Jolanta Zabarskaitė Lietuvių kalbos žodyno skaitymas KITAIP mokyklose

1. Jolanta Zabarskaitė Lietuvių kalbos žodyno skaitymas KITAIP mokyklose Inovatyvios lietuvių gimtosios kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas Vilnius-Panevėžys-Kaunas 2012 m. balandžio 4,5,6 dienomis

2. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymas Pristatomos teorinės prielaidos ir moksliniai faktai, pagrindžiantys prielaidą, kad Lietuvių kalbos žodyno leksikografiniai straipsniai yra ypatingai sukurtas kolektyvinis pasakojimas (diskursas), kuriame atsispindi lietuvių pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Lietuvių kalbos žodyną galima naudoti kaip ojektą kalbinės bendruomenės verčių sistemos tyrimams.

3. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymasKokių gebėjimų suteikia LKŽ analizė? Šis pranešimas yra susietas su Vidurinis ugdymoLietuvių kalbos ir literatūros bendrojo kurso pirmąja dalimi Skaitymas, kalbos ir literatūros (kultūros) pažinimas Formuojami gebėjimai: Paaiškinti gimtosios kalbos reikšmę tautinei savimonei ir tapatybei formuotis; atskleisti lietuvių kalbos reikšmę Lietuvos pilietinei bendruomenei ir valstybei.

4. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymasKokių žinių suteikia LKŽ analizė • Žinios ir supratimas: Suprasti kalbos, tautos ir jos kultūros ryšį; aptarti kalbos ir valstybingumo santykį. Nusakyti Lietuvių kalbos žodyno (LKŽ) svarbą.

5. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymas • Turime prielaidų manyti, kad LKŽ dėlsavoypatingosukūrimobūdoatspindi objektyvią reikšmių ir verčių sistemą, todėl yralietuviškospasaulėjautosatspindys, lietuviškopasauliomodelisikimaždaug XX amžiauspirmosiospusės.

6. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymasApie LKŽ • 2002 m. išleistas paskutinis 20-asis „Lietuvių kalbos žodyno“ (toliau - LKŽ) tomas. • Tai didžiausias XX amžiaus lietuvių kalbotyros veikalas. • Žodynas parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų kartoteka. • Dvidešimt LKŽ tomų apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. • LKŽ yra tezauro tipo. Jame yra: • apie 22 000 puslapių; • apie 2 200 autorinių lankų; • daugiau kaip 11 mln. žodžių; • aprašyta apie 0,5 mln. antraštinių ir paantraštinių žodžių.

7. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymasApie LKŽ Straipsnių apimtis įvairuoja nuo 1 eilutės iki keliasdešimties ar net 100 puslapių. Straipsnio pavyzdys iš LKŽe varianto. 2005 metų kovo – balandžio mėnesį išleistas pirmasis LKŽ kompiuterinis variantas su paieška pagal antraštinį žodį.

9. LKŽ šaltiniai – istorijos ir geografijos atspindys Leksikografijos straipsnyje parodoma: • žodžio geografija  (paplitimas tarmėse),  • kilmė, • istorija, • darybiniai ryšiai, • pateikiamas kirčiavimas, • gramatinės formos, • išdėstoma semantinė struktūra, • apibūdinama vartosena, stilius, •  pateikiama etnologijos ir etnografijos žinių, • pateikiama gausios frazeologijos.

10. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymasLeksikografinis straipsnis yra ypatingas pasakojimas • LKŽ leksikografinį straipsnį galima laikyti tam tikrupasakojimo (diskurso)tipusu jam būdingomisypatybėmis. Pasakojimopožymisyratas, kadjamevisadaatsispindikalbinės, socialinės, ideologinės, psichologinėsnuostatos. • Leksikografinio straipsniorišlumasyrakitoks – t. y. jissukurtas, remiantisišvardintomisnuostatomis. Žodįiliustruojantyssakiniainėrarišlustekstas, jieneturiįprastiniosemantinio sąryšio. Tačiau tai neatsitiktinis, bet organizuotas tekstas • Leksikografiniostraipsniopaskirtisyraatskleistivienąišsvarbiausiųkalbosirpasaulėvaizdžiomatavimovienetų – žodžioreikšmę.Todėlturimepagrindomanyti, kadjamegalimaatvertiiržodžiovertępasaulėvaizdyje. • LKŽautoriusyrakolektyvinis, žodžiovertępaliudija ne vienaskalbosatstovas, o kelikalbinėsbendruomenėsnariai. Tai suteikiavertinimuiobjektyvumo.

11. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymasLeksikografinis straipsnis yra ypatingas pasakojimas • Dėlparengimoprincipų LKŽ intelektualųyralaikomaslietuviųtradicinėstapatybėsatspindžiu: • Kiekvienatautaturipamatiniųarbalikiminiųtekstų. Tekstų, kuriuosetautamato save pačiąirkitus. Lietuviamstokįtekstąyraatstojusikalba. (…) Ištarkimeaiškiai: šisžodynasyrasvarbiausiaslietuviųkalbotyrosveikalas; šisžodynasyrapamatinislietuviųkultūrostekstas. Visiesame (arbabūsime) jamesurašyti, miręirgyvi, ir tie, kuriedarateis į šįpasaulįkaiplietuviai. (…) Priklausometautoms, esančiomsfilologijosprieglobstyje. Visa, kas mums istorijojebuvoesminga, siejosisužodžiu, sujoliepsnairpelenu. Apie tai mąstytairJustinoMarcinkevičiaus. Užbaigtasžodynasskatinsšiosegzistencinėspatirtiesreflektavimą. Bet pabaigtuvėsturiduotipradžiąnaujiemsdarbams, taip pat irmodernesniemsžodynams. Žodynasyraužbaigtas, bet neužbaigiamas. Kiekvienožodynolizdopapildymasyrairmūsųistorijospapildymas, to, kassugriauta, atstatymas, atkūrimas. Naujažodynoprojekcijayrairkultūrosprojekcija. • Daujotytė V. Pamatinis kultūros tekstas. Dvidešimt lietuvių kalbos žodyno tomų. Sud. Zabarskaitė J., Šimėnaitė Z. Vilnius: Inter Nos, 2002. P. 34– 38.

12. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymasLeksikografinis straipsnis yra ypatingas pasakojimas • Leksikografinis straipsnis atsirado, pasirenkant žodžio reikšmių iliustracinius pavyzdžius iš maždaug 4,5 min. kartotekos, rinktos 1902-2001 metais. • Tai didžiulė lietuvių kalbos leksikos duomenų bazė. Joje, be kalbos faktų, buvo užfiksuoti įvairiu laiku gyvomis lūpomis pasakyti arba šilta ranka užrašyti lietuviško pasaulio fragmentai – žodžio iliustracijos. • Kiekviena jų turi konkrečią erdvę: žodžių rinkimo instrukcijoje buvo reikalaujama žodžio kortelėje žymėti vietovę. Lietuviško pasaulio fragmentas yra sustabdytas (sustingdytas) konkrečiu laiku, nes žodžių rinkėjas turėjo žymėti žodžio užrašymo datą.

13. Kitoks didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skaitymasLeksikografinis straipsnis yra ypatingas pasakojimas • Žodžių rinkėjas užrašydavo ne atsitiktinį žodį (ir jo iliustraciją, žinoma!), o tokį, kuris, galime spėti, turėjo: • kognityvinę vertę, nes buvo negirdėtas; • kalbinę vertę, nes buvo vaizdingas; • retorinę vertę, nes buvo šmaikštus; • estetinę vertę, nes gražiai skambėjo; • psichologinę vertę, nes atitiko žodžių rinkėjo jausmus; • socialinę vertę, nes sutapo su žodžių rinkėjo nuostatomis; • it t. t. 1 iliustracija. Papildymų kartotekos kortelės pavyzdys.

14. LKŽ galima skaityti kitaip • Sociolingvistaisiūlovienąišgalimųsocialinėssituacijosvertinimoskalių: žmoguijiarbamaloniarba ne. • Sakinys (žodyne) visadayraminimalisituacija, kuriojeglūdiinformacijaapiesakytoją/užrašytojąirpasaulį. • T. J. van Dijkassiūlosituaciją– sakinįgrupuotitaip, kadgeriausiaiatskleistųpasaulėjauta: veikėjas – jopartneris – objektasarbaįrankis. Kartaissituacijoje-sakinyjegalibūtireikšmingiatributai. Leksikografinįstraipsnįlaikantdiskursu, sudarytuišsituacijų-sakinių, galimaskaityti LKŽ vertikaliai; t. y. išryškinantjoveikėjus, malonias (teigiamas) irnemalonias (neigiamas) situacijasir pan. • Vertikalusleksikografiniųstraipsnių, kuriuoseaprašomipolitiniai žodžiaivalstybė, valdžia, geografinis žodis marios skaitymasturiparodyti, kokiašiųžodžiųvertėatsiskleidžialietuviškamepasaulėvaizdyjeiki XX amžiausvidurio.

15. Valstybė • valstýbė sf. (1), valstỹbė (2) Rtr, NdŽ, Brb nj. 1. S.Dauk, M.Valanč, Š, K.Būg, Rtr, ŠT177,243, J.Jabl, LTEXII40 organizuota politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią, vienos valdžios tvarkoma piliečių daugybė: Senoji Lietuvos valstýbė DŽ. Valstýbės administracija NdŽ. Valstýbės galva NdŽ. Valstýbės aparatas NdŽ. Valstýbės gynėjas NdŽ. Valstýbės iždas NdŽ. Valstýbės nuosavybė NdŽ. Valstýbės taryba NdŽ. Valstýbės teisė NdŽ. Valstýbės ūkis NdŽ. Valstýbės vadovybė NdŽ. Lietuvos valstybė susikūrė XIII a. tarp išaugusių rytų ir vakarų kultūrų rš. • 2. S.Dauk tokios bendruomenės valdomas kraštas, šalis: Valstýbės sienos DŽ. Valstýbės turtai DŽ1. Jungtinės valstýbės NdŽ. Pabaltijo valstýbės NdŽ. Baltijos valstýbės NdŽ. Didžiosios valstýbės KŽ. Lietuvos būta nepaprastai galingos valstybės I.Šein. Prūsai buvo nemaža valstýbė Vžn. Tiek kalbų išplitimas, tiek jų sunykimas priklausė nuo tam tikrų istorinių sąlygų, daugiausia nuo tas kalbas vartojančių valstybių likimo rš. Pasaulis pasidalijo į saujelę valstybių lupikautojų ir milžinišką daugumą valstybių skolininkių rš. Karaliai sekdamies popiežiu [Urbonu] teip pat pradėjo grėsti svietą nu taboko savo valstybėse arba karalyčėse S.Dauk. Da tokia valstybė̃lė turi kalbą savo! Mžš. Ta valstybùkė tik šitokytė, o kiek kalbų! Vlkv.

16. Valstybė • Svarbiausi valstybės pasakojimo veikėjai, išryškėjantys iš parinktų situacijų-sakinių, kaip matome iš leksikografinio straipsnio, yra Lietuvos valstybė,Lietuva,Prūsai, pasaulis,karaliai (jų partneris – popiežius), valstybėle, valstybuke, kalba. • Objektas – svietas (pasaulis); kalba, valstybės lupikautojos, valstybės skolininkės. • Svarbiausi valstybės atributai (bet praeityje) – galinga, nemaža. Veiksmai (būsenos) dažniausiai būtiejibuvo, būta, susikūrė, esamasis laikas pasakojime apie valstybę – turi kalbą savo. • Aiškios teigiamos situacijos valstybės diskurse susijusios su kalba (kalbomis). Kalba – svarbiausia vertybė žodyno pasakojime apie valstybę. • Neigiama situacija – pasaulio dalijimasis, kai atsiranda valstybės lupikautojos ir valstybės skolininkės. Kitaip sakant, pasaulis šiame pasakojime – nesaugus. Apie valstybę kaip pilietinę, demokratinę raišką neužsimenama.

17. Valstybė • Valstybės erdvė lietuviškame pasaulėvaizdyje brėžiama tarp artimiausių, nors ir išmirusių, kaimynų. • Jaučiama grėsmė dėl didelių kaimynų (valstybės lupikautojos), save laikant maža, nes galinga valstybė buvo, jos nebėra. • Dabartyje svarbiausias valstybės atributas – ne, pavyzdžiui, jos piliečiai, demokratija, politinis vaimuo tarptautinėje erdvėje, – o kalba. • Modernesnės kolokacijos yra paimtos iš vadinamojo Niedermanno žodyno, kurio trys autoriai – vakariečiai, o ketvirtasis JAV gyvenęs žymus lietuvių kalbininkas A. Salys. (Lietuvių rašomosios kalbos žodynas. Lietuviškai – vokiška dalis. T. I–V. Sudarė Niedermannas M., Sennas A., Brenderis F. , Salys A., Heidelberg. 1932–1968) •  LKŽ valstybės pasakojimas dvelkia romantizuotu XIX amžiumi. Ar ši samprata giliuosiuose tautos sąmonės kloduose jau pakito?

18. Valdžia • valdžià sf. (4) K, Š, FrnW, KŽ 1. SD289, 317,400, KlG67, H142, R, MŽ, P, N, I, L, LL322, Rtr, ŠT359 teisė, galimybė ar gebėjimas tvarkyti kieno veiksmus, pajungti savo valiai; politinis viešpatavimas, vadovavimas: Vykdomoji, valstybinė valdžià DŽ. Įstatymų leidybos, karaliaus valdžià NdŽ. Paėmė val̃džią į savo rankas DŽ1. Valdžiõs nebuvimas, nevaldžia (anarchija), bevaldystė BŽ16. Viešpatystė, valdžia SD 240. Vietinystė valdžios SD264. Aukščiausioji valdžia ŠT150. Vyriausybė turi visą valdžią tik kai kuriose to didelio krašto dalyse J.Balč. Valdžià jo gera, t. y. jis gerai valdo J. Valdžios geidąs S.Dauk. Kada suiro tos val̃džios, atsirado plėšikų galybė Kbr. Lietuvių valdžià susikūrė, tai tada lengviau Pnd. Apsivertė valdžià an gerąją pusę Ps. Dabar gyvena geriau, kap žu lenkų valdžiõs Pls. Mas jau maišytai šnekam, po caro valdžiõs buvom Krž. Nestipri toj valdžia, kuri buntų bijos Lš. Valdžiõs nenuversi su krukiu Graž. Puikus kraštas teko į valdžią žuvėdams A1883,230(J.Šliūp). • 3. N, DŽ, Pgg, Vrb valstybės valdymo sistema: Valdžiõs tarnautojai DŽ1. Valdžiõs išlaikomos mokyklos DŽ1. Demokratinė valdžià NdŽ. Valdžiõs miškas, pinigai NdŽ. Nebeatsidžiaugia tos valdžiõs visi, kas nori gyvent Mžš. Kaip aš gyvenu, penkios val̃džios buvo Krž. Vienoj valdžiõj gyvenam, o teisybių kiek nori Trgn. Jei vaikai nestova pas munęs, val̃džiai paliks trobos Yl. Arus gauni, valdžià duoda, valdžià maitina Lk. Kogi jam negyvent: valdžiõs žmogus Mžš. Kas prie valdžiõs dirbo, tarnybą laikė, gyveno gerai Jrb. Aš prie visų valdžių̃ esu žmonims padėjusi Rnv. Prieš val̃džią nėjom ir negalėjom eitie – tuoj būsi Sibyriuj Brb. Prieš val̃džią nieko nepadarysta, ką norės, tą padaris Užp. Ale durnysčia tokims nėkams priš val̃džią eiti Všv. Kad ne šitoj valdžià, būč vaikų neišmokinęs Žl. Mani daba valdžià išlaiko: duoda pensiją, duoda arus Škn. Kaip tu gyvensi, kad nedirbsi – nei val̃džiai nauda, nei tau Kvr. Tiekus metus dirbo val̃džiai End. ^ Val̃džią ant kelmo nesukursi Jrb. Kokia valdžià, tokia ir tvarka Trgn. Kokia valdžià, toks ir liežuvis Pb. Itokia valdžià (instr. sing.) ir tvarka tokia Kli. Katra valdžià tura kitoki būti? Plng. Už val̃džią didesnis nebuvai i nebūsi Sd.

19. Valdžia • Valdžios pasakojimo veikėjai yra vyriausybė, plėšikų galybė (valdžios antagonistas), lietuvių valdžia, lenkų valdžia, nestipri valdžia, valdžios žmogus,šita valdžia,tokia valdžia,gera valdžia, penkios valdžios, nestipri valdžia, puikus kraštas,liežuvis (kalba), tvarka,durnysčia ir aš, mas (mes), tu, vaikai – rodo, kad, skirtingai negu valstybės atveju, lietuviai su valdžia turi aktyvų santykį. • Pasakojimo objektai – valdžia,tarnyba, pensija, arai. • Teigiamas santykis su valdžia gali būti valdžios žmogui, o jei žmogus paprastas, valdžia teigiamai vertinama situacijose kai duoda arus,tarnybą, pensiją, leidžia vaikus išmokinti ar tiesiog gyvent, maitina. Kitaip sakant – lūkesčiai labai žmogiški ir nedideli. • Bloga valdžia LKŽ tiesiogiai neįvardinta, nuostata nekovoti prieš valdžią išreikšta labai akivaizdžiai, nes Valdžiõs nenuversi su krukiu; tuoj būsi Sibyriuj; prieš val̃džią nieko nepadarysta, ką norės, tą padaris. Nepasitenkimimas reiškiamas netiesiogiai, Ezopo kalba, pavyzdžiui, užsimemant apie valdžios nesąžingumą vienoj valdžiõj gyvenam, o teisybių kiek nori arba visagalystę kokia valdžià, tokia ir tvarka; kokia valdžià, toks ir liežuvis. • Valdžios pasakojime yra ir visa Lietuvos istorija: Lietuvių valdžia, lenkų valdžia, caro valdžia ir net žuvėdai, kuriems teko į valdžią puikus kraštas. Vertybiškai laimi, aišku, lietuvių valdžia. • Ką daro valdžia? Ji gali suirti, susikurti, apsiversti, išlaikyti. Akivaizdu, kad politinio stabilumo jausmo gilioji mūsų tapatybė neturi.

20. Valdžia • Lietuvio santykis su valdžia labai buitiškas, atsargus, jo lūkesčiai valdžios atžvilgiu minimalūs, tačiau jis nėra pasyvus. • Bet lietuvis nėra kovotojas ir širdies gelmėje kovą dėl savo interesų smerkia Ale durnysčia tokims nėkams priš val̃džią eiti, nesuž val̃džią didesnis nebuvai i nebūsi. • Beje, įdomu, kad nors ir netiesiogiai, ir valdžios pasakojime atsiranda švarios kalbos rūpestis dėl blogos – caro – valdžios: mas jau maišytai šnekam.

21. Marios • mãrios sf. pl. (2) • 1. Lex61, MŽ434, Žž jūra: Ar esi matęs marias (jūres) ūžaujančias? J.Jabl. Ant vidurio mãrių vanduo nesusilaiko (negali nurimti) Dkš. Į jūrelių dugnelį … įpuoliau: gelbėk mane, bernužėli, aš jau marių martelė JD948. Už jūrių marių, už vandenėlių rinko mergelė, rinko jaunoji saldžias uogeles LTR. Siaučia marios SD22. Pavasarį potvynio metu Nemunas pakyla ir apsemia visą slėnį tarsi marios P.Cvir. Susirinkimą vandenų vadina jis jūrėmis (paraštėje mariomis) BB1Moz1,10. Tinklą leidžia mariosn DP377. | prk.: Tu esi marios gyvasties, tu esi jūrės visokios išminties Tat. Dūšia Petro … visa anose mariose gėrių … nugrimzdus buvo DP595. Kaip Ventos neįžengiamais miškais Žemaičiai skyrėsi nuo Kuršių, taip Dubysos girios buvo tokios pat marios (neperžengiami, skiriantieji plotai) nuo Aukštaičių A.Vien. ^ Ta dienelė jau mãriosan (praėjusi diena negrįš) Ml. Aš su tavim mariàs plaukčia (dėl tavęs viską padaryčiau) OG233. Visi dar su rasa išskubėjo į laukus, kur mariomis liūliavo balti rugiai J.Balt. Jų čia kap vanduo, kap marios plaukia (nuolat, daug visokių užeina) Vrn. Tavo širdis gili kaip marios rš. Kad ne mãrios, tai ir Amerikon nueitai! Rod. Eina per marias, vandenio ieškodamas Erž, Pnd, Mrj. Až marių ir kašelė varpu skamba (ten gera, kur mūsų nėra) Dbk. Už marių jautis – grašis Plk. Kaip marios[e] lašas (nieko nereiškia) Ds. Kvailas marias perbrenda, klane prigeria PPr379. Per mariom katino uodega pertęsta (kibiro pasaitas) Ad. • 2. MŽ249, K įlanka, kopomis atskirta nuo jūros: Kuršių mãrios nutenka iki Klaipėdos KI407. Rusnės upė bėga į mariàs KI160. Marios jąją nepalaikė ir nunešė į jūraites KlvD344. • ◊ ãkys mãrios sakoma apie daug norintį: Jis nesotus: jo akỹtės vis mãrios Mrj. Akys – marios, gerklė – pekla PPr87. mariàs dègti girtis: Girtas žėdnas mariàs dẽga Dbk. mãrios dẽga • 1. reiškiant nepasitenkinimą skubėjimu (svečių): Jam vis mãrios dẽga Ds. • 2. giriasi: Marios dega, medžiai džiūsta Ds. • mãrių pelė̃; SD275 zool. graužikų šeimos žvėrelis, lazdana (Mus ponticus). už mãrių toli: Mislys až mãrių, ė smertis až pečių stovi Str.

22. Marios • Marių pasakojimo veikėjai yra geografiniai: vanduo, Nemunas, Rusnės upė ir tautosakiniai marių martelė, jaunoji mergelė. Marios yra dažna metafora, pagal išorinį panašumą siejama su giriomis, rugių laukais (ne jūreivių tauta!), marių požymis – gilumas – su gyvastimi, širdimi. Taip pat marios – lietuviui – riba, atskaitos taškas: Kad ne mãrios, tai ir Amerikon nueitai! Rod Až marių ir kašelė varpu skamba (ten gera, kur mūsų nėra) Dbk. Už marių jautis – grašis Plk. • Pasakojimo objektai taip pat daugiausia geografiniai: vanduo, (apsemtas) slėnis,surinkimas vandenų, jūrelių dugnelis (tautosakinis elemetas). • Santykis su mariomis dažniausiai neutralus (jei tai ne metaforiškas šio žodžio vartojimas), tačiau yra ir grėsmės elementas – galima nuskęsti: Į jūrelių dugnelį … įpuoliau: gelbėk mane, bernužėli, aš jau marių martelė JD948. Marios jąją nepalaikė ir nunešė į jūraites KlvD344. • Iš marių pasakojimo akivaizdu, kad lietuviai – ne jūrininkų tauta, marių prisibijo, jas suvokia kaip ribą, o ne kaip kontaktų galimybę, erdvės matą. Marios nėra ir ekonominis reiškinys, gana pagarbiai (kaip nelabai pažįstamas Ar esi matęs marias (jūres) ūžaujančias? J.Jabl ) romantizuojamas objektas, vertinamas geografiškai, upių atžvilgiu, bet ne iš asmeninės patirties.

23. Išvados • Lietuvių kalbos žodyno leksikografiniai straipsniai yra ypatingai sukurtas kolektyvinis pasakojimas. • Rezultatai rodo, kad LKŽ galima naudoti kaip objektą kalbinės bendruomenės verčių sistemai nustatyti. • Atkreiptinas dėmesys, kad gautieji rezultatai atspindi nacionalinį pasaulėvaizdį maždaug iki XX amžiaus pirmosios pusės.

24. Pastabos • Nauji duomenys yra surinkti Papildymų kartotekoje – tai 0,5 mln. leksinių vienetų su vartojimo pavyzdžiais, kurie surinkti po to, kai buvo išleisti atitinkami žodyno tomai; skiriama naujiems žodyno leidimams parengti. Manytume, kad juose turėtų atsispindėti pakitusios vertybinės nuostatos.

25. Palinkėjimai Mokykime skaityti LKŽ kitaip, kad: • Geriau save pažintume; • Patirtume vaizdingos kalbos saldumą ir malonumą; • Atrastume naujų nujaučiamų savosios tapatybės bruožų; • Suprastume, kas ir kodėl vyksta su mumis ir mumyse XXI amžiaus pirmoje pusėje. Čia ir dabar. • Ačiū už dėmesį.