KADA SMUIKAS PRAD Ė JO JUOKTIS Sako, kadaise smuikas nemokėjęs linksmai juoktis ir tik verkdavęs.

1. KADA SMUIKAS PRADĖJO JUOKTIS Sako, kadaise smuikas nemokėjęs linksmai juoktis ir tik verkdavęs.

2. Kartą vienas smuikininkas ėjo pagiriu. Beeidamas labai pavargo, tad padėjo smuiką ant kelmo, o pats išsitiesė žolėje pailsėti ir netrukus užmigo.

3. Smuikas sunkiai atsiduso, likęs vienas, ir ėmė graudžiai raudoti.

4. Tuo metu pro šalį lėkė klevo sėkla. Išgirdusi verksmą, susigraudino, nutūpė šalia smuiko ir ėmė klausinėti, ko jis taip gailiai raudąs.

5. Kaip neraudosiu, - atsakė smuikas. – Aš esu nelaimingas našlaitis. Neprisimenu nei savo tėvo, nei motinos, nei brolių, nei seserų. Einu per pasaulį, apraudodamas sunkią našlaičio dalią.Oi, nežinau, ką atiduočiau, kad sutikčiau nors vieną savo giminaitį.

6. Jeigu tau tiek tereikia, tai nusišluostyk ašaras, - linksmai nusijuokė klevo sėkla. – Aš esu artmiausia tavo giminė.- Tu?..- nusistebėjo smuikas. – Niekus kalbi, brangioji. Ar aš nematau, kad mudu vienas į kitą visiškai nepanašūs?- Gerai, - tarė klevo sėkla. – Jeigu netiki, tai aš papasakosiu, ką girdėjusi iš savo tėvo klevo, kuris gyvena aname girios pakraštyje, prie upelio. Paklausyk.

7. Tai buvo prieš kokį šimtą metų. Toli nuo šios girios gyveno trys sesutės klevo sėkliukės. Kartą pakilo smarkus rudens vėjas, pagriebė visas tris sėkliukes ir nunešė.

8. Viena jų buvo sunkesnė, užkliuvo už bažnyčios stogo, nukrito ant šventoriaus, ir toje vietoje išaugo šakotas klevas.- Žinau, - tarė smuikas. – Sykį aš ėjau pro bažnyčią ir mačiau klevą.

9. O antrą sesutę vėjas nubloškė į upelį, - pasakojo toliau klevo sėkla.- Vanduo buvo sraunus, pagriebė ją ir atnešė į šią girią. Gal būtų ir į jūrą nuplukdęs, bet, vargšelė, įstrigo viksvose. Po kelių dienų į tą vietą atėjo žmonės žvejoti. Užmetė tinklą, ištraukė sėkliukę kartu su dumbliais į krantą, ir toje vietoje išaugo mano tėvas klevas.- Ir tu iš ten atlėkei? – susidomėjo smuikas.- Iš ten, - atsakė klevo sėkla. – Bet tu paklausyk, kas atsitiko su trečiąja seserimi.

10. Ji nukrito į ganyklą, pataikė tiesiai ant aviganio šunies ir įsivėlė jo gauruose.Tą pačią dieną aviganį šunį užpuolė kitas šuo ir pradėjo vytis. Vijosi, vijosi, kol į pagirį atsivijo. O kai į pagirį atsivijo, abudu šunys puolė vienas kitą ir taip susipjovė, kad gaurai lakstė į visas šalis.

11. Mano giminaitė nebeišlaikė, nupuolė ant žemės ir pasislėpė duobutėje. Čia buvo šilta,, drėgna ir jauku. Sėkliukė nebenorėjo niekur eiti ir, bijodama, kad vėjas jos vėl nenuneštų, įsikibo šaknelėmis į žemę. Paskui išleido daigą, ėmė augti, ir per kokį pusšimtį metų išaugo toks dailus klevas, kad kiekvienas gėrėjosi jį pamatęs.

12. Taaaip... Plati jūsų giminė...- pavydžiai atsiduso smuikas.- Bet neilgai gyveno klevas, - kalbėjo toliau sėkla.- Vieną dieną pagirin atėjo žmonės, nukirto jį, nuvežė į miestą, išpjovė lentas, išdžiovino ir pardavė į smuikų dirbtuvę.

13. Ką tu sakai? –nusistebėjo smuikas. – Nejaugi aš kilęs iš medžių giminės?- Tavo stygos susuktos iš veršio žarnų, strykas padarytas iš ašutų, o tu pats esi išdrožtas iš medžio, ir ne iš paprasto medžio, bet iš tikro mano dėdės klevo, nes smuikus daro tik iš klevų.

14. Jeigu taip, tai iš tiesų tu esi artimiausia mano giminaitė. - pašoko smuikas, neapsakomai nudžiugęs.- Ne. Tu dar turi seną tėvą, kuris tavęs labai išsiilgo.- Sūneli, - atsiliepė kelmas dusliu balsu. – Argi jau pamiršai mane? Bet kur tau beprisiminti, jei dar nebuvai gimęs, kai aviganis šuo atnešė mane į šią vietą, kur aš užaugau, paskui mane nukirto, supjaustė ir padarė iš manęs tave...

15. Oi koks aš laimingas, kad turiu tokią plačią giminę! – sušuko smuikas ir pirmą kartą gyvenime iš džiaugsmo ėmė juoktis.Štai kodėl sako, kad nuo to laiko smuikas ir graudžiai verkia, ir linksmai juokiasi.