Mažoji Lietuva X VIII a.

1. Mažoji Lietuva XVIII a.

2. Mažoji Lietuva Mažoji Lietuva – istoriškai susidariusi ir iki 1945 metų egzistavusi vientisa vakarinių lietuvių etninė teritorija prie Baltijos jūros. Priklausydama Prūsijos, nuo 1871 m. – Vokietijos valstybei, ji niekada neturėjo administracinio ir politinio savarankiškumo, todėl buvo apibrėžiama tik geografinėmis, tautinio išskirtinumo ir valstybinio pavaldumo kategorijomis.

3. Gyvenamoji vieta • XVIII a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse: • Didžioji Lietuva įėjo į Lenkijos sudėtį, o mažesnioji lietuvių apgyventa teritorija priklausė Vokietijos imperijai (tai vadinamoji Rytų Prūsija arba Mažoji Lietuva).

5. Religija • Mažosios Lietuvos lietuviai buvo daugiausia evangelikai liuteronai, sietini su protestantiškąja vokiečių kultūra, tuo tarpu dauguma Lietuvos ir Lenkijos gyventojų buvo katalikai.

6. Kultūra • Didžiojoje Lietuvoje XVIII a. laikomas kultūros nuosmukiu, nes tuo tarpu nutautėja Lietuvos aukštuomenė, o vėliau įvyksta politinė drama: Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo padalinta. • Tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūra kaip tik išgyvena tam tikrą pakilimą.

7. Švietimas idėjos • XVIII a. į Prūsijos karalystę skverbiasi Švietimo idėjos, imama domėtis krašto praetimi, senųjų prūsų likimu ir istorija, jų kalba.

8. Maras Europoje • Lietuviai, artimiausi senųjų prūsų giminės, tuo metu tankiai gyveno šiaurės rytinėje karalystės dalyje, tačiau jų skaičių labai praretino 1709 ir 1710m. maras, dėl kurio mirė labai daug lietuvių. Tuščiose lietuvių sodybose karalius apgyvendino kolonistus, kurių ilgainiui daugėjo. Kilo nesantaika, nes karalius rėmė kitataučius, jie tapdavo laisvais valstiečiais, o lietuviai likdavo baudžiauninkais.

9. Švietimas Mažojoje Lietuvoje • XVIII a. pradžios dokumentai liudija vargingą pradinio švietimo būklę Mažojoje Lietuvoje. • Siekiant pakeisti šią padėtį pamokslininkai, mokytojai buvo skatinami atstakingai eiti savo tarnybą, vaikai privalėjo lankyti mokyklas, kunigai tobulai išmokti lietuvių kalbos. • 1717m Karalaučiaus universiteto Teologijos fakultete įkuriamas Lietuvių kalbos seminaras.

10. Karalaučiaus universitetas

11. Švietimo plitimas • Noras išmokyti rašto paprastus žmones sietinas su protestantišku švietimu ir su to meto Europoje plintančiomis Švietimo idėjomis. • Intensyvus valstiečių švietimas davė naudos: pastatyta naujų mokyklų, 1734m. net norėta įvesti visuotinį privalomą mokymą.

12. Tautinė diskriminacija • Plėtodama liaudies švietimą, valdžia siekė ne tik išmokyti lietuvius skaityti ir rašyti lietuvškai, bet ir priartinti juos prie vokiečių kalbos ir kultūros, tačiau kai kuriose parapijose mišios pirmiausia buvo laikomos vokiečių kalba, o tada- žmonėms nepatogiu metu- lietuvių. Manoma, kad visa tai vyko todėl, kad lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta.

13. Pietistinis judėjimas • Tuo metu Mažojoje Lietuvoje plito Pietistų sąjūdis. Tai buvo religinis judėjimas, kurį palaikė krašto valdžia. • Kiekvinam žmogui jis kėlė aktyvaus religinio mokymo svarbą. Pietistai aukištino natūralias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai. • Tai (Pietistų sąjūdis) paaiškina ir kai kuriuos K. Donelaičio veiklos bei kūrybos ypatumus.

14. Surinkimai – Mažosios Lietuvos religinės bendruomenės kultūros forma • Mažosios Lietuvos lietuvininkai garsėjo pietizmu (lot. pietas – pamaldumas, dievobaimingumas), savo namų pamaldomis (surinkimais), kurios buvo praktikuojamos daugiau kaip du šimtus metų. Jas laikydavo Dievo Žodžio sakytojai - paprasti, be specialaus teologinio pasiruošimo, tik vien savo sielos balso raginami vyrai. XVIII-XX amžiaus pirmojoje pusėje čia veikė daugybė surinkimų, kurių svarbiausios šakos buvo jurkūniškiai, klimkiškiai ir kukaitiškiai, savo pavadinimą gavę pagal surinkimų vadovų vardą ar pavardę.

15. Pietizmo plitimas • Pietizmą platino ne tik pastoriai, bet ir iš kaimo į kaimą keliaujantįs maldininkai. Tokie pamokslininkai dažniausiai būdavo pavyzdingi valstiečiai, kurie savo tikėjimo ir tautos broliams pagelbėdavo ne tik žodžiais, bet ir darbais. Šis bendruomenės sąjūdis skatino savitarpio pagalbą; nejučiomis stiprėjo paprasto valstiečio, kalbančio gimtąja kalba, vertės supratimas.

16. Ačiū už dėmesį