Mano prosenelės ir senelių lauko žaidimai

1. Manoprosenelės ir senelių lauko žaidimai Ugnė Beinoravičiūtė, Šiaulių „Juventos” pagr. mokyklos 7a klasės mokinė (mokytoja E. Beinoravičienė) Šiauliai, 2009

2. Manoprosenelė Janina Daktaravičiūtė-Uniokienė gimė 1921m. kovo 17d. Raseinių r. Piktaičių kaime. Ten prabėgo ir jos vaikystė Mano prosenelė (1935 m.)

3. Prosenelei nelabai sekėsi mokslai, todėl neretai iš pamokų ji pabėgdavo pas savo netoliese gyvenančią senelęBarborytę, gyvenančią gretimame Skaraitiškės kaime. Ten su draugais žaisdavo įvairiausius žaidimus. Mėgstamiausi buvo rateliais žaidžiami „Išėjo tėvelis į mišką” ir „Sėjau rūtą, sėjau mėtą” . Eidami rateliu vaikai dainuodavo ir rodydavo rankomis, kaip gėlytės išdygo, pražydo. Tada prisiskindavo dobiliukų, nupindavo vainikėlių, juos užsidėdavo ant galvyčių ir vėl eidami rateliu dainuodavo.

4. Mano prosenelė (antra mokytojui iš kairės) – trečios klasės mokinė

5. Prienetoliesetekančio upeliuko Dumbulės prosenelė su trimis seserimis ir dviem broliais žaisdavo slėpynių. Kartą slapukai labai ilgai negalėjo rasti mažiausiojo broliuko Vytuko, kuris, pasirodo, bežaisdamas pavargo ir susisukęs į kamuoliuką užsnūdo po krūmeliu... Upelis Luknė

6. Pasislėpusi Dumbulės krūmynuose prosenelė labai mėgdavo su lėlytėmis žaisti „namais”. Lėles, kurios tais laikais būdavo tik skudurinės, iš įvairių medžiagų atraižėlių (prosenelės tėvelis buvo siuvėjas) pasidarydavo pati. Paėmusi medžiagos atraižėlę, pirmiausia susukdavo rutuliuką. Ant jo uždėdavo skarelę, išpaišydavo su angliukais veiduką. Tokia būdavo lėlytės galva. Prie kito medžiaginio rutuliuko uždėdavo skersai susuktą skuduriuką – rankas. O kūnelis būdavo suvystytas kaip leliukų. Dėdės padarydavo iš krabiukų vežimėlius – vežiodavo ir vežiodavo savo lėlytes. Smėlio dauboje prie upelio įsirengdavo virtuvėlę ir savo lėlytėms „kepdavo pyragėlius”.

7. Žaisti vaikams likdavo labai mažai laiko, nes net ir mažiausieji turėdavo atlikti daugybę darbų: iššluoti kiemelį, suplauti indus, piktžoles gėlių darželyje išravėti, žolytės kiaulėms pririnkti, bulvių nuskusti... O jeigu vaikai užsižaisdavo ir neatlikdavo darbų, gaudavo „beržinės košės”... Mano prosenelė (antra mokytojai iš kairės) – ketvirtos klasės mokinė

8. DABAR MANO PROSENELĖ GYVENA ŠIAULIUOSE IR DAŽNAI SAVO KETURIEMS PROVAIKAIČIAMS PASAKOJA VAIKYSTĖS PRISIMINIMUS.

9. Mano močiutė Danutė Uniokaitė-Gvazdauskienė gimė 1948m. liepos 7d. Raseinių r. Pikčiūnų kaime.(Ir iš kur tokie „pikti” pavadinimai..?) Netrukus šeima persikėlė į netoliese esantį Florencijos kaimą Su močiute Raseinių r. Bernotų kaime – Maironynėje, kurprabėgo jos jaunystė

10. Florencijojenebuvodaug vaikų, todėl geriausi močiutės draugai buvo kačiukai, žąsiukai ir ančiukai. Smagiausias žaidimas buvo katinėlių ieškojimas krūmuose. Pagavusi ilgai juos myluodavo, kol neiškentę pūkuotieji pasprukdavo. Dešinėje - mano močiutė (1950 m.)

11. Patikdavo močiutei ne tik gaudyti žąsiukus ir ančiukus, bet ir jų kiaušinius rinkti. Kartą, pririnkusi jų pilnas prijuostės kišenėles, užuot skubėjusi namo, močiutė užsižaidė kieme ir užsimiršusi pilnomis kišenėmis kiaušinių... nusirideno kūliais nuo kalnelio... Mano močiutė (1953 m.)

12. Turėjo močiutė ir mylimą avytę – Lapikę. Kartą močiutė ant žemės pastatė krepšelį su savo priešpiečiais, o Lapikė slapčia prisliūkinusi įkišo į jį galvą ir... nebegalėjo ištraukti. Išsigandusi avytė puolė bėgti su krepšiu ant galvos, o močiutei buvo daug ir juoko, ir baimės, kol ją pagavo. (1954 m.)

13. Su paaugusiomis sesėmis močiutė mėgo šalia esančiame miškelyje Ąžuolytėje ne tik uogauti, grybauti, bet ir žaisti su lėlytėmis. Tėvelis buvo sukalęs vežimukus, mažus staliukus, lovytes, o mergaitės – įsirengusios didžiules palapines. Nors dar nelankė mokyklos, bet jau nusižiūrėjusi nuo garsių siuvėjų – senelio Antano ir mamos sesers Jadvygos,močiutė pasislėpusi Ąžuolytėje kūrė pirmuosius savo siuvinius - rūbelius lėlėms. Močiutė (viduryje) su mama ir seneliu Antanu

14. Paaugus močiutei ir į kaimą atsikrausčius dar kelioms šeimoms, padaugėjo draugų ir atsirado naujų užsiėmimų. Žiemą vaikai leisdavosi nuo smagių padubysio kalniukų su didžiulėmis medinėmis keliavietėmisrogėmis. Vasarą vaikai mėgdavo lankom kūlvirsčiais ridentis, slėpynių žaisti, su kojūkais vaikščioti, suptis didžiulėse sūpynėse, su lankais ir šokdynėmis lenktyniauti. Vos sušilus orams, vaikai lėkdavo į Luknę maudytis, vėžiauti ir net vėgeles rankomis gaudyti.

15. Labaismagus užsiėmimas buvo „žeminių” statymas. Vaikai iškasdavo didžiules duobes, įsmeigdavo kuolus ir uždengdavo lentomis. Viduje įsikurdavo kaip namie: su pačių sumeistrautais stalais, suolais. „Žemines” mergaitės išpuošdavo beržų ir įvairių pievų gėlių vainikais. Pailsę nuo jodinėjimo ar dviračių mynimo, vaikai sugriūdavo į savo įrengtą būstą ir iki sutemų pasakodavo vieni kitiems šiurpiausias istorijas.

16. Močiutė (pirma iš kairės) su draugais ruošia namų darbus (1957 m.)

17. Vienas iš maloniausių močiutės vaikystės prisiminimų – vasaros spektaklių kūrimas: patys vaikai burdavo trupę, patys kurdavo vaidinimus ir, slapta nukniaukę iš namų užuolaidas, piešdavo dekoracijas... Susirinkusiems kieme į spektaklio premjerą tėveliams belikdavo tik rankomis skėsčioti: „Sugadintos užuolaidos, tai sugadintos. Užtat vaidinimas koks šaunus!” ŠTAI KOKIE MANO MOČIUTĖS PRISIMINIMAI!

18. Mano senelis Bronislovas Gvazdauskas gimė 1942 m. rugsėjo 10 d. Raseinių r. Kinčalių kaime. Senelis– mažiausias išketurių brolių (1947 m.) Augusiam kartu su trimis broliais seneliui draugų netrūko: mažylį į įvairiausius žaidimus įtraukdavo ir visokių išdaigų primokydavo vyresnėliai.

19. Vasarą berniukai medžiuose įsirengdavo iš lentų ir šakų „lizdus”. Prisirišę virvėmis „skrisdavo” iš vieno medžio į kitą, šokinėdavo į ežerą. Vienas didžiausių malonumų – maudynės Balčios upėje, šokinėjimas nuo didžiulių skardžių. Vaikinai iš rąstų, lentų nuolaužų gamindavo plaustus ir jais plaukiodavo prūduose, ežere.Pavasarį bėgant upeliukams vaikai statydavo užtvankas, užtvenkdavo upelius ir plukdydavo laivukus. Retkarčiais berniukai rankomis gaudydavo vėžius, užtvenktose upėse su tinklais tykodavo žuvies.

20. Berniukai mėgdavo žaisti su ratlankiu: lenktyniaudavo su dvišakiu pagaliu stumdami ratą kuo toliau ir tiesiau. Daržinėje po balkiu patys vaikai pasidarydavo sūpynes, žaisdavo gaudynių, slėpynių. Kadangi dar nebuvo gerų odinių kamuolių, kvadratą ir futbolą berniukai žaisdavosu pačių prikimštu skudurų kamuoliu. Vaikai kiek tik norėdavo galėdavo jodinėti su arkliais. Tik apie 1957 m. atsirado pirmieji dviračiai. Seneliui vienam pirmųjų kaime vyresnėlis brolis jūreivis padovanojo dviratį, pirktą iš pirmojo atlyginimo.

21. Seneliovaikystė bėgo šiurpiu pokario laikotarpiu, todėl berniukai karą žaisdavo netik su pačių išdrožtais lankais ir kardais, bet ir sutikromis petardomis, granatomis, sviediniais, rastais po karo. Vaikai net neįtardami apie galimas pasekmes sprogdindavo gilzes: pripildavo parako ir mesdavo į laužą. Berniukai be jokios baimės kasinėjo laukus - ieškojo lobio - žiaurių karo liekanų.

22. Berniukai mėgdavo ir ramius užsiėmimus, pavyzdžiui, drožinėjimą. Kadangi visa šeima mėgo žaisti šaškėmis ir šachmatais, juos vaikinai išdroždavo patys. Pavasarį berniukai darydavo švilpynes: nupjaudavo šakelę, pastuksendavo, kad atsimuštų oda ir iškristų medukas – štai ir švilpynė. Iš pagalių vaikai gamindavo kojūkus, iš popieriaus konstruodavo aitvarus, sudėtingus lėktuvų modelius. Niekieno neraginami berniukai darydavo inkilus, droždavo gražuoles verpstes linų kuodeliui pakabinti, buičiai reikalingus įrankius.

23. Žiemą berniukai iš sniego luitų statydavo tvirtoves, kasdavo kanalus, apkasus ir po to kariaudavo: mėtydavosi iš sniego gniūžčių, pasidarydavo svaidykles ir svaidydavosi didžiuliais sniego gabalais. Užšalus ežerui, traukdavo visi čiuožinėti. Pačiūžas pasidarydavo patys: prie medinio pagrindo pritvirtindavo kibiro lanko vielą ir prie kojos prisirišdavo. Turėdavo tik po vieną „pačiūžą”, todėl su viena koja čiuoždavo, su kita - pasispirdavo. Iš pradžių ir slidžių nebūdavo pirkti, todėl išsidroždavo patys ir čiuoždavo nuo tramplino – kas toliau.

24. ŠTAI IR VISKAS, KĄ MAN APIE ŽAIDIMUS PAPASAKOJO SENELIS Su seneliu - sode

25. Išgirsti apie prosenelės ir senelių lauko žaidimus man buvo be galo įdomu. Labai smagu buvo visiems kartu nusikelti į vaikystę, prisiminti linksmas išdaigas ir išvysti senelių akyse lakstančius išdykusius velniukus AČIŪ PROSENELEI IR SENELIAMS UŽ NUOSTABIUS PRISIMINIMUS!