pranc zija vokietija anglija xiii xvii a l.
Download
Skip this Video
Loading SlideShow in 5 Seconds..
Prancūzija, Vokietija, Anglija (XIII-XVII a.) PowerPoint Presentation
Download Presentation
Prancūzija, Vokietija, Anglija (XIII-XVII a.)

Loading in 2 Seconds...

play fullscreen
1 / 48

Prancūzija, Vokietija, Anglija (XIII-XVII a.) - PowerPoint PPT Presentation


  • 761 Views
  • Uploaded on

Prancūzija, Vokietija, Anglija (XIII-XVII a.). KARALIŲ TEISĖ. Parengė: Regina Gelumbauskienė http://www. mruni.lt/~rgelumb. Karolio Didžiojo valstybės dalybos.

loader
I am the owner, or an agent authorized to act on behalf of the owner, of the copyrighted work described.
capcha
Download Presentation

PowerPoint Slideshow about 'Prancūzija, Vokietija, Anglija (XIII-XVII a.)' - philyra


An Image/Link below is provided (as is) to download presentation

Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author.While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server.


- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - E N D - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Presentation Transcript
pranc zija vokietija anglija xiii xvii a
Prancūzija, Vokietija, Anglija (XIII-XVII a.)

KARALIŲ TEISĖ

Parengė: Regina Gelumbauskienė

http://www.mruni.lt/~rgelumb

karolio did iojo valstyb s dalybos
Karolio Didžiojo valstybės dalybos
  • Karolio Didžiojo vaikaičiai Verdeno sutartimi 843 m. pasidalijo Frankų valstybės teritoriją Imperijos teisių perėmėjais tapo Prancūzijos Karolingų dinastijos atstovai
  • 987 m. mirus karaliui Liudvikui V, imperatoriaus titulas perėjo rytinių frankų (Vokietijos) valdovams
  • Po šių dalybų Prancūzija tampa Kapetingų dinastijos monarchų feodaline Vakarų Europos valstybe
xii xiv a
XII –XIV a.
  • XII a. laikotarpiu karalių valdžia dar silpna
  • Karaliai rūpinosi šalies saugumu, taikos palaikymu tarp valdinių ir teisingumo vykdymu
  • Teisės šiuo laikotarpiu karalių valdžia dar nekūrė
  • XIII-XIV a. į karalių teisės kūrybą įsitraukė luominės atstovaujamosios institucijos
  • Karaliaus rankose teisės aktų leidyba buvo sutelkta absoliutizmo laikotarpiu – tam pasitarnavo ir XV a. prasidėjęs knygų spausdinimas
pranc zija
Prancūzija
  • Vasalų ištikimybę Kopetingai sugebėjo išsaugoti tik nuosavame domene aplink Paryžių ir Orleaną
  • Valdžią įgyvendino per savo atstovus – prevus, kurie karaliaus vardu vykdė fiskalinę, teismo ir karinę valdžią
  • Stambieji feodalai karalių laikė tik “pirmuoju tarp lygių”
pranc zijos teis x xi a
Prancūzijos teisė X-XI a.
  • Valstybės teritorijoje buvo bendra tik bažnytinė teisė, bet ji dar mažai įtakojo pasauliečių gyvenimą
  • Pagrindinis teisės šaltinis – atskiruose regionuose susiformavę teritoriniai teisės papročiai, vadinti kutiumais (coutume)
  • Prancūzijos teritorija sąlygiškai dalijama į:
    • šiaurinę – papročių teisės sritį, kurioje teisė formavosi žodine forma ir tik XII a. imta užrašinėti (žymiausi XIII a. ”Bovės kutiumai”, “Didieji Normandijos kutiumai”)
    • pietinę – rašytinės teisės sritį, kurioje svarbiu teisės šaltiniu”Di buvo romėnų teisė (VI a. užrašyta Vestgotų karalystėje)
karali teis xii xiii a
Karalių teisė XII-XIII a.
  • Valdant Liudvikui VI ir Liudvikui VII karaliaus leidžiamų aktų (dažniausiai vadinamų ordonansais) padaugėjo
  • Karaliaus leidžiamiems teisės aktams reikėjo kurijos (curia regis) pritarimo
  • Pilypas II Augustas ir jo palikuonys jau reguliariai leido teisės aktus, kuriems svarstyti į kuriją dažnai buvo kviečiami ir profesionalūs teisininkai
kanon ir rom n teis s galiojimas xii xvi a
Kanonų ir romėnų teisės galiojimas XII-XVI a.
  • Plačiausiai paplitusi pasauliečių gyventojų atžvilgiu buvo XII-XIII a. per bažnytinių tribunolų veiklą
  • 1539 m. ordonansu bažnyčioms uždrausta nagrinėti pasauliečių bylas (jų jurisdikcijai paliktas tik dvasininkų luomo žmonės), gyventojams privalomos galėjo būti tik karaliaus valdžios sankcionuotos kanonų teisės normos
  • XIV-XV a. romėnų teisė, kaip pagalbinis teisės šaltinis, pripažinta visai Prancūzijos teritorijai
karaliaus kurijos inybos
Karaliaus kurijos žinybos
  • Mažoji karaliaus taryba (nuolatinė patariamoji institucija)
  • Vyriausybės veiklą koordinuojanti institucija - karaliaus kanceliarija, vadovaujama kanclerio (redagavo aktus, teikė karaliui pasirašyti ir tvirtino antspaudu)
valstyb s pareig nai vykdantys karaliaus sakymus ir teisiantys karaliaus vardu
Valstybės pareigūnai, vykdantys karaliaus įsakymus ir teisiantys karaliaus vardu
  • Tarpinė grandis tarp hercogų ir grafų:
    • prevai
    • baljai – veikiantys keliose apygardose
    • senešalai – vykdantys panašias funkcijas kaip baljai, tik turintys didesnį savarankiškumą
    • Šie pareigūnai skiriami iš smulkiųjų dvarininkų, kurie privalėjo turėti teisinių žinių, suvaidino svarbų vaidmenį tirk teismų darbui, tiek karaliaus valdžios finansinei bazei
karaliaus teismin s institucijos raida
Karaliaus teisminės institucijos raida
  • Karaliaus teismai, kuriems pirmininkavo pats karalius, o teisėjai dalyvavo stambieji feodalai ir aukštieji pareigūnai
  • XII a. karaliaus kurijos teismo sesijos, vadinamos parlamentu (šaukiamos keletą kartų per metus)
  • 1260 m. sudaryta speciali teisminė institucija, pavadinta Paryžiaus parlamentu (teisėjais skiriami profesionalai – kutiumų ir romėnų teisės žinovai, susidėjo iš keleto tardymo rūmų ir didžiųjų rūmų, rezidavo Paryžiuje), ypatingoms byloms kaip pirmos instancijos teismas, kaip apeliacinė instancija: bajų, hercogų, grafų ir kitų feodalų teismų sprendimams
karali galios stipr jimas ir generaliniai luomai
Karalių galios stiprėjimas ir Generaliniai luomai
  • 1302 m. Generalinių luomų sušaukimo prielaidos – nesėkmingai susiklostęs karas, ekonominiai sunkumai, ginčas su popiežiumi ir Pilypo IV Gražiojo pastangos įveikti išcentrines jėgas – feodalinę oligarchiją
  • Generalinių luomų atstovaujamoji sudėtis – dvasininkija, bajorija ir miestiečiai (trečiasis luomas)
  • Generalinių luomų deputatams rinkėjai suteikdavo imperatyvųjį mandatą (nurodant kaip turi balsuoti svarstant atitinkamus klausimus)
generalini luom kompetencija ir veiklos kaita
Generalinių luomų kompetencija ir veiklos kaita
  • Generalinius luomus kviesdavo ir svarstytinus dalykus (politinius, karinius ir finansinius) nustatė karalius
  • 1484 m. dėl nepaklusnumo karaliaus valiai, generaliniai luomai nustoti šaukti
  • 1560 m. vienam kartui sukviesti
  • Labai sustiprėjusiai karaliaus valdžiai – luomų paramos nebereikėjo, retkarčiais dar sukviesdavo notabilius – feodalinės diduomenės atstovus
  • Generalinių luomų darbas atnaujintas tik Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžioje – 1789 m.
karali administracija absoliutizmo laikotarpiu
Karalių administracija absoliutizmo laikotarpiu
  • XV-XVI a. legistai išplėtoja pažiūrą, kad karalius yra aukščiausia nekontroliuojama valdžia, todėl jis savo valia galis leisti įstatymus ir įgyvendinti teisingumą
  • 1535 m. į provincijas siunčiami pareigūnai, inspektuojantys teismus, miestų administraciją, finansus – vėliau tapo plačiomis teisėmis besinaudojančiais administratoriais – intendantais
  • Intendantų padedami karaliai sutelkia visą valdžią ne tik centre, bet ir provincijose – įsigali absoliutinė monarchija
karali leid iami aktai
Karalių leidžiami aktai
  • Karalius pats reglamentavo valstybės ekonominę politiką, mokesčius, sprendė kitus svarbius reikalus, kurie atsispindėjo jo leidžiamuose teisės aktuose. Varžyti jo galių XVII a. liovėsi net Paryžiaus parlamentas
  • XVI a. problema – karaliaus aktų gausoje pašalinti painiavą ir prieštaravimus – 1587 m. išleidžiant Henriko III kodeksą.
  • XVII a. – Liudviko XIV, XVIII a. – Liudviko XV didieji ordonsai, sisteminę teisės normas, sudarančias pagrindinius teisės institutus. Šie ordonansai galiojo visoje teritorijoje
  • 1667 m. išleistas ordonansas reglamentavęs civilinį procesą
  • 1670 m. – skirtas baudžiamajam procesui
  • 1673 m. – Prekybos ordonansas
  • 1681 m. – Jūrų ordonansas
  • 1685 m. – “Juodasis kodeksas” skirtas negrų padėčiai reglamentuoti Amerikos salose
vokietija
VOKIETIJA
  • XI a. imperatoriaus karūną gaunant iš popiežiaus rankų Romoje, XII a. pati imperija pradėta vadinti Romos imperija (Imperium Romanum)
  • XIII a. – Šventąją Romos imperija (Sacrum Imperium Romanum)
  • XV a. – Šventąją vokiečių tautos Romos imperija (Sacrum Imperium Romanum Teotonicae Nationis) arba vok. Das heilige römische Reich deutscher Nation.
  • Jos imperatoriai oficialiai laikomi Romos imperatorių ir Karolio Didžiojo įpėdiniais, tituluojami kaizeriais (lot. caesar pagal romėnų vartotą imperatoriaus titulą - cezaris)
ventosios romos imperijos teritorijos
Šventosios Romos imperijos teritorijos
  • Į imperijos sudėtį įėjo penkios pagrindinės vokiškos hercogystės - Saksonija, Švabija, Bavarija, Frankonija ir Lotaringija, taip pat daugybė kitų smulkesnių politinių darinių.
imperatoriaus galios xii xiii a
Imperatoriaus galios XII-XIII a.
  • Stiprėdami hercogai ir kiti imperijos kunigaikščiai pasiekė teisę patys rinkti imperatorių ir šia teise pirmą kartą pasinaudojo 1125 m. Pradžioje imperatoriaus rinkimų tvarka nebuvo tiksliau nustatyta, rinkimuose dalyvavo visi kilmingieji, daugiausia kunigaikščiai
  • Imperatorius, pradedant XIII a., valstybės valdžia naudojosi tik nominaliai, o faktiškai ji susitelkė kurfiurstų rankose
  • Imperija neturėjo sostinės, todėl ir imperatorius buvo be pastovios savo rezidencijos ir valdė nuolat kaitaliodamas buvimo vietą. Imperijoje nebuvo centrinio valdymo aparato, pastovių valdininkų, profesionalių teisėjų luomo, dargi stipresnės fiskalinės valdžios, nebuvo galingesnės imperinės jurisdikcijos
  • Dar labiau Šventąją vokiečių tautos Romos imperiją išskaidė bažnytinė Reformacija, tik šįkart pagal tikėjimo požymį, nes pietinė imperijos dalis liko katalikiška, o šiaurinė - protestantiška.
aukso bul 1356 m
"Aukso bulė", 1356 m.
  • Imperatorius liko valstybės galva, simbolizuojančia imperijos vienybę, bet neturėjo realios valdžios ir tik koordinavo vokiečių feodalų karo ir užsienio politiką.
  • Tokią jo padėtį teisiškai sankcionavo "Aukso bulė", 1356 m. išleista vokiečių imperatoriaus, kuriuo tuomet buvo Čekijos (Bohemijos) karalius Karolis IV.
aukso bul tvirtino ypatingas kurfiurst teises ir privilegijas
"Aukso bulė" įtvirtino ypatingas kurfiurstų teises ir privilegijas
  • Dokumentas įtvirtino istoriškai jau susiklosčiusią praktiką, kad Vokietijos valdymas praktiškai koncentruojamas septynių kurfiurstų - Mainco, Kelno bei Triro arkivyskupų ir Brandenburgo markgrafo, Čekijos karaliaus, Saksonijos hercogo bei Reino pfalcgrafo - rankose.
  • Sutinkamai su Bulės 3 str., kurfiurstai vadovauja visiems imperatoriaus rūmų pareigūnams.
  • Jiems buvo pripažįstamas pilnas politinis savarankiškumas, įtvirtinta jų valdų neliečiamybė ir paveldimumas. Jie naudojosi aukščiausios jurisdikcijos savo valdose teise.
  • Įtvirtinta lygi kurfiurstų padėtis su imperatoriumi: kurfiurstai buvo skelbiami imperatoriaus "dalimi" (24 str.),
  • Kurfiurstų kolegija buvo paskelbta pastoviai veikiančiu valstybės valdžios organu, posėdžiaujančiu kasmet po vieną mėnesį Frankfurte prie Maino ir svarstančiu svarbiausius imperijos reikalus
valdymo institucijos reichstagas
Valdymo institucijos - Reichstagas
  • Imperatorius nereguliariai šaukdavo politines asamblėjas ("imperijos dienas"), nuo XIII a. pavadinta Reichstagu ir virtusi reguliaria, savo forma kiek priminė tuometinius prancūzų Generalinius luomus institucija
  • Nusistovėjo trijų kolegijų - kurfiurstų, kitų feodalų (išskyrus smulkiąją bajoriją) ir imperinių miestų atstovų - reichstago struktūra.
  • Reichstago nutarimu 1495 m. buvo įsteigta dar viena imperinė institucija - Imperinis rūmų teismas (Reichskammergericht),
imperinis r m teismas
Imperinis rūmų teismas
  • Sudėtis:
    • Teismo pirmininką skyrė imperatorius
    • 14 teisėjų rinko kurfiurstai bei kunigaikščiai
    • 2 žmones - miestai
  • Imperijos teritoriją nutarta suskirstyti į 10 rūmų teismo apygardų su ypatingais tvarkos sergėtojais iš kunigaikščių tarpo priešakyje. Pastarieji turėjo vykdyti teismo nuosprendžius
  • Imperinis rūmų teismas veikė iki Šventajai vokiečių tautos Romos imperijai žlungant 1806 m.
ventosios vokie i tautos romos imperijos lugimo prie astys
Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos žlugimo priežastys
  • Centralizuotų Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu vystėsi atskiros kunigaikštiškos valstybės, turinčios savo profesionalias vyriausybines ir teismo įstaigas. XIV a. daugumoje jų susiformavo savos luomus atstovaujančios institucijos - landtagai, o XVI-XVIII a. jos laipsniškai virto absoliutinėmis monarchijomis. Bendras jų skaičius viršijo 300. Stambiausiomis ir labiausiai įtakingomis jų tarpe tapo Prūsija ir Austrija, pradėjusios varžybas dėl politinės viršenybės imperijoje.
  • Šventoji vokiečių tautos Romos imperija gyvavo iki 1806 m., kai dėl Napoleono Bonaparto kariuomenės smūgių buvo priverstas atsisakyti sosto paskutinysis jos kaizeris Pranciškus II.
imperijos teis
Imperijos teisė
  • . Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o po to visiškas centrinės valdžios nusilpimas sąlygojo didelio laipsnio imperinės teisės partikuliarizmą. Iki XII-XIII a. bendravokiškos (imperinės) teisės, jei neskaityti negausių imperatoriųaktų, išleistų atskirais klausimais, formaliai nebuvo
  • XII-XV a. išleisti įvairūs "taikos statutai", kuriuose, leisdamiesi į karo žygius, imperatoriai
  • "taikos statutuose" dominavo baudžiamosios teisės normos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus, keliančius didžiausią grėsmę valdinių taikai.
rom n teis s recepcija
Romėnų teisės recepcija
  • XIV-XVI a. Vokietijoje imta aktyviai recepuoti romėnų teisę, prisidėjusią prie tam tikro teisės vienodinimo. Justiniano Digestai, kiek perdirbti, siekiant juos pritaikyti esamiems poreikiams
  • Digestai praminti pandektine teise, įgijo imperinio įstatymo autoritetą ir tapo vienu svarbiausių "bendrosios teisės" šaltiniu, užpildančiu gausias imperinės teisės spragas.
karolina 1532
Karolina (1532)
  • 1532 m., buvo išleistas vienintėlis imperinis teisynas, pavadintas "Karolina" ("Constitutio criminalis Carolina", arba sutrumpintai - "CCC"). Šis teisynas, priimtas Reichstago Regensburge, imperatoriaujant Karoliui V, įnešė svarbų indėlį, kuriant bendravokiškos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso principus
  • .
baud iamoji teis karolinoje
Baudžiamoji teisė “Karolinoje”
  • "Karolina" skelbė tiek bendrus baudžiamosios teisės principus, tiek ir nemažą skaičių konkrečių nusikaltimų ir bausmių už juos, nors specialiai baudžiamosios teisės normoms "Karolinoje" skiriama palyginti nedidelė jos straipsnių dalis: 77 iš 219
baud iamasis procesas karolinoje
Baudžiamasis procesas “Karolinoje”
  • Baudžiamojo proceso reglamentavimui "Karolinoje" skirti 103 straipsniai.
  • "Karolina" įtvirtino Vokietijai naują inkvizicinį procesą, nors joje dar liko ir kai kurie kaltinamojo proceso elementai: byla galėjo būti keliama nukentėjusiojo ar kito asmens iniciatyva
  • Buvo remiamasi formalių įrodymų teorija.
  • Kaltinamojo nuosprendžio priėmimas vien tik netiesioginių įkalčių pagrindu nebuvo leidžiamas (22 str.).
  • Kankinimų tvarkos ir būdų "Karolina" nereglamentavo.
  • Tik XVIII a. pabaigoje kankinimai buvo uždrausti.
  • Teisė apskųsti nuosprendį nebuvo numatyta.
emi teis
Žemių teisė
  • Tokių teisės rinkinių tarpe pirmiausia pažymėtinas "Saksų veidrodis" ("Sachsenspiegel") sudarytas riterio ir teisėjo E. Rephofo, pasirodęs apie 1224-1230 m.
  • Tai susistemintas teisės normų ir principų rinkinys, kurio šaltiniais daugiausia buvo užrašyta ir susisteminta Saksonijos ir iš dalies kai kurių kitų šiaurės Vokietijos sričių papročių teisė
saks veidrod io turinys
“Saksų veidrodžio” turinys
  • Pirmojoje dalyje, pavadintoje "Žemės teisė", daugiausia dėmesio skiriama konstitucinei teisei, luominiam visuomenės susiskirstymui ir su tuo susijusiems giminystės, kilmės, šeimos santykių, paveldėjimo ir kt. dalykams, nusikaltimams ir bausmėms, teismų santvarkai ir procesui.
  • Antrojoje "Saksų veidrodžio" dalyje - "Lenų teisė" - buvo reglamentuojami siuzereniteto-vasaliteto santykiai (lenų rūšys, jų gavimo, laikymo ir netekimo tvarka).
saks veidrod io reik m
“Saksų veidrodžio” reikšmė
  • Daugelis jo nuostatų, pritaikytų prekiniams piniginiams santykiams, tiesiog perėjo į kitų vokiškų teritorijų, tame tarpe ir į miestų teisę.
  • Šimtmečius jis buvo vertinamas kaip pagalbinis teisės šaltinis, kurį buvo galima panaudoti galiojančios teritorinės - žemių, miestų - ir netgi imperinės teisės papildymui.
  • "Saksų veidrodžiu" Vokietijoje buvo remiamasi net iki XX a. pradžios.
slide32
Žemių teisės formavimosi ir raidos procesą užbaigė vietinės teisės kodifikavimo darbai. Pilniausiai tai buvo padaryta Bavarijoje: 1751 m. išleistas baudžiamasis, 1753 m. - teismo proceso, 1756 m. - civilinis kodeksai.
  • Specifiniu vokiečių baudžiamosios teisės bruožu buvo jos bauginantis žiaurumas. Kaip tik ryškiu to pavyzdžiu buvo minėtas (1751 m.) bavarų baudžiamasis kodekas (Codex juris bavaricicriminalis). Dažnomis bausmėmis šiame kodekse buvo mirties bausmė, vykdoma nukertant kalaviju galvą, pakariant, suplėšant kūną į gabalus, sudeginant.
kodifikacija pr sijos em se
Kodifikacija Prūsijos žemėse
  • Kodifikuoti teisę Prūsijoje, o kartu įvykdyti jos reformą, 1746 m. ryžosi karalius Frydrichas Vihelmas II, motyvuodamas tai savo, kaip šalies valdinių tėvo ir globėjo, pareiga.
  • Jo pavedimu atlikto darbo dėka 1794 m. pasirodė "Bendroji žemės teisė prūsų provincijoms" ("Allgemeines Landrecht für die preussischen Staaten"), paprastai sutrumpintai vadinama "Prūsų žemės teisynu".
1812 m austrijos civilinis kodeksas
1812 m. Austrijos civilinis kodeksas
  • Prie reikšmingų XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios Europos teisynų, greta "Prūsų žemės teisyno", priklauso taip pat 1812 m. Austrijos civilinis kodeksas.
  • Imperatorės Marijos Teresės skirta komisija jau 1776 m. buvo parengusi civilinio teisyno projektą, taip pat pavadintą Teresės kodeksu (Codex Theresianus). Tačiau buvo rasta, kad projektas pernelyg griozdiškas (susidėjo iš 8 tomų), savo stiliumi daugiau primenantis vadovėlį. Keletą kartų pakeitus komisijas, 1808 m. visai naujas kodekso projektas buvo pateiktas jau imperatoriui Pranciškui
reik m
reikšmė
  • 1811 m. birželio 1 d. priimtas ir 1812 sausio mėn. įsigaliojęs "Bendrasis civilinis kodeksas habsburgų paveldimoms žemėms" ("Allgemeines bürgerliches Gesetzbuch fürdie deutschen Erbländer"), arba tiesiog Austrijos civilinis kodeksas, yra žymus XVIII-XIX amžių sandūros kodifikacijų paminklas. Tai kodeksas valstybės, kurioje monarchija, neišgyvenusi revoliucinių sukrėtimų, pati savo valia įtvirtino pilietinį lygiateisiškumą ir luominės santvarkos likvidavimą.
anglija
Anglija
  • Luomus atstovaujanti institucija - parlamentas - Anglijoje susikūrė XIII a. antroje pusėje, tarp karaliaus šalininkų ir jo priešininkų kilusio pilietinio karo eigoje. Tai buvo svarbus politinis įvykis apskritai ir, skyrium imant, ne mažiau reikšmingas Anglijos įstatymų leidybai
  • 1330 m. Vestminsterio statutu nustatyta, kad parlamentas turi rinktis kartą metuose, o jei būtų reikalinga, tai ir dažniau
parlamento sud tis
Parlamento sudėtis
  • Iki XIV a. vidurio luomų atstovai parlamente posėdžiavo visi bendrai, o po to išsiskyrė į dvejus rūmus: renkami riteriai, kartu su tokiais pat miestiečiais, ėmė posėdžiauti Bendruomenių rūmuose, atsiskirdami nuo asmeniškai kviečiamų didžiųjų magnatų, sudariusių Lordų rūmus
  • Anglijoje dvasininkų luomas atskirų parlamento rūmų nesudarė, aukštoji dvasininkija posėdžiavo drauge su baronais, žemesnioji - su riterių ir miestų gyventojų atstovais.
bendosios teis s tradicija
Bendosios teisės tradicija
  • Pradžioje "bendroji teisė" buvo gana ribota, skirta išimtinai "karaliaus byloms", t. y. byloms, susijusioms su viešaja teise, liečiančioms feodalines karaliaus teises, lobių suradimą, įtartinas mirtis, "karaliaus taikos" pažeidimus
  • Nuo Henriko II laikų kiekvienu tokiu atveju jie turėjo gauti karaliaus, o praktiškai - lordo kanclerio, specialų įsakymą (writ,lot. brevia), leidžiantį jų ginčo nagrinėjimą perkelti į karališkąjį teismą
  • XII a. pabaigoje lordas kancleris naudojo apie 75 standartinius įsakymų tipus.
slide39
Karaliaus įsakymai XII-XIII a. suvaidino didelį vaidmenį, susiformuojant anglų "bendrajai teisei". Bet pagrindinis jos šaltinis - karalių teismų sprendimai
  • Užrašai, kuriuose atsispindėjo šalių reikalavimai ir motyvuotas teismo sprendimas, buvo vedami nuo važinėjančių teisėjų atsiradimo pradžios. Jie buvo daromi taip pat Vestminsterio teismuose.
precedento taisykl
precedento taisyklė
  • Nuo XIII a. tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vadinamuose "Bylų ritinėliuose", o netrukus ir "Metraščiuose", leistuose iki XVI a. vidurio. Vėliau imta leisti teismo sprendimų rinkiniai, sudaryti pagal tam tikrą sistemą. Ši medžiaga tolesnėje teismo praktikoje pradžioje buvo naudojama to ar kito konkretaus papročio buvimui patvirtinti. Bet ilgainiui iš čia susiklostė precedento taisyklė, pagal kurią kartą padarytas tos pačios grandies arba aukštesnių teismų sprendimas, turintis savyje kokią nors teisinę nuostatą, aiškinantis painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenumatytą klausimą, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose susiduriama su panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendimams.
  • Teisėjo pareigą taikyti "bendrosios teisės" normą, esančią ankstesniame teismo sprendime, pagrindė tradicinė anglų doktrina, pagal kurią teismo sprendimais deklaruojamos "bendrosios teisės" normos esančios amžinos ir nuo teisėjo nepriklausančios
slide41
Bendra visai valstybės teritorijai teisė atsirado ir išsivystė ne vietoje senosios anglosaksų paprotinės teisės, o šalia jos, šalia margos partikuliarinės feodalų ir miestų teisės. Formaliai šios archaiškos teisės niekas niekada nepanaikino. O kadangi nuo normanų 1066 m. invazijos šalis daugiau nepergyveno svetimšalių įsiveržimų, oficialiems teisės ir kitiems dokumentaams Anglijoje niekas negrėsė ir jie buvo išsaugoti ilgiems šimtmečiams.
teisingumo teis
Teisingumo teisė
  • Tai nebuvo visai naujas dalykas: jau XIV a., valdant Eduardui II, lordo kanclerio aparatas buvo paverstas nuolatiniu karaliaus teismo organu - Lordo kanclerioteismu, per lordą kanclerį karaliai buvo pradėję kištis į "bendrosios teisės" teismų veiklą, kad, vadovaudamiesi teisingumo principais, atsiradus reikalui, švelnintų pasitaikančius pernelyg griežtus jų sprendimus
  • Lordo-kanclerio sprendimas remdavosi pastarojo įsitikinimu, kad kaip tik tai buvo "teisinga tam atvejui"
  • Dėl šios priežasties Lordo-kanclerio teismas gavo "teisingumo teismo" pavadinimą.
slide43
Taip šių sprendimų pagrindu ilgainiui išsikristalizavo specialių teisės normų, turinčių tą pačią galią kaip "bendroji teisė", sistema. Greta "bendrosios teisės" atsirado vadinamoji teisingumo teisė (law of equity).
  • "Teisingumo teisė" neturėjo tikslo pakeisti "bendrąją teisę", ji teturėjo ginti nukentėjusiųjų teises ir interesus tose visuomeninio gyvenimo sferose, kurių nereglamentavo "bendosios teisės" normos.
  • Atsiradus šių teisių kolizijai - “teisingumo teisei” buvo suteikiama viršenybė
slide44
"Bendrojoje" ir "teisingumo" teisėje teismo precedentas, suteikiantis teisės normoms reikiamą stabilumą, derinasi su teisėjų teisine kūryba (judgemadelaw), užtikrinančia jai lankstumą ir sudarančia sąlygas vystymuisi.
statutin s teis s susiformavimas
Statutinės teisės susiformavimas
  • Anglijos karalių teisės aktų leidyba po normanų užkariavimo prasidėjo jau nuo Viljamo Užkariautojo laikų, ir jau 1114 m. pasirodė vienas seniausių tokių aktų rinkinių.
  • XIII a. atsiradus parlamentui, jo priimti aktai, pasirašyti karaliaus imti vadinti statutais (statutes).
  • Tiksliai statuto sąvoka buvo apibrėžta Henriko VII laikais, XV a. pabaigoje: tai karaliaus aktas, išleistas parlamento valdžios, sutikus abiems jo rūmams.
teis j rengimas
Teisėjų rengimas
  • Didelę reikšmę anglų teisės prigimčiai ir raidos eigai turėjo ankstyvo teisininkų luomo susiformavimo faktas.
  • Iš karaliaus administracijos išaugę karaliaus teismai, taip pat ir pati administracija rezidavo Londone.
  • Iš juose tarnavusiųjų susidarė nemažas būrys žmonių, turėjusių teisės žinių ir virtusių profesionalais.
  • Jie sudarė uždaras teisėjų korporacijas. Skirtingai nuo kontinento, kur teisininkais buvo tampama baigus universitetus
  • Anglijoje rengti naujus teisėjus ėmė pačios teisėjų korporacijos ir ši praktika tęsėsi iki XIX a
teis s mokslas
Teisės mokslas
  • Apskritai, teisės mokslai Anglijoje atsirado palyginti labai anksti. Jie buvo studijuojami Oksfordo (įkurtas 1167 m.), Kembridžo (1209) universitetuose. Sudėtinga teisės sistema sukūrė aštrų teisės tyrinėjimų poreikį. Didžiausią dėmesį anglų teisės mokslai skyrė teismo proceso sistemos, tuo pačiu ir materialinių bendrosios teisės taisyklių, sisteminimui.
literat ra
Literatūra
  • Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija.- V.,2002
  • Vasiliauskas V. Užsienio teisės istorijos chrestomatija. V.,1999
  • Pasaulio istorijos atlasas. I tomas. V.,2001