II paskaita: Lyginamoji istorija: metodologinės gairės ir istoriografinės pozicijos

1. II paskaita:Lyginamoji istorija: metodologinės gairėsir istoriografinės pozicijos Modulis Europos regionai: idėjos, tapatybės, istoriografijos Tema Europos regionai: lyginamoji ir paribių istorija VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Paskaitos raktažodžiai • Lyginamoji istorija • Monografinė istorija, makroistorija, Peržiūrėti!!!

3. Heinz-Gerhard Haupt ir Jürgen Kocka lyginamosios istorijos samprata

4. Lyginamosios istorijos taikymo ribotumai (Haupt, Kocka) • Priklauso nuo nacionalinių istoriografijos tradicijų, pvz., lyginamoji istorija labiau išplitusi Vokietijoje nei Prancūzijoje ar Italijoje. • Lyginamąją istoriją labiau linkę praktikuoti senovės ir naujųjų amžių/laikų istorikai nei medievistai ir naujausių laikų specialistai. • Ekonominės, socialinės, politinės istorijos ir istorinės demografijos specialistai labiau praktikuoja lyginamuosius tyrimus nei kultūros, kasdienybės ar idėjų istorikai. • Istorikai lyginamuosius tyrimus taiko mažiau nei sociologai ar politologai.

5. “Kanoniniai” mokslinės istoriografijos principai (nuo vėlyvosios Apšvietos; Haupt, Kocka) • Kuo geriau išmanyti tiriamo laikotarpio pirminius šaltinius (autentiškumo siekis). • Skepsis skubotų apibendrinimų atžvilgiu (“žinoti nieką apie viską”). • Empiriniai duomenys turi būti tiriami diachroniniame kontekste. • Istorikai sureikšmina unikalumo/išskirtinumo (uniqueness) principą (“žinoti viską apie nieką”).

6. Lyginamosios istorijos vieta istoriografijoje (Haupt, Kocka) • Lyginamoji istorija yra labiau teoriškai orientuota, labiau naudojamas sąvokas eksplikuojanti analitinės istorijos kryptis, stovinti atokiau nuo pagrindinės tradicijos.

7. Lyginamosios istorijos problemiškas santykis su baziniais mokslinės istoriografijos principais • Kuo daugiau atvejų lyginame, tuo mažiau galime pasiremti pirminiais šaltiniais, tuo daugiau priklausome nuo antrinės literatūros. • Lyginimas pertraukia diachroninį tęstinumą ir naratyvo tėkmę. • Lyginimas reikalauja atrankos, abstrahavimo, tiriamo atvejo atsiejimo nuo konteksto.

8. [Gynybiniai] lyginamosios istorijos principai (Haupt, Kocka) • Lyginamoji istorija turi kuo mažiau prieštarauti baziniams (“kanoniniams”) mokslinės istoriografijos principams. • Lyginamoji istorija skiriasi nuo lyginamųjų sisteminių socialinių mokslų, nes stengiamasi apsiriboti nedideliu tiriamųjų atveju skaičiumi (dažnai tik dviem). • Naudojama minimali būtina abstrakcija ir pateikiamas maksimalus galimas kontekstas ir detalumas. • Labiau vertinami kontrastai nei bendrybės. • Dažnai lyginimo objektais pasirenkami procesai, nes tada galima išryškinti transformacijas laike ir istorinę dinamiką.

9. Pagrindiniai lyginamosios istorijos teoriniai iššūkiai (Haupt, Kocka): • Koks yra deramas lyginimo vienetas? [lygmuo] • Ką ir su kuo mes turime lyginti? [obuolių ir apelsinų problema] • Diachroninis lyginimas: “užlaikyto laiko” arba “laikrodžių suderinimo” problema.

10. Lyginamosios istorijos lyginimo vienetai (Haupt, Kocka): • Globalūs (makro) lyginimai (Kaelble): tarpusavyje lyginamos ištisos visuomenės (o kartais ir ištisi žemynai, pvz., Europa kaip visuma), jų socialinė istorija ir struktūros. Dažniausiai taikomi raidos (developmental) modeliai ir bendrosios teorijos. • Vidutinio lygmens (mezo; pvz., tos pačios valstybės, bet skirtingų regionų kaimai, agrariniai judėjimai pradinėje 1848 m. revoliucijos stadijoje) lyginimai. Jie yra daug turiningesni, atskleidžia daugiau konteksto. Kita vertus, negalima pamiršti sąryšio tarp visumos ir dalies, nesvarbu koks yra jų tarpusavio santykis. • Lokalaus lygmens (mikro) lyginimai. Jie būtų tikslingiausi tam tikrų profesijų, asociacijų formų ir kultūrinių praktikų (šventės, ceremonijos, procesijos, parodos) tyrimams. Šiuo atveju Haupt ir Kocka taip pat pabrėžia, kad labai pravartus būtų sisteminis požiūris (lokalių reiškinių susiejimas su bendrais procesais ir struktūromis), kuris padėtų atmesti naivią prielaidą, jog viskas, kas lokalu turi išimtinai lokalias priežastis.

11. Lyginamosios istorijos perspektyvos: aktualiausios būsimos temos (Haupt, Kocka) • Europos modernizacijos studijos (ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kultūriniai aspektai, regioninė įvairovė) • Globali lyginamosios istorijos perspektyva (pradedant kontaktinių zonų ir pasienio regionų tyrimais) • Kultūros ir idėjų lyginamieji tyrimai subregioniniame ir lokaliame lygmenyje • Metodologiškai disciplinuoti ir teoriškai pagrįsti lyginamieji Europos visuomenių tyrimai, remiantis egzistuojančia lyginamąja literatūra ir siekiant atsikratyti homogenizuotos Europos erdvės stereotipo.

12. Lyginamoji istorija kaip istoriografijos ašis Diego Olstein

13. Lyginamosios istorijos vieta istoriografijoje: Olstein, D. Comparative History: The Pivot of Historiography // Explorations in comparative history / ed. B. Z. Kedar. Jerusalem, 2009, p. 39.

14. Istoriografijos divergencija (Olstein)

15. Su monografine istorija: Atsietumas nuo pirminių šaltinių ir plačių kontekstų, Diachroninio naratyvo atsisakymas. Su makroistorija: Nagrinėjami vienetai yra izoliuojami, kad būtų galima juos priešpriešinti siekiant rasti skirtumus ir panašumus, Sinchroniškumo atsisakymas. Lyginamosios istorijos nesuderinamumai (Olstein)

16. Teorinės priežastys įgalinančios lyginamąją istoriją tapti istoriografijos ašimi (Olstein) • Vidutinio lygmens analizės vienetas. • Lyginamasis metodas peržengia lyginamosios istorijos ribas, nes yra taikomas ir kitose dvejose istorijos srovėse. • Lyginamasis tyrimo metodas dėl savo išplitimo transformuojasi į istoriografinę nuostatą (approach).

17. Istoriografijos kontinuumas pagal nagrinėjamo objekto apimtį (Olstein) • Monografinės istorijos analizės vienetas yra nacionalinė valstybė (arba dar smulkesnis vienetas, sudarantis jos dalį). • Tarpinis lygmuo: • Lyginamosios istorijos analizės vienetas taip pat paprastai yra nacionalinė valstybė, bet esama kiekybinio skirtumo: nagrinėjami du ar daugiau atvejai. • Istorinė sociologija paprastai nagrinėja daugiau nei tris nacionalinės valstybės vienetus. • Makroistorijos lygmenyje įvyksta kokybinis lūžis: • Civilizacijų analizė apjungia nacionalines valstybes į didesnius vienetus – civilizacijas. • Galiausiai pasaulio istorijos ir pasaulinės kapitalistinės sistemos teorijos analizės vienetas yra galutinis/maksimalus (ultimate) – pasaulis kaip visuma.

18. Lyginamojo metodo skverbimasis (Olstein) • Monografinėje istorijoje paprastai atliekami lyginimai tarp nacionalinės valstybės raidos stadijų siekiant nustatyti politinio stabilumo laipsnį, ūkinio išsivystymo lygį ir kita. • Makroistorijoje taip pat plačiai naudojamas lyginamasis metodas (lyginamosios civilizacijų studijos) ir netgi pasaulio istorijos (pasaulio istorijos periodizacija, pasaulio istorijos stadijų nustatymas ir apibūdinimas, įtakos, difuzijos procesai yra paslėptų lyginimų pavyzdžiai) ir pasaulinės kapitalistinės sistemos teorijos (hegemonijos ciklai, regioninis pasaulio pasidalijimas, Kondratjevo bangos) adeptai jį taip pat taiko.

19. Praktinės priežastys įgalinančios lyginamąją istoriją tapti istoriografijos ašimi (Olstein) • Mokslinių istorinių žurnalų pavadinimo ir turinio persipynimo tendencija. • Pasaulio istorijos ir pasaulinės kapitalistinės sistemos teorijos (kaip rimčiausių iššūkių lyginamajai istorijai) metodologinis suartėjimas su lyginamąja istorija.

20. Mokslinių žurnalų turinio persipynimo tendencija • Didžioji dalis žurnalų yra skirta monografinei istorijai (suskirstyta pagal šaką, analizės vienetą ar istorinį laikotarpį), o žurnalų, skirtų tiek makroistorijai, tiek lyginamajai istorijai labai negausu. • Tiek monografinės istorijos, tiek ir makroistorijos žurnaluose yra straipsnių, skirtų lyginamajai istorijai, tiek ir atvirkščiai: lyginamosios istorijos žurnaluose yra straipsnių, skirtų ir monografinei ir makroistorijai.

21. Lyginamosios istorijos grįžimas į makroistoriją (Olstein) • Marshall Hodgson pabrėžė, kad yra svarbu turėti omenyje santykį kaip kiekvienas lyginamasis vienetas yra susijęs su savo regionu (Vikingų ir polineziečių pavyzdys). • Philip McMichael nusakė “inkorporuoto lyginimo” sampratą. Šio istorinio lyginimo tipo atveju, užuot sugretinus kelis vienetus, pasirenkama susiję ir tarpusavyje sąlygoti procesai kaip palyginimo objektai.

22. Istorijos disciplinos dichotomijos (Olstein) Monografinė istorija (nuo XIX a.)/makroistorija (nuo Herodoto) yra tik viena iš galimų istoriografijos dichotomijų. Kitų pavyzdžiai: • Mokslas ar literatūra? • Socialinis ar humanitarinis mokslas? • Nomotetinis ar ideografinis mokslas? • Orientuotas į modelius ar orientuotas į unikalumą?...

23. Aprėpiamumas (inclusiveness) ar išskirtinumas (exclusiveness)? • Kiekvienas bandymas išplėsti ir praturtinti istorijos discipliną turi remtis būtent aprėpiamumo nuostata. • Monografinę istoriją ir makroistoriją reikėtų laikyti dviem viena kitą papildančiomis istorijos skalėmis ar lygmenimis: mikro ir makro. • Tačiau tarp tų dviejų skalių/lygmenų reikalingas juos jungiantis tiltas. Šią funkciją ir gali atlikti lyginamoji istorija.

24. Konceptualūs argumentai kodėl lyginamoji istorija turėtų tapti istoriografijos tiltu/jungtimi • Visos istorijos žinios yra iš esmės lyginamojo pobūdžio. Būtų geriau jei jos remtusi įžvalgomis, kurias padarė istorijos šakos, besispecializuojančios komparatyvistikoje, atstovai. • Jei lyginamoji istorija yra integrali istorijos žinijos dalis, kuri apima nuo individualumo paieškų iki bendrybių supratimo tai lyginamoji istorija yra būdas dichotomiją paversti kontinuumu. • Kadangi dichotomija yra visų pirma erdvinės prigimties, lyginamoji istorija gali pasiūlyti jungtį tarp įprastinės nacionalinės valstybės ir pasaulio kaip visumos: ji operuoja didesniu kiekiu nacionalinių valstybių kaip savo tyrimo objektu. Dėl šių priežasčių lyginamoji istorija turėtų būti traktuojama ne kaip esanti istoriografijos paribyje, bet kaip jos centras arba ašis.

25. Naudota literatūra: • Baldwin, P. “Comparing and Generalizing: Why All History is Comparative, yet no History is Sociology”, in: Cohen, D., O’Connor, M. (Eds.) Comparison and History: Europe in Cross-National Perspective. New York: Routledge, 2004, pp. 1-22. • Haupt, H.-G., Kocka, J. ”Comparative History: Methods, Aims, Problems”, in: Cohen, D., O’Connor, M. (Eds.) Comparison and History: Europe in Cross-National Perspective. New York: Routledge, 2004, pp. 23-39. • Olstein, D. „Comparative History: the Pivot of Historiography“, in: Kedar, B. Z.(Ed.) Explorations in comparative history. Jerusalem, 2009, pp. 37-52.

26. Rekomenduojama literatūra • Cohen, D., O’Connor, M. (Eds.) Comparison and History: Europe in Cross-National Perspective. New York: Routledge, 2004. • Haupt, H.-G., Kocka, J. (Eds.) Comparative and Transnational History: Central European Approachesand New Perspectives. New York, Oxford: Berghahn Books, 2009. • Kedar, B. Z.(Ed.) Explorations in comparative history. Jerusalem, 2009. • Norkus, Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: Vilniaus universtiteto leidykla, 2008, p. 13-36, 41-52, 109-182.