Maironis (1862-1932)

1. Maironis(1862-1932)

2. “Tai kraujas iš kraujo ir kūnas iš kūno! –Motiejus ant galo prabilo; -Seniai mums reikėjo poeto-galiūno!Nors kartą krūtinė sušilo!Dabar Lietuva jau per amžius ištvers:Nors giesmėse vardas užliks;Iš jų mūsų sūnūs sau pobūdį gersIr eis, iki garbę sutiks.”“Gerai sakė Juozas, - atsiliepė Tumas, -Maironis bus giesme garsus!”“Tarp skausmų į garbę”

3. Svarbiausi gyvenimo ir kūrybos faktai: • Gimė 1862 m. lapkričio 2 d. turtingoje laisvųjų ūkininkų Onos ir Aleksandrp Mačiulių šeimoje Pasandravyje (dab. Raseinių raj.); • 1874-1883 m. mokėsi Kauno gimnazijoje; • 1883 m. įstojo į Kijevo universitetą; • 1884 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją; • Per pirmuosius dvejus studijų metus parašė trumpą kompiliuotą Lietuvos istoriją “Apsakymai apie Lietuvos praeigą” (publikuota 1891 m.); • 1885 metais debiutavo “Aušroje”, eilėraščiu “Lietuvos vargas”; • 1888 m. A. Baranauskui dedikuota poemėlė “Lietuva” (liko rankraščiu); • 1888-1892 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1891 m. priėmė kunigo šventinimus; • 1892-1894 m. dirbo Kauno kunigų seminarijoje, čia parengė pirmąsias savo knygas – poemą “Tarp skausmų į garbę”, poezijos rinkinį “Pavasario balsai” – publikuotas 1895 m.; • 1894- 1909 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius; • 1907 m. “Jaunoji Lietuva”; • Nuo 1909 m. Kauno kunigų seminarijos rektorius; • 1927 m. savo lėšomis pradėjo leisti savo raštų penkiatomį; • 1932 m. mirė.

4. Romantinės literatūros bruožai: Asmens galios kurti ir tokiu būdu išreikšti save pabrėžimas; Gyvenimo, kaip kūrybos tęsinio, idėja, gyvenimo ir kūrybos suartėjimas; Biblinė žodžio galios keisti realybę traktuotė, kūrėjo-genijaus, tautos vedlio misija; Poetas išreiškia tautos dvasią, kuri yra suformuota tautos praeities ir savito kraštovaizdžio; Naujos individo ir bendruomenės / tautos susisaistymo formos, naujų bendruomeninių ryšių paieška; Dėmesys žmogaus vidujybei, jausmams, vaizduotei, iracionaliai jos pusei; Neatitikimas tarp idealų ir realybės, tragiškos pasaulėjautos įsitvirtinimas; Revoliucinės, visuomenės pertvarkymo idėjos; Maironio kūrybos bruožai: Atsivertimas lietuvybėn, apsisprendimas kurti traktuojamas kaip asmens individualus apsisprendimas; Didelis pasitikėjimas kuriančia žodžio galia, mesianistinis savęs kaip kūrėjo traktavimas; Užmezgamas emocinis vertybinis santykis su tėvyne Lietuva kaip vieta ir lietuviškoje savimonėje įtvirtina poetinę Lietuvos geografiją; Tautiškumas pasirodo kaip jungties tarp skirtingų socialinių sluoksnių galimybė: naujos lietuviškos šeimos kūrimo idėja; Įtvirtinamos naujos bendruomeniškumo formos – tautiškai susipratusių, litvomanų bendrija; Ryškūs istorinės praeities vaizdiniai, kuriais formuojama istorinė atmintis, brėžiamos ateities perspektyvos; Iškeliamas asmens veiklumas, poreikis dalyvauti istorinėse permainose; Optimistinė tautos ateities vizija; Lyrinis subjektas pasižymi neišreiškiama dvasios gelme, stipriomis emocijomis; Lyrinio subjekto vienišumo, atskirumo, praeinamumo jausmas. Romantinis pasaulėvaizdis – Maironio kūryba

5. Taip niekas tavęs nemylės Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, Kaip tavo nuliūdęs poeta! Ar kas ir kančių tiek pakelti galės Tiktai dėl tavęs numylėta? Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių, Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė Per kiauras naktis nesumerkė akių, Kai uždegei jauną krūtinę! Kas suteikė tau, numylėta-graži! Tą įstabią, slaptąją galią,Kuria į dausas jojo dvasią neši;Vėl dega jam norai atšalę! Daug žemės puikių ir gražių dukterųJo širdį pavergti norėjo:Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptųIr auksą, ir vardą žadėjo.Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,Tu proto netemdai gražybe, -O tu tik viena širdies raktą radaiSkaisčia savo skausmo gilybe!

6. Bet jam tos negaila jaunystės giedros,Kad skausmo širdis nesuprato;Nes veidu žydros užtekėjai aušros,Ir naują pasaulį jis mato.Tada tai jo gema pirmoji giesmė,Liūdnesnė už girių ošimą,Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždėIr šventą neši įkvėpimą.Pasklido giesmė po tą šalį toli,Kur Nemuno vandenys bėga;Pažino tave ir pamilo visi:Ir rūmai, ir sodžių sermėga.Poetams kitiems numylėta rankaIš liaurų vainiką nupynė,Tu jį nors atmint ar atminsi kada?Tu, jo numylėta tėvyne!Iš Maironis. Raštai. – V. 1987. T 1.

7. Detali eilėraščio analizė Pavadinimas Jo pirmoji meilė (1895) / Taip niekas tavęs nemylės: • Į pirmą planą iškeliama emocija, jausmas. • Meilė romantinėje tradicijoje yra “pasaulį judinanti” jėga; • Asmeninis intymus santykis: aš-tu komunikacinė situacija; • Nepakartojamumo, vienkartinumo akcentavimas.

8. Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,Kaip tavo nuliūdęs poeta!Ar kas ir kančių tiek pakelti galėsTiktai dėl tavęs numylėta?- ypatingas poetą ir “mylimąją” siejantis ryšys, jam būdingas ir dviprasmiškumas - meilė ir kančia:Iš žemės žmonių niekas jos nesupras:Tai Aniols pasaulės kitos!Kas jausmų gilybė! Mačiau jos kančias:Tai kančios iš meilės tikros!(Tarp skausmų į garbę)- “giliai” - lyrinio subjekto išgyvenimo stiprumą nusakantis žodis,- aiškiai įvardijamas lyrinis subjektas – “poeta”,- jam priskiriami bruožai taip pat romantiškai išraiškingi, sodrūs “nuliūdęs”, “apleistas” (1895);- romantiškai krikščioniška kentėjimo interpretacija, prasmingas kentėjimas, dėl mylimosios, nors dar tiesiogiai neįvardijama nei liūdesio, nei kentėjimo priežastis.

9. Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinėPer kiauras naktis nesumerkė akių,Kai uždegei jauną krūtinę!- ašara vienas iš dažniausiai pasitaikančių motyvų, padedančių išreikšti kenčiančio vyro, poeto išgyvenimo intensyvumą; ji yra vidinio gyvenimo atributas;- į vieną reikšmių lauką patenka krūtinė/širdis - ašara – žvaigždė;- sidabrinė žvaigždė vertikaliosios eilėraščio ašies aukščiausias taškas, lyrinio subjekto išgyvenimo sugretinimas su “žvaigžde sidabrine”, padeda nusakyti ir tų išgyvenimų pobūdį, jų ryšį su idealų (idėjų, kaip idealios būties) “aukštumu”, nepasiekiamumu, idėjų ir gyvenamos tikrovės neatitikimu (numanoma ir kančios bei ašarų priežastis);- eilėraščio veiksmo laikas – naktis, nakties dangaus akivaizdoje vyksta lyrinio subjekto atvertis;- jaunystės motyvas (pirmoji meilė), naujas laikas priklauso naujai, jaunųjų kartai,- neramumo būsena, negalėjimas nurimti, atilsio neradimas liudija prasidėjusį “atsivertimo” momentą, nebegalėjimą grįžti į ankstesnę būseną ir greitai įvyksiantį pokytį.

10. Kas suteikė tau, numylėta-graži!Tą įstabią, slaptąją galią,Kuria į dausas jojo dvasią neši;Vėl dega jam norai atšalę!- lyrinį subjektą žadinanti jėga turi ir paslapties konotaciją,- poeto-lyrinio subjekto išgyvenimai sunkiai nusakoma, jo patiriamas “pabudimas” apibūdinamas ir kaip “krūtinės degimas”, “norų degimas”, ir kilimas į dausas; - dausų - “žvaigždės sidabrinės” motyvai sustiprina išgyvenamos poeto būsenos ryšį su “aukštumu’, t.y. jo nutolimu nuo žemiško gyvenimo; - dausos taip pat gali išreikšti ir panirimą į neapibrėžtą svajonių būseną;- svajonės, “dausų patirtis” gali būti traktuojama ir kaip vidinės subjekto transformacijos intensyvintoja:Ir mėnuo ir žvaigždės, ir upės vilnisĮ kitą juos šalį vadino;Apsakė jiems Dievą tyla ir naktisIr jam pasišvęsti augino. (Tarp skausmų į garbę!)- svajonės, dvasia, norai - nauji modernų subjektyvumą apibrėžiantys topai.

11. Daug žemės puikių ir gražių dukterųJo širdį pavergti norėjo:Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptųIr auksą, ir vardą žadėjo.Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,Tu proto netemdai gražybe, -O tu tik viena širdies raktą radaiSkaisčia savo skausmo gilybe!- mylimosios paveikslas priešingas “žemės dukterų” , tokiu būdu ryškinamas eilėraščio adresatės nežemiškumas, “skaistumas”, grožio “harmoningumas” (jos grožis netemdo proto, galbūt priešingai – yra blaivinantis);- analogiškas sugretinimas poemoje “Tarp skausmų į garbę” (1895):Iš visko juokiaus, ir žemės duktėManęs neviliojo tada;Ne žemės aš troškau: iš aukšto žvaigždėMan švietė per sapną kita!-lyrinis subjektas čia pasirodo kaip eilėmis galintis užsitarnauti vardą (šlovę) ir žemiškus turtus,- auksas ir šlovė – klasikinės poezijos teigiamos vertybės;- įsipareigojimas mylimajai rodosi ir kaip daugybės atsisakymų reikalaujantis veiksmas;- širdis – centrinis asmens individualumą išreiškiantis romantinis topas;- ryškėja lyrinio subjekto ir adresatės artimumas: juos jungia kentėjimas, bendrai išgyvenama kančia tampa lyrinio subjekto transformacijos paaiškinimu.

12. Bet jam tos negaila jaunystės giedros,Kad skausmo širdis nesuprato;Nes veidu žydros užtekėjai aušros,Ir naują pasaulį jis mato.-tarnavimas mylimajai tiesiogiai siejamas su kančia;- į romantinę poeto mitologiją patenka ir ypatingi meilės išgyvenimai, ir kančia; buvimas poetu susiejamas su auka, pasiaukojimu:Jaunuomenei tinka karionės vargai;Ją traukia, kas aukšta, gražu!O argi karionę gražesnę matai,Kaip žengti Aukščiausio vardu?(Tarp skausmų į garbę)- šioje strofoje įvyksta galutinė transformacija, paženklinta aušros, taip pat vieno svarbiausių romantizmo topų;- poetui pirmajam leidžiama išvysti “naujo pasaulio” viziją, jo misija – asmeninę patirtį perduoti bendrijai / tautai;- poetas yra tarpininkas tarp idėjos (naujo pasaulio vizijos) ir realybės.

13. Tada tai jo gema pirmoji giesmė,Liūdnesnė už girių ošimą,Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždėIr šventą neši įkvėpimą.- pirmoji giesmė / pirmoji meilė / aušra / naujas pasaulis – ypatingas pradžios akcentavimas;- gimstanti giesmė steigia “naują” realybę, skelbia pradžią to, ko dar nėra buvę;Poezija – Dievo Aukščiausio kvėpimas!Kalba nekalta Aniolų!Giesmė tai ant žemės dangaus nužengimasGražybėje jausmų ir varsų! (Tarp skausmų į garbę)- giesmės gimimas ženklina lūžio momentą (dangaus nužengimas į žemę, jo įsikūnijimas žemėje);- įtvirtinama “pranašiška”, biblinė poetinė žodžio galia;- mylimoji sugretinama su “aukštybių žvaigžde”, jos būtis – idėjos, todėl jos sukeltas įkvėpimas “šventas”:- į gražios poezijos “apibrėžimą” patenka ir “gražūs jausmai” – meilė, kančia, ilgesys, nuliūdimas, neramumas ir t.t.;

14. mylimajai (idėjai) pasiaukojęs poetas prilygsta pranašui, skelbiančiam Naują žodį:Ir balsas vidaus stebuklingas, baisusLyg sakė Vilaičiui tada:Aš siunčiu tave; eik ir žadink visus!Tave ves Apveizdos ranka!(Tarp skausmų į garbę!)- šioje strofoje pasirodo dar vienas romantinis motyvas – giria, miškas (S. Daukantas, A. Baranauskas):Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,Išpintos vainikais margai!Šalis atminimų, kur pajautos visosGraudingos kaip girių balsai!(Tarp skausmų į garbę)- kaip ir Baranausko poezijoje kraštovaizdžio patirtis, įsispaudusi atmintyje, tampa naujai gimstančios poezijos šaltiniu;- atmintis įkūnijama poetiniu žodžiu steigia ne tik naują bendrą atmintį turinčią bendruomenę, bet ir poetinę tradiciją, kuri išsaugo ir perteikia bendruomeninę patirtį.

15. Pasklido giesmė po tą šalį toli,Kur Nemuno vandenys bėga;Pažino tave ir pamilo visi:Ir rūmai, ir sodžių sermėga.- brėžiami pirmieji bendrijos, kuriai skirta poeto giesmė, kontūrai;- Nemuno vandenys (kitur - Neris, Dubysa, Nevėžis) nurodo į konkrečią šios bendrijos gyvenamą vietą;- susibėgančios upės, vienas kitą mylintys Dubysa ir Nemunas Maironio poetiniame pasaulėvaizdyje išreiškia ir tautos vienijimosi idėjas per naujų bendruomeninių santykių pradžią – valstietijos ir bajorijos susivienijimą kuriant naujo tipo santuokas:Bet Juozas... Marinė... O ne, to nebus,Tos upės subėgti negali!(Tarp skausmų į garbę)- Nemunas - vienas svarbiausių Maironio poetinės geografijos ženklų;- eilėraštyje modeliuojama komunikacinė situacija pasižymi idealumu – poeto po šalį sklindančią giesmę “pamilsta visi”;- poezijai skirtas vaidmuo – jungti skirtingus socialinius sluoksnius, burti poezijos mylėtojų bendriją;- besiburiančią bendriją susaisto meilė, juos jungiantis emocinis ryšys iškeliamas kaip svarbiausias.

16. Poetams kitiems numylėta rankaIš laurų vainiką nupynė,Tu jį nors atmint ar atminsi kada?Tu, jo numylėta tėvyne!- tik paskutinėje strofoje išryškėja, kas yra toji poeto mylimoji; tekstas parašytas taip, kad intriga būtų išlaikyta iki pat galo;- pasirodo dar vienas klasikinės poezijos motyvas – “laurų vainikas”, greta “aukso” ir “vardo”;- klasicistinėje literatūroje bendruomeninį įvertinimą simbolizavo šlovės vainikas, kurį suteikia kokia nors sutelktinį adresatą atitinkanti figūra (šlovė, tėvynė);- klasikinės poezijos ir poeto pasiektą statusą įrodantys ženklai – vardo šlovė – papildomi labai svarbiu Maironiui “atminties” motyvu;- galimybė išlikti bendrijos atmintyje iškeliama kaip vertybė.

17. Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios! O, duok jaunyste, man sparnus! Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės, Pakilsiu rojun, į kraštus, Kur įkvėpimas kuria stebuklus, (A. Mickevičius, Odė jaunystei) Kūrinyje (kuris buvo perkaitytas Filomatų susirinkime) išsakomos svarbiausi romantinio pasaulėvaizdžio buožai yra šie: iškeliama revoliucinė jaunystės energija – kūrybinė galia; skelbiama ateinanti nauja laisvės epocha; emocingas, uždegantis tonas; poetinis įkvėpimas / patyrimas prilygsta religiniam; skelbiamas tikėjimas bibline – kuriančiąja žodžio galia. Laimingas tasai, kurs išlėkęs auštai, Plačiaus svao skleidžia sparnus! Jam žemės – maža; melagingi – sapnai, Jis skrista tarp audrų drąsus! (Maironis, Tarp skausmų į garbę) Užtrauksme naują giesmę, brolei! Kurią jaunimas tesupras! Neteip giedosme ligsziolei! Kitas auklęsime dumas! Drąsei, augsztai Pakils balsai, Iszausz kita gadynė; Užgims darbai, Praszvis laikai, Pakils jauna tėvynė! (Maironis, Jaunimo Giesmė, 1895) Eilėraščio istorinis, kultūrinis kontekstas

18. Kas tu esi giesme? Kame tavo paslaptis,/ Kame glūdi tavo galia, kuri pagauna sielas,/ Pavergia jausmus ir slaptinga jėga / palyti dvasią, - o audros ir debesys/ Ištirpsta skaisčioje vidudienio mėlynėje,/ Jog net širdžiai ramu, gera, miela? / Neatspėta, ne žemėje pradėta, / Tu iš dangaus ateini ir kaip Dangus šventa. [...]A. Baranauskas, “Giesmė”Ir A. Baranausko, ir Maironio kūryboje aprašyta ypatinga kūrybos galia, savo paslaptingumu, išgyvenimo pobūdžiu prilygsta religiniams išgyvenimams. Jos daromas poveikis žmogui – sukeliama dvasinė transformacija, tokia svarbi romantinėje tradicijoje, remiasi krikščioniška “atsivertimo” logika.

19. A. Mickevičiaus romantinis poeto pranašo figūra, A. Baranausko kūryboje transformuojasi į “vaidilą”, kuris pasakoja tautos istoriją, perteikia išmintį. Ūžia šileliai, kriokia upeliai; Ir kalnai staugia tarp vėjų Pievos žaliuoja, girios linguoja Auklėja kelio vedėją. (A. Baranauskas, Dainų dainelę) Maironio kūryboje įsipareigojama tęsti “vaidilos” pradėtą darbą, istorinę šlovingą praeitį liudyti naujoms kartoms: Gedimino laikus Vaidelotas garsus Prikeltų: ... Bet kur vaidelotas? Graudūs kanklių balsai! Jau nutilo visai, Jų raktas guronais užklotas!... [...] Štai jau kaukia šiaurys, Jis miegus nuvarys; Atbusi, brangiausia tėvyne! Jau kilsnoji sparnus, O štai tau sūnus Ir giesmes devynias nupynė. (“Tarp skausmų į garbę”)

20. Mickevičiaus poemoje “Ponas Tadas” – vienas pirmųjų “prarasto laiko” ieškojimo kūrinių, kai siekiama kalba įkūnyti atmintyje esančią praeities, paliktos tėvynės patirtį. A. Baranausko poemoje “Anykščių šilelis” gamtos grožio patirtis, giliai įsirašanti į atmintį, yra ta sąlyga, kurios dėka galima atkurti jau išnykusio kraštovaizdžio buvusią patirtį. Maironis viename pirmųjų savo kūrinių poemoje “Lietuva”, dedikuotoje A. Baranauskui, tėvynės prisikėlimą tiesiogiai sieja su Baranausko kūryba sukurta krašto šlove: Kada viltį tėvynės Ledais apkalė vėjai, Tu vainiką nupynęs Ant Anykščių uždėjai. Ir mums kalbą prikėlei Ugnim savo krūtinės, Viltį įkvėpei vėlei, Darban mus pavadinęs. Matau Jūrą ir Ventą: Mėlsvos eina per pievas... Girdžiu giesmę ten šventą, Kurią laimina Dievas! Tenai gieda lietuvė Dūmas tavo, Tėveli! Kelias broliai pražuvę Skaito Tavo “Šilelį”!

21. S. Daukanto lietuvių kultūros istorijos tautos kultūrinį savitumą susiejo su gyvenama vieta, kraštovaizdžio ypatybėmis, klimato sąlygomis; A. Baranausko eilėraštyje “Dainu dainelę” perimtas daukantiškas tautos istorijos pasakojimo būdas tautos istoriją perteikia ypatingo kraštovaizdžio detalėmis; A. Baranausko “Anykščių šilelyje” iškeliama savitas žmogaus ir gyvenamos vietos santykis, gamtinis kraštovaizdis per ypatingą patirtį “persikelia” į žmogaus vidų: “Paskum ilgai krūtinėj Šilelis kvėpuoja”. Miškas – tarsi įkūnytas istorijos pasakotojas, primenąs ikikrikščionišką epochą, senąjį folklorą, palaikąs mitinę vaizduotę. Maironio poezijos įtvirtintas modernus subjektyvumas naujai apibrėžia asmens ir tautos santykius. Kiekvieno asmens individualumas, jo buvimo būdas paaiškinamas jo gimta kalba, turima istorine praeities atmintimi, gimta vieta. Maironio sukurtoje poetinėje geografijoje simbolinis vaidmuo tenka: -upėms, miškams, jūrai; -istoriniams kultūriniams centrams – piliakalniams, miestams – Trakams, Vilniui. Maironio poezijoje tėvynė iškyla kaip “giesmėmis” įgarsintas kultūrinis kraštovaizdis, turintis istorinės atminties gelmę. Tautinė savivoka ugdoma užmezgant subjektyvų jausminį ryšį su tėvyne, nusakomą žodžiu “brangu”.

22. Šioje kiekvienam žmogui laiko apibrėžtoje dramoje jis dar spėjo suprojektuoti idealų tėvynės Lietuvos, jos žmonių, gamtovaizdžių, istorinių žygių paveikslą. Jis davė mums tikruosius mūsų matmenis, per jį esame tokie, kokie esame, žinodami, nujausdami, kokie galime būti. Tai užuovėja amžiaus gale, o būsimiesiems laikams – mūsų vertingumo garantas.(Sigita Geda, „Paskutinysis iš titanų“, 1987)