Download
1 / 15
150 likes | 271 Views
Gyvenimiška Nijolės Saimininkienės patirtis. Interviu ėmė IV kurso lituanistės: Justina Dikšaitė, Inga Tumelytė, Toma Mikalajūnaitė. - Ar džiaugiatės, kad aukštąjį išsilavinimą įgijote Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete? Kodėl?.
E N D
Gyvenimiška Nijolės Saimininkienės patirtis Interviu ėmė IV kurso lituanistės: Justina Dikšaitė, Inga Tumelytė, Toma Mikalajūnaitė
- Ar džiaugiatės, kad aukštąjį išsilavinimą įgijote Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete? Kodėl? - Tarybiniais laikais miestas kartais savo studentus siųsdavo kur nors į kokią nors aukštąją mokyklą. Kadangi aš buvau ir šokėja, ir dainininkė, ir deklamuotoja mane buvo delegavę į dabartinę Muzikos ir teatro akademiją studijuoti aktorinio meno. Bet aš įsimylėjau Šiaulių pedagoginio instituto absolventą. Tais metais, kai aš baigiau vidurinę, jis baigė institutą. Supratau, kad be jo mano gyvenimas niekaip negali vykti. Tada aš spjoviau į tą nukreipimą ir įstojau į Šiaulių pedagoginį. Stojau į lietuvių kalbą ir literatūrą. Tai buvo tokia sritis, kurią aš gerai išmaniau. Tai man netrukdė vaidinti. Tas džiaugsmas nei džiaugsmas, nei ne džiaugsmas. Tiesiog aš taip susiprojektavau savo jauną gyvenimą meilės pagrindu ir viskas taip susitvarkė.
- Kurios paskaitos Jus labiausiai žavėjo? Kodėl? - Žinot, atvirai pasakius, aš esu tos kartos, dabar jau Šiaulių universiteto, studentė, kuriai teko laimė studijuoti su labai įdomiais žmonėmis. Aš dabar negalėčiau išskirti nei vienos, net ir mokslinį komunizmą dėstęs dėstytojas Sabaliauskas ar kiti paskaitas dėstė taip, kad mes nebuvome pumpuojami ideologija. Mus mokė net laikraštį, tarybinį laikraštį, skaityti tarp eilučių. Mano dėstytojai buvo: profesorius Vytautas Sirtautas, filologė Dalia Barauskaitė, akcentologiją man dėstė Danguolė Mikulėnienė, senąją antikinę literatūrą – Adomaitis, eilėdarą dėstė Ramonaitė. Gal man nelabai patiko civilinė sauga, kai mus mokė su dujokaukėmis lakstyti, reikėdavo atskirti cheminius ginklus. Kaip būsimos mokytojos, buvome mokomos ir medicinos, netgi gavom karo lauko medicinos seserų pažymėjimus. Man tos paskaitos buvo įdomios. Mes buvom ruošiami gyvenimui. Ir aš labai džiaugiuosi, kad dėstytojas buvo ir daktaras Zedžiackas, onkologas, ir daugybė kitų medikų, su kuriais teko dirbti. Profesorė Grynienė mums dėstė vaiko higieną, kuri tikrai išmokė, kaip reikia vaikui nesugadinti sveikatos per mokymo procesą. Manau, kad dabar į tuos dalykus nelabai kreipiama dėmesio.
- Norime sužinoti, kas susiejo Jūsų, kaip lietuvių filologės, karjerą su muzikos renginiųorganizavimu? - Tai vėl atsitiktinumas. Šiaulių pedagoginiame institute, kai mokiausi, dainavau Pavasario chore, buvau šito choro solistė. Ir tuos muzikos pradmenis tikrai gavau pakankamai gerus, nes su mumis dirbo dabar jau šviesaus atminimo dėstytojas Žitkevičius ir Anicetas Arminas – tokie puikūs chorvedžiai ir mes išmokome klasikinio dainavimo, ir kitų pagrindų. Apie 1992-uosius metus mane, kaip gerą dikciją turintį žmogų, pasiūlė vesti koncertus Šiaulių filharmonijoje. Bet tai nebuvo mano pagrindinis darbas. Man tai būdavo didžiulis malonumas. 1992-ais metais mūsų ekonominė situacija buvo panaši kaip dabar. Gal dabar truputėlį blogesnė. Įsivaizduojate, aš kiekvieną savaitę ne tik kad turėjau galimybę klausytis kokybiško koncerto, man dar už jį mokėjo pinigų - 10 lt už koncertą. Ir malonumą patiri, ir dar pinigų gauni. Paskui irgi buvo panaši situacija, kai Šiaulių filharmoniją bandė likviduoti, aš buvau, galbūt, vienintelis žmogus, kuris buvo tiesiogiai su filharmonijos darbu susijęs. Aš tą darbą dirbti sutikau pusei metų. Toks buvo mūsų nebylus susitarimas su tuometiniu kultūros skyriaus vedėju, kad aš iki liepos pirmos padirbu ir toliau grįžtu atgal į žurnalistiką. Bet dabar tas pusei metų tęsiasi nuo 2001-ųjų iki šios dienos. Man atrodo, kad kiekvienam žmogui, kuris darbe nesėdi, o dirba, ateina tokių dienų, kai supranti, kad ir pavargęs esi, ir negauni iš to darbo tokio rezultato, kokio tikiesi ir kaltini aplinkinius, kad jie nesupranta to, ką darai. Bet tai yra normalu. Jeigu ateini į darbą praleisti darbo valandų, tai tau vienodai, tau gerai, šilta, tu sau algelę gauni, planuoji gyvenimą. Tokiems gyvenimas yra už darbovietės durų. O mano gyvenimas yra čia. Kokį darbą bedaryčiau aš visada elgiuosi vienodai.
- Džiugu, kad dabar esate Šiaulių filharmonijos direktorė. Ar darbe pritaikote lituanistikos žinias? Kaip? - Be abejonės. Bendraujant su atlikėju, rašant afišų tekstus, anonsus laikraštyje. Parašyti klausytojui, kas koncertuos, kaip aukštaičiai sako, reikia „gramatnai“, kad ir tekstą suprastų, ir būtų trumpai. Niekas „paklodžių“ neskaito. Kadangi filologas valdo žodį, moka aiškiai formuluoti mintį, tokios žinios padeda bendraujant su įvairaus rango, įvairių įstaigų vadovais. Kada žmogus važiuoja į pokalbį, kad ir į ministeriją, jis turi labai aiškiai ir konkrečiai suformuluoti savo mintį. Jeigu pamekensi, tai taip į tave ir žiūrės. Man atrodo, kad kiekvieno įstaigos vadovo, pagaliau, kultūros darbuotojo vizitinė kortelė yra jo kalbėsena, gebėjimas mintis dėstyti raštu. Nes tai yra būtent tie filologiniai gebėjimai, be kurių sunku įsivaizduoti kultūros darbuotojo, kultūros įstaigos vadovo darbą, kadangi viskas eina per žodį.
- Kuo Jums patinka Jūsų darbas? - Bendravimu su atlikėjais. Koncertas yra susitikimas su ypatingu žmogumi, iš kurio kiekvieną kartą kažko išmoksti, kažką supranti. Vieni būna ekscentriški, kiti būna labai lyriški. Tai ir yra charakterių pažinimas. Bet visi yra eruditai.
- Tikėtina, kad domitės klasikine muzika. Kokią mieliau renkatės: džiugią, įkvepiančią kaip, pavyzdžiui, Mocarto, ar niūresnę kaip, pavyzdžiui, Bacho? Kodėl tokią renkatės? • Priklauso nuo nuotaikos, nuo mano dvasinės būsenos. Mane gali erzinti Mocartas su savo dvasiniais pasišokinėjimais. • Sakoma, kad Mocarto muzika įkvepia besimokančiuosius, padeda smegenims dirbti. • Žinot, mano amžiuje smegenims geriau dirbti padeda Bilobil'as. Klasikinės muzikos klausausi labai daug: koncertuose, kartais ir mano namuose klasikinė muzika skamba kaip fonas. Tai gali būti ir Vivaldis, ir Mocartas, ir Bronius Kutavičius. Tai priklauso nuo to, kokia yra mano nuotaika. Nepriklausau kategorijai žmonių, kuriems muzika formuoja nuotaiką. Aš renkuosi muziką pagal savo nuotaiką.
- Ką mieliau renkatės – lietuvių ar užsienio kompozitorių muziką? Kodėl? - Suprantat, lyginant kiek užsienio kompozitorių yra prirašę įvairios muzikos ir kiek lietuvių, tai užsienio atlikėjų yra gausesnė pasiūla. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės dvaruose mes turėjome lietuvių kompozitorių, kurie dvarams rašė lietuviškus kūrinius. Bet ta muzika nebuvo populiarinama dėl to, kad pas mus – jeigu lietuvių, tai tiktai liaudies, o jei buvo dvaro muzika, tai – ne lietuvių. Pasaulis yra labai didelis, tai yra ir prancūzų, ir italų, ir vokiečių, ir anglų, ir visokios kitokios muzikos, o mes esame mažytė valstybė, kurioje tų kompozitorių nėra tiek jau daug. Mes lietuviškos, profesionalios muzikos turime ne tiek daug, kiek jos gali pasiūlyti pasaulis. Mūsų yra mažiau.
- Kurie muzikos žanrai Jums labiausiai patinka? - Nėra blogų ar gerų žanrų. Yra blogas atlikimas. Tai yra aksioma. Man nepatinka metalas ir sunkusis rokas. Todėl, kad yra net moksliškai įrodyta, kad tai yra destruktyvi muzika, kuri veikia mus neigiamai. Aš iškart išeliminuoju bet kokią destrukciją, kur ji bebūtų, bet kuriame mene: tapyboje, muzikoje, vaizduojamame mene. Visi muzikos stiliai, visi žanrai, kurie yra susiję su destrukcija, man yra prigimtinai atmestini. Gal aš ir prajuokinsiu ką nors, man ir Cicinas tam tikrame kontekste patinka. Aš per „balius“ ir Kučinsko pasiklausau, ir į taktą palinguoju. Man ir Vitalija Katunskytė šauniai dainuoja. Bet vėlgi, kiekviena muzika turi savo paskirtį.
- Ar sutinkate su mūsų nuomone, kad Šiaulių universiteto studentams derėtų dažniau lankytis Šiaulių filharmonijoje? - Su jūsų nuomone sutinku. Aš tiktai niekaip negaliu išgauti studentų nuomonės, kodėl jie nenori rimtų dainų klausytis, kodėl jie bėga paviršiumi. Viena studentų grupė atliko pas mane praktiką ir mes darėme anketinę apklausą. Būtent tarp studentų, kodėl jie neina į koncertus. Tiesiog, atsakyta – iš vaikystės prie to nepratę. Muzika galima ir išgąsdinti. Jeigu Lietuvos valstybinis kvartetas groja labai sudėtingą muziką pusantros valandos, tai žmogų, kuris niekada neklausė klasikinės muzikos, atvesi į tokį koncertą, pasodinsi, tai bus pirmas ir paskutinis jo atėjimas į koncertą. Prie klasikinės muzikos reikia priprasti. Reikia išmokti ją girdėti.
- Minėjote, kad dirbote ir pedagoginį darbą. Ar mokykloje įgyta patirtis praverčia dabartiniame darbe? Kaip? - Žinot, man atrodo, kad mes kiekvienas, ar dirbę pedagoginį darbą, ar nedirbę pedagoginio darbo, ateina laikas, kai mes visi pasijuntame pedagogais, todėl, kad savo patirtį neišvengiamai turi kažkam perduoti. Aš prie Šiaulių filharmonijos įkūriau vaikų filharmoniją, nes viskas turi būti pradėta daryti nuo mažumės – ugdyti, mokyti. Jei vaikystėj neišmokysi, tai nieko ir nebus. Daugeliui šiuolaikinių tėvų, atrodo, kad jų tikslas tėra vaiką pagimdyti. Visa kita jau padarys atitinkamos institucijos. Bet tik nuo tėvų vidinio pasaulio, nuo vidinės erudicijos priklauso, kur vaikas bus pakreiptas: ar langų daužyti, ar kur kitur. Senovės graikai yra pasakę, „daugelio dalykų vaikų nereikia mokyti specialiai, jie visko išmoksta patys, žiūrėdami kaip gyvena jų tėvai“. Vaikai yra atspindys. Institutas mane šito irgi išmokė.
- Ką galėtumėte palinkėti Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto dėstytojams ir studentams? - Visiems noriu palinkėti kantrybės darant bet kurį darbą. Vieni darbai pavyksta lengvai, kiti sunkiai. Kai turi kantrybės, tai labai toli nueini. Taip pat linkiu savigarbos vertinant mūsų nacionalinę kalbą ir kultūrą. Jeigu mes patys negerbsime savo kalbos, tai niekas ant „svieto“ mūsų ir negerbs, niekam būsime neįdomūs. Kantrybė ir savigarba – tai du pagrindiniai kertiniai dalykai, kurių aš norėčiau palinkėti tiek dėstytojams, tiek studentams. Neparsiduoti, nes Lietuvoje viskas ir taip parduodama. Ne visada reikia klausyti to, ką sako vyriausybė. Kaip man sakė šviesaus atminimo buvusio Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas Adomaitis, „neklausyk, ką sakau, o žiūrėk, ką darau“.
- O gal mes nepaklausėme to, apie ką Jūs norėjote pasisakyti? - Aš galiu tik pridurti, kad mano duktė irgi baigė Šiaulių universitetą. Tai buvo mūsų namų sprendimas. Ne tik dėl finansų, kad Šiauliuose mokantis yra pigiau, bet dar dėl vienos priežasties – aš savo vaikams visada sakiau – ne bėda gimti ančių tarpe, svarbu, kad būtum iš gulbės kiaušinio. Visiškai nesvarbu, kurio universiteto diplomą gauni – gauni universitetinį išsilavinimą, nes nė vienas universitetas nėra, kaip čia sako, aukšto lygio, žemo lygio, universitetas yra sertifikuojamas. Nesvarbu, ar tu baigei universitetą Klaipėdoj, ar Šiauliuose, ar Vilniuje. Jeigu tu turi vidinės potencijos, jeigu tu visą gyvenimą nori mokytis, jeigu tavo koeficientas IQ yra aukštas, tai nesvarbu, kokia aukštoji mokykla tau davė diplomą. Svarbu, kad ta profesija, kurią tu įgijai, būtų tau naudinga, ją maksimaliai išmoktum, paimtum visas tas žinias, kurios yra duodamos universitete. Jos tikrai kada nors pravers.
Atsiliepimai apie interviu Imti interviu iš Šiaulių filharmonijos direktorės nusprendėme dėl to, kad visos domimės muzika. Mums buvo įdomu sužinoti, kaip lituanistė filologinę patirtį priderina organizuodama muzikinius renginius. Respondentė išsamiai atsakinėjo į pateiktus klausimus. Džiaugiamės, kad jos dėka įgijome naujų žinių.
