Prof. d r. Dainius Žalimas

1. Prof. dr. Dainius Žalimas TARPTAUTINĖ VIEŠOJI TEISĖ I dalis. Bendroji dalis

2. Rekomenduojama literatūra Bendroji literatūra lietuvių kalba: V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eugrimas, 2006. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. Vilnius: Eugrimas, 1998. Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2000. P. Kūris, M. Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius: Mintis, 1985. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija. Vilnius: Eugrimas, 2003.

3. Specialioji literatūra lietuvių kalba D. Žalimas. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės. Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2005. D. Žalimas. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę. Vilnius: Rosma, 1997. D. Žalimas. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais teisiniai pagrindai. Vilnius: Žaltvykslė, 2008. D. Žalimas, S. Žaltauskaitė-Žalimienė, Z. Petrauskas, J. Saladžius. Tarptautinės organizacijos. Vilnius: Justitia, 2001. Z. Petrauskas, D. Žalimas, S. Žaltauskaitė-Žalimienė. Diplomatinė teisė. Vilnius: TIC, 2003. Z. Petrauskas. Konsulinė teisė. Vilnius: TIC, 2007. P. Kūris. Atsakomybės tarptautinėje teisėje problemos. Vilnius, 1970. R. Satkauskas. Tarptautinis teisingumas ir Lietuva: Lietuvos bylos Nuolatiniame tarptautinio teisingumo teisme. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2008. J. Collier, V. Lowe. Ginčų sprendimas tarptautinėje teisėje: insttitucijos ir procedūra. Vilnius: Eugrimas, 2002. S. Katuoka. Tarptautinė jūrų teisė. Vilnius: Eugrimas, 1997. D. Jočienė. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas. Vilnius: Eugrimas, 2001. D. Jočienė. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos teisėje. Vilnius: Eugrimas, 2000. D. Jočienė, K. Čilinskas. Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje. Vilnius: Teisės projektų ir tyrimų centras, 2005. V. Berger. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Vilnius, Eugrimas, 1997. Č. V. Stankevičius. Derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Vilnius: Leidybos centras prie KAM, 2002. P. A. Čiočys. Tarptautinė humanitarinė teisė. Vilnius: LKA, 2002. Žalimas D., Žalimienė S. (sudarytojai). Tarptautiniai dokumentai 8. Tarptautinė žmogaus teisių apsauga: universalūs dokumentai (2 tomai). – Vilnius: VĮ Registrų centras, 2009. Jakulevičienė L. Tarptautinių sutarčių teisė. – Vilnius: VĮ Registrų centras, 2011.

4. Rekomenduojama literatūra Anglų kalba: I. Brownlie. Principles of Public International Law (įvairūs leidimai) M. N. Shaw. International Law(įvairūs leidimai) J. G. Starke. Introduction to International Law(įvairūs leidimai) A. Cassese. International Law (įvairūs leidimai) Malcolm D. Evans. International Law (įvairūs leidimai) Oppenheim’s International Law(įvairūs leidimai) Akehurst M., Malanczuk P. Modern Introduction to international Law (įvairūs leidimai) R. Higgins. Problems and Process: International Law and How We Use It (įvairūs leidimai) I. Detter. The International Legal Order(įvairūs leidimai)

5. Rekomenduojama literatūra Kitomis kalbomis: Rousseau Ch. Droit International Public (įvairūs leidimai) Verdross A., Simma B. Universelles Völkerrecht (įvairūs leidimai) (Simma B.) Völkerrecht (įvairūs leidimai) Международное право(įvairūs leidimai) Броунли Я. Международное право, 1977 Лукашук И.И. Международное право(įvairūs leidimai) Каламкарян Р.А., Мигачёв Ю.И. Международное право, 2004

6. Tarptautinės teisės sąvoka TARPTAUTINĖ (VIEŠOJI) TEISĖ – • specifinė (ypatinga) teisės normų sistema – ne nacionalinės teisės šaka • reglamentavimo dalykas – tarptautinės bendrijos narių (valstybių, jų darinių (tarptautinių organizacijų) ir kitų) santykiai • viešojo pobūdžio santykiai – atsiranda įgyvendinant politinius interesus bei atliekant su jais susijusias funkcijas

7. Klasikinės TT bruožai Karo ir taikos teisė Klasikiniai valstybės suvereniteto ir kiti principai Subjektai – valstybės Pagrindiniai šaltiniai – paprotys ir doktrina Tarptautinių teismų nebuvimas Šiuolaikinės TT bruožai Jėgos ir grasinimo ja draudimas TT humanizacija: nauji tautų apsisprendimo ir pagarbos žmogaus teisėms principai Subjektų skaičiaus augimas (TO, tautos, fiziniai asmenys (?), kt.) TT normų kodifikacija tarptautinėmis sutartimis TT jurisdikcionalizacija: tarptautinės jurisdikcijos plėtra Tarptautinės teisės raidos periodizacija

8. Tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės panašumai • Paskirtis – tarptautinio bendradarbiavimo reglamentavimas • Institutai (valstybės imunitetas) • Šaltiniai (tarptautinės sutartys ir nacionalinė teisė) LAT Senato 2000 12 21 nutarimas Nr. 28: TPT - vidaus (privatinės) teisės dalis, kurios normos reguliuoja civilinius, šeimos, darbo ir kitus santykius, turinčius tarptautinį (užsienio) elementą: • viena iš santykio šalių yra užsienio fizinis ar juridinis asmuo; • santykių objektas yra užsienyje; • juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia tam tikri santykiai, įvyko užsienyje; • prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą; • civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia atlikti kitus civilinius procesinius veiksmus.

9. TVT Reglamentuojami santykiai – politiniai ir kiti viešo pobūdžio Subjektai – valstybės ir jų dariniai Specifinė savarankiška teisės normų sistema TPT Reglamentuojami santykiai – privatiniai (turtiniai ir pan.) Subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys Nacionalinės teisės (civilinės, darbo, procesinės) dalis Tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės skirtumai

10. Specifiniai tarptautinės teisinės sistemos bruožai • Įstatymų leidybos valdžios nebuvimas • TT normų kūrimo ir privalomumo ypatybės (valstybių valių suderinimas ir sutikimas) • Vykdomosios valdžios nebuvimas • Privalomos jurisdikcijos teisminės valdžios nebuvimas (TTT fakultatyvinė jurisdikcija) • TT normų laikymosi užtikrinimo ypatybės (abipusiškumo principas ir savigalbos (self-help) priemonės – atsakomosios priemonės) • Specifiniai TT šaltiniai • Specifiniai TT subjektai

11. Tarptautinės teisės šaltiniai • Tarptautinės sutartys – tarptautiniai susitarimai, sudaryti raštu tarp TT subjektų ir reguliuojami tarptautinės teisės, nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas • Tarptautiniai papročiai– bendra (pasikartojanti ir neprieštaringa) elgesio praktika (objektyvus elementas), pripažinta teisės norma (valstybių opinio juris – subjektyvus elementas) • Bendrieji teisės principai – pagrindinės teisės apskritai (ir nacionalinės, ir TT) idėjos(teisės kūrimo, teisės normų, įsipareigojimų šaltinis) • Jurisprudencija – teismų ir arbitražų sprendimai • Doktrina – TT mokslo žinios (JT TT komisijos darbų reikšmė) TTT Statuto 38 str. TTT Statute nenurodyti šaltiniai: • TO rezoliucijos (sprendimai) • Vienašaliai aktai – TT subjektų individualios valios aktai (įskaitant nacionalinės teisės aktus)

12. Pagrindiniai šaltiniai – nustato ir įtvirtina TT normas (elgesio taisykles): Tarptautinės sutartys Tarptautiniai papročiai Bendrieji teisės principai Tam tikrais atvejais: TO rezoliucijos (jei nustato privalomas elgesio taisykles) Valstybių vienašaliai aktai (jei nustatomos įsipareigojimai ar teisės) Pagalbiniai šaltiniai – priemonė TT normų turiniui išsiaiškinti: Jurisprudencija Doktrina TO rezoliucijos Valstybių vienašaliai aktai Tarptautinės teisės šaltinių rūšys

13. Tarptautinio papročio elementai(pagal 1969 metų Šiaurės jūros kontinentinio šelfo bylą ir kt.) Objektyvus elementas – elgesio praktika: • Trukmė (ratione temporis) • Vieningumas (ratione materiae) • Visuotinumas (bendrumas) (ratione loci) Subjektyvus elementas – valstybių opinio juris sive necessitatis: • Tylus sutikimas (opinio juris generalis) • Opinio juris conventionalis (tarptautinės sutartys) • Kitoks pripažinimas teisės norma (jurisprudencija, doktrina, TO rezoliucijos, vienašaliai aktai) 2012 m. TTT Valstybių jurisdikcinių imunitetų byla (Vokietija v. Italija): • valstybių praktika – nacionalinių teismų sprendimai ir nacionaliniai įstatymai, reikalavimai dėl imuniteto užsienio valstybių teismuose, valstybių pareiškimai TTT rengiant JT konvencijos dėl valstybių ir jų turto jurisdikcinių imunitetų projektą; • opinio juris – valstybių pareiškimų dėl imuniteto grindimas TT normomis, suteikiančių ar atsisakančių suteikti imunitetą valstybių rėmimasis TT normomis

14. Bendrųjų teisės principų konstitucinės funkcijos tarptautinėje teisinėje sistemoje • TT sistemos unifikavimas • TT sistemos lankstumo užtikrinimas • Vertybių diegimas TT sistemoje • Dinaminė ir evoliucinė funkcija • Teisės aiškinimo ir jos turinio koregavimo įrankis • Autonominis teisės šaltinis pasirenkant taikytinas normas • Pozityvios teisės normų papildymas • Kompromisų pagrindas kuriant TT normas

15. Tarptautinės teisės subjektai TT subjektas – darinys, galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, taip pat galintis ginti savo teises pareikšdamas tarptautines pretenzijas (1949 m. TTT konsultacinė išvada Žalos JT tarnybai atlyginimo byloje) Tarptautinis teisinis teisnumas ir veiksnumas Skirtinga subjektiškumo prigimtis ir apimtis (bendroji ir specialioji kompetencija) Subjektų rūšys: • Valstybės – pagrindiniai TT subjektai; • Tarptautinės (tarpvyriausybinės) organizacijos – valstybiųsusivienijimai, įsteigti tarptautinėmis sutartimis tam tikriems nuolatinio pobūdžio tikslams siekti, turintys nuolatinę institucinę struktūrą ir atskirą nuo steigėjų tarptautinį teisinį subjektiškumą; • Tautos, kovojančios dėl nepriklausomybės (Palestina); • Specifiniai (sui generis) valstybinio pobūdžio vienetai (tarptautinės teritorijos, laisvieji miestai, Šventasis Sostas, Suverenus Maltos Ordinas); • Fiziniai ir juridiniai asmenys (nevyriausybinės organizacijos, korporacijos) (?) – tam tikrais atvejais (pvz., žmogaus teisės, investicijos, baudžiamoji atsakomybė, THT reparacijos) galimas ribotas subjektiškumas, jei dalyvavimas kuriant TT normas nelaikomas būtinu subjektiškumo požymiu • Tautinės mažumos, kt. (?)

16. Valstybės požymiai pagal tarptautinę teisę(1933 m. Montevidėjo konvencija dėl valstybių teisių ir pareigų bei joje išdėstytų valstybės požymių sampratos raida) Materialūs požymiai: • Nuolatiniai gyventojai - teritorinė bendruomenė (pilietybės saitai atsiranda tik kaip pasekmė) • Apibrėžta teritorija (sienų delimitacija ir demarkacija tik kaip pasekmė) • Valdžia (vyriausybė) – efektyvi gyventojų ir teritorijos kontrolė Nematerialūs požymiai: • Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis (šiuolaikinėje TT ne išskirtinis valstybės požymis) • Nepriklausomybė ir suverenitetas: - vidinis suverenitetas (valdžios viršenybė ir išskirtinumas); - išorinis suverenitetas (nepriklausomumas tarptautiniuose santykiuose); - suvereniteto ribos ir atsakomybė tarptautinei bendrijai Teritorinis suverenitetas: teisinis titulas ir teritorinė viršenybė Teritorinis suverenitetas ir jurisdikcija: teritorinė ir eksteritorinė jurisdikcija, jų ribos Suverenitetas ir valstybės imunitetas:acta jure gestionis ir acta jure imperii (1972 m. Europos konvencija dėl valstybės imuniteto, 2004 m. JT konvencija dėl valstybių ir jų turto jurisdikcinių imunitetų), jurisdikcinis imunitetas ir (turto) imunitetas nuo vykdymo, valstybės atstovų imunitetai Procesinis ir preliminarus jurisdikcinio imuniteto pobūdis – imunitetas nuo teisinio proceso, ne atleidimas nuo materialinių normų ir atsakomybės (2012 m. TTT Valstybių jurisdikcinių imunitetų byla)

17. Valstybės teritorija ir jos sudėtinės dalys Valstybės teritorija – Žemės rutulio dalis, kuriai taikomas valstybės suverenitetas Valstybės teritorijos sudėtinės dalys: • Sausumos teritorija – sausuma, apibrėžta valstybės sienomis (įskaitant salas, anklavus, pusiau anklavus) • Vandenų teritorija – teritorinė jūra (iki 12 jūrmylių) ir vidaus vandenys (jūros pakrantės vandenys, uosto vandenys, upės, ežerai, tvenkiniai, kiti vandens telkiniai, įskaitant pasienio) • Oro erdvė – virš sausumos ir vandenų teritorijos • Žemės gelmės – po sausumos ir vandenų teritorija Valstybės siena – linija ir šia linija einanti vertikali plokštuma, atribojanti valstybės suvereniteto teritorinę erdvę nuo kitų valstybių suvereniteto teritorinių erdvių (LR Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 1 str.). Valstybės sienų delimitavimo taisyklės (LR Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 4 str.) (dispozityvios – valstybės gali susitarti kitaip): 1) sausumoje – linijos tarp delimitavimo sutartyje nustatytų taškų; 2) vandens telkinyje – linija, jungianti vandens telkinio krantų ir valstybės sienos susikirtimo taškus; 3) upe – farvaterio (laivakelio) ar deltos (laivybinė upė) viduriu arba pagrindinės vagos viduriu (nelaivybinė upė); 4) tiltu – tilto viduriu arba technologine ašimi. Demarkacija: optimizacija ir kompensacija. Ne valstybės teritorija – mišrus režimas: IEZ ir KŠ Oro erdvė Vidaus vandenys Teritorinė jūra Valstybės siena Valstybės siena Delimitavimo linija Žemės gelmės Sausuma

18. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS SĄVOKA Tarpvyriausybinės (tarpvalstybinės) Nevyriausybinės (sąvoka siaurąja, įprastine prasme) (įtraukiamos, jei sąvoka plačiąja prasme) Požymiai: • Steigiamasis aktas • Narystė • Nuolatinio pobūdžio tikslai • Institucinė struktūra • Teisinis subjektiškumas • Atitiktis teisei

19. TARPTAUTINĖS (TARPVYRIAUSYBINĖS) ORGANIZACIJOS SĄVOKA(sąvoka įprastine prasme): • Steigiamasis aktas – tarptautinė sutartis (ar kitas tarptautinės teisės aktas) • Valstybių narystė (ne mažiau 3) • Nuolatinio pobūdžio tikslai (valstybių tarptautinis bendradarbiavimas) • Nuolatinė institucinė struktūra: - aukščiausioji institucija - vykdomoji institucija - administracinė institucija - kitos institucijos • Tarptautinis teisinis subjektiškumas (tarptautinės teisės subjektas) JT TT komisijos 2011 m. Tarptautinių organizacijų atsakomybės straipsnių projekto 2 straipsnis: “TARPTAUTINĖ ORGANIZACIJA” – tai organizacija, įsteigta tarptautine sutartimi ar kitu tarptautinės teisės reglamentuojamu aktu ir turinti savo tarptautinį teisinį subjektiškumą; be valstybių, tarptautinių organizacijų nariais gali būti ir kiti dariniai.

20. Tarpvyriausybinės organizacijos: Steigiamasis aktas – tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinės teisės aktas Valstybių (kartais – ir kitų tarptautinės teisės subjektų) narystė Tarptautinės teisės subjektas (ypatingas juridinis asmuo nacionalinėje teisėje) Nevyriausybinės organizacijos: Steigiamasis aktas – steigiamoji sutartis ar kitas aktas, sudarytas nacionalinės teisės aktų tvarka Fizinių ir juridinių asmenų iš skirtingų valstybių narystė Nacionalinės teisės subjektas TARPVYRIAUSYBINIŲ IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ SKIRTUMAI

21. TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ KLASIFIKACIJA Pagal geografinę veiklos sferą ir narystės pobūdį: • Universalios organizacijos (JTO, kitos JT sistemos organizacijos) • Regioninės organizacijos (ESBO, ET, ES, AS, AVO, kt.) - subregioninės (lokalinės) organizacijos (BA, BMT, ŠT, ŠMT, BJVT, kt.) Pagal narystės pobūdį ir naujų narių priėmimo tvarką: • Atviros organizacijos (JTO, dauguma universalių JT sistemos organizacijų) • Uždaros (ES, NATO, kt.) ir pusiau uždaros (dauguma regioninių) organizacijos: - regioninės organizacijos - bendro paveldo organizacijos (Britų Sandrauga, IKO, NVS, kt.) - funkcinės organizacijos (OPEC, kt.) - narystės kitoje organizacijoje reikalaujančios organizacijos (TRPB ir PB grupė)

22. TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ KLASIFIKACIJA Pagal kompetencijos pobūdį: • Bendros kompetencijos (politinės) organizacijos(JTO, ESBO, ES, AS, ET, AVO, kt.) • Specializuotos (techninės) organizacijos(JT specializuotosios agentūros, kt.) Pagal kompetencijos ir santykių su valstybėmis narėmis pobūdį: • Klasikinės organizacijos: - valstybių veiklos ir bendradarbiavimo koordinacija; - rekomendacinio pobūdžio ir netiesioginio veikimo sprendimai; - institucijos sudaromos iš valstybių narių atstovų; - biudžetas sudaromas iš valstybių narių įnašų • Viršnacionalinės organizacijos(ES, AS (?)): - valstybių integracija; - kompetencija spręsti įprastinių vidaus kompetencijai sričių klausimus; - privalomi, tiesioginio veikimo ir viršnacionalinės galios sprendimai; - institucijų formavimas ne iš valstybių narių vyriausybių atstovų; - autonominiai biudžeto pajamų šaltiniai; - veiksmingesnis prievartinio sprendimų įgyvendinimo mechanizmas

23. JUNGTINĖS TAUTOS TIKSLAI • Palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą; • Plėtoti valstybių draugiškus santykius; • Įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio problemas ir skatinant bei plėtojant pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms; • Būti centru derinant valstybių veiksmus, siekiant minėtų bendrų tikslų PRINCIPAI • suvereni valstybių narių lygybė; • sąžiningas narystės įsipareigojimų vykdymas; • taikus tarptautinių ginčų sprendimas; • susilaikymas nuo jėgos panaudojimo ar grasinimo ja; • visapusiška pagalba JTO; • visuotinio JT principų laikymosi užtikrinimas; • nesikišimas į valstybių vidaus reikalus INSTITUCINĖ SISTEMA • PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS: - Generalinė Asamblėja (GA); - Saugumo Taryba (ST); - Ekonominė ir Socialinė Taryba (ECOSOC); - Globos Taryba (faktiškai neveikia); - Sekretoriatas; - Tarptautinis Teisingumo Teismas • PAGALBINĖS INSTITUCIJOS

24. JUNGTINIŲ TAUTŲ SISTEMA • JTO– pagrindas ir koordinuojantis centras(CEB – Chief Executives Board for Coordination – Koordinacinė aukščiausiųjų administracinių pareigūnų taryba) • JT SPECIALIZUOTOSIOS AGENTŪROS (ĮSTAIGOS) (18): - ekonominio pobūdžio – 14: finansų – 5 (TVF, TRPB (PB) ir likusi PB grupė (TFK, TPA, MIGA)) transporto ir ryšių – 4 (ICAO, IMO, ITU, PPS) žemės ūkio – 2 (FAO, UNIFAD) pramonės – 1 (UNIDO) meteorologijos – 1 (PMO) turizmo – 1 (PTO) - socialinio pobūdžio – 2 (TDO, PSO) - kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio – 2 (UNESCO, WIPO) • AUTONOMINĖS TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS(TATENA, PPO ir TBT (?)) • KITOS AUTONOMINĖS INSTITUCIJOS – JT GA įsteigtos (UNCTAD, UNDP, UNEP, UNICEF, kt.)

25. EUROPOS TARYBA TIKSLAS • apsaugoti ir įgyvendinti idealus ir principus, kurie yra bendras paveldas (teisės viršenybė ir pagarba žmogaus teisėms bei laisvėms), ir skatinti ekonominę bei socialinę pažangą(nacionalinis saugumas ET kompetencijai nepriklauso) INSTITUCIJOS • MINISTRŲ KOMITETAS – aukščiausioji ir sprendžiančioji institucija; • PARLAMENTINĖ ASAMBLĖJA – patariamoji parlamentinio bendradarbiavimo institucija; • EUROPOS VIETOS IR REGIONŲ VALDŽIOS KONGRESAS – konsultacinė vietos ir regionų valdžios institucijų atstovų institucija; • SEKRETORIATAS – administracinė institucija; • EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS – pagal EŽTK sukurta institucija, nagrinėjanti valstybių ir fizinių asmenų skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų

26. NATO • Paskirtis – laisvės ir kitų bendrų vertybių apsauga • Tikslai – stabilumo ir gerovės Šiaurės Atlanto regione didinimas (politinis), kolektyvinė gynyba bei taikos ir saugumo užtikrinimas (karinis) • Principai – bendrieji (ištikimybė JT tikslams ir principams, jėgos nenaudojimas ir taikus ginčų sprendimas) ir specialieji (kolektyvinė gynyba, solidarumas, konsensusas) Subordinacija pagal demokratinės civilių kontrolės principą KARINĖ STRUKTŪRA: • Karinis komitetas ir jam pavaldžios karinės institucijos: • Tarptautinis karinis štabas; • Strateginės ir kitos tarptautinės karinės vadavietės CIVILINĖ STRUKTŪRA: • Šiaurės Atlanto Taryba ir jos pagalbinės institucijos: • Gynybos planavimo komitetas; • Branduolinio planavimo grupė; • Pagrindiniai komitetai; • Tarptautinis sekretoriatas NATO PA – autonominė parlamentinio bendradarbiavimo institucija

27. Tarptautinės teisės sistema • Bendroji TT – visuotinai pripažintos normos (įsk. jus cogens): - bendroji paprotinė TT (general customary law) – bendra valstybių praktika, leidžianti pavienius nukrypimus išreiškiant opinio juris (išlygas, prieštaravimus, priešingas partikuliarines normas) - visuotinė (universali) paprotinė TT (universal customary law) - jus cogens normos (nukrypimai negalimi) • Partikuliarinė TT – regioninės ir lokalinės normos • Bendroji dalis – TT normos, kurios gali būti taikomos visoms tarptautinių santykių sritims • Specialioji dalis – TT normos, kurios reguliuoja ir yra taikomos tik tam tikroms tarptautinių santykių sritims • Pirminė ir antrinė teisė (normos)

28. Tarptautinės teisės bendroji dalis • Pagrindiniai tarptautinės teisės principai (1970 m. JT GA Tarptautinės teisės principų deklaracija) • Tarptautinės teisės subjektų padėtis, įskaitant pripažinimo ir valstybių teisių perėmimo institutus (1978 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo sutartims, 1983 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybės nuosavybei, archyvams ir skoloms) • Žmogaus teisių apsauga (Tarptautinė žmogaus teisių chartija – pagrindiniai aktai: 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei 1966 m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas) • Tarptautinių sutarčių teisė (1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės) • Tarptautinė teisinė atsakomybė (2001 m. JT Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektas)

29. Tarptautinės teisės specialioji dalis • Diplomatinė ir konsulinė teisė (1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių) • Tarptautinių organizacijų (institucijų) teisė (1946 m. Konvencija dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų, 1975 m. Vienos konvencija dėl valstybių atstovavimo jų santykiuose su universalaus pobūdžio tarptautinėmis organizacijomis) • Tarptautinė humanitarinė teisė (1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos) • Tarptautinė baudžiamoji teisė (1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas) • Tarptautinė ekonominė teisė (1947 m. Generalinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (GATT) ir jį plėtojantys kiti Pasaulinės prekybos organizacijos susitarimai) • Tarptautinė jūrų teisė (1982 m. JT Jūrų teisės konvencija) • Tarptautinė oro teisė (1944 m. Čikagos konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos) • Tarptautinė kosmoso teisė • Tarptautinė ekologinė teisė, kt.

30. Jus cogens normos(pgl. 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 53 str.) Požymiai: • fundamentali bendrosios TT norma (universalus, ne bendras paprotys) • imperatyvioji norma • pripažįsta visa tarptautinė valstybių bendrija kaip tokią normą • neleidžiama nukrypti (imperatyvumas) (negalimos išlygos, prieštaravimas) • gali būti pakeista tik paskesne tokio pat pobūdžio norma • nustato erga omnes įsipareigojimą (įsipareigojimas visai tarptautinei bendrijai – visų valstybių interesas dėl įsipareigojimo) • specifinės pažeidimo pasekmės (niekinės sutartys ir tarptautiniai nusikaltimai) Rūšys: • jėgos ir grasinimo ja draudimas (agresijos draudimas) • laisvo tautų apsisprendimo teisė (kolonializmo ar kitokio užsienio viešpatavimo draudimas) • pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės (genocido, kankinimų, rasinės ir kitokios diskriminacijos, piratavimo, vergovės ir prekybos žmonėmis draudimas) • humanitarinės teisės principai (karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai draudimas) • diplomatinė neliečiamybė, masinio atmosferos ir jūrų teršimo draudimas, kt. (?)

31. Tarptautinė teisė ir moralė Santykio doktrinos: • Prigimtinės teisės doktrina (teisės atitiktis moralės normoms) • Teisinis pozityvizmas (teisės ir moralės atskirtis) • Teisinis realizmas (instrumentalizmas) – indifirentiškumas teisės ir moralės santykio problemoms Teisingumo principo taikymas tarptautinėje teisėje: • Intra legem (teisės normų turiniui aiškinti) • Praeter legem (teisės spragoms užpildyti) • Contra legem (neteisingą rezultatą lemiančioms normoms atmesti)

32. Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis • Dualistinė doktrina - atskiros teisinės sistemos, kurios tiesiogiai nesąveikauja • Monistinė doktrina – tiesioginė šių teisinių sistemų sąveiką, joms būnant vieningoje sistemoje (tarptautinės teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę) • Koordinacinė (realistinė) doktrina – skirtingos ir nesubordinuotos teisinės sistemos, dėmesys tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimui pagal nacionalinę sistemą Bet kuriuo atveju: Tarptautinės teisės viršenybės (taikymo) tarptautiniuose santykiuose principas(1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 str., 2001 m. Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 3 str., 1998 m. TTT konsultacinė išvada dėl arbitražinio įsipareigojimo, 1926 m. Vokietijos interesų Lenkijos Aukštutinėje Silezijoje byla, LAT 2000 12 21 nutarimas Nr. 28): fundamentinis TT principas yra tai, kad TT yra viršesnė už nacionalinę teisę; vidaus teise negalima remtis nevykdant tarptautinių įsipareigojimų ir teisinant TT pažeidimą; nacionalinės teisės nuostata yra tik faktas TT požiūriu, kuriuo išreiškiama valstybės valia ir kurį galima vertinti atitikties tarptautiniam įsipareigojimui požiūriu.

33. Tarptautinės teisės normų įgyvendinimas nacionalinėje teisėje • Tiesioginis taikymas (self-execution) • Implementacija (transformacija): - Nuoroda (bendroji ir konkrečioji) - Inkorporacija LRKT 2012 09 05 nutarimas: - valstybėms, EŽTK ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia EŽTT sprendimų vykdymo, būdus ir priemones; tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; - EŽTT atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu; jo jurisdikcija nepakeičia KT įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją; - Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją)

34. Lietuvos Respublikos teisė ir tarptautinė teisė Tarptautinės sutartys Lietuvos teisinėje sistemoje: • Ratifikuotos – nacionalinės teisinės sistemos sudėtinė dalis (expressis verbis Konstitucijos 138 str. 3 d. nuostata): 1) Konstitucijos viršenybė – negali prieštarauti Konstitucijai (Konstitucijos 7 str. 1 d., KT 1995 01 24 išvada, 1995 10 17, 2006 12 21 ir 2012 09 05 nutarimai); 2) įstatymų galia ir galimas tiesioginis taikymas (KT 1995 01 24 išvada, 1995 10 17 nutarimas, 2002 04 25 ir 2004 04 07 sprendimai); 3) kolizijos atveju turi taikymopirmenybę prieš kitus įstatymus (įsk. konstitucinius), kitus Seimo ar kitų priimtus aktus – tarp Konstitucijos ir įstatymų (1990 03 11 Aktas, Konstitucijos 135 str. 1 d., KT 2006 03 14, 2006 12 21 ir 2012 09 05 nutarimai, expressis verbis Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. nustatyta kolizijos taisyklė) KT 2006 12 21 nutarimas (ratifikuotų sutarčių kontekste): “Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis”. Tokia numanoma konstitucinė kolizijos taisyklė skirtingai įgyvendinama ratifikuotų ir neratifikuotų sutarčių atveju. Visos sutartys privalomos vykdyti (pacta sunt servanda – konstitucinis principas ir tradicija). • Neratifikuotos – negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams (KT 1995 10 17 nutarimas, TS įstatymo 11 str., 7 str. 1 d. 8 p.) – nacionalinės teisės dalis, Vyriausybės (poįstatyminių) aktų galia (?), įstatymų nustatytais atvejais turi taikymo pirmenybę prieš įstatymus (LAT Senato 2000 12 21 d. nutarimas Nr. 28)

35. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nacionalinės teisės aktų hierarchijoje Specialių įstatymų numatytais atvejais turi taikymo pirmenybę prieš įstatymus

36. Lietuvos Respublikos teisė ir tarptautinė teisė Bendroji TT – visuotinai pripažinti TT principai ir normos: • Konstitucijos 135 str. 1 d. (“užsienio politikoje” – formalus dualizmas, neįtraukimas į nacionalinę teisinę sistemą) • KT ir LAT pozicija, įstatymų leidyba (plečiamasis Konstitucijos 135 str. 1 d. aiškinimas monizmo ir iš bendrosios TT kylančių tarptautinių įsipareigojimų viršenybės ir taikymo vidaus politikai bei teisei link): - 135 str. 1 d. reiškia TT viršenybę LR teisei (LAT 2000 12 21 nutarimas Nr. 28); - 135 str. 1 d. aiškinama atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą ir 138 str. 3 d. (KT 1998 12 09 nutarimas: “interpretuojant šiuos Konstitucijos straipsnius pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų. Save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos papročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi”); - 135 str. 1 d. reiškia bendrosios TT normų įgyvendinimą visoje valstybės politikoje, jos institucijų veikloje ir nacionalinėje teisėje (Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo preambulė) • paprotinės TT normos gali būti taikomos, bet paprastai netiesiogiai: - per tarptautines sutartis (pvz., žmogaus teisių apsaugos); - priimant nacionalinės teisės aktus ir per priimtus teisės aktus, expressis verbis numatančius tarptautinių papročių taikymą arba savo nuostatomis įgyvendinančius bendrosios TT normas (pvz., Konstitucija, BK, Tarptautinių operacijų įstatymas)

37. Lietuvos Respublikos teisė ir tarptautinė teisė Nacionalinės ir tarptautinės teisės (ir ES teisės) suderinamumo prezumpcija • Doktrina: valstybė dalyvauja kuriant TT ir ES teisės normas, todėl atsižvelgia į šias normas nacionalinės teisėkūros procese • Konstitucija: konstitucinis atviros pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principas, Konstitucijos 135 str. 1 d. (TT standartų taikymas nacionalinėje teisėje), 138 str. 3 d. (tarptautinių sutarčių inkorporavimas į nacionalinę teisinę sistemą), Konstitucinis aktas dėl LR narystės ES (preambulės tikslai, ES pagarba valstybių narių nacionaliniam tapatumui ir konstitucinėms tradicijoms, ES teisės normų inkorporavimas į nacionalinę teisinę sistemą) • LAT ir KT jurisprudencija: tarptautinės sutartys ir kitos TT normos, ES teisės normos, tarptautinių organizacijų (JT GA, ET MK ir PA) rezoliucijos, tarptautinių teismų ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencija yra Lietuvos teisės aiškinimo bei pažangios plėtros šaltinis LAT kolegijos 2000 05 17 nutarimas Budweiser byloje: “įvertinus Lietuvos siekius integruotis į Europos Sąjungą ir šių siekių apspręstą nacionalinės teisės derinimą su Europos Sąjungos teise …, (Lietuvos teisės aktai) … turi būti aiškinami ir taikomi tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės kontekste” KT 2006 12 21 ir 2007 05 15 nutarimai:EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Tai mutatis mutandispasakytina ir apie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei Europos Bendrijų Pirmosios instancijos Teismo jurisprudenciją • TT ir ES teisės normų atitikties Konstitucijai (konstitucingumo) prezumpcija ir suderinimo metodologiniai pagrindai KT 1995 01 24 išvada: pažodinės (paraidžiui) nacionalinės teisės ir TT atitikties reikalavimo negali būti; tarptautinė sutartis galėtų prieštarauti Konstitucijai tada, kai 1) Konstitucija nustatytų išsamų ir baigtinį tam tikrų atvejų sąrašą, o sutartis papildomai nustatytų dar kokius nors atvejus; 2) Konstitucija draustų kokius nors veiksmus, o sutartis leistų; 3) jeigu sutarties nuostata pagal turinį nesutaptų su Konstitucijos nuostata.

38. Specifiniai Europos Sąjungos teisinės sistemos bruožai(pgl. 1962 m. EBTT Van Gend en Loos bylos sprendimą)ES teisinė sistema – regioninė, santykinai autonominė, sui generis teisinė sistema, nesutampanti nei su tarptautine, nei su nacionaline teisine sistema

39. Tarptautinė teisė, ES teisė ir nacionalinė teisė TARPTAUTINĖ TEISĖ Tik tarptautinės teisės reglamentuojami tarptautiniai santykiai ES pirminės ir antrinės teisės reglamentuojami tarptautiniai valstybių narių santykiai EST – regioninė TT Tarptautinės teisės reglamentuojami valstybės vidaus santykiai TT – NT dalis EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ EST – ES vidaus teisė ES pirminės teisės reglamentuojami valstybių narių vidaus santykiai EST – NT dalis, sui generis sistema ES antrinės teisės reglamentuojami valstybių narių vidaus santykiai NACIONALINĖ TEISĖ Tik nacionalinės teisės reglamentuojami valstybės vidaus santykiai

40. Tarptautinės teisės mokslo raida Lietuvoje • 1780-1821 m. VU (Vyriausioji Lietuvos mokykla) – Moralinių mokslų kolegijos (Humanitarinių mokslų fakultetas) Prigimtinės ir tautų teisės katedra: J. Stroinovskis, S. Malevskis, M. Stankevičius, I. Oldachovskis Prigimtinės teisės mokykla • 1922-1940 m. Lietuvos universitetas (VDU) – Teisių fakulteto Tarptautinės teisės katedra A. Janulaitis, A. Jaščenka, D. Krivickas, T. Petkevičius, L. Natkevičius, M. Romeris, G. Rutenbergas, J. Robinzonas, J. Skruodys (1921 m.), A. Šimkus (VU, 1941-1944 m.) Pozityvizmas, įvairių problemų (Klaipėdos, Vilniaus, kt.) tyrimas • Nuo 1990 m. VU Teisės fakulteto Tarptautinės ir lyginamosios teisės katedra

41. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai(JT Chartija, 1970 m. TT principų deklaracija) Taikos ir saugumo: • Jėgos nenaudojimas • Taikus tarptautinių ginčų sprendimas • Valstybių teritorinis vientisumas (Helsinkio Baigiamasis Aktas) • Valstybių sienų neliečiamybė (Helsinkio Baigiamasis Aktas) Tarptautinių santykių palaikymo: • Valstybių bendradarbiavimas • Valstybių suvereni lygybė • Sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas • Nesikišimas į vidaus reikalus Žmogaus teisių: • Laisvas tautų apsisprendimas • Pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms (Helsinkio Baigiamasis Aktas) Sisteminis TT principų aiškinimas(1970 m. JT GA TT principų deklaracija, 1975 m. ESBK Helsinkio Baigiamasis aktas): “Aukščiau išdėstyti principai, juos aiškinant ir taikant, yra tarpusavyje susiję ir kiekvienas principas turi būti aiškinamas kitų principų kontekste”. Išvada: TT principai – darni sistema (TT pagrindas) ir vienas kitam neprieštarauja.

42. Valstybių bendradarbiavimo principas: • Įvairių valstybių taikaus koegzistavimo deklaravimas - valstybių pareiga bendradarbiauti nepriklausomai nuo jų politinių ekonominių, socialinių sistemų skirtumų (ypač aktualu bipoliariniame pasaulyje) • Bendradarbiavimas siekiant bendrų visoms valstybėms JT tikslų: tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, pagarba žmogaus teisėms, tarptautinė ekonominė pažanga, bendradarbiavimas su JTO pagal JT Chartiją

43. Pagarbos žmogaus teisėms principas: • JT tikslas, tapęs TT principu – visuotinės pagarbos žmogaus teisėms ugdymas ir skatinimas (JT Chartijos 1 str. 3 p.) • Prigimtinis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pobūdis (“visos jos išplaukia iš žmogaus orumo ir turi esminę reikšmę jo asmenybei”) • Valstybių pareigos gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves bei skatinti jų įgyvendinimą • Nediskriminacijos principas – žmogaus teisės užtikrinamos visiems be skirtumų dėl rasės, lyties, kalbos, religijos, kt. • Visuotinė žmogaus teisių reikšmė – visuotinis jų užtikrinimas yra svarbus taikai, teisingumui bei valstybių bendradarbiavimui (ryšys su kitais TT principais) • Žmogaus teisių būklė nėra valstybės vidaus reikalas – antrinė tarptautinės bendrijos atsakomybė (ESBK Žmogiškojo matmens dokumentai: rūpestis žmogaus teisėmis nėra kišimasis į valstybės vidaus reikalus) • Tarptautinės žmogaus teisių chartijos (ir kitų) dokumentų nuostatų realus įgyvendinimas

44. Sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principas: • Principo šaltinis – bendrasis teisės principas pacta sunt servanda (t. p. suverenios valstybių lygybės principas – 1970 m. TT principų deklaracija) • Visų tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, nepriklausomai nuo jų šaltinio: ir pagal JT Chartiją, ir pagal bendrąją TT, ir pagal tarptautines sutartis • JT Chartijos viršenybė prieš kitas tarptautines sutartis (Chartija, kaip “tarptautinės bendrijos konstitucija”): “kai įsipareigojimai pagal tarptautines sutartis prieštarauja įsipareigojimams pagal JT Chartiją, įsipareigojimai pagal Chartiją turi viršenybę” (JT Chartijos 103 str., TT principų deklaracija) JT Chartijoje numatyti JT tikslai ir principai – tarptautinės teisėtvarkos pagrindas, bendrosios TT ir pagrindinių TT principų išraiška, todėl bendrosios TT prieštaravimas JT Chartijai yra teorinis • Sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas – sąžiningumo, kaip bendrojo teisės principo ir moralinio imperatyvo, reikšmė: - pagarba ir ištikimybė prisiimtiems įsipareigojimams (jų šventumas); - tarptautinių įsipareigojimų tarpusavio suderinamumas; - teisėtų lūkesčių apsauga (tylus sutikimas, estoppel); - nepiktnaudžiavimas teisėmis; - abipusiškumas; - proporcingumas; - protingumas; - konkrečios sąžiningo elgesio taisyklės: draudimas pažeisti sutarties objektą ir tikslą iki jos įsigaliojimo, sutarties dvasios pirmenybė prieš raidę, naudos iš nesąžiningo elgesio neigimas, “protingas” laikas ir įvykdymas, kt.

45. Valstybių suverenios lygybės principas: • Suvereni lygybė – valstybių bendradarbiavimo pagrindas: - 1949 04 09 TTT sprendimas Corfusąsiaurio byloje: “pagarba (teritoriniam) suverenitetui – esminis nepriklausomų valstybių tarptautinių santykių pagrindas” • Suvereni lygybė – lygiateisiškumas (lygios subjektinės teisės ir pareigos, nepaisant ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių skirtumų), o ne faktinė lygybė • Suverenios lygybės elementai: - valstybių lygybė teisės požiūriu (inter alia imunitetas dėl acta jure imperii); - lygus naudojimasis nedalomomis visiško suvereniteto teisėmis; - pagarba kitų valstybių suverenitetui, politinei nepriklausomybei ir teisiniam subjektiškumui (kitų TT principų elementai): sąsajos su jėgos nenaudojimo ir nesikišimo principais (1986 06 27 TTT sprendimas Nikaragvos byloje); - teisė laisvai pasirinkti ir plėtoti valstybės politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę sistemą (nesikišimo principo elementas): intervencijos, kaip jėgos politikos, neleistinumas pagal Corfusąsiaurio bylą; - sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas (atitinkamo TT principo pareiga) - valstybės teritorinio vientisumo, įskaitant sienas, neliečiamybė (atitinkamų principų užuomazga): visiškas ir išskirtinis suverenitetas apima valstybės teritoriją, įskaitant vidaus vandenis, teritorinę jūrą ir oro erdvę (Nikaragvos byla) • Suverenios lygybės (lygiateisiškumo) išimtys nustatomos valstybių sutikimu sutartinėmis (ne paprotinėmis) procesinėmis normomis: - “didžiųjų valstybių” statusas (pvz., nuolatinė narystė ir veto teisė JT ST) – privilegija, susieta su didesne atsakomybe; - sveriamasis balsavimas kai kuriose tarptautinėse organizacijose (finansų, viršnacionalinėse) – atsižvelgimas į indėlį organizacijos veikloje

46. Valstybių teritorinio vientisumo principas: • Pagarba kitų valstybių teritoriniam vientisumui (valstybių suverenios lygybės principo elementas) - paprotinis pobūdis (Kosovo byla: JT Chartijos 2 str. 4 d. ir TT principų deklaracija, atspindinti paprotinę teisę) • Taikymo apimtis – tarpvalstybiniai santykiai, todėl nėra implicitinio draudimo tautoms vienašališkai skelbti nepriklausomybę (Kosovo byla: valstybės įsipareigojimai kitų valstybių atžvilgiu) • Susilaikymas nuo veiksmų, ypač jėgos panaudojimo, prieš kitos valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ir vienybę (jėgos nenaudojimo principo elementas, sienų neliečiamybės principo užuomazga): - teritorija negali būti karinės okupacijos ir kitokio jėgos panaudojimo objektu; - okupacija ir teritorijos įgijimas jėga negali būti pripažintas teisėtu

47. Valstybių sienų neliečiamybės principas: • Susilaikymas nuo reikalavimų ar veiksmų, kuriais būtų siekiama užgrobti kitos valstybės teritoriją (valstybių teritorinio vientisumo principo elementas): - nesikėsinimas į esamas valstybių sienas (jėgos nenaudojimo principo elementas) • Egzistuojančių sienų (Europoje) neliečiamybė: - teisėtų sienų neliečiamybė – principas taikomas tik pagal tarptautinę teisę nustatytoms sienoms (pareiga nepripažinti teritorijos įgijimo jėga – jėgos nenaudojimo ir valstybių teritorinio vientisumo principų elementas); - galimybė keisti sienas teisėtu pagal tarptautinę teisę būdu (pvz., valstybių tarptautine sutartimi); - ypatinga sutarčių dėl sienos apsauga (draudimas denonsuoti sutartį, nutraukti sutartį dėl esminio aplinkybių pasikeitimo, sutarties privalomumas teisių perėmėjui); - taikymas pagal analogiją išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo linijoms, nustatančioms susijusias su valstybės teritorija ir jos išskirtinių suverenių teisių įgyvendinimo erdves (1978 12 19 TTT sprendimas Egėjo jūros kontinentinio šelfo byloje)

48. Apsaugos objektas - suverenios valstybių lygybės principo elementas: kiekvienos valstybės teisė laisvai, be kišimosi iš išorės, tvarkyti išskirtinės vidaus kompetencijos (jurisdikcijos) reikalus Negatyvi pareiga – kitų valstybių susilaikyti nuo veiksmų: tiesiogiai ir netiesiogiai nesikišti į valstybės išskirtinės kompetencijos reikalus Nesikišimo principas: • Paprotinės teisės dalis (Nikaragvos byla, 2005 m. Ginkluotų veiksmų Kongo Demokratinėje Respublikoje byla): • - nors nėra tiesiogiai JT Chartijoje, bet opinio juris aiški iš valstybių praktikos (TT principų deklaracija, 1976 ir 1981 m. JT GA deklaracijos dėl intervencijos ir kišimosi į valstybių vidaus reikalus bei jų nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugos, 1975 m. Helsinkio Baigiamasis aktas, 1933-1936 m. Amerikos ir kiti regioniniai aktai) • Suverenios valstybių lygybės principo išdava – politinės nepriklausomybės ir suverenių teisių apsauga (šį principą visada pažeidžia draudžiama intervencija)

49. Nesikišimo principo apsaugos apimtis – išskirtinės kompetencijos reikalų apibrėžimas: • Iš valstybės suvereniteto išplaukiantys reikalai(Nikaragvos byla: “reikalai, kuriuos dėl valstybės suvereniteto principo valstybei leidžiama spręsti laisvai”) - naudojimasis suvereniomis teisėmis: - vidaus reikalai (politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės sistemos pasirinkimas) – abejotina TTT pozicija dėl laisvės rinktis valstybės režimą, ideologiją; - išorės reikalai (užsienio politikos formavimas) • Išskirtinės kompetencijos reikalų ribos – ten, kur prasideda TT normų reglamentuojami santykiai (Egėjo jūros kontinentinio šelfo byla: vidaus jurisdikcijos reikalai yra tie, kurių nereglamentuoja TT, ir jų sritis priklauso nuo tarptautinių santykių raidos; Nikaragvos byla: vidaus politika priklauso valstybės išskirtinei kompetencijai, kol nepažeidžiamas tarptautinis įsipareigojimas): - išskirtinės kompetencijos reikalų srities dinamiškumas ir siaurėjimas (valstybės administraciniai reikalai, bet ne žmogaus teisės, kurias užtikrinti privalu pagal atitinkamą TT principą – pirminė valstybės atsakomybė); - šią sritį ribojantys veiksniai, internacionalizuojantys jos klausimus: - valstybės tarptautiniai įsipareigojimai (pvz., neutralitetas, demokratinė santvarka): reikalas nustoja būti vidiniu, kai valstybė prisiima dėl jo įsipareigojimus kitoms valstybėms (Egėjo jūros kontinentinio šelfo byla); - tarptautinės taikos ir saugumo užtikrinimo poreikiai (TT principų deklaracija) – JT ST teisė konstatuoti dėl valstybių vidaus situacijos kylančias grėsmes taikai ir saugumui bei veikti jas šalinant

50. Nesikišimo principo negatyvios pareigos apimtis: • Draudžiamas kišimasis – kai prievartos metodais trukdoma laisvai pasirinkti, kaip tvarkyti vidaus ir išorės reikalus (Nikaragvos byla: prievartos elementas (element of coercion) sudaro uždraustos intervencijos esmę; Corfu sąsiaurio byla: intervencija – jėgos politikos apraiška, piktnaudžiavimas): - jėgos naudojimas ar grasinimas ja – viena iš tokios prievartos formų (Ginkluotų veiksmų KDR byla: kai kišimasis susijęs su tiesioginiu ar netiesioginiu jėgos naudojimu, pažeidžiamas ir jėgos nenaudojimo principas); - nukreiptos į suverenių teisių suvaržymą didelio masto ekonominio, politinio ar kitokio pobūdžio prievartos priemonės (pvz., 1990 m. SSRS ekonominė blokada Lietuvai); - ginkluotos ar siekiančios prievarta nuversti valdžią opozicijos rėmimas (Nikaragvos byla: nėra teisės remti tokią opoziciją)– ginklų tiekimas (gali prilygti ir jėgos naudojimui), finansinė, logistinė parama Išvada: nesikišimo principo draudžiamų prievartinių veiksmų spektras yra platesnis nei jėgos nenaudojimo principo (Nikaragvos byla: draudžiamas kišimasis galimas ir naudojant, ir nenaudojant ginkluotos jėgos) • Leidžiamas kišimasis (Nikaragvos byla): – be prievartos elemento: valstybės vyriausybės (ne tik opozicijos) prašymas; - humanitarinė pagalba – jei teikiama be diskriminacijos; - paprotinės teisės normų modifikacija – valstybių opinio juris dėl naujos principo išimties susiformavimo (TT raida, pvz., dėl intervencijos į Kosovą)