Dalykinė komunikacija 5-oji paskaita

1. Dalykinė komunikacija5-oji paskaita Doc.dr.Nijolė Bankauskienė

2. 5-osios paskaitos uždaviniai: • Kokie yra monologinio ir dialoginio kalbėjimo ypatumai. • Kaip parengti viešąją kalbą.

3. Viešasis kalbėjimas – organizuota komunikacija – visada vieša, monologinė, kalbama specialiai susirinkusiems žmonėms, turintiems bendrą tikslą (pamoka, paskaita, mišios, mitingas, minėjimas).

4. Verbalines (lot. verbum – žodis). Balso moduliacijas: intonacijas, pauzes, loginius kirčius. Sakytinę ir rašytinę kalbą. (!Nepainioti su lot. verbena – rykštė; žalia šakelė – verba) Neverbalines Kūno išraišką: laikyseną, gestus, mimiką, žvilgsnį, juoką, ašaras. Sutartinius ženklus: Morzės abėcėlę, kelio ženklus, matematinius ir kt. simbolius, garsų, spalvų derinius ir kt. Bendraudamas žmogus vartoja kelių rūšių priemones: Kalba bei įvairūs jos perdavimo būdai yra vadinami verbaline komunikacija.

5. Monologinis ir dialoginis kalbėjimas Monologas ir dialogas yra sakytinės kalbos rūšys. Pagrindinis monologo ir dialogo skyrimo kriterijus yra adresato ir adresanto santykis. Monologo metu adresatas gali būti nesvarbus, adresato apskritai gali nebūti. Adresatas ir adresantas viso kalbėjimo metu išlieka tas pats. Dialogo metu ir adresato, ir adresanto svarba vienoda. Jie nuolat keičiasi vietomis.

7. Monologinis kalbėjimas • “Imkis kalbėti dviem atvejais: arba kai savo kalbos temą esi dorai apgalvojęs, arba kai kalbėti būtina; tik tada kalbėjimas vertesnis už tylėjimą” Isokratas • “Visos oratoriaus jėgos ir gebėjimai yra suskirstyti į penkis etapus: pirma, jis turi rasti temą savo kalbai; antra, temą turi išdėstyti tam tikra tvarka, atsižvelgdamas į aplinkybes ir argumentus; trečia, visa tai tarsi aprengti kalbinės raiškos priemonėmis; paskui įtvirtinti atmintyje; pagaliau oriai ir gražiai kalbą pasakyti” Ciceronas

8. Viešosios kalbos turinio apmąstymas ir parengimas Tai protinio darbo, minties veikla, susidedanti iš kelių etapų: • Problemos pažinimas; • Konkrečios temos suformulavimas; • Pagrindinės minties išryškinimas; • Auditorijos lygio, integracijų bei tikslo numatymas; • Plano sudarymas. (R.Koženiauskienė, 1999)

9. PANAŠUMAI Savo mintis reikia išdėstyti logiškai. Tai, ką sakai, turi būti pritaikyta pašnekovui. Kalbėti stengtis įtikinamai. Kalbėdami stebėkime kito žmogaus reakciją. SKIRTUMAI Viešoji monologinė kalba turi aiškesnė struktūrą. Viešoji kalba turi būti taisyklinga tiek žodyno, tiek gramatikos, tiek tarties požiūriu. Viešoji kalba kitaip pateikiama negu paprastas pašnekesys. Nedera demonstruoti savo manierų, atsisakyti pertarų ir “mykimo”. Viešasis ir privatus kalbėjimas

10. Problemos suvokimas Pirmiausia oratorius išsiaiškina problemą, t.y. bendresnę temą, į kurią įeina konkreti tema. Problema – objektyvus veiksnys, ne visada priklausantis nuo kalbėtojo valios. Probelmą padiktuoja kokios nors aktualijos, aplinkybės, datos, įvykiai, įvairios programos, konferencijos. Užduotį kalbėti oratorius dažnai gauna iš šalies. Autorius turi gerai apmąstyti ir pasverti, ar jis pajėgus susidoroti su tuo klausimu. Jis turi gerai suvokti retorinį objektą. (R.Koženiauskienė, 1999, p. 95)

11. Temos formuluotė Tai subjektyvus dalykas. Formuluotė ir turiniu, ir forma turi patraukti, sudominti klausytoją. Ji turi būti aiški, glaustai pranešanti, kas iš tiesų bus kalbama. (R.Koženiauskienė, 1999, p. 96)

12. Tema gali būti formuluojama trejopai: • konstravimu – t.y. pateikiančiu informaciją, skelbiančiu, tvirtinančiu, tiesioginiu sakiniu; • klausiamuoju retoriniu sakiniu, kai ekspresyviai iškeliama problema arba pateikiamas teiginys, sukeliantis diskusiją; • šaukiamuoju, skatinamuoju sakiniu, kai autorius pristato savo temą, ragindamas, kviesdamas veikti (kartais kokia nors citata – aforizmu, poezijos eilute).

13. Tema ir jos pavadinimas “Kad oratorius rastų kalbos temą, jam reikalingi trys dalykai: įžvalgumas, supratimas ir pastangos.” Ciceronas Temos rinkimosi metodai 1. Peržvelgti savo hobi, interesus, patirtį. 2. Peržvelgti tam tikras temų grupes (menas, mokslas, mokymas, darbas, politika, ekonomika, dvasinės vertybės, masinės informacijos priemonės ir pan.). 3. Pavartyti enciklopediją – rasi kuo itin susidomėsi. 4. Pasinaudoti “proto sukrėtimo” metodu: ilgai nemąstant, visus į galvą atėjusius dalykus surašyti pagal sąvokas.

14. Tikslo formulavimas 1.Sudaryti frazę su bendratimi (paaiškinti, parodyti, pagrįsti, įrodyti), nes bendratis rodo kryptį. 2. Užrašyti tikslą pilnu sakiniu. 3. Užrašyti tik vieną mintį. Tikslas “Pasakoti apie įžymių žmonių jėgą ir bevališkumą”. Tai padės nusprendžiant, kokios medžiagos reikia ieškoti, logiškai išdėstyti mintį.

15. Tikslas priklauso nuo: Adresanto (paties kalbėtojo) Adresato (klausytojo) Situacijos (nuo kalbos aplinkybių) Adresantas (vok. Adressant – siuntėjas) – tai tas, kuris perduoda informaciją. Tai – kalbėtojas. Tai, ką jis pasakys, priklauso nuo išsilavinimo, pažiūrų, įsitikinimų, interesų, nuo to, kaip jis supranta adresatą ir situaciją. Adresatas (vok. Adressat – gavėjas). Tai tas, kuriam informacija perduodama. Šiuo atveju jis – klausytojas.

16. Adresanto tikslai: paveikti klausytojų jausmus, suteikti jiems pasitenkinimą ir kalbos forma (žodžiais, sakiniais), ir kalbos turiniu (reiškiamomis mintimis, idėjomis).

17. KALBOS INTENCIJA “Kokia graži bebūtų kalba, ji tampa nereikalinga, o kai kada ir kenksminga, jeigu neveda į tiesų kelią.” Kvintilianas Intentio – (lot. Ketinimas, veiklos motyvas, sumanymas). Ko siekiu? – suteikti žinių? įtikinti? paskatinti veikti? sužadinti jausmus?

18. Informuoti – t.y. suteikti žinių, pasakyti, kaip kas nors veikia. Atlieku mokytojo vaidmenį. Aiškiai, tiksliai, įdomiai perduodu informaciją. Įtikinti – aš būsiu tarsi advokatas ar dvasininkas. Turiu kalbėti taip, kad mano klausytojai pakeistų požiūrį į kalbamą dalyką. Paskatinti veikti – turiu kalbėti kaip vadovas: raginsiu, kad mano klausytojai imtųsi tos veiklos, už kurią agituosi. Sužadinti jausmus – jei mano intencija – palinksminti, būsiu draugijos siela, pasakosiu, kas įdomu, malonu, naudinga žinoti.

19. Kalbą reikia subrandinti