Kalbos pastovumas ir kitimas

1. Kalbos pastovumas ir kitimas

2. Kalbos paradoksas • Kalba yra sistema • Kalba yra visuomenės komunikacijos priemonė • Kalba perduodama iš kartos į kartą • Kalba kinta • Paradoksas – peveldima iš kartos į kartą ir būdama komunikavimo priemone, kalba yra pastovi, bet tuo pačiu metu ji nepaliaujamai kinta

3. Sinchronija ir diachronija • Sinchronija – kalbos būsena tam tikru momentu (pastovumas) • Diachronija – kalbos padėtis tarp dviejų laiko taškų (kitimas) • Kalba savo prigimtimi nėra nei sinchroninis nei diachroninis reiškinys. Sinchronija ir diachronija tai ne kalbos egzistavimo būdai, o tik jos tyrimo metodai • Sinchroninis ir diachroninis tyrimo metodai vis dažniau derinami

4. Sinchronijos dinamika • Kalbos variantiškumas: fonemų, kirčiavimo variantai, naujos ir senos formos, dažniau ir rečiau vartojami žodžiai ir pan. • Sinchronijai būdingas variantiškumas, o diachronijai – pakitimas • Sinchroninio variantiškumo formulė: a|b • Pakitimo formulė: a<b • Pakitimai nuolat randasi sinchronijoje ir sudaro jos dalį

5. Kalbos raidos veiksniai Kodėl kalba kinta? • Kitimas yra būdingas natūralioms kalboms ir tai jas skiria nuo dirbtinių kalbų, kurios nekinta (pvz., Morzės abėcėlė). • Kitimo priežastis yra pagrindinė kalbos funkcija – būti komunikacijos priemone. • Pakitimus sukelia ir kitos kalbos funkcijos – ekspresyvinė-emotyvinė, apeliatyvinė-impresyvinė.

6. Kalbos vartojimo bei funkcionavimo tendencija yra kalbą išlaikyti komunikaciškai tinkama. • Kalba gali kisti ne viename lygmenyje, o keliuose (fonologiniame, gramatiniame, leksiniame–semantiniame).

7. Prancūzų mokslininkas A. Martinetas atkreipė dėmesį į dar vieną galimą kalbos evoliucijos veiksnį – mažiausių pastangų, arba ekonomijos, principą.

8. Mažiausių pastangų, arba ekonomijos, principas Atsiranda tendencija šalinti nepatogius artikuliuoti garsus, derinti garsų tarimą šnekos akto metu, vienodas arba artimas reikšmes nusakyti ta pačia forma, šalinti mažą funkcinį krūvį turinčius vienetus, funkciškai maksimaliai vartoti kalbos vienetus.

9. Šnekos aktas • Šnekos akto metu kalbovas raiškos priemonių nekuria kaskart naujai, vartoja kalbėjimo techniką ir realizacijos būdą, gautus iš tradicijos. • Kalba yra mokėjimas kalbėti taip, kaip kalba kiti. • Kalbėjimo aktas yra kūrybos procesas, kalba yra kreatyvinė: kalbovas gali pasakyti tai, kas niekada nebuvo pasakyta, tačiau nepažeisdamas kalbos taisyklių. • „Kalba todėl kinta, kad ji nėra kažkas gatava, užbaigta, o nepaliaujamai kuriama bendravimo procese. Tai kalbos būtis“, – sako E. Coseriu. • Tai, kad kalba yra ir tradicija, ir atvira galimybių sistema, ir sudaro pagrindinį natūralinių ir dirbtinių kalbų skirtumą.

10. Kalbos raidos veiksniai • Labai svarbus raidos veiksnys yra kalbų sąveika, ypač kitų kalbų įtaka, ir bilingvizmas. • Socialiniai veiksniai. Dėl jų kalba skaidosi į teritorinius-gentinius ir socialinius-profesinius dialektus, darosi tautinės bei nacionalinės kalbos, formuojasi bendrinės šnekamosios bei rašomosios kalbos, dialektai ir kalbos sąveikauja, randasi bilingvizmo reiškiniai.

11. Pabaigai • Kalba yra gyva ir nuolat kinta. Tai yra natūralu ir nereikėtų to nepagrįstai bijoti. Kad kalba kinta, nereiškia, jog ji nyksta ar artėja prie mirties. • Ar lietuvių kalbai gresia mirtis? Paklaustas,ar mūsų gimtoji kalba dar ilgai gyvuos, A. Smetona atsakė: „Net abejonių nekyla. Jai jokių grėsmių, man atrodo, nėra. Kas yra apskritai kalbos gyvavimas ir jos mirtis? Kalbos juk niekas nepasmaugia – paprasčiausiai kalba miršta tada, kai žmonės nustoja kalbėti. Todėl aš nematau jokių didelių prielaidų, kad mes staiga imtume ir nustotume kalbėti lietuviškai.“

12. Ačiū už akis, kurios buvo nukreiptos į šias skaidres ;)