1 6 paskaita. Pusiausvyra

1. 16 paskaita. Pusiausvyra 16.1 Pasiūla 16.2 Rinkos pusiausvyra 16.3 Du ypatingi atvejai 16.4 Atvirkštinės paklausos ir pasiūlos kreivės 16.5 Lyginamoji statika 16.6 Mokesčiai 16.7 Mokesčio perkėlimas 16.8 Perteklinis mokesčio nuostolis 16.9 Pareto efektyvumas

2. Įvadas Ankstesnėse paskaitose išsiaiškinome, kaip sukonstruoti individualios paklausos kreives remiantis pirmenybių ir kainų duomenimis. 15 paskaitoje šias kreives sudėjome ir gavome rinkos paklausos kreives. Šioje aprašysime, kaip pagal rinkos paklausos kreives nustatyti rinkos pusiausvyros kainą. 1 paskaitoje nurodėme, kad optimizavimo ir pusiausvyros principai yra du pagrindiniai mikroekonominės analizės principai. Iki šiol nagrinėjome optimizavimo principo pavyzdžius, kurie parodė, kas išeina iš prielaidos, kad iš savo biudžetinių aibių žmonės renkasi optimalų vartojimą. Optimizavimo analize remsimės ir toliau gvildendami firmos pelno maksimizavimą. Galiausiai vartotojų ir firmų elgesį sujungsime bei ištirsime jų sąveikos rinkoje pusiausvyrą. Tačiau, prieš pradedant išsamiai nagrinėti, vertėtų pateikti pusiausvyros analizės pavyzdžių - kaip kainos prisitaiko lyg siektų ūkio dalyvių paklausos ir pasiūlos sprendimų darnos. Kad tai galėtume padaryti, trumpai aptarsime kitą rinkos pusę - pasiūlą.

3. Pasiūla Pasiūlos kreivių pavyzdį jau apžvelgėme 1 paskaitoje - vertikalią butų pasiūlos kreivę.Pasiūlos kreivė tiesiog rodo prekės kiekį, kurį gamintojas norėjo pasiūlyti esant kiekvienai įmanomai rinkos kainai. Iš tikrųjų tai ir yra pasiūlos kreivės apibrėžimas: kiekvienai p nustatome siūlomą prekės kiekį S(p). Keliose kitose paskaitose aptarsime firmų pasiūlos elgesį. Tačiau dažnai net nebūtina žinoti, kieno optimizuojantis elgesys sukuria pasiūlos ar paklausos kreivę. Norint paryškinti svarbias daugelio uždavinių įžvalgas, užtenka fakto, kad yra funkcinis ryšys tarp kainos ir kiekio, kurį vartotojai nori vartoti arba gamintojai pasiūlyti esant šiai kainai.

4. Rinkos pusiausvyra Tarkim, prekę vartoja tam tikras vartotojų skaičius. Jei yra duotos individualios jų paklausos kreivės, galime jas sudėti ir gauti rinkos paklausos kreivę. Jei turime tam tikrą skaičių savarankiškų šios prekės gamintojų, tai galime sudėti ir jų individualios pasiūlos kreives - gausime rinkos pasiūlos kreivę. Darome prielaidą, kad atskiri vartotojai ir gamintojai kainas priima kaip nustatytas - joms paklūsta - ir tiesiog nusprendžia, ką jiems geriausia daryti esant šioms rinkos kainoms. Rinka, kurioje kiekvienas ūkio dalyvis kainai paklūsta, vadinama konkurencine.

5. Rinkos pusiausvyra (2) Konkurencinės rinkos prielaida paprastai grindžiama tuo, kad kiekvienas vartotojas ar gamintojas yra maža rinkos visumos dalis ir todėl rinkos kainai daro tik nereikšmingą poveikį. Pavyzdžiui, kiekvienas kviečių gamintojas, nuspręsdamas, kiek kviečių jis nori išauginti ir pasiūlyti rinkai, mano, kad rinkos kaina nuo jo veiksmų praktiškai nepriklauso. Konkurencinėje rinkoje rinkos kaina nuo jokio atskiro dalyvio veiksmų nepriklauso - ją nulemia visų dalyvių veiksmai. Prekės pusiausvyros kaina sulygina prekės pasiūlą su paklausa. Geometriškai - tai tokia kaina, kai paklausos ir pasiūlos kreivės susikerta.

6. Rinkos pusiausvyra (3) Jei rinkos paklausos kreivė yra D(p), o rinkos pasiūlos kreivė - S(p), tai pusiausvyros kaina p* tenkins lygtį D(p*)= S(p*) Šios lygties sprendinys p* yra kaina, kuriai esant rinkos paklausa ir rinkos pasiūla yra lygios.

7. Rinkos pusiausvyra (4) Kodėl tai turėtų būti pusiausvyros kaina? Ekonominė pusiausvyra yra tokia padėtis, kai visi dalyviai renkasi jiems geriausius įmanomus veiksmus, ir kiekvieno asmens elgesys yra suderinamas su kitų. Esant bet kokiai kitai kainai - ne pusiausvyros, kai kurių dalyvių elgesys būtų neįmanomas ir todėl turėtų keistis. Todėl ne pusiausvyros kainos negalėtų išlikti, nes kai kurie dalyviai turėtų paskatų savo elgesį keisti. Paklausos ir pasiūlos kreivės vaizduoja optimalius susijusių dalyvių pasirinkimus, o tai, kad pasirinkimai yra lygūs, esant kažkokiai p* kainai, rodo, jog vartotojų ir gamintojų elgesys darnus. Esant bet kokiai kitai kainai, ne sulyginančiai paklausą su pasiūla, šios dvi sąlygos nebūtų patenkinamos.

8. Rinkos pusiausvyra (5) Pavyzdžiui, aptarkime kažkokią kainą p’ < p*, kai paklausa viršija pasiūlą. Tada kai kurie gamintojai suvoks, kad nepatenkintiems vartotojams prekę jie gali parduoti brangiau nei už kainą p’. Kai vis daugiau ir daugiau gamintojų tai supras, rinkos kaina pakils tiek, kad paklausa bei pasiūla susilygins. Paklausa bus mažesnė už pasiūlą, jei p’ > p*, ir todėl kai kurie gamintojai negalės parduoti tiek, kiek tikėjosi. Vienintelis būdas prekės parduoti daugiau, tai siūlyti ją žemesne kaina. Bet jei visi gamintojai pardavinėja tą pačią prekę, o kai kurie ją pasiūlo žemesne kaina, tai likusieji irgi turi parduoti ta pačia. Taigi, perteklinė pasiūla rinkos kainą stumia žemyn. Rinkos pusiausvyra bus tik tada, kai kiekis, kurį žmonės nori pirkti tam tikra kaina, yra lygus kiekiui, kurį kiti ta kaina nori parduoti.

9. Du ypatingi atvejai Verta paminėti du gana dažnai pasitaikančius ypatingus rinkos pusiausvyros atvejus. Pirmas - pastovios pasiūlos. Čia pasiūlytas kiekis yra tam tikras skaičius, nepriklausantis nuo kainos, vadinasi, pasiūlos kreivė yra vertikali. Šiuo atveju pusiausvyros kiekį visiškai nulemia pasiūlos, o pusiausvyros kainą - paklausos sąlygos. Priešingai atsitinka tada, kai pasiūlos kreivė yra visiškai horizontali. Jei ūkio šakos pasiūlos kreivė visai horizontali, vadinasi, ūkio šaka pasiūlys bet kokį prekės kiekį esant tam tikrai kainai. Šiuo atveju pusiausvyros kainą nulemia pasiūlos sąlygos, o pusiausvyros kiekį - paklausos kreivė.

10. Du ypatingi atvejai (2) Verta paminėti du gana dažnai pasitaikančius ypatingus rinkos pusiausvyros atvejus. Pirmas - pastovios pasiūlos. Čia pasiūlytas kiekis yra tam tikras skaičius, nepriklausantis nuo kainos, vadinasi, pasiūlos kreivė yra vertikali. Šiuo atveju pusiausvyros kiekį visiškai nulemia pasiūlos, o pusiausvyros kainą - paklausos sąlygos. Priešingai atsitinka tada, kai pasiūlos kreivė yra visiškai horizontali. Jei ūkio šakos pasiūlos kreivė visai horizontali, vadinasi, ūkio šaka pasiūlys bet kokį prekės kiekį esant tam tikrai kainai. Šiuo atveju pusiausvyros kainą nulemia pasiūlos sąlygos, o pusiausvyros kiekį - paklausos kreivė. Šie du atvejai pavaizduoti 16.1 paveiksle. Šiais ypatingais atvejais kainą ir kiekį galime nustatyti atskirai, tačiau apskritai pusiausvyros kainą bei pusiausvyros kiekį kartu nustato paklausos ir pasiūlos kreivės.

11. 16.1 pav. Ypatingi pusiausvyros atvejai. A atvejį apibūdina vertikalioji pasiūlos kreivė; čia pusiausvyros kainą nulemia vien tik paklausos kreivė. B atveju pasiūlos kreivė yra horizontalioji; pusiausvyros kainą lemia taip pat tiktai paklausos kreivė.

12. Atvirkštinės paklausos ir pasiūlos kreivės Į rinkos pusiausvyrą galime pažvelgti ir šiek tiek kitokiu, dažnai patogiu, požiūriu. Kaip nurodėme anksčiau, į individualios paklausos kreives dažniausiai žiūrima kaip į kreives, rodančias optimalius pareikalautus kiekius kaip kainų funkcijas. Tačiau jas galime įsivaizduoti ir kaip atvirkštines paklausos funkcijas, kurios rodo kainą, kurią kažkas nori mokėti, kad įsigytų tam tikrą prekės kiekį. Tas pat tinka ir pasiūlos kreivėms. Galime manyti, jog pasiūlytą kiekį jos rodo kaip kainos funkciją. Tačiau taip pat galime laikyti, kad rodo kainą, kuri turi vyrauti esant tam tikram pasiūlytam kiekiui.

13. Atvirkštinės paklausos ir pasiūlos kreivės (2) Tokie pat dariniai gali būti taikomi rinkos paklausos ir rinkos pasiūlos kreivėms, kaip jau tik ką aiškinome. Čia pusiausvyros kaina nustatoma radus tokį kiekį, kuriam esant tai, ką sutinka mokėti vartotojai, yra lygu kainai, kurią privalo gauti gamintojai, kad pasiūlytų tokį kiekį. Todėl jei atvirkštinė pasiūlos funkcija yra PS(q), o atvirkštinė paklausos funkcija - PD(q), tai pusiausvyrą lemia sąlyga PS(q*)= PD(q*)

14. Pavyzdys: pusiausvyra esant tiesinėms kreivėms Tarkim, ir paklausos, ir pasiūlos kreivės yra tiesinės: D(p) = a - bp S(p) = c + dp Koeficientai (a, b, c, d) yra parametrai, apibūdinantys šių tiesinių kreivių atkarpas ir nuolydžius. Pusiausvyros kaina randama išsprendus šią lygtį: D(p) = a – bp = c + dp = S(p) Jos sprendinys yra

15. Pavyzdys: pusiausvyra esant tiesinėms kreivėms (2) Pareikalautas (ir pasiūlytas) pusiausvyros kiekis yra D(p*) = a - bp* Šį uždavinį taip pat galime spręsti taikydami atvirkštines paklausos ir pasiūlos kreives. Pirmiausia turime rasti atvirkštinę paklausos kreivę. Kokiai kainai esant yra pareikalaujamas tam tikras kiekis q? q įrašome vietoj D(p) ir išreiškiam per p.

16. Pavyzdys: pusiausvyra esant tiesinėms kreivėms (3) Gauname q = a – bp todėl Panašiai surandame

17. Pavyzdys: pusiausvyra esant tiesinėms kreivėms (4) Paklausos kainą prilyginę pasiūlos kainai ir išreiškę pusiausvyros kiekį, gauname Atkreipkite dėmesį, kad tai tas pat atsakymas, kaip ir pradiniame uždavinyje, tiek dėl pusiausvyros kainos, tiek ir dėl pusiausvyros kiekio.

18. Lyginamoji statika Po to, kai, remdamiesi paklausos ir pasiūlos lygybės sąlyga (arba paklausos kainos ir pasiūlos kainos lygybės sąlyga), suradome pusiausvyrą, galime sužinoti, kaip ji keisis keičiantis paklausos ir pasiūlos kreivėms. Pavyzdžiui, nesunku nustatyti, kad jei lygiagrečiai į dešinę pasislinks paklausos kreivė - esant bet kokiai kainai prekės bus pareikalaujama daugiau kažkokiu pastoviu dydžiu - tai ir pusiausvyros kaina, ir kiekis privalo padidėti. Kita vertus, jei į dešinę pasislinks pasiūlos kreivė, tai pusiausvyros kiekis padidės, o pusiausvyros kaina turės sumažėti. Kas įvyktų, jei į dešinę pasislinktų abi kreivės? Tada kiekis neabejotinai padidėtų, o kainos pokytis nebūtų vienareikšmis - kaina gali ir didėti, ir mažėti.

19. Pavyzdys: abiejų kreivių postūmis Uždavinys. Prisiminkime konkurencinę butų rinką, aprašytą 1 paskaitoje. Tegul pusiausvyros kaina rinkoje bus p*, o pusiausvyros kiekis - q*. Tarkim, savininkas nusprendžia parduoti m anksčiau nuomojamų butų žmonėms, kurie šiuo metu juose gyvena. Kas atsitiks pusiausvyros kainai? Sprendimas. Ši situacija yra pavaizduota 16.2 paveiksle. Abi kreivės pasislenka kairėn tuo pačiu dydžiu. Todėl kaina nepakinta, o išnuomojamų butų kiekis sumažėja m vienetų.Algebriškai naują pusiausvyros kainą nulemia D(p) - m = S(p) – m Tai aiškiai turi tą patį sprendinį kaip ir pradinė paklausos bei pasiūlos lygybės sąlyga.

20. 16.2 pav. Abiejų kreivių poslinkis. Paklausos ir pasiūlos kreivės pasislenka kairėn tuo pačiu dydžiu, ir todėl pusiausvyros kaina nepasikeičia.

21. Mokesčiai Rinkos pavaizdavimas prieš apmokestinimą ir po jo - tai puikus lyginamosios statikos pavyzdys, tačiau jis taip pat yra gana reikšmingas vykdant ekonominę politiką. Pažvelkime, kaip tai daroma. Pagrindinis dalykas, kurį reikia suvokti, kalbant apie mokesčius, tas, kad jiems esant, rinkoje yra dvi svarbios kainos: mokama vartotojo ir gaunama gamintojo. Šios dvi kainos - paklausos ir pasiūlos - skiriasi mokesčio dydžiu. Yra kelios skirtingos mokesčių rūšys, kuriomis galima apmokestinti. Du pavyzdžiai, kuriuos čia aptarsime, yra kiekio mokestis ir vertės mokestis (dar vadinamas ad valorem mokesčiu).

22. Mokesčiai (2) Kiekio mokesčiu apmokestinamas kiekvienas pirkto ar parduoto kiekio vienetas. Geras pavyzdys yra benzino apmokestinimas. Benzino mokestis Lietuvoje siekia maždaug 120 centų už litrą. Jei vartotojas moka PD = 2,20 dolerio už litrą, tai gamintojas gauna PS = 2,20 - 1,20 = 1 lito už litrą. Apskritai, jei t yra kiekio mokesčio dydis už parduotą vienetą, tai PD = PS + t Vertės mokestis yra mokestis, išreikštas procentais. Pridėtosios vertės mokesčiai yra paprasčiausias pavyzdys. Jei Lietuvoje yra 18 procentų pridėtosios vertės mokestis, tai kai už kažką mokate 1,18 lito (įskaitant ir mokestį), pardavėjas gauna 1 litą. Apskritai, jei mokesčio norma yra τ, tai PD = (1 + τ)PS

23. Mokesčiai (3) Pamąstykime, kas atsitiktų rinkoje įvedus kiekio mokestį. Iš pradžių tarkime, kad mokestį tenka mokėti gamintojui, kaip ir benzino apmokestinimo atveju. Tada pasiūlytas kiekis priklausys nuo pasiūlos kainos - to, ką iš tikrųjų gauna gamintojas, sumokėjęs mokestį, o pareikalautas kiekis priklausys nuo paklausos kainos - to, ką sumoka vartotojas. Tai, ką gauna gamintojas, yra lygu to, ką sumoka vartotojas, ir mokesčio skirtumui. Gauname dvi lygtis: D(PD) = S(PS) PS = PD - t Antrąją įrašę į pirmąją, gauname pusiausvyros sąlygą: D(PD) = S(PD - t)

24. Mokesčiai (4) Kita vertus, antrąją lygybę galėtume pertvarkyti į PD = PS + t ir įrašę gautume D(PS + t) = S(PS) Abu būdai yra teisingi, o kurį geriau taikyti, priklauso nuo patogumo konkrečiu atveju. Dabar tarkime, kad mokestį sumoka ne gamintojas, o vartotojas. Todėl rašome PD – t = PS o tai reiškia, kad to, ką sumoka vartotojas, ir mokesčio skirtumas yra lygus kainai, kurią gauna gamintojas. Tai įrašę į paklausos ir pasiūlos lygtį gauname D(PD) = S(PD - t)

25. Mokesčiai (5) Atkreipkite dėmesį, kad tai ta pati lygtis, kaip ir tuo atveju, kai mokestį moka gamintojas. Kas dėl pusiausvyros kainos vartotojui ir gamintojui, visai nesvarbu, kas privalo sumokėti mokestį - svarbu tik tai, kad kažkas turi jį sumokėti. Iš tikrųjų tai nėra taip paslaptinga. Prisiminkime benzino apmokestinimą. Čia mokestis įtrauktas į parašytą kainą. Tačiau jei ji būtų parašyta be mokesčio, o benzino mokestį pirkėjai sumokėtų kaip atskirą priemoką, tai ar pasikeistų pareikalautas benzino kiekis? Juk galutinė kaina vartotojams vis tiek bus ta pati, nesvarbu, koks butų apmokestinimo būdas. Tol, kol vartotojai suvokia grynąją įsigyjamos prekės kainą, visiškai nesvarbu, kokiu būdu yra apmokestinama. Tai galima dar lengviau įrodyti, taikant atvirkštines paklausos ir pasiūlos funkcijas. Parduotas pusiausvyros kiekis q* yra toks, kad q* paklausos kainos ir mokesčio skirtumas yra lygus q* pasiūlos kainai. Užrašant simboliais: PD(q*) – t = PS(q*)

26. Mokesčiai (6) Jei būtų apmokestinti gamintojai, tai pasiūlos kainos ir mokesčio suma turėtų būti lygi paklausos kainai:  PD(q*) = PS(q*) + t Tačiau tai yra tos pačios lygtys, todėl turi būti gaunami tokie pat pusiausvyros kainos ir kiekiai. Galiausiai pažiūrėkime, kaip šis atvejis atrodo geometriškai. Geriausiai matyti taikant tik ką aptartas atvirkštines paklausos ir pasiūlos kreives. Norime rasti kiekį, kuriam esant kreivė PD(q) - t kerta kreivę PS(q). Norėdami surasti šį tašką, paklausos kreivę pastumiame žemyn per t vienetų ir žiūrime, kur pasislinkusi paklausos kreivė kerta pradinę pasiūlos kreivę. Kita vertus, galime rasti kiekį, kuriam esant PD(q) lygi PS(q) + t. Dėl to pasiūlos kreivę turime tiesiog pastumti aukštyn mokesčio dydžiu. Abiem būdais gauname teisingą pusiausvyros kiekio sprendinį. Tai pavaizduota 16.3 paveiksle.Iš šio paveikslo aiškiai matyti kokybinis kiekio mokesčio poveikis. Parduotas kiekis privalo sumažėti, vartotojų mokama kaina - padidėti, o gamintojų gaunama kaina - sumažėti.

27. 16.3 pav. Apmokestinimas. Norėdami nagrinėti apmokestinimą, galime arba paklausos kreivę pastumti žemyn, kaip A dalyje, arba pasiūlos kreivę - aukštyn, kaip B dalyje. Abiem atvejais vartotojų mokamos ir gamintojų gaunamos pusiausvyros kainos bus tos pačios.

28. Mokesčiai (7) 16.4 paveikslas vaizduoja kitą apmokestinimo nustatymo būdą. Prisiminkite šios rinkos pusiausvyros apibrėžimą. Norime rasti tokį q* kiekį, kad jei gamintojas susiduria su kaina PS, o vartotojas - su kaina PD = PS + t, tai vartotojas pareikalauja, o gamintojas pasiūlo q* kiekį, t mokestį pavaizduokime kaip vertikalią atkarpą ir stumkime ją išilgai pasiūlos kreivės tol, kol ji palies paklausos kreivę. Šis taškas ir yra mūsų pusiausvyros kiekis.

29. 16.4 pav. Kitas apmokestinimo poveikio nustatymo būdas. Pasiūlos kreive atkarpą stumkite tol, kol ji pataikys į paklausos kreivę.

30. Mokesčio perkėlimas Dažnai tenka girdėti, kad, apmokestinus gamintojus, pelnas nesumažės, nes mokesčius firmos gali tiesiog perkelti vartotojams. Kaip matėme anksčiau, mokestis neturėtų būti laikomas mokesčiu tik firmoms ar tik vartotojams. Verčiau turėtume manyti, kad yra apmokestinami sandoriai tarp firmų ir vartotojų. Apskritai mokestis pakels kainą vartotojui ir sumažins kainą firmoms. Todėl kiek mokesčio yra perkeliama, priklauso nuo paklausos ir pasiūlos savybių. Tai lengviausia matyti kraštutiniais atvejais: kai pasiūlos kreivė yra visiškai horizontali arba visiškai vertikali. Šie atvejai dar vadinami absoliučiai elastinga ir absoliučiai neelastinga pasiūla.

31. Mokesčio perkėlimas (2) Su šiais ypatingais atvejais jau buvome susidūrę anksčiau šioje paskaitoje. Jei ūkio šakos pasiūlos kreivė yra horizontali, tai reiškia, kad ūkio šaka už tam tikrą kainą pasiūlys bet kokį pageidaujamą prekės kiekį ir visiškai nieko - už bet kokią žemesnę kainą. Šiuo atveju kainą visiškai nulemia pasiūlos kreivė, o parduotą kiekį - paklausa. Jei ūkio šakos pasiūlos kreivė yra vertikali, vadinasi, prekės kiekis yra pastovus. Prekės pusiausvyros kainą visiškai nulemia paklausa. Panagrinėkime apmokestinimą rinkoje, kai pasiūlos kreivė yra absoliučiai elastinga. Kaip matėme, apmokestinimas prilygsta pasiūlos kreivės postūmiui aukštyn mokesčio dydžiu, kaip parodyta 16.5A paveiksle.

32. Mokesčio perkėlimas (3) Kai pasiūlos kreivė yra absoliučiai elastinga, aiškiai matyti, kad kaina vartotojui padidėja lygiai mokesčio dydžiu. Pasiūlos kaina lieka lygiai tokia pati kaip ir buvo, taigi vartotojai sumoka visą mokestį. Pagalvojus apie horizontaliosios pasiūlos kreivės prasmę, tai suvokti nesunku. Horizontalioji pasiūlos kreivė reiškia, kad už tam tikrą kainą p* ūkio šaka sutinka pasiūlyti bet kokį prekės kiekį ir visiškai nieko - už žemesnę kainą. Taigi jeigu bet koks parduodamas prekės kiekis yra pusiausvyra, tai gamintojas parduodamas turi gauti p*. Tai galiausiai nusako pusiausvyros pasiūlos kainą, o paklausos kaina yra p* + t.

33. Mokesčio perkėlimas (4) 16.5B paveiksle parodytas priešingas atvejis. Jei pasiūlos kreivė yra vertikalioji, o „ją pastumiame aukštyn”, tai paveiksle nieko nepakeičiame. Ji tiesiog pasislenka išilgai savęs ir nepriklausomai nuo mokesčio vis tiek yra tas pat pasiūlytos prekės kiekis. Šiuo atveju prekės pusiausvyros kainą nulemia vartotojai ir už esamą prekės pasiūlą nori mokėti tiesiog p* nekreipdami dėmesio į jokį mokestį. Taigi jie sumoka p*, o gamintojai gauna p* - t. Pastarieji sumoka visą mokestį. Šis atvejis žmonėms atrodo esąs paradoksalus, tačiau taip nėra. Jei gamintojai po apmokestinimo kainas galėtų pakelti ir parduoti savo visą pastovią pasiūlą, tai jie būtų daugiau uždirbę kainas pakėlę dar prieš apmokestinimą. Jei paklausos kreivė nejuda, tai kainą yra įmanoma pakelti tik mažinant pasiūlą. Jei politika nekeičia nei pasiūlos, nei paklausos, tai ji tikrai negali paveikti ir kainos.

34. 16.5 pav. Ypatingi apmokestinimo atvejai. (A) Jei pasiūlos kreivė yra absoliučiai elastinga, tai vartotojui perkeliamas visas mokestis. (B) Jei pasiūlos kreivė absoliučiai neelastinga, tai neperkeliama jokia mokesčio dalis.

35. Mokesčio perkėlimas (5) Dabar, kai jau suprantame ypatingus atvejus, galime nagrinėti tarpinį atvejį, kai pasiūlos kreivė turi teigiamą nuolydį ir nėra visiškai vertikali. Šiuo atveju perkeliamos mokesčio dalies dydis priklausys nuo pasiūlos ir paklausos kreivių nuožulnumų santykio. Jei pasiūlos kreivė yra beveik horizontali, tai vartotojui perkeliamas beveik visas mokestis, tuo tarpu jei ji beveik vertikali, tai mokestis beveik neperkeliamas. Kaip pavyzdį žiūrėkite 16.6 paveikslą.

36. 16.6 pav. Mokesčių perkėlimas. (A) Jei pasiūlos kreivė beveik horizontali, perkeliama didžioji mokesčio dalis. (B) Jei ji beveik vertikali, perkeliama labai maža mokesčio dalis.

37. Perteklinis mokesčio nuostolis Jau matėme, kad prekės apmokestinimas paprastai padidins vartotojo mokamą kainą ir sumažins gamintojo gaunamą kainą. Vartotojams ir gamintojams tai yra neabejotini kaštai, tačiau ekonomisto požiūriu tikrieji mokesčio kaštai yra tai, kad sumažėja prekės kiekis. Prarastas prekės kiekis yra visuomeniniai mokesčio kaštai. Visuomeninius mokesčio kaštus išsiaiškinsime, naudodami vartotojų ir gamintojų perviršio sąvokas. Pradėkime nuo 16.7 paveikslo brėžinio. Pusiausvyros paklausos ir pasiūlos kainas jis vaizduoja po to, kai buvo apmokestinta t dydžiu.

38. 16.7 pav. Perteklinis mokesčio nuostolis. B + D plotas matuoja perteklinį mokesčio nuostolį.

39. Perteklinis mokesčio nuostolis (2) Apmokestinimas sumažino prekės apimtį, o pagal vartotojų ir gamintojų perviršių sąvokas galime įvertinti nuostolį visuomenei. Vartotojų perviršio nuostolis yra A + B plotas, o gamintojų - C + D plotas. Kadangi norime surasti visuomeninių mokesčio kaštų išraišką, tai lyg ir būtų prasminga sudėti A + B ir C + D plotus, kad gautume bendrą vartotojų ir gamintojų nuostolį. Tačiau čia pamiršome dar vieną šalį, būtent - vyriausybę. Vyriausybė iš mokesčių gauna pajamų. Todėl ir vartotojai, kurie gauna naudos iš vyriausybės paslaugų, teikiamų už šių mokesčių pajamas, taip pat gauna naudos iš mokesčių. Negalime tiksliai pasakyti, kiek jos gauna, kol nežinome, kam mokesčių pajamos yra išleidžiamos.Padarykime prielaidą, kad pajamos iš mokesčių bus tiesiog gražintos vartotojams ir gamintojams arba, o tai reikštų tą pat, kad vyriausybės paslaugų vertė yra tiksliai lygi surinktoms pajamoms.

40. Perteklinis mokesčio nuostolis (3) Tada vyriausybės grynoji nauda yra plotas A + C - bendrosios mokesčio pajamos. Kadangi gamintojų ir vartotojų perviršių nuostoliai yra grynieji kaštai, o vyriausybės pajamos iš mokesčių - grynoji nauda, tai visuminiai grynieji mokesčio kaštai yra algebrinė šių plotų suma: vartotojų perviršio nuostolis -(A + B), gamintojų perviršio nuostolis -(C + D), vyriausybės gautos pajamos +(A + C).Plotų sumos grynasis rezultatas yra -(B + D). Šis plotas vadinamas mokesčio nulemtu pertekliniu nuostoliu, arba pertekline mokesčio našta. Pastaroji frazė ypač vaizdinga. Prisiminkime vartotojo perviršio nuostolio paaiškinimą: kiek vartotojas sumokėtų, kad išvengtų mokesčio. Iš brėžinio matyti, jog vartotojai norėtų mokėti A + B, o gamintojai, taip pat norėdami išvengti mokesčio, norėtų mokėti C + D. Kartu jie norėtų mokėti A + B + C + D, kad išvengtų mokesčio, kuris vyriausybei duoda A + C dolerių pajamų. Todėl perteklinė mokesčio našta yra B + D.

41. Perteklinis mokesčio nuostolis (4) Kodėl ji atsiranda? Tai tiesiog dėl sumažėjusio prekės pardavimo prarasta vartotojų ir gamintojų vertė. Negalima apmokestinti to, ko nėra. Todėl, prekės pardavimui sumažėjus, vyriausybė ir negauna jokių pajamų. Visuomenės požiūriu, tai grynas nuostolis - perteklinis nuostolis. Perteklinį nuostolį galėtume išvesti ir tiesiog iš apibrėžimo, išmatavę visuomeninę prarasto prekės kiekio vertę. Tarkime, pradedame nuo senos pusiausvyros ir pajudame kairėn. Pirmasis prarastas vienetas buvo tas, už kurį kažkas norėjo mokėti tiek, kiek kažkas kitas norėjo gauti parduodamas. Čia beveik nėra jokių nuostolių visuomenei, nes šis vienetas buvo ribinis. Dabar pajudėkime dar kiek kairėn. Paklausos kaina matuoja kažkieno norą mokėti už prekę, o pasiūlos kaina matuoja kainą, už kurią kažkas norėtų tą prekę pasiūlyti. Skirtumas yra prarasta šio prekės vieneto vertė. Jei sudėtume visų dėl esamo mokesčio nepagamintų ir nesuvartotų prekės vienetų prarastą vertę, tai gautume perteklinį nuostolį.

42. Pareto efektyvumas Ekonominė padėtis yra efektyvi pagal Pareto, jei neįmanoma padaryti geriau kuriam nors asmeniui, nepakenkus kam nors kitam. Pareto efektyvumas yra pageidaujamas dalykas - jei tik įmanoma padaryti geriau kokiai nors žmonių grupei, kodėl to nepadarius? Tačiau efektyvumas nėra vienintelis ekonomikos politikos tikslas. Efektyvumas, pavyzdžiui, nieko nepasako apie pajamų paskirstymą arba ekonominį teisingumą. Tačiau efektyvumas yra svarbus tikslas, ir verta paklausti, kaip Pareto efektyvumo sekasi siekti konkurencinei rinkai. Ji, kaip ir bet kuris kitas ekonominis mechanizmas, turi nustatyti du dalykus: pirma, kiek pagaminama, ir antra, kam tai atitenka. Kiek gaminti, konkurencinė rinka nustato lygindama, kiek už įsigyjamą prekę žmonės nori sumokėti, su tuo, kiek žmonėms reikia sumokėti, kad jie tą prekę pasiūlytų.

43. Pareto efektyvumas (2) Pažiūrėkite į 16.9 paveikslą. Esant bet kokiam prekės kiekiui, mažesniam už konkurencinį kiekį q*, yra kažkas, papildomą prekės vienetą norįs pasiūlyti pigiau, nei kaina, kurią kažkas nori už jį sumokėti. Jei prekė būtų pagaminta, ir vienas iš šių dviejų žmonių parduotų ją kitam už kainą, ne mažesnę už pasiūlos kainą ir ne didesnę už paklausos kainą, tai jiems abiem būtų geriau. Todėl joks kiekis, mažesnis už pusiausvyros kiekį, pagal Pareto negali būti efektyvus, nes visada bus mažiausiai du žmonės, kuriem galėtų būti geriau. Panašiai būna ir prekės kiekiui viršijant q*: kažkieno noras mokėti už papildomą prekės vienetą yra mažesnis už kainą, reikalingą tai prekei pasiūlyti. Tik esant rinkos pusiausvyrai q* turėsime pagal Pareto efektyvų pasiūlytą prekės kiekį - tokį, kad noras mokėti už papildomą vienetą bus lygus norui sutikti papildomą vienetą pasiūlyti.

44. 16.9 pav. Pareto efektyvumas. Konkurencinė rinka nustato pagal Pareto efektyvų prekės kiekį, nes, esant q*, kaina, kurią kažkas nori mokėti už papildomą prekės vienetą, yra lygi kainai, kurią kažkam reikia sumokėti, kad papildomą prekės vienetą parduotų.

45. Pareto efektyvumas (3) Taigi konkurencinė rinka gamina pagal Pareto efektyvų prekės kiekį. O kaipgi prekė yra paskirstoma tarp vartotojų? Konkurencinėje rinkoje už prekę visi moka tą pačią kainą - ribinė pakeitimo norma tarp prekės ir „visų kitų prekių” lygi prekės kainai. Visi, norintys mokėti šią kainą, prekę įsigyti gali, o visi, nenorintys jos mokėti, - negali. Kas įvyktų, jei prekės paskirstymas būtų toks, kad ribinės pakeitimo normos tarp prekės ir „visų kitų prekių” skirtųsi? Tada turėtų būti mažiausiai du žmonės, ribinį prekės vienetą vertinantys skirtingai. Ribinį vienetą vienas vertina galbūt 5 litais, o kitas - 4. Tada jei tas, kuris vertina mažiau, dalį prekės parduotų tam, kuris vertina labiau, už bet kokią kainą tarp 4 ir 5 litų, tai jiems abiem būtų geriau. Taigi bet koks paskirstymas su besiskiriančiomis ribinėmis pakeitimo normomis pagal Pareto negali būti efektyvus.

46. Santrauka • Pasiūlos kreivė matuoja, kiek prekės žmonės nori pasiūlyti esant kiekvienai kainai. • Pusiausvyros kaina yra tokia, kai kiekis, kurį žmonės nori pasiūlyti, yra lygus kiekiui, kurį žmonės nori pirkti. • Pusiausvyros kainos ir kiekio kitimo, kai kinta paklausos ir pasiūlos kreivės, analizė yra dar vienas lyginamosios statikos pavyzdys. • Apmokestinus prekę visada atsiranda dvi kainos: vartotojų mokama ir gamintojų gaunama. Jos skiriasi mokesčio dydžiu. • Kokia mokesčio dalis perkeliama vartotojams, priklauso nuo paklausos ir pasiūlos kreivių santykinio nuožulnumo. Jei pasiūlos kreivė horizontalioji, tai vartotojams perkeliamas visas mokestis; jei vertikalioji - neperkeliama jokia mokesčio dalis. • Perteklinis mokesčio nuostolis yra grynasis vartotojo ir gamintojo perviršių nuostolis, atsirandantis dėl apmokestinimo. Jis matuoja dėl esamo mokesčio neparduoto prekės kiekio vertę.

47. Santrauka (2) • Padėtis pagal Pareto yra efektyvi, jeigu neįmanoma padaryti geriau kažkokiai žmonių grupei, nepakenkiant kuriai nors kitai grupei. • Atskiroje rinkoje pasiūlytas prekės kiekis pagal Pareto yra efektyvus paklausos ir pasiūlos kreivių sankirtos taške, nes tik šiame taške vartotojų noras mokėti už papildomą prekės vienetą lygus kainai, už kurią gamintojai nori tą papildomą vienetą pasiūlyti.