos, vėlesniais amžiais – karaliaus vardas, jo atvaizdas, kaip pinigo geros kokybės garantas. Tauriųjų metalų kalumas atkreipė menininkų dėmesį, ir netrukus monetos tapo meno miniatiūromis. Monetos atskleidžia itin aukštą lygį, kurį menas pasiekė Senovės Graikijoje ir Romoje.

3. Monetų atsiradimą Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, lėmė ekonominiai veiksniai – poreikis smulkioms monetoms prekių apyvartai vykdyti, visuotiniam sidabrinės mokesčiui surinkti. Kita vertus, jų kalimui buvo būtinos prielaidos - susiformavusi vidaus rinka, pakankamas valstybės ekonominis potencialas, leidęs ne tik atlaikyti iš visos Europos suplūdusių riterių puolimą, bet ir įsivežti iš užsienio pakankamą kiekį sidabro monetoms kalti.

4. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS PINIGAI Pirmieji lietuviški pinigai kapos, apie 104 g masės lazdelės formos sidabro lydiniai su įkartomis arba be jų, vartotos XII–XV a. Vėlyviausios kapos buvo tribriaunio skerspjūvio lydiniai, iš kurių XIV a. antroje pusėje buvo gaminamos pirmosios sidabrinės monetos – Algirdo (1345-1377) penkių denarų monetos (pusgrašiai). Jų averse senaisiais gudų rašmenimis, naudotais LDK kanceliarijoje, įrašytas žodis "PIEČAT" (antspaudas), reverse pavaizduotas Algirdo heraldinis simbolis – įtveriamasis ietigalis su bizantiškuoju kryžiumi. Manoma, kad monetas su panašiu simboliu vienoje pusėje ir Gedimino stulpais kitoje galėjo kaldinti ir Algirdo brolis Kęstutis (1345-1377, 1381-1382). Atkreiptinas dėmesys, kad Kęstučio monetose vaizduojamas ietigalis pagal formą trumpesnis, reljefiškai išgaubtas, panašesnis į įmovinės arbaleto strėlės antgalį, masyvesnį nei lanko strėlės antgalis.

5. Kiek vėliau nukaldinti Jogailos (1377-1381, 1382-1392) dvidenariai, kurių averse pavaizduotas Vytis, reverse – Dvigubas (Vyčio) kryžius, taip pat Vytauto (1392-1430) monetos. Jų averse pavaizduotas Vytis, reverse – gediminaičių heraldinis ženklas Gedimino stulpai. Pastebėtina, kad Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto monetos yra dvigubos heraldikos. Vienoje jų pusėje vaizduojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio arba dinastijos ženklas, kitoje – jo siuzereno heraldinis ženklas. Tai atitiko ano meto reikalavimus vasalų pinigams, kuriuose jie privalėjo įkalti savo siuzereno ženklą. Pažymėtina, kad tai seniausi autentiški Lietuvos valstybinio herbo – Vyčio, Dvigubo kryžiaus, Gedimino stulpų atvaizdai, panašūs į pavaizduotuosius šių Lietuvos valdovų vienalaikius su monetomis antspauduose. Beje, Vytis Jogailos ir Vytauto monetose vaizduojamas ne tik stilistiškai, bet ir heraldiškai skirtingai. Šio, itin sudėtingo heraldinio simbolio, vaizdavusio raitą ir ginkluotą valdovą, meninis vaizdavimas kinta nuo realistiško iki meniškai stilizuoto. Vytauto monetose pirmąkart panaudoti lotyniški gotiški rašmenys. Tai akivaizdi 1387 m. Lietuvos krikšto išdava, rodanti sustiprėjusią Vakarų Europos kultūros įtaką Lietuvai.

6. Kartu su XV a. į Lietuvą atėjęs renesansas atnešė naujoviškas ir modernias Aleksandro (1492-1506) monetas, kuriose itin preciziškai vaizduojamas Vytis, o legendoje MON’ ALEXANDRI gotikinius rašmenis palaipsniui keičia renesansiniai. Dar ryškesni renesanso meno pavyzdžiai yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506-1544), o ypač Žygimanto Augusto (1544-1572) monetos. Žygimantas Senasis 1508 m. pusgrašiuose pirmąkart įkalė monetos išleidimo datą, 1535-1536 m. jis nukalė ir pirmuosius lietuviškus grašius, panašius į Europoje nuo 1300 m. plačiai vartotus Prahos grašius.

7. Itin meniškos monetos buvo kalamos Žygimanto Augusto laikais. 1545 m. Vilniuje, Vokiečių g. buvo atidaryta moderni monetų kalykla, kurioje dirbo geriausi Vakarų Europos meistrai. Žygimanto Augusto sidabrinės monetos – pusdenariai, denarai, dvidenariai, pusgrašiai, grašiai, dvigrašiai, trigrašiai, keturgrašiai, šešiagrašiai, pustaleriai (15 grašių), taleriai (30 grašių) –buvo tokio aukšto meninio lygio, jog tapo pavyzdžiu kitoms Vakarų Europos šalims. Įdomu tai, kad be kitų naujovių, Žygimantas Augustas nukalė pirmąją auksinę lietuvišką monetą (1547 m. dukatas), 1562 m. pirmąkart nukalė ir stambią auksinę monetą – portugalą (10 dukatų), pirmasis pradėjo monetose vaizduoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio (savo) portretą (1545 m. grašis). Jo pusgrašiuose pirmąkart pavaizduoti kalyklos valdytojo heraldiniai ženklai (1562 m. LDK žemės iždininko Gabrieliaus Tarlos). Žygimanto Augusto monetose sukurta visa galerija jo portretų, kuriuos vainikuoja 1565 m. talerių ypatingai meniškas senstančio valdovo atvaizdas.

8. Stepono Batoro (1576-1586) bei Žygimanto Vazos (1588-1632) monetose stebima barokui būdinga augalinė ornamentika. Tačiau ryškiausiai barokas atsiskleidė Zigmanto Vazos stambesnėse monetose – sidabriniuos trigrašiuose bei auksiniuose dukatuose. Jo pagrindinis požymis – puošnumas – stebimas vaizduojant valdovo rūbus, karūną, Lietuvos herbą Vytį bei Lenkijos herbą Erelį (1608-1615 m. grašiuose) ir ypatingai sudėtinguose, perpildytuose smulkiomis detalėmis pusantrokų (1619-1620 m.) bei auksinių monetų (1615-1622 m.) reverso piešiniuose. Žygimanto Vazos monetas kūrė žymūs medalių meistrai – P. Platinis (1579-1591), Jonas (Hansas) Dyla-Savičius, Hannus (Jonas) Trilneris (iki 1622 m.), Rudolfas Lehmanas (1623-1627). Itin meniškas Žygimanto Vazos portretas 1616-1622 m. portugaluose papuoštas Aukso Vilnos ordinu, kurio motyvas pakartotas dar ir reverse.

9. Baroku dvelkia ir Jono Kazimiero Vazos (1648-1672) sidabrinės bei auksinės monetos, kuriose pats valdovas vaizduojamas su laurų vainiku (1664 m. trigrašiuose, 1664-1665 m. ortuose, dukatuose). Lapelių ir šakelių gausa 1566 m. dukate gerokai kenkia monetos meniškumui. Daugelyje Jono Kazimiero lietuviškų monetų išlieka natūralistinis valdovo bei LDK herbo Vyčio vaizdavimas. Baroko dvasia alsuoja ir Frydricho Augusto 1706-1707 m. šešiagrašių – paskutinių lietuviškų viduramžių monetų išvaizda.

10. Seniausi LDK pinigai - lydiniai

11. Seniausi LDK pinigai - lydiniai Sidabro lydiniai Lietuvoje buvo žinomi nuo X a. pabaigos, kai čia buvo naudojami kaltiniai lydiniai (vartoti iki XII a. pradžios). Jie pagal radimo vietų koncentraciją dar vadinami skandinaviškais. Vėliau naudotos Novgorodo grivnos (XII–XIII a.), taip pat šešiakampio formos Kijevo grivnos (XI–XIV a.). Jos naudotos kartu su lietuviškais lydiniais.Lietuviški sidabro lydiniai skirstomi į pusapvalės lazdelės formos lydinius ir tribriaunius lydinius. Populiariai jie vadinami kapomis.

12. Lietuviški pusapvalės lazdelės formos lydiniai atsirado apie XII–XIII a. ir kursavo iki XIV a. pradžios. Jų vidutinė masė (107 g), artima pusei to meto Skandinavijos sveriamosios markės (208 g). Juose pasitaiko įkartų, kurių skaičius svyruoja nuo 1 iki 18, nors yra lydinių ir be įkartų. Spėjama, kad tokiu būdu buvo tikrinama sidabro kokybė arba žymima praba. Stambiausias pusapvalės lazdelės lydinių lobis – Rybiškių, datuojamas XIII a. vid. (Vilnius, 1930 m.). Jame rasta apie 400 lydinių. Iš viso Lietuvoje rasta per 800 pusapvalės lazdelės formos lydinių iš daugiau kaip 20 radimviečių. Latvijoje žinomos 5 radimvietės, Lenkijoje –1, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijose – 13. Apyvartoje greta „sveikų“ lydinių kursavo ir jų dalys. Tribriauniai lydiniai, kai kada vadinami rubliais, atsirado apie XIV a. pab. Jų rasta tik Lietuvos teritorijoje (daugiausia Rytų Lietuvoje). 8 vietose rasti 38 tokie lydiniai (5 sveiki ir 33 pusiniai). Lydynių masė svyruoja nuo 174 iki 185 g. Jie kursavo kartu su Rytų Europoje plačiai paplitusiais Čekijoje XIV–XV a. kaldintais Prahos grašiais ir pirmosiomis lietuviškomis monetomis iki XV a. pab. Vienas rublis prilygo 100 Prahos grašių. Tribriauniai lydiniai iš apyvartos išimti vykdant Aleksandro pinigų reformą (1495 m.). Žinomas vienas auksinis lydinys, rastas Drageliškių lobyje (masė – 28,61 g). Drageliškių lobyje rastas ir elektrono lydinys (masė 106 g). Spėjama, kad šie lietuviški lydiniai, kurie galėjo būti leidžiami apyvarton epizodiškai.