2 1 paskaita. Kapitalo apmokestinimas

1. 21 paskaita. Kapitalo apmokestinimas 21.1 Ar kapitalas turėtų būti apmokestinamas? 21.1.1 Ryšys tarp vartojimo mokesčių, darbo užmokesčio mokesčio ir kapitalo pajamų neapmokestinimo 21.1.2 Teisingumo klausimai 21.1.3 Efektyvumo argumentai 21.1.4 Administravimo problemos 21.2 Efektai santaupoms ir investicijoms 21.2.1 Mažesnio taupymo pasekmė uždaroje ekonomikoje 21.2.2 Skirtumas tarp santaupų ir investicijų 21.2.3 Nacionalinės santaupos ir biudžeto neutralumas 21.2.4 Mažesnių santaupų efektas atviroje ekonomikoje

2. Turinys (2) 21.3 Įtaka norui rizikuoti 21.3.1 Kodėl kapitalo apmokestinimas su visišku nuostolių atėmimu gali padidinti rizikavimą 21.3.2 Kodėl kapitalo apmokestinimas gali sumažinti norą rizikuoti 21.4 Aktyvų vertės pokyčių matavimas 21.4.1 Kapitalo pelnas 21.4.2 Nuvertėjimas 21.4.3 Neutralus apmokestinimas 21.4.4 Infliacija

3. Įvadas • Nagrinėsime vieną iš pagrindinių mokesčių sistemos kūrimo problemų: kaip apmokestinti kapitalo grąžą. • Ar turėtų pajamos iš kapitalo - palūkanos už obligacijas ir banko sąskaitas, dividendai už akcijas, pelnas, kuri gauname parduodami aktyvus didesnėmis kainomis, nei pradiniai įsigijimo kaštai - būti apmokestinti didesniu ar mažesniu tarifu nei darbo užmokesčio pajamos?

4. Įvadas (2) • Vieni teigia, kad kapitalistai yra turtingesni nei dirbantieji, todėl kapitalas turėtų būti apmokestintas daug daugiau. • Kiti sako: “Kapitalo pajamų apmokestinimas yra dvigubas apmokestinimas - mokesčiai jau buvo uždėti, kai buvo uždirbta pagrindinė suma (pradinis investuotas kiekis)”. “Mūsų ekonomika priklauso nuo kapitalo investicijų ir, be paskatų, bus nepakankamai santaupų ir investicijų”. “Kapitalo apmokestinimas yra iškraipantis. Panaikindami kapitalo apmokestinimą, mes pašaliname dar vieną vyriausybės uždėtą iškraipymą”.

5. Įvadas (3) • Tačiau daug šių populiarių argumentų (iš abiejų pusių) yra jei ne klaidingi, tai bent jau klaidinantys. Mes jau paaiškinome, kodėl neteisinga vien tik skaičiuoti iškraipymus. • Netgi jei kapitalistai yra vidutiniškai turtingesni, tai nereiškia, kad kapitalo pajamos turėtų būti apmokestintos daugiau, ar netgi kad jos turėtų būti apmokestintos iš viso. • Klausimas yra koks yra tinkamas pagrindas uždėti mokesčius?

6. Įvadas (4) • Praktiniame lygyje korporacijos padaro pajamų iš kapitalo apmokestinimą labai komplikuotu. • Korporacijų pajamos, sumokėjus darbo užmokestį ir padengus kitas sąnaudas, gali daug maž būti laikomos kapitalo grąža. Ta grąža gali būti paskirstyta obligacijų turėtojams ar akcininkams ar gali būti palikta firmoje. • Galų gale, kompanijos savininkai gaus naudą iš šių nepaskirstytų pajamų arba didesniu dividendų, ar padidėjusios akcijų vertės forma.

7. Įvadas (5) • Iš principo, mes galėtume laikyti, kad korporacijos neegzistuoja, t.y. mes galėtume galvoti, kad įmonė paskirsto visą jos pelną savo akcininkams, ir tada jie siunčia kompanijai pinigus (lygius nepaskirstytoms pajamoms) atgal reinvesticijoms. • Daugumoje šalių taip nėra. Jos uždeda mokesčius korporacijų pajamoms ir žmonių pajamoms iš dividendų ar kapitalo pelno.

8. Ar kapitalas turėtų būti apmokestinamas? • Naujausi svarstymai ar kapitalas turėtų būti apmokestintas koncentravosi į tris klausimus: teisingumą, efektyvumą ir administravimo sudėtingumą. • Prieš pradėdami detalią analizę, turime pakartoti tam tikrus pagrindinius rezultatus apie mokesčių ekvivalentiškumą.

9. Ryšys tarp vartojimo mokesčių, darbo užmokesčio mokesčio ir kapitalo pajamų neapmokestinimo • Parodėme ekvivalentiškumą tarp keturių mokesčių struktūrų: proporcingo vartojimo mokesčio, proporcingo darbo užmokesčio mokesčio, pajamų mokesčio, neapmokestinant kapitalo pajamų, ir pridėtosios vertės mokesčio, neapmokestinant investicinių prekių. • Ekvivalentiškumas yra svarbus, nes ji lemia, kad tikėjimas, jog kapitalas neturėtų būti apmokestintas, yra lygiavertis tikėjimui vartojimo mokesčiu ar darbo užmokesčio mokesčiu.

10. Ryšys tarp vartojimo mokesčių, darbo užmokesčio mokesčio ir kapitalo pajamų neapmokestinimo (2) • Nors skirtingi mokesčiai yra lygiaverčiai, vienas mokesčio apibūdinimo būdas gali parodyti jį gerokai mažiau patraukliu nei kitas būdas. • Ekvivalentiškumas taip pat yra svarbus dėl to, kad jis suteikia kelis alternatyvius būdus kaip pasiekti tuos pačius mokestinius rezultatus. • Vartojimo mokesčių kritikai dažnai sako, kad vartojimą yra sunku matuoti. Tačiau vartojimas neturi būti matuojamas tiesiogiai: pagrindinis pavyzdys yra pridėtosios vertės mokestis neapmokestinant investicijų, kuris yra labai svarbus mokestis Europoje.

11. Teisingumo klausimai • Ir tie, kurie mano, kad kapitalas turėtų būti apmokestintas, ir tie, kurie mano kad neturėtų, pasitelkia teisingumo argumentus. • Vienas iš svariausių argumentų apmokestinti vartojimą, o ne pajamas, buvo pateiktas Irving Fisher’io. Jis teigė, kad labiau tinkama apmokestinti žmones pagal tai, ką jie paima iš visuomenės (jų vartojimą), o ne tai, kuo jie prisideda prie visuomenės (matuojant jų pajamomis). • Be to, vartojimo apmokestinimas yra lygiavertis gyvenimo pajamų apmokestinimui.

12. Teisingumo klausimai (2) • Tokiu būdu, esant vartojimo mokesčiui, du žmonės su tomis pačiomis gyvenimo pajamomis turi tą pačią bendrąją mokesčių naštą. • Antra vertus, esant pajamų mokesčiui, Neatsargusis, kuris nieko neatideda ateičiai, turi mažesnę dabartinę diskontuotą mokesčio naštos vertę nei Atsargusis, nors jie turi tą pačią dabartinę diskontuotą gyvenimo pajamų vertę. • Šis argumentas paremia kapitalo pajamų neapmokestinimo argumentą, ar, analogiškai, vartojimo apmokestinimą.

13. Teisingumo klausimai (3) • Iš kitos pusės, vartojimo mokesčiai yra dažnai prilyginami pardavimų mokesčiams, o pardavimų mokesčiai yra plačiai laikomi regresyviniais. • Viena to priežastis yra ta, kad pardavimų mokesčiai uždedami tik daliai vartojimo, ir ta dalis atspindi mažesnę dalį didžiausių pajamų žmonių bendro vartojimo, palyginti su mažesnių pajamų žmonių.

14. Teisingumo klausimai (4) • Visaapimančio vartojimo mokesčio kritikai pastebi, kad kadangi turtingesni žmonės sutaupo didesnę dalį jų pajamų nei neturtingesni žmonės, proporcingas vartojimo mokestis iš tikrųjų yra regresyvinis, kadangi turtingesnių žmonių mokesčių ir pajamų santykis yra mažesnis.

15. Teisingumo klausimai (5) • Tačiau tai ignoruoja pagrindinį tinkamos mokesčio bazės klausimą. • Jei teisinga mokesčio bazė yra vartojimas, tada nėra prasmės lyginti mokesčio mokėjimus su pajamomis; apie progresyvumą ar regresyvumą turėtume spręsti mokesčio mokėjimus lygindami su tinkama mokesčio baze.

16. Efektyvumo argumentai • Yra trys efektyvumo argumentų kategorijos. • Viena kategorija nagrinėja perteklinius mokesčių nuostolius. Parodėme, kad vartojimas skirtingais laikotarpiais galėtų būti laikomas skirtingų prekių vartojimu. Pagrindinis argumentas, kad efektyviausias būdas pasiekti perskirstymo tikslus yra per progresyvinį darbo užmokesčio pajamų mokestį (nesant skirtingo prekių apmokestinimo), lemia, kad neturėtų būti skirtingo apmokestinimo vartojimui skirtingomis datomis, kas, savo ruožtu, lemia, kad kapitalo pajamos neturėtų būti apmokestintos.

17. Efektyvumo argumentai (2) • Antra efektyvumo argumentų kategorija nagrinėja faktą, kad mes turime hibridinę sistemą, t.y. mišinį iš vartojimo mokesčio ir pajamų mokesčio. • Kai kurios kapitalo pajamų formos, tokios kaip savininko gyvenimo savo būste pajamos ir pensininkų pajamos, yra faktiškai neapmokestinamos. Kitos, tokios kaip kapitalo pelnas, yra apmokestinamos palankesniu tarifu. • Šis hibridas gali būti mažiau teisingas, daugiau iškraipantis ir daugiau administraciškai sudėtingas nei tikras pajamų mokestis ar tikras vartojimo mokestis.

18. Efektyvumo argumentai (3) • Populiarūs argumentai nesirėmė šiais technininiais ekonomistų argumentais, tačiau suvokimu, kad mokesčių sistema neskatina taupymo, investicijų ir rizikavimo lygio, kurie yra labai svarbūs rinkos ekonomikai. • Šie potencialūs efektai neseniai tapo susirūpinimo objektas, nes taupymo normos yra gerokai mažesnės JAV, nei Japonijoje ir Europoje.

19. Administravimo problemos • Susirūpinimas mokesčių sistemos administravimo sudėtingumu yra viena iš stipriausių priežasčių pereiti prie vartojimo apmokestinimo (neapmokestinant palūkanų pajamų). • Didžioji dalis mokesčių sistemos sudėtingumų iškyla dėl mėginimų sumažinti galimybes išvengti kapitalo mokesčių. • Antra vertus, susirūpinimas, kad pats vartojimas gali būti sunkiai matuojamas, vienu metu buvo argumentas prieš vartojimo mokestį. Tačiau nereikia iš tikrųjų stebėti žmogaus pirkimų, kad apmokestinti vartojimą.

20. Argumentai už vartojimo mokestį: apibendrinimas • Teisingumas • žmonės turėtų būti apmokestinti priklausomai nuo to, ką jie paima iš sistemos, o ne nuo to, ką jie įneša. • viso gyvenimo pajamų apmokestinimas (ignoruojant palikimus ir paveldėjimus) yra lygiavertis vartojimo apmokestinimui: pajamų mokestis diskriminuoja tuos, kurie teikia pirmenybę vartoti vėliau gyvenime. • Efektyvumas: vartojimo mokestis sumažina perteklinį nuostolį • pašalina vartojimo vėliau gyvenime diskriminavimą. • pašalina iškraipymus dėl hibridinės mokesčių sistemos, kai tam tikros santaupos apmokestinamos skirtingai nuo kitų.

21. Argumentai už vartojimo mokestį: apibendrinimas (2) • Administravimo paprastumas • didžioji dalis mokesčio sistemos sudėtingumo yra dėl mėginimų apmokestinti kapitalo pajamas ir sumažinti kapitalo pajamų apmokestinimo vengimą.

22. Efektai santaupoms ir investicijoms • Anksčiau aptarėme nevienareikšmius faktus apie palūkanų pajamų mokesčio efektus santaupoms. • Mes darome prielaidą, kad yra neigiamas poveikis visuminėms santaupoms, ir klausiame, kokie yra efektai investicijoms ir, galų gale, kapitalo kiekiui? • Kadangi santaupų lygio sumažėjimas virsta kapitalo kiekio sumažėjimu, gamyba vienam darbuotojui sumažės, ir galų gale, sumažės gyvenimo lygis.

23. Mažesnio taupymo pasekmė uždaroje ekonomikoje • 21.1 paveikslas iliustruoja pagrindinį rūpestį. Kai uždedame palūkanų pajamų mokestį, mokestis lemia skirtumą tarp investicijų ir santaupų grąžos, ir sumažina investicijų pusiausvyros lygį iki I2. • Metai po metų esant mažesniam investicijų lygiui, ekonomikos kapitalo kiekis galų gale pakankamai sumažėja, kad nepalankiai įtakoti gyvenimo lygį.

24. Pav. 21.1. Mokesčio palūkanų pajamoms poveikis pusiausvyros investicijoms uždaroje ekonomikoje. Mokestis kapitalo grąžai sumažina investicijų pusiausvyros lygį ir todėl ilgu laikotarpiu sumažina pusiausvyros kapitalo kiekį.

25. Skirtumas tarp santaupų ir investicijų • Uždaroje ekonomikoje, pusiausvyroje santaupos turi būti lygios investicijoms. Tokiu būdu, pusiausvyroje politika, kuri skatina santaupas, turi skatinti ir investicijas, ir priešingai. • Kai kurios politikos pastumia santaupų pasiūlos kreivę, o tam tikros pastumia investicijų paklausos kreivę. • Pavyzdžiui, investicijų mokesčio kreditas, kuriuo vyriausybė iš esmės moka dalį investicinės prekės kainos, pastumia investicijų paklausos kreivę aukštyn. Tai lems didesnes palūkanų normas ir didesnį investicijų lygį.

26. Pav. 21.2. Mokesčio kreditas investicijoms. Dalis A: mokesčio kreditas investicijoms pastumia investicijų paklausos kreivę, ir todėl padidina investicijų pusiausvyros lygį. Dalis B: tinkamai parinkus tarifą, mokesčio kreditas investicijoms gali atsverti mokesčio poveikį kapitalo grąžai, taip kad investicijos nepakistų.

27. Pav. 21.2. Mokesčio kreditas investicijoms. Dalis A: mokesčio kreditas investicijoms pastumia investicijų paklausos kreivę, ir todėl padidina investicijų pusiausvyros lygį. Dalis B: tinkamai parinkus tarifą, mokesčio kreditas investicijoms gali atsverti mokesčio poveikį kapitalo grąžai, taip kad investicijos nepakistų.

28. Skirtumas tarp santaupų ir investicijų (2) • Galima būtų paklausti, kodėl uždėti mokestį santaupoms ir tada atsverti jo efektus investicijų subsidijomis? Atsakymas yra tas, kad nors investicijos šios politikų poros gali būti nepaveiktos, gali būti kiti reikšmingi efektai. • Pavyzdžiui, ne visa santaupų grąža yra gaunama iš investicijų į įmones šalies viduje; investuotojai gauna grąžą iš investicijų užsienyje ir iš nekilnojamojo turto. • Be to, investicijų subsidijos paveikia tik naują kapitalą; mokesčiai kapitalo grąžai susiję su senu kapitalu.

29. Skirtumas tarp santaupų ir investicijų (3) • Pasekmėje, mokesčio kapitalo grąžai ir subsidijų naujoms investicijoms derinys turi didelį perskirstymo efektą, kai seno kapitalo kaina sumažėja, palyginti su naujomis investicijomis, be to, šis derinys duoda nemažai pajamų.

30. Nacionalinės santaupos ir biudžeto neutralumas • Šalies investicijos priklausone tik nuo namų ūkių ar įmonių santaupų (privačių santaupų) lygio, tačiaunuo nacionalinio taupymo, kuris apima ir valstybės taupymą (jos biudžeto perteklių ar deficitą), lygio. • Mokesčio kapitalo grąžai sumažinimas paprastai sumažins vyriausybės pajamas ir todėl padidins deficitą, jei nepadidinami kiti mokesčiai. • Esant įtikinančioms sąlygoms, deficito padidėjimas daugiau nei atsveria privataus sektoriaus taupymo padidėjimą, todėl nacionalinis taupymas (ir todėl investicijos) sumažėja.

31. Nacionalinės santaupos ir biudžeto neutralumas (2) • Iš kitos pusės, jei vyriausybė pakeičia mokesčio kapitalo pajamoms sumažėjimą darbo užmokesčio mokesčio padidėjimu, taip kad palikti žmogų tiek pat turtingą kaip ir prieš tai, tada santaupos neabejotinai padidėja. • Tai galime matyti 21.3 paveiksle, kur mes naudojome supaprastintą modelį, kuriame žmogus gyvena du laikotarpius C1 ir C2, dirbdamas pirmu, ir taupydamas jo pensijai antrame.

32. Pav. 21.3. Kompensuotas mokesčio pokytis. Palūkanų pajamų mokesčio sumažinimas, kompensuotas darbo užmokesčio ar vartojimo mokesčio padidėjimu, taip kad žmogus liktų tiek pat patenkintas, lemia didesnį privataus sektoriaus taupymą ir mažesnį vyriausybės deficitą. Dalis B parodo kraštutinį L formos abejingumo kreivės atvejį, kai nei santaupos, nei vyriausybės pajamos nepaveikiamos.

33. Pav. 21.3. Kompensuotas mokesčio pokytis. Palūkanų pajamų mokesčio sumažinimas, kompensuotas darbo užmokesčio ar vartojimo mokesčio padidėjimu, taip kad žmogus liktų tiek pat patenkintas, lemia didesnį privataus sektoriaus taupymą ir mažesnį vyriausybės deficitą. Dalis B parodo kraštutinį L formos abejingumo kreivės atvejį, kai nei santaupos, nei vyriausybės pajamos nepaveikiamos.

34. Nacionalinės santaupos ir biudžeto neutralumas (3) • Šiuo atveju yra tik pakeitimo efektas, ir žmogus akivaizdžiai vartoja mažiau, kadangi padidėjo paskata taupyti. Todėl privataus sektoriaus taupymas padidėja. • Be to, padidėjo ir vyriausybės pajamos (dabartine verte): naujos mokesčių pajamos E’F’ yra akivaizdžiai didesnės nei EF. Todėl deficitas sumažėja. • Tačiau santaupų padidėjimas gali būti santykinai nedidelis ir jis priklauso nuo abejingumo kreivės formos. Dalyje B matome kraštutinį L formos abejingumo kreivės atvejį, kur privataus sektoriaus taupymas ir vyriausybė pajamos nepasikeičia.

35. Mažesnių santaupų efektas atviroje ekonomikoje • Tačiau šie efektai gali būti gerokai sumažinti atviroje ekonomikoje, kur užsienio santaupos gali būti vidaus santaupų pakaitalas. • Per paskutinius tris dešimtmečius išsivystė tvirta tarptautinė kapitalo rinka, kurioje lėšos plaukia iš vienos šalies į kitą. Pastaraisiais metais JAV skolinosi šimtus milijardų dolerių iš Europos ir Azijos. • Nedidelis JAV palūkanų normos padidėjimas gali pritraukti į Ameriką didelius pinigų kiekius. Todėl daug ekonomistų mano, kad lėšų pasiūlos JAV kreivė yra artima horizontaliai (žiūr. paveikslą 21.4).

36. Pav. 21.4. Investicijos ir santaupos atviroje ekonomikoje. Esant gerai išvystytai tarptautinei kapitalo rinkai, užsienio skolinimas užpildo skirtumą tarp vidaus investicijų ir vidaus santaupų. Jei grąža yra apmokestinama tik amerikiečiams, tada investicijos nebus paveiktos, tačiau bus mažiau skatinamos vidaus santaupos ir padidės skolinimasis iš užsieniečių.

37. Mažesnių santaupų efektas atviroje ekonomikoje (2) • Tarkime, kad nėra mokesčių ir yra kraštutinis atvejis, kai užsieniečiai siūlo lėšas už palūkanų normą r*, t.y. lėšų pasiūla yra begaliniai elastinga. Pusiausvyros palūkanų norma tada bus r*, S1 bus vidaus santaupos, I1 - vidaus investicijos, o skirtumas I1 – S1 bus finansuojamas skolinantis iš užsienio. • Mokestis santaupų grąžai JAV pastumia santaupų pasiūlos kreivę aukštyn, kaip parodyta paveiksle 21.4. Investicijų lygis išlieka nepakitęs, tačiau dabar daugiau investicijų yra finansuojama santaupomis iš užsienio.

38. Mažesnių santaupų efektas atviroje ekonomikoje (3) • Tačiau nors nėra poveikio investicijoms ir todėl JAV našumo lygiui, ilgu laikotarpiu yra nepalankus poveikis gyvenimo lygiui. • Ilgu laikotarpiu amerikiečiai bus daugiau pinigų skolingi užsieniečiams ir turės sumokėti už šį įsiskolinimą. • Realus pasaulis yra kažkur tarp ką tik aprašytos idealios globalios kapitalo rinkos ir uždaros kapitalo rinkos. Užsienio kapitalas nėra idealus pakaitalas vidaus santaupoms. Iš tikrųjų, empirinės studijos rodo didelę koreliaciją tarp vidaus santaupų ir investicijų.

39. Įtaka norui rizikuoti • Jei verslininkai nesiimtų rizikos, kapitalistinė ekonomika nebūtų taip augusi kaip per paskutinius du amžius ir nebūtų lėmusi tokio gerovės padidėjimo. • Todėl nerimaujama, jog kai kurie mokesčių sistemos bruožai galėtų sumažinti verslininkų norą rizikuoti. Yra susirūpinimas, kad mokesčiai kapitalui neskatina ne tik bendro santaupų lygio ir investicijų, tačiau, tame tarpe, rizikavimo lygio. • Dauguma žmonių nori rizikuoti tik jei jie kaip kompensaciją gauna pakankamai didelę laukiamą grąžą virš to, ką jie galėtų gauti iš saugios investicijos.

40. Įtaka norui rizikuoti (2) • Yra platus susirūpinimas, kad kapitalo grąžos apmokestinimas faktiškai yra grąžos už rizikavimą, t.y. rizikos premijos, kurią žmonės gauna už rizikavimą, apmokestinimas, ir todėl neskatina rizikavimo lygio. • Verslininkų rizikavimo vaisiai matomi kiekvieno iš mūsų: pagrindiniai išradimai, tokie kaip automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai iš dalies buvo investuotojų sprendimo lošti jų turtu, kad įgyvendinti naujas idėjas, rezultatas. Tai buvo sėkmės, ir tie, kurie rizikavo, uždirbo labai daug. Tačiau kiekvienai iš šių sėkmių, buvo šimtai nesėkmių.

41. Įtaka norui rizikuoti (3) • Tačiau nors vyriausybė paima didžiąją dalį sėkmės vaisių, ji dažnai yra ne tokia dosni nešant nesėkmių kaštus, ir ši situacija papildo jau esančią rinkos ydą: draudimo rinkos nebuvimą. • Paprastai verslininkai gali tik iš dalies patys apsidrausti nuo rizikų, susijusių su jų verslu. Todėl yra susirūpinimas, kad netgi be mokesčių sistemos problemos, būtų (iš socialinės perspektyvos) pernelyg nedaug investicijų rizikingose veiklose.

42. Kodėl kapitalo apmokestinimas su visišku nuostolių atėmimu gali padidinti rizikavimą • Yra tam tikras nesutarimas dėl masto, kuriuomokesčiai sumažina rizikavimo lygį. Yra įmanoma, kad jie iš tikrųjų padidiną jį. • Kad kapitalo pajamų mokestis galėtų padidinti rizikavimo lygį, gali lengviausiai būti matoma iš kraštutinio pavyzdžio. • Darykime prielaidą, kad žmogus turi pasirinkti tarp dviejų aktyvų: saugaus aktyvo, neduodančio grąžos, ir rizikingo aktyvo, kuris turi 50% tikimybę duoti labai didelę grąžą ir 50% tikimybę duoti neigiamą grąžą.

43. Kodėl kapitalo apmokestinimas su visišku nuostolių atėmimu gali padidinti rizikavimą (2) • Vidutinė grąža yra teigiama, kad kompensuoti žmogui už rizikavimą. Žmogus yra konservatyvus ir todėl paskirsto dalį jo turto į saugius aktyvus ir likutį į rizikingus aktyvus. • Mes dabar uždedame mokestį kapitalo grąžai, tačiau mes leidžiame iš pajamų visiškai atimti nuostolius. Saugus aktyvas nepaveikiamas. Rizikingo aktyvo grąža sumažėjo pusiau, tačiau nuostoliai taip pat sumažinami pusiau. Kaip į tai reaguoja žmogus?

44. Kodėl kapitalo apmokestinimas su visišku nuostolių atėmimu gali padidinti rizikavimą (3) • Jei jis padvigubins kiekį, kurį jis prieš tai investavo į rizikingus aktyvus, jo pomokestinės pajamos, kai grąža yra teigiama, yra ta pati, o jo pomokestinės pajamos, kai grąža yra neigiama, taip pat yra tos pačios. Mokestis jo visiškai nepaveikė. • Iš esmės, vyriausybė dalijasi rizika su žmogumi. Dalindamasi riziką – tiek nuostolių, tiek ir naudos – ji veikia kaip tylus partneris. Ir kadangi vyriausybė nori dalintis rizika, žmogus nori padidinti jo rizikavimo lygį.

45. Kodėl kapitalo apmokestinimas su visišku nuostolių atėmimu gali padidinti rizikavimą (4) • Vyriausybės dalijimosi rizika svarba priklauso nuo to, kaip gerai tai daro privati rinka. Vertybinių popierių, kuriais aktyviai prekiaujama akcijų rinkoje, rizika yra plačiai paskirstoma per ekonomiką. Tačiau mažesnėms firmoms vyriausybė gali teikti rizikos dalijimosi galimybes, kurių rinka negali suteikti. • Ši situacija turi dar vieną įdomią savybę: vidutiniškai, mokestis duoda grąžą vyriausybei, tačiau jis neturi poveikio žmogaus gerovei.

46. Kodėl kapitalo apmokestinimas su visišku nuostolių atėmimu gali padidinti rizikavimą (5) • Žmogus yra nepaveiktas, kadangi jo pomokestinė pozicija yra ta pati, kokia ji buvo priešmokestinėje situacijoje (ar rizikingas aktyvas turėjo teigiamą ar neigiamą grąžą). • Šis mokestis daro tai, ko kiti mokesčiai, atrodo, negali padaryti: jis padidina (vidutiniškai) pajamas, nesumažindamas gerovės.

47. Kodėl kapitalo apmokestinimas gali sumažinti norą rizikuoti • Prieš labai susižavėdami perspektyva gauti pajamas nesumažinant gerovės, reikia turėti galvoje kelias išlygas. • Pirma, esant progresyvinei mokesčių struktūrai, sėkmingų investicijų grąža yra apmokestinama daugiau, nei subsidijuojami nuostoliai dėl nesėkmingų investicijų. Todėl yra sisteminis polinkis mažinti rizikavimo lygį. • Antra, mokesčių sistemose dažnai yra apribojimai nuostolių dydžiui, kurį galima atimti. Todėl vyriausybės dalijasi tik tam tikra nuostolių dalimi.

48. Kodėl kapitalo apmokestinimas gali sumažinti norą rizikuoti (2) • Galutinė problema yra ta, kad mes darėme prielaidą, jog saugi grąžos norma yra lygi nuliui. Jei yra reikšminga teigiama saugių aktyvų grąža ir jei ji yra apmokestinama, bus reikšmingas turto poveikis, susijęs su kapitalo pajamų mokesčiu. • T.y. kadangi žmogus yra mažiau turtingas, jis nori mažiau rizikuoti, todėl turto poveikis gali sumažinti paklausą rizikingiems aktyvams. • Šis turto poveikis būtų ir esant vienos sumos mokesčiui - tai nėra iškraipymas, o mažesnio norėjimo rizikuoti esant mažesniam turto lygiui atspindys.

49. Kodėl kapitalo apmokestinimas gali sumažinti norą rizikuoti (3) • Nors vyriausybė faktiškai dalijasi finansinius investicijų kaštus, ji nesidalija verslininkų pastangų kaštais. • Ilgos novatorių darbo dienos, kurias jie praleido kurdami kompiuterį, dabar yra legenda. Didžioji dalis grąžos, kurią jie gavo iš šių pastangų, buvo pelno, pardavus kompanijas, kurias jie įkūrė, forma. • Yra realus susirūpinimas, kad dideli kapitalo pelno apmokestinimo tarifai neskatins tokio rizikavimo lygio ir verslumo.

50. Kodėl kapitalo apmokestinimas gali sumažinti norą rizikuoti (4) • Tačiau kiti teigia, kad inovatorius skatina ir kitos paskatos (ne tik pinigai), ir kad mokestis kapitalo pelnui turi tik minimalų efektą. • Pagal šį požiūrį, dėl kapitalo pelno mokesčių tarifų sumažinimo paskatų padidėja nedaug.