31 paskaita. Išoriniai poveikiai

1. 31 paskaita. Išoriniai poveikiai 31.1 Rūkaliai ir nerūkantieji 31.2 Kvazitiesinės pirmenybės ir Coase'o teorema 31.3 Išoriniai poveikiai gamybai 31.4 Sąlygų interpretavimas 31.5 Rinkos signalai 31.6 Bendruomeninės nuosavybės tragedija

2. Įvadas Sakome, jog ekonomikoje yra išorinis poveikis vartojimui, jei vienas vartotojas tiesiogiai rūpinasi ir kito subjekto gamyba arba vartojimu. Pavyzdžiui, man ne vis vien, ar kaimynas garsiai paleidžia muziką trečią valandą ryte, arba restorane prie gretimo staliuko tūlas lankytojas užsirūko pigų cigarą, man ne vis tiek, kiek teršalų išleidžia automobiliai mūsų mieste. Tai - neigiamų išorinių poveikių vartojimui pavyzdžiai. Kita vertus, man tikras malonumas žiūrėti į kaimyno gėlių darželį - tai jau teigiamo išorinio poveikio vartojimui pavyzdys. Analogiškai išorinis poveikis gamybai atsiranda tada, kai vienos firmos gamybos galimybėms daro įtaką kitos firmos ar vartotojų pasirinkimas. Klasikinis pavyzdys - sodas šalia bityno, kai yra abipusiai teigiami išoriniai poveikiai gamybai; vienos firmos gamyba teigiamai veikia kitos firmos gamybos galimybes. Neigiamą išorinį poveikį gamybai patiria žvejybos firma, kai teršalai patenka į jos naudojamus vandenis.

3. Įvadas (2) Esminis išorinio poveikio bruožas tas, jog esama žmonėms turinčių reikšmės gėrybių, bet jomis rinkoje neprekiaujama. Nėra rinkos triukšmingai muzikai trečią valandą ryto, besisklaidantiems pigių cigarų dūmams arba puikaus gėlių darželio puoselėtojui. Ir dėl šio išorinių poveikių rinkos nebuvimo kyla problemų. Iki šiol darėme numanomą prielaidą, kad bet kuris subjektas galėjo imtis vartojimo arba gamybos sprendimų nesirūpindamas, ką daro kiti subjektai. Bet kuri sąveika tarp vartotojų ir gamintojų klostėsi rinkoje, todėl ekonomikos subjektams tereikėjo žinoti, kokios yra rinkos kainos ir jų pačių vartojimo arba gamybos galimybės. Šioje paskaitoje tokios prielaidos atsisakysime ir išnagrinėsime ekonomines išorinių poveikių pasekmes.

4. Įvadas (3) Ankstesnėse paskaitose matėme, kad rinkos mechanizmas pajėgus pasiekti efektyvius pagal Pareto paskirstymus, kai išorinių poveikių nėra. Jei jų yra, rinkoje nebūtinai nusistovės efektyvus pagal Pareto išteklių išdėstymas. Tačiau yra kitos visuomeninės institucijos - pavyzdžiui, teisės sistema arba vyriausybės veiksmai, kurie gali tam tikru mastu imituoti rinkos mechanizmą ir šitaip pasiekti Pareto efektyvumą. Šioje paskaitoje ir aptarsime, kaip veikia tokios institucijos.

5. Rūkaliai ir nerūkantieji Geriausia pradėti konkrečiu pavyzdžiu, kuris padės išsiaiškinti kelis pagrindinius teiginius. Įsivaizduokime du kambario draugus, A ir B, kurie turi savo pirmenybes dėl pinigų ir rūkymo. Darome prielaidą, kad abu vartotojai mėgsta pinigus, tačiau A mėgsta rūkyti, o B teikia pirmenybę švariam orui. Abiejų vartotojų vartojimo galimybes galime pavaizduoti Edgewortho dėže. Visas horizontaliosios ašies ilgis rodys bendrą abiejų subjektų turimų pinigų kiekį, o vertikaliosios ašies aukštis - bendrą prirūkomų dūmų kiekį. A subjekto pirmenybes yra didinti pinigų ir dūmų kiekį, B - didinti pinigų ir švaraus, tai yra be dūmų, oro kiekį. Dūmų kiekį matuosime skale nuo 0 iki 1, kur 0 reiškia, jog dūmų nėra, 1 - dūmų tiek, jog, kaip sakoma, „kirvis kabotų”.

6. Rūkaliai ir nerūkantieji (2) Šios sąlygos grafiškai pavaizduotos 31.1 paveiksle. Atkreipkite dėmesį, kad brėžinio forma labai panaši į įprastą Edgewortho dėžę, bet interpretavimas visiškai kitoks. Dūmų kiekis yra gėrybė A asmeniui ir blogybė - B, todėl B pasislenka į priimtinesnę padėtį, kai A prirūko mažiau. Įsidėmėkite, kad horizontaliojoje ir vertikaliojoje ašyse objektai matuojami skirtingai. A asmens pinigus horizontaliojoje ašyje pradedame matuoti nuo žemutinio kairiojo kampo, B - nuo viršutinio dešiniojo. Bendras dūmų kiekis matuojamas vertikaliai, pradedant nuo žemutinio kairiojo kampo. Tas skirtumas atsiranda dėl to, kad pinigai tarp šių dviejų vartotojų gali būti paskirstomi (taigi visada bus du matuojami pinigų kiekiai), o dūmų kiekis yra vienas -jį turi vartoti abu drauge.

7. 31.1 pav. Pirmenybės pinigams ir dūmams. Dūmai yra gėris A asmeniui, blogis - B asmeniui. Kuri pusiausvyra susiklostys, priklausys nuo to, kokiu pradiniu rinkiniu pradėsime.

8. Rūkaliai ir nerūkantieji (3) Įprastinėje Edgewortho dėžėje B asmens padėtis pagerėja, kai A pamažina antros prekės vartojimą - nes tada jos daugiau ima vartoti B. Edgewortho dėžėje B padėtis taip pat pagerėja, kai A sumažina savo antros prekės (dūmų) vartojimą, bet visai dėl kitokios priežasties - dėl to, kad čia abu subjektai turi suvartoti tą patį dūmų kiekį, o B subjektui dūmai yra blogis. Pavaizdavome dviejų kambario draugų vartojimo galimybes ir jų pirmenybes. O koks jų pradinis rinkinys? Tarkime, abudu turi vienodą pinigų kiekį - po 100 dolerių; taigi jų pradinis rinkinys yra kažkuriame 31.1 paveikslo vertikalios pradinių rinkinių tiesės taške. Norėdami jį nustatyti tiksliai, turime apibrėžti ir pradinį „apsirūpinimą” dūmais/švariu oru.

9. Rūkaliai ir nerūkantieji (4) Atsakymas į šį klausimą priklausys nuo to, kokias oficialias teises turi rūkaliai ir nerūkantieji. Gali būti, jog A turės teisę rūkyti, kiek tinkamas, tada B belieka tik susitaikyti su tuo. Bet gali būti ir taip, kad B turi teisę į švarų orą. Arba trečias variantas - teisė rūkyti ir teisė kvėpuoti švariu oru turėtų išsidėstyti tarp tų dviejųkraštutinumų. Taigi pradinis dūmų rinkinys priklauso nuo teisinės sistemos. Tai reiškia, jog nėra didelio skirtumo, palyginti su pradiniu apsirūpinimu pradinėmis prekėmis. Kai sakome, kad A pradinis rinkinys yra 100 dolerių, vadinasi, A gali nuspręsti suvartoti tuos 100 dolerių pats vienas arba atiduoti juos kam nors kitam, arba į ką nors išmainyti. Kai sakome, jog asmeniui „priklauso” arba jis „turi teisę” į 100 dolerių, tai teiginyje glūdi teisinis nuosavybės apibrėžimas. Analogiškai bus ir tada, kai asmuo turi nuosavybės teisę į švarų orą - tai reiškia, jog jis gali, jei nori, vartoti tą orą, gali jį kam nors atiduoti arba parduoti tą teisę kitam asmeniui. Vadinasi, turėti nuosavybės teisę į švarų orą yra visiškai tas pat, kas turėti nuosavybės teisę į 100 dolerių.

10. Rūkaliai ir nerūkantieji (5) Pradėkime aptardami tokią teisinę padėtį, kai B asmuo turi oficialią teisę į švarų orą. Šiuo atveju pradinis rinkinys 31.1 paveiksle pažymėtas tašku E, kuriame A turi (100,0), B - irgi (100,0). Tai reiškia, kad A ir B turi po 100 dolerių ir - kol nėra mainų - švarų orą. Kai nėra išorinių poveikių, nėra pagrindo, kaip pastebėjome jau anksčiau, pradiniam rinkiniui būti efektyviam pagal Pareto. Vienas iš nuosavybės teisės į švarų orą aspektų yra teisė išmainyti jo dalį į kitas geidžiamas prekes - šiuo atveju į pinigus. Labai įmanomas dalykas, kad B norės dalį savo teisės į švarų orą iškeisti į šiek tiek pinigų. Tokį atvejį žymės X taškas. Kaip jau žinome, efektyvus pagal Pareto paskirstymas yra toks, kai nė vienas vartotojas nebegali pagerinti savo padėties nepablogindamas jos kitam. Tokį paskirstymą apibūdins įprasta liestinės sąlyga - abiejų subjektų dūmų ir pinigų ribinės pakeitimo normos turi būti vienodos, kaip parodyta paveiksle. Nesunku įsivaizduoti, kad A ir B mainosi „prekėmis” iki tokio Pareto optimumo taško. Tų mainų pasekmė - B turi teisę į švarų orą, bet jis gali leisti sau būti „paperkamas” vartoti dalį A dūmų.

11. Rūkaliai ir nerūkantieji (6) Žinoma, galimas ir kitoks nuosavybės teisių paskirstymas. Galime įsivaizduoti teisinę sistemą, kurioje A turi teisę rūkyti, kiek telpa, ir tada B turėtų papirkinėti A, kad šis sumažintų savąjį dūmų vartojimą. Tokį pradinį rinkinį vaizduotų taškas E’ 31.1 paveiksle. Kaip ir ankstesniuoju atveju, tai nebūtų efektyvus pagal Pareto taškas, todėl vėlgi galima manyti, kad abu subjektai ims keistis tuo, ką turi, iki abiem priimtiniausio taško X’. Ir X, ir X’ yra efektyvūs pagal Pareto paskirstymai; skirtumas tik tas, kad jie remiasi skirtingais pradiniais rinkiniais. Be abejo, A rūkaliaus padėtis X’ taške yra geresnė, o nerūkančio B padėtis geresnė ne X’ taške, bet X. Šie du taškai apibūdina skirtingas paskirstymo pasekmes, tačiau abu vienodai gerai patenkina efektyvumo kriterijus.

12. Rūkaliai ir nerūkantieji (7) Tiesą sakant, nebūtina apsiriboti vien šiais dviem efektyvumo taškais. Kaip įprasta, galima nubrėžti ištisinę efektyvių pagal Pareto dūmų ir pinigų paskirstymo sandorių kreivę. Žinome, kad jei subjektai visiškai laisvi keistis šiomis dviem prekėmis, jie atsidurs kuriame nors tos kreivės taške. Konkreti vieta priklausys nuo jų nuosavybės teisių į dūmus ir pinigus bei nuo konkretaus jų mainų mechanizmo. Vienas iš mechanizmų yra kainų sistema. Nesunku įsivaizduoti (tai jau esame darę) aukcioną, kur jo vedėjas skelbia kainas ir klausia, kiek kuris subjektas norėtų pirkti tomis kainomis. Jei pagal pradinį rinkinį A turi nuosavybės teisę į rūkymą, jis gali sumanyti dalį tų teisių perleisti B mainais į pinigus. Analogiškai, jei nuosavybės teisės į švarų orą atiteko B, jis gali dalį švaraus oro parduoti A.

13. Rūkaliai ir nerūkantieji (8) Kai aukciono vedėjas pagaliau suranda tokį kainų derinį, kuriam esant pasiūla tampa lygi paklausai, viskas sutvarkyta - turime puikų efektyvų pagal Pareto rezultatą. Jei yra rinka dūmams, konkurencinė pusiausvyra bus efektyvi pagal Pareto. Dar daugiau, konkurencinės kainos išreikš ribinę abiejų prekių pakeitimo normą, lygiai kaip yra įprastu atveju. Taigi analizė - visai kaip įprastos Edgewortho dėžės, tik aprašyta kiek kitokioje aplinkoje. Jei išorinius poveikius sukeliančios prekės atžvilgiu turime gerai apibrėžtas nuosavybės teises - nesvarbu, kas bebūtų jų subjektas - rinkos dalyviai visada gali mainytis prekėmis nuo jų pradinio rinkinio iki efektyvaus pagal Pareto paskirstymo. Viskas veiks lygiai taip pat gerai, jei mes patys įkursime rinką išoriniams poveikiams, skatindami mainus.

14. Rūkaliai ir nerūkantieji (9) Problema kyla tik tada, kai nuosavybės teisės nėra gerai apibrėžtos. Jei A mano, jog jis turi teisę rūkyti, o B - kad turi teisę į švarų orą - bus nelengva. Praktinės problemos dėl išorinių poveikių paprastai kyla dėl to, kad prastai apibrėžtos nuosavybės teisės. Mano kaimynas gali būti įsitikinęs, jog jis turi teisę pūsti trimitą 3 valandą ryto, o aš galiu būti toks pat tikras, jog turiu teisę į tylą paryčiais. Kuri nors firma gali manyti, jog ji turi teisę leisti teršalus į orą, kurį aš įkvepiu, o aš galiu būti įsitikinęs, kad ji tokios teisės neturi. Kai nuosavybės teisės nėra tiksliai apibūdintos, susidaro sąlygos neefektyviai išorinių poveikių gamybai - tai reiškia, kad egzistuoja būdai abiem dalyvaujančioms pusėms pagerinti savo padėtį, pakeičiant išorinių poveikių gamybą. O jei nuosavybės teisės apibrėžtos deramai ir yra mechanizmas žmonėms derėtis, jie gali mainytis savo teisėmis, sukelti išorinius poveikius lygiai taip pat, kaip jie mainosi teisėmis gaminti ir vartoti įprastines prekes.

15. Kvazitiesinės pirmenybės ir Coase'o teorema Tvirtinome, kad jei nuosavybės teisės gerai apibrėžtos, mainai tarp subjektų nulems efektyvų išorinio poveikio paskirstymą. Savaime aišku, efektyvaus sprendimo sąlygomis sukeliamo išorinio poveikio apimtis priklausys nuo nuosavybės teisių priskyrimo. Mums pažįstamų dviejų kambario draugų atveju paleistų dūmų kiekis priklausys nuo to, kas turi nuosavybės teises - rūkalius ar nerūkantysis. Bet yra vienas ypatingas atvejis, kai išorinio poveikio problemos sprendimas nuo nuosavybės teisių priskyrimo nepriklauso. Jei subjekto pirmenybės yra kvazitiesinės, tada kiekvienas efektyvus sprendimas baigiasi tokiu pačiu išorinio poveikio dydžiu. Šis atvejis parodytas 31.2 paveiksle - pateikta Edgewortho dėžė, apibūdinanti rūkalių ir nerūkantįjį. Kadangi visos abejingumo kreivės yra horizontalus jų pasikartojimas, tai linija, jungianti jų sąlyčio taškus - efektyvių pagal Pareto paskirstymų rinkinį - bus horizontali tiesė. Tai reiškia, kad dūmų kiekis yra toks pat bet kurio efektyvaus pagal Pareto paskirstymo atveju; bus skirtingos tik subjektų turimos pinigų sumos.

16. 31.2 pav. Kvazitiesinės pirmenybės ir Coase'o teorema. Jei kiekvieno vartotojo pirmenybės yra kvazitiesinės, taigi - horizontaliai kartojančios viena kitą, efektyvių pagal Pareto paskirstymų rinkinys bus horizontali tiesė. Todėl čia kiekvieno efektyvaus pagal Pareto paskirstymo atveju išorinio poveikio (šiuo atveju - dūmų) apimtis bus ta pati.

17. Kvazitiesinės pirmenybės ir Coase'o teorema (2) Šitaip susiklostanti padėtis - kada, esant tam tikroms sąlygoms, galutinis išorinį poveikį išreiškiančios prekės kiekis nuo nuosavybės teisių pasiskirstymo nepriklauso - kartais vadinama Coase's teorema. Bet čia reikia pabrėžti, jog tos sąlygos yra tikrai ypatingos. Kvazitiesinių pirmenybių prielaida reiškia, kad paklausa prekei, sukeliančiai išorinį poveikį, nuo pajamų paskirstymo nepriklauso. Taigi pradinio rinkinio perskirstymas efektyviosios išorinio poveikio apimties nepakeis. Tai kartais apibūdinama sakant, kad Coase'o teorema galioja tada, kai nėra „pajamų efektų.” Šiuo atveju efektyvūs pagal Pareto paskirstymai pasireikš vienoda nesikeičiančia sukeliamo išorinio poveikio apimtimi. Vartotojų laikomas pinigų kiekis, esant skirtingiems efektyviems pagal Pareto paskirstymams, bus skirtingas, tačiau išorinio poveikio dydis - dūmų kiekis - nuo turto paskirstymo nepriklausys.

18. Išoriniai poveikiai gamybai Dabar aptarkime padėtį, kai susidaro išoriniai poveikiai gamybai. Tarkime, S firma gamina tam tikrą plieno kiekį s ir kartu - tam tikrą teršalų kiekį x, kuriuos išmeta į upę. Žvejybos firma F yra įsikūrusi prie upės žemiau ir kenčia nuo S taršos. Sakykime, kad S firmos kaštų funkcija yra cs(s,x), kur s yra pagaminto plieno kiekis, ir x - išmestų teršalų kiekis. F firmos kaštų funkcija - cf(f,x), kur f - žvejybos produkcija, x - tas pat teršalų kiekis. Atkreipkite dėmesį, kad F kaštai, sugaunant reikiamą kiekį žuvies, priklauso nuo S firmos paleistų teršalų kiekio. Laikysime, kad žuvies produkcijos kaštus teršalai didina cf/x > 0, o plieno gamybos kaštus mažinacs/x 0. Ši prielaida teigia, kad teršalų kiekio didinimas plieno gaminimo kaštus mažina, o teršalų kiekio mažinimas juos didina, bent jau tam tikru mastu.

19. Išoriniai poveikiai gamybai (2) Plieno firmos pelno maksimizavimo problema yra max pss – cs(s,x) s,x o žvejybos firmos - max pfs – cf(s,x) f

20. Išoriniai poveikiai gamybai (3) Atkreipkite dėmesį, kad plieno liejykla pati nusprendžia, kiek teršalų ji gamins, o žvejybos firmai teršalų apimtis yra nepavaldi. Plieno firmos pelno maksimizavimo sąlygos bus o žvejybos įmonės -

21. Išoriniai poveikiai gamybai (4) Šios sąlygos teigia, kad pelno maksimizavimo taške kiekvienos prekės - plieno ir teršalų - kaina turi būti lygi jų ribiniams kaštams. Darome prielaidą, kad vieno plieno liejyklos produkto, teršalų, kaina lygi nuliui. Vadinasi, sąlyga, nulemianti pelną maksimizuojančią teršalų pasiūlą, reikalauja gaminti teršalus tol, kol jų papildomo vieneto kaštai bus lygūs nuliui. Čia nesunku įžvelgti išorinį poveikį: žvejybos firmai rūpi upės vandens tarša, bet jos kontroliuoti negali. Plieno firma, skaičiuodama pelno maksimizavimo variantą, žiūri tik į plieno gamybos kaštus; ji neatsižvelgia į kaštus, kuriuos sukuria žvejybos įmonei. Žvejybos kaštų padidėjimas dėl taršos padidėjimo yra visuomeninių kaštų plieno gamybos dalis, ir juos plieno firma ignoruoja. Apskritai manome, kad, visuomenės požiūriu, plieno firma pagamins pernelyg daug teršalų, nes ignoruoja jų poveikį žvejybos firmai.

22. Išoriniai poveikiai gamybai (5) Kaip turėtų atrodyti efektyvūs pagal Pareto plieno ir žuvies gamybos planai? Tai išsiaiškinti yra vienas paprastas būdas. Tarkime, žvejybos įmonė ir plieno liejykla susijungė - sukūrė vieną firmą, kuri ir žuvį gaudo, ir plieną lydo (ir, reikia manyti, gamina teršalus). Tada išorinio poveikio nebelieka! Nes jis atsiranda tik tuomet, kai vienos firmos veiksmai paveikia kitos firmos gamybos galimybes. Jei tėra viena firma, ji, jau sudarydama pelną maksimizuojančios gamybos planą, atsižvelgs į savo padalinių sąveiką, tai yra išorės poveikį internalizuos, perskirstydama nuosavybės teises. Iki susijungimo kiekviena firma turėjo teisę gaminti tiek plieno, žvejybos produkcijos, teršalų, kiek pati nuspręsdavo, visai neatsižvelgdama į kitos firmos veiksmus. Joms susijungus, naujoji firma turi teisę kontroliuoti tiek plieno liejyklos, tiek žvejybos įmonės veiklą.

23. Išoriniai poveikiai gamybai (6) Susijungusios firmos pelno maksimizavimo problema yra max pss + pff – cs(s,x) – cf(f,x) s,f,x iš ko atsiranda optimalumo sąlygos

24. Išoriniai poveikiai gamybai (7) Ši paskutinė sąlyga yra esminė. Joje parodyta, kad susiliejusi firma atsižvelgs į teršalų poveikį tiek plieno, tiek ir žvejybos produkcijos ribiniams kaštams. Kai dabar plieno cechas nutaria, kiek teršalų išleisti, jis skaičiuoja ir to sprendimo poveikį žvejybos cecho pelnui; kitaip tariant, dabar jis atsižvelgia ir į visuomeninius savo gamybos kaštus. Kaip tai atsilieps gaminamų teršalų kiekiui? Kai plieno firma veikė savarankiškai, teršalų kiekį lėmė sąlyga (31.1)

25. Išoriniai poveikiai gamybai (8) Tai yra plieno firma leido teršalus, kol ribiniai kaštai tapdavo lygūs nuliui: MCS(s*,x*) = 0 Susijungusioje firmoje teršalų kiekį lemia sąlyga (31.2) Tai yra jungtinė firma teršalus gamina tol, kol plieno liejyklos ir žvejybos įmonės ribinių kaštų suma tampa lygi nuliui. Šią sąlygą galima užrašyti ir taip: (31.3)

26. Išoriniai poveikiai gamybai (9) arba Šioje paskutinėje išraiškoje yra teigiamas, nes didesnis teršalų kiekis padidina duoto žvejybos produkcijos kiekio gamybos kaštus. Todėl susijungusi firma sieks gaminti taške, kur yra teigiamas; tai yra ji sieks teršalų gaminti mažiau negu savarankiška plieno firma. Jei, sudarant plieno lydymo ir žvejybos planus, atsižvelgiama į tikruosius visuomeninius plieno gamybos išorės poveikių kaštus, optimali teršalų gamybos apimtis bus mažesnė.

27. Išoriniai poveikiai gamybai (10) Kai plieno firma minimizuoja plieno gamybos privačius kaštus, ji gamina taške, kuriame ribiniai papildomo teršalų vieneto gamybos kaštai tampa lygūs nuliui; tačiau efektyvus pagal Pareto teršalų kiekis reikalauja minimizuoti teršimo visuomeninius kaštus. Siekiant efektyvaus pagal Pareto teršalų lygio, abiejų firmų ribinių teršalų kaštų suma turi būti lygi nuliui. Šis įrodymas pavaizduotas 31.3 paveiksle. Kreivės -MCS ir MCF rodo ribinius atitinkamai plieno ir žvejybos firmų kaštus, teršalų gamybą didinant. Pelną maksimizuojanti plieno firma teršalų gamybą didina iki taško, kuriame ribiniai jos teršalų gamybos kaštai tampa lygūs nuliui.

28. 31.3 pav. Visuomeniniai ir privatūs kaštai. Plieno firma teršalus gamina iki taško, kuriame ribiniai papildomo teršalų vieneto gamybos kaštai lygūs nuliui. Bet efektyvi pagal Pareto teršalų gamyba yra taške, kuriame kaina lygi ribiniams visuomeniniams kaštams, apimantiems ir dėl teršimo atsirandančius kaštus žvejybos firmoje.

29. Išoriniai poveikiai gamybai (10) Bet, esant efektyviam pagal Pareto teršalų gamybos lygiui, plieno firma teršalus gamins tik iki taško, kuriame teigiamas (plieno gamybai) ribinio teršalų gamybos prieaugio efektas susilygina su ribiniais visuomeniniais kaštais, kurie rodo teršalų poveikį abiejų firmų kaštams. Esant efektyviam teršalų gamybos lygiui, suma, kurią plieno firma sutinka mokėti už papildomą teršalų vienetą, turi būti lygi visuomeniniams to papildomo teršimo kaštams, apimantiems ir žvejybos firmai sudaromus kaštus. Tai visiškai atitinka ankstesnėse paskaitose nagrinėtus efektyvumo įrodinėjimus. Tada darėme prielaidą, kad nėra išorinių poveikių, taigi - privatūs kaštai sutapo su visuomeniniais. Šiuo atveju laisvoji rinka pati nulems kiekvienos prekės efektyvios pagal Pareto gamybos apimties nustatymą. Tačiau jei privatūs ir visuomeniniai kaštai skiriasi, Pareto efektyvumui įgyvendinti vien rinkos mechanizmo nepakaks.

30. Teršimo talonai Kiekvienas džiaugiasi neužteršta aplinka. . . kol kas nors už tai apmoka. Net jei visi sutartume, kiek reikia sumažinti teršimą, vis tiek liks problema, kaip rasti kaštų požiūriu efektyviausią būdą apibrėžtiems tikslams pasiekti. Imkime azoto oksido emisijos pavyzdį. Vienam teršėjui jų sumažinimas gali būti santykinai nebrangus, o kitam tai gali kainuoti itin daug. Ar reikia iš abiejų vienodai reikalauti sumažinti teršalų emisiją tokiu pat dydžiu arba tokia pat dalimi?

31. Teršimo talonai (2) Pasvarstykime pritaikę paprastą ekonominį modelį. Tarkime, yra tik dvi firmos. Pirmos firmos emisijos kvota yra x1, antrosios - x2. Emisijos kvotos x1 įvykdymo kaštai yra c1(x1), analogiškai ir antrai firmai. Bendras emisijos kiekis nustatytas kaip siektinas lygis X. Jei norime minimizuoti bendruosius to lygio pasiekimo kaštus, laikydamiesi bendro kiekio apribojimo, turime išspręsti šią problemą: min c1(x1) + c2(x2) x1,x2 taip, kad x1 + x2 = X.

32. Teršimo talonai (3) Standartinis ekonominis įrodymas teigia, kad ribiniai emisijos valdymo kaštai abiejose firmose turi būti vienodi. Jei vienoje firmoje emisijos valdymo ribiniai kaštai buvo didesni nei kitoje, tada bendruosius kaštus galėtume sumažinti, tos firmos kvotą sumažinę ir ją padidinę kitai. Kaip tai galima padaryti? Jei aplinkosaugos žinyba turi duomenis apie visų firmų emisijų kaštus, reikiamą gamybos paskirstymą ji gali apskaičiuoti ir pateikti jį visoms suinteresuotoms firmoms. Tačiau tokių duomenų rinkinio bei nuolatinio jų atnaujinimo kaštai yra stulbinantys. Optimalų sprendimą yra kur kas lengviau aprašyti, negu jį įdiegti! Daugelis ekonomistų įrodinėja, kad geriausias būdas įdiegti efektyvų teršalų emisijos kontrolės sprendimą yra panaudoti rinkos mechanizmą. Toks mechanizmas ir buvo įgyvendintas Pietų Kalifornijoje. Štai kaip atrodė tas planas.

33. Teršimo talonai (4) Kiekvienas iš 2700 didžiausių Pietų Kalifornijos teršėjų gavo kvotą azoto oksido emisijai. Pradinis kvotos dydis nustatytas 8 procentais mažesnis už faktinę praeitų metų emisiją. Jei firma savo kvotos neviršija, jokių baudų negaus. Tačiau jei ją sumažins daugiau, nei jai leista kvota, likusias „emisijos teises” galės parduoti atviroje rinkoje. Tarkime, kurios nors firmos kvota yra 95 tonos azoto oksido emisijos per metus. Jei šiais metais ji sugeba pagaminti tik 90 tonų teršalų, teisę išleisti į orą 5 tonas azoto oksido ji gali parduoti kitai firmai. Kiekviena firma gali palyginti emisijos teisių rinkos kainą su emisijų mažinimo kaštais ir spręsti, kas atsieina pigiau - toliau mažinti emisiją ar pirkti emisijos teises iš kitų firmų. Tos firmos, kurioms sumažinti emisiją nesunku, parduos leidimus firmoms, kurioms toks mažinimas brangus. Susidarius pusiausvyrai, teisės išleisti 1 toną teršalų rinkos kaina taps lygi teršalų emisijos sumažinimo viena tona ribiniams kaštams. O juk būtent tai yra optimalaus emisijų paskirstymo sąlyga! Vadinasi, emisijos leidimų rinka automatiškai suformuoja efektyvų emisijų paskirstymą.

34. Sąlygų interpretavimas Anksčiau išvestos Pareto efektyvumo sąlygos gali turėti keletą naudingų interpretacijų. Kiekviena jų teikia schemą, pagal kurią galima koreguoti išorinio poveikio gamybai nulemtus nuostolius. Pirmoji interpretacija: plieno firma susiduria su neteisingomis kainomis už teršimą. Jai pačiai teršalų gamyba nieko nekainuoja. Bet šitaip ignoruojami kaštai, kuriuos teršalai sukuria žvejybos firmai. Padėtis gali būti ištaisyta užtikrinant, kad teršėjas dengia tikruosius visuomeninius savo veiksmų kaštus. Vienas būdas tai padaryti - įvesti mokestį už teršalus plieno firmai. Tarkime, už teršalų vienetą nustatome t dolerių mokestį. Tada plieno firmos pelno maksimizavimo problema bus max pss – cs(s,x) - tx s,x

35. Sąlygų interpretavimas (2) Pelno maksimizavimo sąlygos šiai problemai - Šias sąlygas palyginę su (31.3) lygybe, matome, kad išraiška tas sąlygas padaro tokias pačias, kaip efektyvios pagal Pareto teršalų gamybos sąlygos.

36. Sąlygų interpretavimas (3) Toks mokestis vadinamas Pigou mokesčiu. Jo problema ta, kad, norėdami jį įvesti, turime žinoti optimalų taršos lygį. O jei jis žinomas, tada pakanka plieno firmai nurodyti jo neviršyti ir nereikės iš viso vargti apmokestinant. Kita problemos interpretacija: tokiomis aplinkybėmis trūksta vienos rinkos -teršalų. Išorinio poveikio problema ir kyla dėl to, kad teršalų gamyba jų gamintojui nieko nekainuoja, nors žmonės sutiktų netgi mokėti už tai, kad ji būtų sumažinta. Visuomenės požiūriu, teršalų gamyba turėtų turėti neigiamą kainą.

37. Sąlygų interpretavimas (4) Antai galima įsivaizduoti padėtį, kada žvejybos firma turi teisę į švarų vandenį, bet galėtų parduoti teisę tam tikram teršimui. Sakykime, teršalų vieneto kaina yra q, o plieno liejyklos gaminamų teršalų kiekis - x. Tada plieno firmos pelno maksimizavimo problema bus max pss – qx – cs(s,x) s,x o žvejybos firmos - max pff + qx – cf(f,x) f,x

38. Sąlygų interpretavimas (5) Plieno firmos pelno formulėje qx narys yra su minuso ženklu, nes tai - kaštai: ji turi pirkti teisę gamintis x vienetų teršalų. O žvejybos firmos pelno formulėje tas pats narys - su pliuso ženklu, nes firma gauna pajamų, parduodama teisę teršti. Pelno maksimizavimo sąlygos bus tokios: (31.4) (31.5) (31.6) (31.7)

39. Sąlygų interpretavimas (6) Taigi kiekviena firma susiduria su visuomeniniais savo veiklos kaštais, kai apsisprendžia, kiek teršalų pirks arba parduos. Jei teršalų kaina koreguojama iki tol, kol teršimo paklausa ir pasiūla susilygina, gausime efektyvią pusiausvyrą, lygiai kaip su bet kuria kita preke. Atkreipkite dėmesį, kad optimalaus sprendimo atveju (31.5) ir (31.7) lygybės teigia, jog Tai reiškia, kad plieno firmos ribiniai teršalų gamybos mažinimo kaštai turi būti lygūs žvejybos firmos dėl to teršimo mažinimo gaunamai ribinei naudai. Jei ši sąlyga nevykdoma, optimalus teršimo lygis nebus pasiektas. Tai, žinoma, ta pati sąlyga, kuri jau išreikšta (31.3) lygybe.

40. Sąlygų interpretavimas (7) Nagrinėdami išorinio poveikio problemą, tvirtinome, kad žvejybos firma turi teisę į švarų vandenį, o plieno firma - nusipirkti teisę leisti teršalus. Bet nuosavybės teises galima padalyti ir atvirkščiai: plieno firma gali turėti teisę teršti, o žvejybos firma - mokėti plieno firmai, norėdama paskatinti ją teršti mažiau. Lygiai kaip rūkaliaus ir nerūkančiojo atveju, ir čia gautume efektyvų rezultatą. Tiesą sakant, gautume tiksliai tokį patį rezultatą, nes būtų įvykdytos visiškai tokios pačios sąlygos. Norėdami tuo įsitikinti, tarkime, kad plieno firma turi teisę leisti teršalus iki x apimties, tačiau žvejybos firma pasiruošusi mokėti už tai, kad teršimas būtų sumažintas. Tada pelno maksimizavimo problema plieno firmai bus

41. Sąlygų interpretavimas (8) Taigi plieno firma dabar turi du pajamų šaltinius: plieno realizavimą ir teršimo teisių pardavimą. Kainų ir ribinių kaštų lygybės sąlygos dabar bus (31.8) (31.9)

42. Sąlygų interpretavimas (9) Dabar žiūrėkime: šios keturios sąlygos, (31.8)-(31.11), lygiai tokios pačios, kaip anksčiau apibrėžtos keturios sąlygos, (31.4)-(31.7). Taigi išorinių poveikių gamybai atveju optimali gamybos struktūra nepriklauso nuo to, kaip paskirstytos nuosavybės teisės. Žinoma, pelno pasiskirstymas, kaip paprastai, priklausys nuo nuosavybės teisių pasiskirstymo. Todėl net jei visuomeninės pasekmės nuo nuosavybės teisių pasiskirstymo nepriklauso, šių firmų savininkai gali turėti tvirtą vienareikšmę nuomonę dėl nuosavybės teisių paskirstymo.

43. Rinkos signalai Ir dabar - trečioji išorinių poveikių interpretacija, kai kuriais požiūriais giliausia. Plieno liejyklos ir žvejybos įmonės atveju, kaip matėme, nebelieka jokių problemų, jei firmos susijungia; tai kodėl jos nesusijungia? Kai mes apie tai galvojame, matome neabejotiną stimulą joms susijungti: jei vienos veiksmai daro poveikį kitai, abi drauge gaus didesnį pelną, jei, užuot veikusios atskirai, savo elgesį derins. Pats pelno maksimizavimo tikslas turi paskatinti firmas išorinius poveikius gamybai internalizuoti. Kitaip tariant, jei bendras firmų pelnas derinant veiksmus didesnis už bendrą pelną, gaunamą jų nederinant, tai iš kiekvieno savininko jo firmą galima išpirkti už sumą, lygią dabartinei firmos pelno srauto vertei, ir tada firmų veikla būtų suderinta, o pirkėjui atitektų papildomai gaunamas pelnas. Naujasis pirkėjas galėtų būti viena iš tų firmų arba kas nors trečias.

44. Rinkos signalai (2) Pati rinka „signalizuoja” apie būtinybę išorinius poveikius gamybai internalizuoti, todėl tokių, kokius čia aptariame, retai beaptiksime. Dauguma firmų vienas kitą veikiančius išorinius poveikius gamybai jau internalizavo. Tipiškas pavyzdys - minėta sodo ir bityno kaimynystė. Jei dvi tokios firmos jų tarpusavio sąveiką ignoruotų, būtų akivaizdus išorinis poveikis - bet negi jos bus tokios neišmintingos? Greičiausiai viena ar abi susivoks, kad abiejų pelnas bus didesnis, jei veiksmus derins - susitardamos arba vienai nupirkus kitą. Todėl visur pasaulyje labai įprasta, kad dideli sodai turi ir bitynus obelims apdulkinti. Tokio pobūdžio išorinį poveikį lengva internalizuoti.

45. Bendruomeninės nuosavybės tragedija Teigėme, kad jei nuosavybės teisės tiksliai apibrėžtos, išoriniai poveikiai problemų nesukelia. Bet jei jos apibūdintos netiksliai, ūkinės sąveikos pasekmės neišvengiamai atneš nuostolių. Šiame skyrelyje panagrinėsime itin gerai žinomą neefektyvumo atvejį, vadinamą „bendruomeninės nuosavybės tragedija”. Problemą tyrinėsime, imdami istoriškai realią bendruomeninę ganyklą, nors yra daugybė ir kitų tinkamų pavyzdžių. Imkime kaimą, kurio gyventojai karves gano bendrose pievose. Palyginsime du išteklių paskirstymo metodus: pirmasis bus privačios nuosavybės sprendimas, kada ganykla priklauso kuriam nors žmogui ir jis sprendžia, kiek karvių galima joje ganyti; antrasis būdas bus toks sprendimas, kai ganykla - bendra visų kaimiečių nuosavybė ir ja galima naudotis laisvai ir be apribojimų.

46. Bendruomeninės nuosavybės tragedija (2) Tarkime, kad karvės kaina yra a dolerių. Kiek pieno primelšime iš karvės, priklausys nuo to, kiek iš viso karvių ganosi ganykloje. Sakykime, kad f(c) - pieno vertė, kai ganosi c karvių. Taigi vienos karvės duodamo pieno vertė yra viso pieno vidurkis (vidutinis produktas) f(c)/c. Kiek karvių bus ganoma bendruomenės ganykloje, jei norime maksimizuoti bendrą kaimo turtą? Turto kiekiui maksimizuoti formuluojame tokią problemą: max f(c) – ac c

47. Bendruomeninės nuosavybės tragedija (3) Dabar jau turime žinoti, kad maksimali gamybos apimtis bus tada, kai ribinis karvės produktas lygus jos kaštams a: MP(c*) = a Jei ribinis karvės produktas už a didesnis, apsimokės dar vieną karvę pirkti; jei bus už a mažesnis - bus verta kaimenę viena karve sumažinti. Jei bendruomenės ganykla priklauso kam nors, kas naudojimąsi ja riboja, tai taip ir bus padaryta. Juk šiuo atveju ganyklos savininkas nusipirks reikiamą karvių skaičių, siekdamas pelną maksimizuoti.

48. Bendruomeninės nuosavybės tragedija (4) O kas atsitiks, jei kiekvienas kaimietis spręs pats, naudotis ar nesinaudoti bendruomenės ganykla? Kiekvienam ganyti karvę verta tada ir tol, kada ir kol pieno daugiau negu karvės kaštai (kaina). Tarkime, kad jau ganoma c karvių, taigi - vienos karvės produkcija yra f(c)/c. Kam nors ketinant įsigyti dar vieną karvę, bendras karvių skaičius taps c + 1, o bendra gamybos apimtis - f(c + l). Taigi pajamos iš vienos karvės tada bus f(c + 1)/(c + 1). Kaimietis šias pajamas turi palyginti su vienos karvės kaina a. Jei f(c + 1)/(c +1) > a, tada verta įsigyti dar vieną karvę, nes čia produkcijos vertė už kaštus didesnė. Vadinasi, kaimo gyventojai ganomų karvių skaičių didins tol, kol vidutinė produkcija iš karvės taps lygi a. Iš čia aišku, kad bendras ganomų karvių skaičius bus , kur

49. Bendruomeninės nuosavybės tragedija (5) Kitas būdas gauti šį rezultatą yra atsižvelgti į tai, kad ganykla naudojamasi nemokamai. Kaimiečiai pirks karves ir ganys tol, kol tai bus pelninga. Jie nustos didinę kaimenę tik tada, kai pelnas pasidarys lygus nuliui, tai yra, kai kas yra tiesiog pertvarkyta ankstesnė lygybė. Kai kaimietis galvoja, pirkti karvę ar ne, jis papildomai gaunamą vertę f(c)/c palygins su karvės kaina a. Viskas teisinga, bet neatsižvelgiama į tai, kad ta papildoma karvė sumažins visų kitų karvių primilžį. Kadangi karvės pirkėjas visuomeninius kaštus ignoruoja, bendruomenės ganykloje karvių bus per daug. (Darome prielaidą, kad kiekvieno individo turimų karvių skaičius bendram toje ganykloje besiganančių karvių skaičiui nereikšmingas.) Šis įrodymas pavaizduotas 31.4 paveiksle. Jame nubrėžta besileidžianti vidutinio produkto kreivė - nes pagrįsta manyti, jog primilžis iš karvės mažės, kai bendruomenės ganykloje ims ganyti kaskart vis daugiau karvių.

50. 31.4 pav. Bendruomeninės nuosavybės tragedija. Jei ganykla - privati nuosavybė, karvių skaičius bus parenkamas taip, kad ribinis produktas taps lygus karvės kaštams. Tačiau jei ganykla yra bendruomenės nuosavybė, ganomų karvių skaičius didės tol, kol pelnas taps lygus nuliui; šitaip ganykla liks nualinta.