V I paskaita: Ilgasis XIX am žius (1789-1914): modernizacija, industrializacija, emancipacija

1. VI paskaita:Ilgasis XIX amžius(1789-1914):modernizacija, industrializacija,emancipacija Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Naujųjų amžių istorijos periodizacija

3. Laikotarpio PRADŽIOS ir PABAIGOSklausimas • Naujųjų amžių/naujausiųjų laikų dichotomija • Modern history / contemporary history

4. Modernizacija Sudėtingas ir ilgalaikis procesas, apimantis visas visuomenės gyvenimo sritis, kurio metu visuomenė iš tradicinės virsta modernia.

5. Modernizacijos schema: Moderni visuomenė Tradicinė visuomenė

6. Tradicinių ir modernių visuomenių palyginimas Žiniasklaida (masinio informavimo priemonės) – modernizacijos “variklis”.

7. Svarbiausios modernizacijos proceso sudėtinės dalys (pagal V. Chačaturian): • urbanizacija – iki tol nematytas miestų augimas; pirmą kartą istorijoje miestai pradeda ekonomiškai vyrauti, kaimas nustumiamas į antrą planą; • industrializacija – nuolat augantis mašinų panaudojimas pramonėje; pradžia – pramonės perversmas Anglijoje XVIII a. antrojoje pusėje; • demokratizacija – pilietinės visuomenės, teisinės valstybės pagrindų klostymasis; • sekuliarizacija – sąmonės pasaulėjimas ir ateizmo plitimas; • Neįtikėtinai spartus, lyginant su ankstesnėmis epochomis, žinių apie gamtą ir visuomenę plitimas(pavadinkime tai scientizacija).

8. Modernizacijos aspektai (pagal Z. Norkų) • Kultūrinė modernizacija (KM) pasireiškia tradicinės kultūros, tradicinės moralės (visų pirma lyčių santykiuose), tradicinio gyvenimo būdo kritika ir atmetimu. KM sukuria prielaidas ekonominei, politinei ir socialinei modernizacijai: • Ekonominė ∆ - ūkio marketizacija ir komercializacija; • Politinė ∆ - privačios ir viešosios sferos atskyrimas, profesionalaus valstybės aparato (biurokratijos) sukūrimas ir demokratizacija; • Socialinė ∆ - urbanizacija ir stiprios vidurinės klasės susiformavimas.

9. Modernizacijos istorinės interpretacijos problema • Ar modernizacija yra universalus dėsningas visuomenių raidos etapas? • Ar modernizacija yra unikalaus tam tikrų istorinių priežasčių rinkinio nulemtas vienkartinis istorinis įvykis?

10. INDUSTRIALIZACIJA

11. Gamybinė ir energetinė bazė pramonės perversmo išvakarėse: • Iki pramonės revoliucijos žemė buvo ne tik vienintelis maisto, bet ir žaliavų šaltinis (turimi omenyje, žemės ūkio produktai). • Energijos šaltiniai taip pat buvo riboti (pagrindiniai šiluminės energijos -anglis ir medis. Norint išlydyti 1 toną geležies reikėjo sudeginti 4 hektarus miško!).

12. Industrializacija XIX a. Vakaruose buvo pramonės revoliucijosepocha: • Ji įvyko daugumoje Vakarų Europos šalių, JAV, Rusijoje, Japonijoje. • Tolesnė žmonijos ūkinė raida be mašinų gamybos ir plataus diegimo tapo nebeįsivaizduojama: • nuo to ėmė priklausyti kiekvienos šalies ne tik ekonominė gerovė, • bet ir karinis potencialas bei tarptautinis statusas.

13. Industrializacijos pasekmės(pagal V. Chačaturian) • Ikiindustrinėse visuomenėse didžiausią reikšmę turėjo atkartojamumas, patirties perdavimas būsimoms kartoms. Industrinėje visuomenėje – ryškus nuolatinio technologinio atsinaujinimo poreikis. Tai diktuoja kitą, žymiai spartesnį gyvenimo tempą. • Formuojasi glaudus, į praktiką orientuotas ryšys tarp mašinos, pramonės ir mokslo. Tai sudarė palankias sąlygas sparčiam gamybos ir materialinių poreikių masto tenkinimo augimui. • Iš pradžių atrodė, kad mašinos išvaduos žmoniją nuo priklausomybės nuo gamtos (nuolatinės nederlių, bado, epidemijų, stichinių nelaimių grėsmės). Iš tikrųjų priklausomybė nuo gamtos išliko, tik pasikeitė jos pobūdis.

14. Technologinės inovacijos... • Perversmas transporte: geležinkeliai, garvežiai ir garlaiviai. • Perversmas komunikacijose: radijas, telefonas, telegrafas. • Perversmas medicinoje: skiepai ir nejautra (XIX a. vidurys, eteris, chloroformas ir kt.). • Nauji energijos šaltiniai: • XIX a. antroje pusėje staigiai išaugo naftos pramonės reikšmė (1870 – 0,8 mln. t., 1900 – apie 200 mln. t.) • XIX a. paskutiniame trečdalyje įsisavinta elektros energija (ją gamino turbogeneratorius); XIX a. pabaigoje ją išmokta perduoti dideliais atstumais. • Šiek tiek vėliau išrastas vidaus degimo variklis; tai sukėlė perversmą žemės ūkyje, transporte ir karinėje technikoje. • Pramoniniu būdu imtas išgauti plienas, kuris greitai išstūmė kitas geležies atmainas (lydinius) ir medį. • Atsirado chemijos pramonė; pradėtos gaminti dirbtinės trąšos, sintetinės medžiagos. • Nuo XIX a. pabaigos pramonėje daugiau imtos naudoti ne organinės, o mineralinės žaliavos.

15. ... ir jų pasekmės • XIX a. paskutiniame trečdalyje – XX a. pradžioje sparčiai keitėsi buitis: elektros apšvietimas, visuomeninis transportas (tramvajai), kinematografija, automobilis, skraidymo aparatai... • Pokyčiai transporte ir komunikacijose pakeitė atstumo sampratą (tai glaudžiai susiję ir su gyvenimo tempo pokyčiais). • Nauja epocha iškėlė ir naujas problemas. Pagrindinė – priklausomybė nuo energetinės bazės, nuolatinis poreikis ją atnaujinti. • Be to, gamyba tapo masiška, ji buvo nuasmeninta. Žmogus virto mašinos priedėliu. Šio proceso apogėjus – konvejerio įdiegimas gamyboje XX a. pradžioje.

16. Monopolijos ir monopolinis kapitalizmas

17. Kapitalo ir gamybos susivienijimo formos: XIX a. paskutiniame ketvirtyje išryškėjo gamybos ir kapitalo koncentracija. Ji įgavo įvairias formas: • Karteliai, vienodų kainų susitarimas, realizacijos rinkų pasidalijimas; • Sindikatai, susivienijimai bendram prekių pardavimui; • Trestai, visiškas nuosavybės sujungimas bendrai gamybai ir realizacijai; • Koncernai, trestų ar įmonių susivienijimai, paremti finansine priklausomybe nuo kokios nors monopolistų grupės.

18. Monopolinio kapitalizmo pasekmės: • Jos buvo nevienareikšmės: • Monopolijos teikė galimybes centralizuotai valdyti įmones ir kompanijas, tobulinti techninę bazę, mažinti gamybos kaštus, pažaboti rinkos konkurenciją; • Kita vertus, nedidelės žmonių grupės rankose telkėsi pramonė ir finansai, tai leido oligarchams tapti politiškai įtakingais, daryti didelį poveikį valstybių vidaus ir užsienio politikai (ypač tai anksti išryškėjo JAV). Tai buvo grėsmė demokratijai. • Monopolijų pažabojimas tapo rimta problema, nepraradusia aktualumo iki dabar.

19. Emancipacija: išsivadavimas, lygių teisių įgijimas, pasenusių suvaržymų atsikratymas.

20. Emancipacijos aspektai: • Revoliucija (emancipacijos paradigma) • Tautinė/nacionalinė • Socialinė: • darbininkų • moterų

21. Revoliucijos

22. Revoliucijos samprata ir funkcijos • Revoliucija – tai: • radikalus ir gana greitas (suprantant istoriškai), prievartinis politinės ir socialinės struktūrų (t.p. ir vertybių sistemos) pasikeitimas; • vienas iš tradicinės visuomenės modernizacijos būdų. Jos nevyksta nei visiškai tradicinėse, nei visiškai moderniose visuomenėse. • būtent pereinamojo etapo reiškinys. • Revoliucijai artimi maištai, sukilimai ir rūmų perversmai, bet tik revoliucijos veda prie visiškos senų gyvensenos normų griūties.

23. Revoliucijos sąlygos • Socioekonominė raida ima prieštarauti konservatyviai politinei santvarkai; • Gili krizė, kuri sukuria revoliucinę situaciją (tokias krizes paprastai iššaukia pralaimėjimai kare, labai nesėkminga vyriausybės politika, sukelianti masių nepasitenkinimą); • Žmonių sąmonė turi būti pakankamai modernizuota, kad jie patikėtų politinės ir socialinės santvarkos pakeitimo galimybe; • Masinis idėjinis solidarumas.

24. Revoliucijos eiga • Masiniai neramumai, kurie sukuria valdžios vakuumą. Ateina momentas, kai esama valdžia visuomenės akyse praranda autoritetą ir legitimumą; tada politinę kontrolę perima alternatyvios politinės jėgos; • Radikalių politinių ir kitokių pertvarkymų stadija; • Atoslūgis: perėjimas prie evoliucinio raidos kelio, ilgalaikis visuomenės politinių ir socioekonominių pagrindų koregavimas: • Tai dažnai sunkus pilietinių karų, įvairių valdymo formų kaitos metas. • Revoliucijos dalyvių vienybė išyra, prasideda arši kova dėl valdžios tarp grupuočių. • Radikalios srovės kovoja su nuosaikiomis ir konservatyviomis. • Nuo tos kovos eigos priklauso revoliucinių pertvarkymų pobūdis.

25. Revoliucijų geografija ir chronologija • XVI-XVIII a. revoliucijų paplitimo arealas buvo labai ribotas: • Nyderlanduose - 1566-1609 m., • Anglijoje – 1640-1660 m., • Šiaurės Amerikoje – 1775-1783 m., • Prancūzijoje – 1789-1794 m. • XIX a. modernizacijos proceso geografinės ribos išsiplėtė, todėl ir revoliucijų padaugėjo. • XX a. revoliucijų jau būta ir Rytuose.

26. XIX a. – revoliucijų amžius • XIX a. vis labiau plinta samprata, kad revoliucija – tai moraliai pateisinami veiksmai, joms galima rengtis, jas organizuoti. Todėl revoliucijos tapo Europos gyvenimo norma. • Kita vertus, būtent XIX a. paaiškėjo, kad revoliucijos anaiptol nevisada išsprendžia visas problemas; tenka daryti vis naujas socialines, politines ir ekonomines korektyvas. Todėl: • viena vertus, kai kurios šalys išgyveno ištisas revoliucijų serijas (pvz., Prancūzija, Italija, Ispanija), • kita vertus, revoliucijos Europoje laikas nuo laiko vyko sinchroniškai (pvz., 1830 ir 1848 m. bangos). • Periferinėse Europos valstybėse esminiai modernizaciniai pokyčiai įvyko Napoleono karų epochoje. Todėl grobikiški karai šiuo atveju turėjo ne tik neigiamų, bet ir teigiamų pasekmių.

27. “Tautų pavasaris”: tautinė/nacionalinė emancipacija

28. Tautinės/nacionalinės emancipacijos prielaidos: • XVIII a. pabaigoje prasidėjo teritorinių valstybių transformacija į tautines. • XVIII a. atsirado pilietinės visuomenės, politinės-pilietinės tautos sampratos. • Šūkio “Laisvė, lygybė, brolybė” principai.

29. Tautinės/nacionalinės emancipacijos tipai (pagal S. Pivorą): • Pilietiniai sąjūdžiai (Prancūzija, D. Britanija, JAV) • Etnokultūriniai sąjūdžiai (vokiečių, slavų, skandinavų...) • Imperiniai nacionalizmai (austriškas, rusiškas: susijęs su valdančiąja dinastija ar “oficialiuoju tautiškumu”)

30. Tautinės/nacionalinės emancipacijos apraiškos: • Išsivaduojamosios kovos, nepriklausomybės karai (Balkanai, Lenkija...) • Nacionaldemokratinės revoliucijos (1848...)

31. Socialinė emancipacija: A) Darbininkų judėjimas: B) Moterų judėjimas:

32. Socialinė emancipacija: darbininkų judėjimas • Čartistų (1840) • Pirmasis internacionalas (1864)

33. Socialinė emancipacija: moterų judėjimas • Moters emancipacija prasideda su pramonės perversmu. • Proletaro šeimoje darbininkas nebuvo gamybos priemonių savininkas, jis tik pardavinėjo savo darbo jėgą, • Pramonės perversmo sąlygomis atsirado ir moterų kaip darbo jėgos poreikis. Moters darbo užmokestis darė ją ekonomiškai savarankiškesne. • Įvedus privalomą pradinį švietimą moterų poreikis darbo rinkoje gerokai išaugo. • Tai ilgainiui privedė ir prie šeimos pobūdžio pokyčių: ji iš patriarchalinės evoliucionavo į lygiavertę.

34. Moterų emancipacijos gairės: socialinis aspektas • Moterų įsitraukimas į darbo rinką dar savaime nereiškė lygybės su vyrais. Moterų priklausomybė nuo vyrų buvo įtvirtinta teisėje (Jurijaus Semionovo duomenimis, dar XIX a. pirmojoje pusėje D. Britanijoje vyras valdė visą žmonos kilnojamą turtą. Teismui moteris nieko nereiškė...). • Moters ekonominės padėties pokyčiai ilgainiui pradėjo atsispindėti ir civilinėje teisėje, tačiau tai neįvyko savaime. • Tik XX a. viduryje labiausiai išsivysčiusiose šalyse moteris pasiekė, kad jų pilietinės teisės būtų sulygintos su vyrų.

35. Moterų emancipacijos gairės: politinis aspektas • Moterų kovos už lygias teises su vyrais sudėtinė dalis buvo vad. sufražistinis judėjimas (už moterų politines teises). • 1900 m. moterys turėjo aktyvią (bet neturėjo pasyvios) rinkimų teisę Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose JAV valstijose. • Politinės lyčių teisės buvo sulygintos tik XX amžiuje.

36. Rekomenduojama literatūra: • Norkus, Z. “JAV regionų studijos ir modernizacijos teorija”, in: idem. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius, 2008, p. 72-79. • Pivoras, S. Modernaus pasaulio istorija (XIX-XX a.). Vilnius, 2003. • Hobsbawm, E. J. The age of revolution, 1789-1848; The age of capital, 1848-1875; The age of empire, 1875-1914. New York-London, 1962-1991. • Hobsbawm, E. J. Nations and nationalism since 1780: programme, myth, reality. Cambridge University Press, 1990.

37. Literatūra kitam seminarui (04.04) • Petrauskas, R. „Viduramžiai“, in: Lietuvos Didžiosios Kungaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001, p. 753-762. • Bumblauskas, A. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p. 140.