Download
1 / 31
E N D
Plinijus Vyresnysis rašė, kad esenai - "atsiskyrusi judėjų gentis ir pati išskirtiniausia pasaulyje: jie neturi nė vienos moters, jie atsisako kūniškosios meilės, nenaudoja pinigų ir gyvena po palmėmis. Kasdien jų skaičius auga vis ateinant naujiems gyvenimo nuvargintiems, kuriuos likimo bangos gena prie esenų papročių". Tapti esenų bendruomenės nariu buvo nelengva - tekdavo pereiti savotišką "paklusnumo" išbandymą Esenai (150 m.pr.Kr.-70 m.po Kr.)
Kumrano bendruomenės mokymo pagrindas buvo nesutaikoma gėrio ir blogio kova. Priešus esenai vadino “tamsos sūnumis”, o save “šviesos sūnumis”, “išrinktaisiais”. Jie laukė dienos, kai Dievo Mesijas nuves juos į didžią pergalę prieš jų priešininkus. Griežta hierarchinė disciplina, susilaikymas nuo santuokos, izoliacija (į bendruomenę nebuvo įleidžiami, turėję kūno defektų, draudžiami kontaktai su svetimomis bendruomenėmis, atokiai reikėjo laikytis nuo nusidėjėlių bei moterų), nuolatinis Rašto aiškinimasis – toks gyvenimas buvo Kumrane.
Jonas Krikštytojas Mt 3, 1 - 12
Asketizmas, askezė (gr. ασκεσις askesis iš ασκεω askeo – „lavintis, stropiai dirbti“) – etinė žmogaus pozicija, dėl įvairių priežasčių, sąmoningai atsisakant malonumų.
Mėgstu daryti tai, kas man patinka...Kartais prašau Dievo man padėti...Reikia kažko atsisakyti...Juk ne visada darai tai, kas malonu...
Ar jūs manote, kad malonumai yra viena svarbesnių vertybių šiuolaikiniame pasaulyje?
Ef 5, 1-21 Kuriomis savybėmis pasižymi Dievo sekėjai?
Vienuolynai 4-5 a. plintaRytuose: Sirijoje, Palestinoje, Mažojoje Azijoje,Vakaruose:Šiaurės Afrikoje, Italijoje, Galijoje.
ASKETAI Iš pradžių, siekiant eiti Kristaus pėdomis, atsirado asketai – „laisvi nuo kūno“, gyvenantys skaistybėje. Asketizmas pradžioje buvo susijęs su fiziniu apsimarinimu, neturtas dar nebuvo praktikuojamas. Asketai buvo klajokliai misionieriai– daug keliaudavo, lankydami krikščionių bendruomenes. Bendruomeniniai asketai – gyveno bendruomenėse.
Bendruomeniniai asketai – gyveno bendruomenėse. Pirmais amžiais asketizmas susipynė su graikų filosofijos mokyklomis. Jos praktikavo askezę, kurios esmė rėmėsi kūno ir sielos atskyrimo suvokimu. Tai atsiliepė ir krikščionių askezei.
MERGELĖS Mergelės bei našlės, kurias globojo bendruomenės. Idealas atėjęs iš evangelijos. Vertinamas tikslas – dėl ko?, o ne šiaip skaistybė. 2-3 a. vadintos „Kristaus sužadėtinės“, pradėjo nešioti nuometus.
III a. – vienuolijų pradžia. Anachoretas reiškia – skolininkas, pabėgęs į dykumą. Kapadokijos slėniai tapo krikščionių atsiskyrėlių – anachoretų pamėgta vieta. Pabėgę nuo miesto triukšmo ir dvasinio apsnūdimo, jie savitu būdu stengėsi sekti Kristų. Pasirinkdavo griežtą atgailos gyvenimą, mūsų akims žiūrint - keistas ir šiandien nepriimtinas pamaldumo ar gyvenimo praktikas: užsimūrydavo nedidukėse celėse (rekliūzai), apsigyvendavo medžiuose, nevalgydavo ir beveik nemiegodavo, pasiryždavo visą gyvenimą neištarti nė žodžio.
0 Vienas garsiausių to meto anachoretų – Simonas Stulpininkas, keliolika metų praleidęs ant aukšto stulpo. Tokių buvo ne vienas. Paprastai tokiu radikaliu ir heroišku būdu pasiryžę gyventi atsiskyrėliai susilaukdavo būrio mokinių, kurie ne tik klausėsi patarimų, bet ir patarnaudavo. Kitaip būtų buvę neįmanoma ant keliolikos metrų stulpo su viršuje įrengta 2x2 m pusiau dengta aikštele išgyventi keliolika metų. Mokiniai specialiu įrenginiu paduodavo stulpininkui truputį maisto. Taip pat jie surinkdavo ir atsiskyrėliui perduodavo gausius maldininkų prašymus.
Šv. Antanas, išgirdęs evangeliją, patraukė į dykumą ir ten gyveno visą gyvenimą. Motyvai: Buvo siekiama tobulesnio gyvenimo – krikščionybei legalizuojantis bažnyčia virto masine bendruomene ir anachoretų manymu krito jos kokybės lygis. Antanas pasižymėjo kaip dvasinis mokytojas, pas jį ėjo mokiniai. Taip atsirado eremitinė (atsiskyrėlių) vienuolystė. 4 a. dykumos tėvus ėmė lankyti piligrimai, vykstantys į šv. Žemę.
Dykumostėvųdvasiniovadovavimobūdas • Pasakojimuose aprašoma, kaip mokinys artinasi prie mokytojo, klausdamas patarimo. • Tikima, kad vyresnis žmogus turi išminties dovaną atpažinti sielos stovį ir atitinkamai patarti. • Pastebimas mokinio pasitikėjimas ir senyvo žmogaus gebėjimas įžvelgti, atpažinti Dievo valią. • Mokytojo patarimas duoda rezultatų tik tada, jei jis apmąstomas namuose. Tik celės tyla ir saugumas gali padėti mokytojo žodžiams pamažu pasiekti mokinio širdį.
Kartą vienuolis, gyvenantis Egipto dykumoje, patyrė tokius stiprius gundymus, kad ilgiau nebegalėjo kęsti. Jis nusprendė palikti savo celę ir eiti kur nors kitur. Besiaudamas sandalus, kad įvykdytų savo sumanymą, netoliese pamatė kita vienuoli, kuris taip pat ruošėsi eiti. "Kas tu esi?" - paklause nepažįstamojo. "Aš esu tavo "Aš“ - jis atsakė. "Jei tu dėl manęs palieki šią vietą, noriu tau pasakyti, kad kur beeitum, aš būsiu kartu su tavimi".
CENOBITINĖ VIENUOLYSTĖ Cenobitai – bendruomenėje gyvenantys vienuoliai atsiskyrėliai. Pradininkas – šv. Pachomijus. Cenobitai telkėsi Egipto pietuose, dalinosi pagal amatą ar tautybę. Vienuolyne būdavo apie 30-40 vienuolių bendruomenė. Šv. Pachomijaus bendruomenėje atsirado: Bendras valgis; Bendra malda; Rankų darbas; Dvasinis skaitymas. Gyvenimas – su šventuoju Raštu: visi turėjo mokėti skaityti, kad išmoktų atmintinai ir apie tai mąstytų. Atsirado bendras skaitymas, maldos. Šeštadieniais – sekmadieniais švenčiama eucharistija. Cenobitai iškėlė naują vienuolių gyvenimo idealą – vienybė ir bendrystė, todėl buvo įvestas bendras apdaras – lygių narių simbolis. Pachomijaus vienuolynai sudarė pirmą vienuolių ordiną, kuriam vadovavo generalinis abatas, buvo šaukiami vienuolių susirinkimai.
Kapadokija, Goremo slėnis. Jis tapo vienu didžiuliu vienuolynu. Visi būstai buvo minkštoje uolienoje išskaptuotose olose. Galima tik nuspėti, kiek čia gyveno vienuolių, jei vien bažnyčių ir koplyčių buvo apie 300.
Šv. BAZILIJUS ir VIENUOLYSTĖ RYTŲ BIZANTIJOJE Pirmus vienuolynus Rytuose įsteigė pats Bazilijus. Pasisakė už cenobitinę vienuolystę. Su Bazilijumi Didžiuoju siejama regula – vienuolio gyvenimo vadovas. Regulą sudarė jo mokiniai iš jo atsakymų apie vienuolio gyvenimo taisykles. Vieningo ordino nėra – kiekvienas vienuolynas savarankiškas. Rytų vienuolynai – statiškas reiškinys, istoriškai pakitimų nėra: sėslus ir kontempliatyvus gyvenimas. Svarbiausia: malda; darbas; askezė. Atsiranda naujos idėjos: vienuolystė kaip atgaila, ir krikščionio tobulybės būsena. Vienuoliai lyginami su angelais: angeliškas gyvenimo būdas, angeliški rūbai ir pan.
Susiformavo 3 vienuolių statusai: Kandidatai – naujokai, 3 metai; Mažojo abito vienuolis – išskutama tonzūra (plikė). Po 2 metų tapdavo didžiojo abito vienuoliais; vienuoliai kunigai – dvasininkai. Laikui bėgant susiformavo savotiški luomai, pažeisdami lygybės principą. Askezė virto mėsos atsisakymu, stojant į vienuolyną būdavo keičiamas vardas. Be cenobitinės, buvo ir atsiskyrėliška (anachoretinė) vienuolystė: su vyresniųjų žinia buvo galima išeiti iš vienuolyno ir apsigyventi netoliese (su teise sugrįžti). Rytuose celibatas galiojo tik vyskupams, todėl į juos rinkdavo iš vienuolių.
BENEDIKTINIŠKOJI VIENUOLYSTĖ Benediktas Nursietis (V-VIa.). Kilęs iš turtingos šeimos. Mokėsi Romoje, po to atsiskyrė ir oloje gyveno 3 metus. Garsas apie jo šventumą pasiekė netoli esančio vienuolyno brolius, kurie jį pakvietė tapti jų vyresniuoju. Po ilgų svarstymų ir įkalbinėjimų Benediktas sutinko užimti šias pareigas, tačiau jo uolumas sukėlė vienuolių nepasitenkinimą. Benediktas priprašomas būti šalimais esančio vienuolyno vyresniuoju, bet neilgai trukus pasitraukia. Tada šalia vėl grįžo prie atsiskyrėliško gyvenimo būdo, tačiau palaipsniui apie jį pradėjo burtis gausūs jo pasekėjai. Ilgainiui atsirado uolios askezės ir maldingumo dvasios kupina vienuoliška bendruomenė, bet dėl vietos dvasininkijos persekiojimų 529 m. Benediktas buvo priverstas ją perkelti į Italijos pietus, Kasino kalną. Čia susiformavo pirmoji benediktiniškos gyvensenos bendruomenė, o pats Benediktas pagarsėjo kaip puikus bendruomeninio gyvenimo organizatorius, įžvalgus žmogaus sielos žinovas ir stebukladarys. Benediktas prieš mirtį mokiniams paliko dvasinį testamentą – regulą.
Benedikto regula nulėmė 200 metų vienuolynų raidą. Ją sudarė 2 dalys: doktrina ir praktiniai potvarkiai. Skyriuje apie gerų darbų priemones, šalia Dievo įsakymų ir evangelinių priesakų, surandame šventojo nurodymą broliams gerbti visus žmones, kiekviename žmoguje pirmiausia matyti Kristų. Pagarba žmogui kyla iš biblinio įsitikinimo, kad žmogus yra Dievo atvaizdas. Vienuolių bendruomenę ji vaizdavo kaip “tarnavimo Viešpačiui mokyklą”, kurios pamatas paklusnumas abatui, pastovi malda ir rankų darbas. Tokį gyvenimo būdą gerai nusako benediktinų šūkis: ,,ora et labora!“ - ,,melskis ir dirbk!“, ilgam tapęs pagrindine vienuoliškos gyvensenos charakteristika. .
Airiškoji vienuolystė Forma atsirado 6 a. ir labai skyrėsi dėl visuomenės struktūros, kuri buvo pasidalinusi klanais. Klano garbės reikalas turėti ir globoti vienuolyną. Ypatingas vaidmuo - ne vyskupų bažnyčia, o vienuolių bažnyčia, t.y. vyskupai pavaldūs vienuolynų vyresniems. Vienuolynai tapo intelektualiniais centrais: studijavo, perrašinėjo rankraščius. Gyvenimas – kaip Bazilijaus reguloje. Specifiniai bruožai: Ypatinga askezė – griežtos bausmės už regulos pažeidimus. Piligrimystės tradicija – praktika iškeliauti iš šalies. Taip pasklido po visą Angliją (Škotiją), Galiją, Germanus. Tokiu būdu vienuoliai tapdavo kankiniais – šventaisiais, nes pakliūdavo į nekrikščioniškas šalis. Išvaizda: su tonzūromis, kelionės lazda, knygomis, vandeniu. Kartais keliaudavo po 1, kartais grupėmis.
Buvo 3 kankinystės rūšys: baltoji – palikimas visko, kas brangu; žalioji – atgailos gyvenimas; raudonoji – kraujo praliejimas dėl tikėjimo. Gyvenimo būdo – Kolumbano regula atsirado 6 a. p. (Kolumbanas su 13 palydovų atvyko į Galiją). Čia įkūrė 3 vienuolynus, kuriuos aprūpino frankų diduomenė. Nuo tada prasidėjo aristokratijos ir vienuolystės bendradarbiavimas kaip Airijoj. Airijos vienuolystė davė išpažinties kaip privačios atgailos praktiką, kai tik kunigui išpažįstamos nuodėmės.
KLIUNI REFORMA Kliuni vienuolynas nepriklausė nuo pasauliečių ir net nuo vietos vyskupo. Jis buvo pavaldus tik popiežiui. Svarbiausias Kliuni vienuolyno tikslas buvo Bažnyčios laisvė. Jis siekė panaikinti dvasininkų priklausomybę nuo pasauliečių. Abatą rinko vienuolyno bendrija. Abatais tapdavo neeilinės asmenybės, pamaldūs ir protingi vyrai, kurie dažniausiai ilgai valdydavo.
Kluni vienuolyno vienuoliai gyveno pagal griežtas taisykles. Jie daug meldėsi, dirbo. Jie siekė, kad visų vienuolynų gyvenimas būtų grindžiamas griežta tvarka, pamaldumu ir mokymusi. Vienintelė vienuolio užduotis – garbinti Dievą. Fizinis darbas nunyksta. Kluny vienuolynai – labai turtingi, daug prabangos: „prabangiai liudyti ir garbinti Jėzų“. Ypatingą reikšmę įgyja tylėjimas. Grigališka reforma: Bažnyčios emancipacija iš pasaulio valdžios įtakos celibatas – vienuolių gyvenimo standartas tampa privalomas kunigams.
KARTOJAME: • Esenai • Kumrano • Anachoretas • Simonas Stulpininkas • Šv. Antanas • KOINOBITINĖ VIENUOLYSTĖ • BENEDIKTINIŠKOJI VIENUOLYSTĖ • Regula • ,,Ora et labora!“ - ,,melskis ir dirbk!“ • Airiškoji vienuolystė • Buvo 3 kankinystės rūšys: • Asketizmas, askezė • KLIUNI REFORMA
Ap. Paulius apie šventumą:1 Kor 7, 71Kor 7, 25-28Gal 5,16-26Kol 3, 5-17Fil 3, 12-14
