Vidinės universitetų struktūros analizė (išorės ir vidaus ekspertai)

1. Vidinės universitetų struktūros analizė (išorės ir vidaus ekspertai)

2. Europos universitetų asociacijos vertinimas (JK ekspertas) (1): • Sprendimų priėmimas yra centralizuotas ne tik nacionaliniame lygmenyje, bet ir atskiros aukštojo mokslo institucijos viduje. • Universiteto visuomenės gero nario modelis: jis arba ji yra lojalus ir disciplinuotas pavaldinys, kuris atlieka tik tai, kas jam nurodyta. • Akademinės visuomenės nuostata inovacijų atžvilgiu: jas turi diegti atsakingi asmenys.Jei bando naujinti kiti asmenys ar grupės, jų iniciatyvos yra atidedamos neribotam laikui. • Akademinio elgesio kultūra: skatinamas konformizmas ir paklusnumas, kolektyvizmas ir paternalizmas.

3. Europos universitetų asociacijos vertinimas (JK ekspertas) (2): • Pageidautinas mąstymo ir akademinės realybės suvokimo būdas: tai tradicijos ir praeities charizma: tie, kurie yra linkę būti pragmatiški ir linkę kritikuoti, yra demonizuojami. • Baltu siūlu šviečia neišsivystę institucinės lyderystės bei vadybos gebėjimai ir inovacijų iniciatyva tik iš centro. Tiek, kiek universitetai keičiasi, reaguodami į besikeičiančią aplinką, tai daroma gana nekoordinuotai ir, matyt, savotiškais būdais. • Permainų kėlėjai, neretai ir permainų blokuotojai yra pavieniai akademikai, atsiliepiantys į interesus ir klausimus, kurie nebūtinai ateina iš turinčiųjų valdžią, ar jie būtų rektorate, ar ministerijoje.

4. Vidinių ekspertų vertinimas (NPI) (1): • Per daug tikimasi iš valstybės. Ne tik valstybė, bet ir pats universitetas nesugeba nusistatyti savo prioritetų ir jų laikytis. • Universiteto mokslinių tyrimų vadyba nėra iniciatyvi. Institucija juda iš inercijos, ji nėra pasirengusi vadybiniams veiksmams, kurie inicijuotų prioritetų nustatymą. • Senatas, o ne universiteto vadovai, vaidina pagrindinį vadovaujantį vaidmenį; tai rodo, kad dominuoja ne vadovo, o kolegiali valdymo kultūra. Senatas yra per didelis ir inertiškas, kad galėtų užtikrinti efektyvų valdymą greitų pokyčių ir plėtros laikotarpiu. • Mokslinių tyrimų vadyba, neatmesdama kolegialaus indėlio į sprendimų priėmimą, siekia galios persistūmimo nuo akademinių organų link personalijų – universitetų vadovų.

5. Vidinių ekspertų vertinimas (NPI) (2): • Būtina atskaitomybė ne tik dėl finansinių klausimų, bet ir dėl visų veiksmų, susijusių su moksliniais tyrimais. Tai absoliutus reikalavimas, padedantis išlaikyti pusiausvyrą vadovams sukoncentravus galią savo rankose. • Tarybos, patarėjų valdybos, socialiniai partneriai sprendimus priimančiose institucijose yra mechanizmas, leidžiantis apriboti klaidingą galingos vadovybės elgesį. Stipri vadovybė – atsiliepiančios, dinamiškos ir inovatyvios institucijos egzistavimo sąlyga. • Universitetų, kai kurių fakultetų ir katedrų sujungimas padėtų ne tik rengiant universiteto strateginius planus, bet ir sustiprintų universiteto infrastruktūrą ir bendradarbiavimą, kurie yra būtini skatinant tarpdisciplinines ir daugiadisciplinines studijas bei mokslinius tyrimus.

6. Išvados • Universitetas nesugeba nusistatyti savo prioritetų ir jų taikyti. Mokslinių tyrimų vadyba nėra iniciatyvi. • Universiteto administracija tikisi, kad apačioje susiformavusios veiklos savaime atitiks visuomenės ir ekonomikos poreikius. • Akademinio personalo parinkimo strategija neefektyvi: asmenybės, pasižyminčios kritišku mąstymu studijose ir moksliniame darbe, bet nereiškiančios lojalumo uždarai hierarchinei sistemai, nerenkamos į valdymo organus. Valdyme dažnai dalyvauja vidutinybės, prie kurių derinamos studijų programos.