Aušra Martišiūtė-Linartienė

Aušra Martišiūtė-Linartienė Atnaujinta lietuvių kalbos ir literatūros programa ir jos literatūrloginiai kontekstai II dalis

P. Kalderonas Gyvenimas, tai sapnas, J.V. Gėtė Faustas: lyginamosios analizės temos • Žmogaus gyvenimo eksperimentas • Herojaus maksimalizmas • Herojaus charakterio ir aplinkos paralelės

Pedras Kalderonas de la Barka (Pedro Calderón de la Barca, 1600–1681) – didysis Europos Baroko dramaturgas gimė 1600 m. Ispanijoje, kuri XVI–XVII a. buvo viena galingiausių Europos valstybių. Tai buvo valstybės klestėjimo laikai, vadinami Ispanijos Aukso amžiumi. Tačiau Kalderono gyvenamuoju metu Ispanijoje prasideda aštrūs nacionaliniai ir socialiniai konfliktai: sukyla nuo Ispanijos norinti atsiskirti Katalonija, vyksta nuskurdusių valstiečių sukilimai

Išliko apie 200 įvairių žanrų Kalderono draminių kūrinių: apsiausto ir špagos komedijų, garbės bei keršto dramų, religinių pjesių (autos sacramentles – šventasis veiksmas), filosofinių dramų.

Kalderono dramose atskiriamas idėjos, alegorijų, metaforų pasaulis ir realybė. Iš šios skirties kyla svarbiausieji dramos personažų vidiniai ir išoriniai konfliktai. Gyvenimas vaizduojamas kaip iliuzija, žaidimas, vaidinimas, sapnas. Ankstyvojoje kūryboje, ypač komedijose, žaidimo sąlygas kuria sąmojingi ir išmoningi žmonės (Dama vaiduoklė, 1628).

Filosofinėje dramoje „Gyvenimas – tai sapnas“, karaliaus mėginimas mokslo pagalba išvengti likimo, gyvenimą kurti remiantis savo valia, sulaukia dramatiškų pasekmių, o religinėse alegorinėse dramose gyvenimas vaizduojamas kaip teatras, kuriame svarbiausias kūrėjas ir režisierius yra Dievas (Didysis pasaulio teatras, 1634).

Baroko epochos dramaturgijos esmę geriausiai išreiškia Kalderono filosofinė drama „Gyvenimas – tai sapnas“ (1635). Dramoje Kalderonas atskleidžia prieštaringą, paradoksalią baroko pasaulėjautą.

Dramos siužetas primena antikinį karaliaus Oidipo mitą, – karalius sužino, kad gimęs sūnus atneš jam dideles nelaimes, dėl to, siekdamas išvengti likimo, uždaro tik gimusį sūnų atšiauriame kalnų kalėjime. Filosofinės dramos įvykių metaforiškumą, žmogaus sąmoningumo pabudimą, kuris suteikia galimybę nugalėti savo aistras, Kalderons atskleidžia nukeldamas dramos veiksmą į egzotišką šalį – Lenkiją.

Baroko požiūrį į žmogaus galimybes Kalderonas parodo vaizduodamas karaliaus pasitikėjimą, o vėliau – abejones mokslo galia.

Miegantis Sigizmundas atgabenamas į rūmus ir jam suteikiama karališka galia, kuria jis naudodamasis pasirodo itin žiauriu žmogumi, dramoje pradeda aiškėti žmogaus proto, intelekto galių iliuziškumas ir moralinė žmogaus didybė. Vėl pargabentas į kalėjimą, Sigizmundas ima suvokti, kad žmogaus galia, šlovė, vargai yra tarsi sapnas, po kurio seka neišvengiamas pabudimas ir jo metu žmogus skaudžiausiai suvokia savo padarytas klaidas ir gauna už jas pelnytą atlygį.

Aforizmas – gyvenimas – tai sapnas – sutinkamas Senajame Testamente, viduramžių mistikų veikaluose, Kladerono iškeliamas kaip esminė žmogaus būties metafora.

Sigizmundas, suvokęs, kad sapnuoti „reikia atsargiai ir atsakingai“, kad kitą kartą nubustų geresnėje vietoje, nei kalnų kalėjime, sutinka tapti Lenkijos valdovu ir vadovauti varguolių ir plėšikų kariuomenei, kuri sukilo sužinojusi, kad karalius valdyti šalį paskyrė Moskovijos kunigaikštį Astolfą.

Gyvenimo ir sapno priešybes dramoje atskleidžia simetriška kompozicija, vaizduojanti dvi siužetines linijas (princo Sigizmundo ir Rosauros), dramatizmo ir komiškumo gretinimas (princo Sigizmundo dramatiški monologai, Rosauros tarno juokdario Klarino komiškos replikos bei samprotavimai, Moskovijos kunigaikščio Astolfo manieringas kalbėjimas).

Kalderono sukurti veikėjai yra labai žmogiški, jų dvasinės būsenos monologuose atskleidžiamos tiksliai ir įtikinamai, tačiau kartu jie yra ir tam tikrų idėjų simboliai.

Lietuvoje Kalderono dramaturgiją į XX a. pabaigos kultūrą įvedė režisierius Gintaras Varnas, savo kūrybos pagrindu laikantis barokiškąją teatro estetiką. Jis Vilniaus universiteto observatorijoje pastatė alegorinę Kladerono dramą „Didysis pasaulio teatras“ (1997), Nacionaliniame dramos teatre – filosofinę dramą „Gyvenimas – tai sapnas“ (2000).

Klausimai, skirti kūrinių analizei ir interpretacijai: • I veiksmas • 1. Kokie vaizdiniai atskleidžia sunkią Sigizmundo dalią ir laisvą, laimingą gyvenimą. Kaip keičia Sigizmuno ir Rosauros susitikimas jų abiejų požiūrį į savo likimą? • 2. Apibūdinkite Bazilijaus požiūrį į mokslą, palyginkite su Fausto mintimis apie mokslą ir žmogaus pažinimo galimybes.

3. Kuo panašūs/skirtingi yra Bazilijaus ir Oidipo tėvo Lajo (Oidipo mitas, Sofoklis „Karalius Oidipas“) elgesio su sūnumi motyvai? • 4. Koks pirmojo veiksmo įvykis išjudina veiksmą, yra dramos veiksmo užuomazga?

II veiksmas • 1. Kokiais argumentais savo elgesį paaiškina Sigizmundas, netikėtai atsidūręs karaliaus rūmuose? Kas jo elgesį skatina pateisinti, kas – smerkti? • 2. Kaip keičiasi Sigizmundo požiūris į gyvenimą, vėl atsidūrus kalnų kalėjime? Kaip šis antrasis svarbus dramos įvykis (po veiksmą išjudinančio įvykio) pakeičia personažo pasaulėjautą?

III veiksmas • 1. Kaip Sigizmundo mąstymą pakeičia trečias svarbus dramos įvykis, – sukilėlių prašymas tapti šalies karaliumi? Kaip motyvuoja Sigizmundas savo įsitikinimų pasikeitimą, kai jis sutinka vadovauti sukilėlių kariuomenei? • 2. Apibūdinkite dramos žanrą, – kas yra artima tragedijai, komedijai, filosofinei dramai

Apibendrinantys klausimai: • 1. Kalderono „Gyvenimas – tai sapnas“ yra vidinio veiksmo drama, palyginkite, ką pagrindiniai dramos įvykiai keičia ir komplikuoja tragedijoje „Hamletas“, ką – dramoje „Gyvenimas – tai sapnas“. • 2. Aptarkite dramoje „Gyvenimas – tai sapnas“ vartojamus kontrastingus vaizdinius, barokiškąją kontrastų poetiką. Kokį pasaulio vaizdą jie atskleidžia?

3. Remdamiesi dramos teksto citatomis, argumentuokite Baroko epochos požiūrį į žmogaus laisvę. • 4. Kaip dramoje vertinamas žmogaus protas ir emocijos. Suraskite situacijų, kuriose personažų elgesį lemia emocijos, aistros ir kuriose – protas.

4. Paaiškinkite, ką dramoje reiškia sapnas ir pabudimas. • 5. Palyginkite „Hamleto“ ir „Gyvenimas – tai sapnas“ finalus ir paaiškinkite, kuo panašus/skirtingas yra Renesanso ir Baroko požiūris į atkurtą pasaulio harmoniją.

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749–1832) – viena iškiliausių Apšvietos epochos asmenybių, vokiečių poetas, prozininkas, dramaturgas, filosofas, mokslininkas, diplomatas. „Faustas“ – viso Gėtės gyvenimo kūrinys, pasaulio literatūros klasikoje atskleidžia „amžinai ieškančios dvasios mitą ir Europos kultūros poetinę santrauką“ (Vyt. Kubilius).

„Fausto“ antrąją dalį išspausdina 1832 m. • „Faustas“ – vienas reikšmingiausių pasaulio klasikos kūrinių, kuriame atspindima turtinga Europos civilizacijos patirtis: • Antikos (mitologiniai veikėjai-kaukės, klasikinė Valpurgijos naktis, Fausto-Elenos meilės istorija), • Biblijos („Prologas Danguje“ – „Jobo knygos“ interpretacija),

Viduramžių (Fausto istorijos šaltinis, raganos virtuvės, Valpurgijos nakties vaizdiniai), • Renesanso, Apšvietos (Faustas, sutelkiantis savyje Renesanso ir Apšvietos asmenybės bruožus, yra ne pasmerkiamas ir nuteisiamas pragaro kančioms, o išteisinamas ir išaukštinamas),

Romantizmo (žmogaus veržlumas ir fantazujos suteikiama laisvė Hiperiono paveiksle) vaizdiniai ir idėjos.

Pirmasis veikalas, perteikęs daktaro Fausto istoriją, buvo 1587 m. Frankfurte prie Maino išleista „Daktaro Johano Fausto, garsiojo burtininko ir juodojo mago, istorija“. Viduramžiškas Fausto asmenybės klodas išryškėja atgailai skirtuose pasakojimuose. Renesanso poveikį atskleidžia troškimas įveikti fizinius ir moralinius draudimus, noras pakilti virš žmogiškųjų galimybių, aprėpti visatą.

XVII a. pradžioje anglų dramaturgas Kristoferis Marlou (Christopheris Marlowe), Šekspyro amžininkas, sukūrė dramą „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“ (1604). Marlou drama išpopuliarino Fausto istoriją pasaulio literatūroje. Su keliaujančių aktorių trupe „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“ pasiekė Vokietiją, XVII–XVIII Fausto siužetą pamėgo lėlių teatro kūrėjai.

Vaikystėje matytas lėlių teatro spektaklis padarė didelį įspūdį Gėtei. Autobiografijoje „Poezija ir tiesa“ jis rašo, kad istorija apie Faustą ilgai skambėjo jo sieloje lyg daugiabalsis aidas. Fausto istorija ypač išpopuliarėjo, kai pasirodė pirmoji Gėtės tragedijos dalis.

Gėtės sukurtoje interpretacijoje Fausto pažinimo siekis yra tapęs pagrindiniu personažo tikslu, išauga į vidinę dramą. XVIII a. Fausto istorijos interpretacijoje atsiranda svarbus lūžis, – • Apšvietos epochoje Faustas yra išganomas, kaip proto aštrumo, įvairiapusių žinių, gilios erudicijos, fizinio ir dvasinio pasaulio pažinimo siekėjas. • Fausto charakteriui būdinga dvilypė prigimtis, siejanti gėrio ir blogio pradus, kurią išteisina nenurimstanti dvasia, amžinas nepasitenkinimas, naujų tikslų siekis.

XX a. Fausto asmenybė interpretuojama ir vertinama iškeliant neigiamus charakterio bruožus: egoizmą, autoritarizmą, humaniškumo stoką (Mara Zālīte. Margarita. Dviejų dalių pjesė J. W. Goethe's „Fausto“ motyvais, 1998).

Tragediją „Faustas“, kuri yra laikoma vienu sudėtingiausių iššūkių teatrui, dažnai vadinama drama skaitymui (lėsedrama), teatre pastatė režisierius Eimuntas Nekrošius. Fausto vaidmenį sukūrė aktorius Vladas Bagdonas.

Literatūra: Gėtė, J. W. Faustas. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas, Vilnius: Tyto alba, 1999–2003; • Daktaro Johano Fausto, garsiojo burtininko ir juodojo mago, istorija. Iš vokiečių kalbos vertė L. Citavičiūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. • Friedenthal, R., Getė. Iš vokiečių kalbos vertė E. Vengrienė ir J. Kilius, Vilnius: Vaga, 1977; • Eckermann, Pokalbiai su Goethe: paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Iš vokiečių kalbos vertė g. Sodeikienė, Vilnius: Aidai, 1999; • Gaižiūnas, S., Baltų Faustas ir europos literatūra, Kaunas: Aušra, 2002; Sauka, S., Fausto amžiaus epilogas, Vilnius: Tyto alba, 1998.

Gėtė, Faustas • Klausimai ir užduotys • 1.Kokį požiūrį į teatro meną atskleidžia Direktorius, Komikas ir Poetas „Prologe teatre“? Palyginkite, kaip Renesanso, Baroko, Apšvietos epochose suvokiama gyvenimo-teatro metafora?

2. Palyginkite „Prologą danguje“ su Biblijos „Jobo knygos“ epizodu. Kaip Gėtė pakeičia Dievo ir Šėtono santykius?

„Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti Viešpaties akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas. Viešpats klausė Šėtoną: „Kur buvai?“ „Klajojau po žemę, atsakė Viešpačiui Šėtonas, ėjau joje sargybą“. Viešpats tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.“ „Argi veltui Jobas bijo Dievo, atsakė Šėtonas Viešpačiui. Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis.“ Viešpats tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Tada Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos“.

3. Apibūdinkite Fausto požiūrį į žmogaus pažinimą. Ko jis tikisi iš mokslo? • 4. Kuo skiriasi Fausto ir Vagnerio charakteriai? • 5. Surašykite įvykių seką, kuri atskleidžia Fausto teigiamų ir neigiamų emocijų kaitą. • 6. Kokius simbolius ir mistinius ženklus aprašo Gėtė? Kokios jų reikšmės? • 7. Aptarkite dramatiškus ir komiškus „Fausto“ epizodus.

8. Apibūdinkite Mefistofelio požiūrį į žmogų ir pasaulį. • 9. Kuo Faustą stebina Mefistofelis? • 10. Kokie Margaritos bruožai sužavi Faustą? • 11. Palyginkite „Hamleto“ Ofelijos ir „Fausto“ Margaritos charakterius. Kokią reikšmę Ofelija vaidina tragedijoje „Hamletas“, kokią – Margarita tragedijoje „Faustas“.

12. Argumentuokite, už ką Faustą po mirties Dievas išgelbsti ir išaukština? • 13. „Faustas“ pavadintas tragedija, argumentuokite, kokie tragiškojo veikėjo bruožai yra būdingi Margaritai, Faustui? • 14. Palyginkite, kuo panašūs ir kuo skiriasi Hamleto, Sigizmundo („Gyvenimas – tai sapnas“), Fausto charakteriai? Kaip žmogaus būties tragizmą suvokia ir atskleidžia Renesanso, baroko, Apšvietos menininkai?

14. „Faustas“ laikomas tragedija, kuri yra skirta ne vaidinimui teatre, o skaitymui (lėsedrama). Susipažinkite su teatrine „Fausto“ interpretacija (rež. E. Nekrošius). Literatūra:Marcinkevičiūtė, R., „Faustas – truputį Dievas, truputį Mefistofelis. Eimunto Nekrošiaus Faustas užsienio teatrų kritikų akiratyje“, Kultūros barai, 2007, Nr. 7.

Daktaro Johano Fausto, garsiojo burtininko ir juodojo mago, istorija / iš vokiečių kalbos vertė, komentarus parašė Liucija Citavičiūtė; redagavo Asta Vaškelienė. – V.: LLTI, 2006. – 212, [1] p. – ISBN 978-9955-698-25-8.

Pirmasis veikalas, perteikęs daktaro Fausto gyvenimo istoriją, pasirodęs 1587 m. Frankfurte prie Maino. Ir turiniu, ir pasakojimo strategija tai būdingas XVI a. vokiečių literatūros kūrinys, orientuotas į naujo tipo skaitytoją – miestelėnų sluoksnį. Pagrindinis kūrinio veikėjas – daktaras Johanas Faustas – reprezentuoja XV a. pab.–XVI a. pr. pasaulėvaizdį. Jis vaizduojamas kaip simbolinė figūra, kuriai būdinga prieštaringų pradų sąveika: maksimalistiškas pasaulio pažinimo bei gyvenimo pilnatvės troškimas ir moralinė savirefleksija, dvasinės kančios bei atgaila. Fausto ambivalentiškumas atitiko neramią laiko dvasią, kurstė žmonių vaizduotę, jo likimas baugino, bet ir magiškai traukė. Vėliau šią istoriją savo kūriniuose įprasmino įvairių tautų rašytojai, o Faustas tapo vienu garsiausių pasaulinės literatūros personažų.

Džordžas Gordonas Baironas (George Gordon Byron, 1788–1824) – žymiausias Romantizmo epochos anglų poetas. Baironas tapo simboline Romantizmo figūra, – jo asmenybė paveikė kitų šalių menininkus ne mažiau, nei kūryba.

Bairono asmenybė ir tragiška mirtis įkvėpė Gėtę antroje Fausto dalyje sukurti vaiko Euforiono, – Fausto ir Gražiosios Elenos sūnaus paveikslą. Su Bairono asmenybe siejamas naujas požiūris į menininką, kaip nuodėmingą skeptiką, kuris šokiruoja visuomenę ir yra jos atstumiamas, toks požiūris iki šiol išlieka nesvetimas daugeliui menininkų.

Bairono asmenybės maištingumas atsiskleidžia žinomų siužetų ir motyvų interpretacijose. Lyrinėje-filosofinėje dramoje Manfredas interpretuojamas faustiškasis žinojimo motyvas, kai kurie kritikai Manfredą laiko Gėtės Fausto interpretacija.

Baironas sukūrė priešybę Gėtės herojui. Manfredo valiai paklūsta dvasios, jis yra apimtas sielvarto, netrokšta valdžios, turtų, meilės, tarnauti žmonijai. Faustas siekia pažinimo, Manfredui būdingas begalinis nusivylimas pažinimu. Gėtės Faustas siekia gyventi, Bairono Manfredas – mirties ir užsimiršimo. Mirties tema toliau plėtojama misterijoje Kainas. Maištingos interpretacijos taikiniu tampa Biblijos pasakojimas apie Kaino nusikaltimą, – brolio Abelio nužudymą.

Bairono Kainas – ne nusikaltėlis, kokiu yra laikomas Biblijoje, o pirmasis maištininkas žemėje, kuris išdrįso sukilti prieš Visatos kūrėjo despotizmą. Baironas Kainą kuria kaip teigiamą herojų, kuris nenori taikstytis su tėvų ir brolio nuolankumu, negali būti paklusniu tironui, kuriam teikia malonumą žmonių kančios, ant altoriaus aukojamos kruvinos aukos.

Pakeičia Baironas ir Liuciferio interpretaciją, – jis įkūnija laisvės ir galios pradą. Nutrenktas į pragarą už laisvamanybę, jis nepakluso dangiškajam tironui. Dievas ir Liuciferis – du nesutaikomi pradai, dvi lygiavertės galios. Liuciferis skatina Kaino maištą, suteikia geidžiamą žinojimą apie tai, kas buvo ir kas bus, parodo, kokie pasauliai plyti dangaus platybėse, tačiau reikalauja, kad Kainas nusilenktų jo valiai.

Kainas atsisako paklusti ir Dievui, ir Liuciferiui. Tačiau įgijęs geistą žinojimą, išlikęs laisvu, Kainas tampa pačiu nelaimingiausiu žmogumi. Baironas misterijoje paneigia Apšvietos idėjas, tikėjimą, kad žmogaus proto ir pažinimo galia gali suteikti žmogui laimę, patobulinti pasaulį. Bairono misterijoje žinojimas pakeičia žmogų, tačiau jis iš laimingo tampa nelaimingu, žinojimas suteikia kančias, žmogaus menkumo pajautą

Stipriausius išgyvenimus Bairono kūryboje sukelia mirtis ir maištas. Mirtis, – laiko sukeliamas irimas, prieš kurį žmogus patiria savo bejėgiškumą ir asmenybės maištas prieš nusistovėjusią tvarką bei vertybes. XIX a. paplito baironizmo sąvoka, kuri buvo suvokiama kaip didelių aistrų, tragiško likimo, nusivylimo įprasminimas.

Aušra Martišiūtė-Linartienė