Frustracinė agresijos teorija

1. Frustracinė agresijos teorija Parengė: R. Kasperienė

2. Frustracinės agresijos teorijos kūrėjai : J. Dollardas, N. E. Milleris, O. H. Mowreris, P. R. Searsas. Visi jie yra yra Clarko Hullo, Jeilio universiteto profesoriaus mokiniai. Savo teoriją jie paskelbė 1939 metais nedidelėje monografijoje „Frustracija ir agresija“, turėjusiose didelį poveikį visiems biheivioristinės pakraipos mokslininkams.

3. Baziniai procesai • Bazinius procesus, suformuluotus frustracinėje agresijos teorijoje, galima apibūdinti labai paprastai. Frustracija sukelia agresyvią energiją, išlaisvinančią agresyvų elgesį. • Frustracija apibūdinama kaip bet koks įvykis arba kitų asmenų veiksmas, leidžiantis organizmui pasiekti aktyviai siekiamo tikslo. • Fizinės kliūtys, reikiamų išteklių nebuvimas, teisinės ir socialinės taisyklės, aktyvūs kitų asmenų trukdymai ir daugelis kitų įvykių gali neleisti organizmui pasiekti tikslų arba atidėti tų tikslų siekimą vėlesniam laikui.

4. Baziniai procesai • J. Dolardas savo knygoje teigia, kad frustracijos ir agresyvios energijos ( arba potraukio) ryšys yra įgimtas. • Organizme, dar neturinčiame patirties, yra įgimtų, besiskiriančių tarpusavyje savo stiprumu, agresyvių reakcijų hierarchija. • Taigi, frustracija sukuria agresijos energiją, kuri savo ruožtu suaktyvina vyraujančias agresyvias reakcijas.

5. Trys veiksniai nuo kurių priklauso agresijos sukėlėjo (kurstytojo) stiprumas • Pirma, frustracijos kiekis (arba agresyvios energijos sukaupimas) yra tiesiogiai veikiamas reakcijos, kuri yra frustruojama, stiprumo. Vienas iš kintamųjų, kuris veikia reakcijos stiprumą, yra paskatos intensyvumas. • Pavyzdžiui, paimti maisto iš alkano šuns reiškia sukelti agresyvesnį elgesį negu paimti maisto iš sotaus šuns.Kitas kintamasis, veikiantis agresyvios reakcijos stiprumą, yra tikslo vertė: vaiko mėgstamiausio žaislo paėmimas gali sukelti neigiamesnę reakciją nei to žaislo, kuriam vaikas yra abejingas, paėmimas.

6. Trys veiksniai nuo kurių priklauso agresijos sukėlėjo (kurstytojo) stiprumas • Antra, susidūrimas su reakcija tiesiogiai susijęs su agresijos sukėlimu. • Pavyzdžiui, kito asmens komentarai, kol Jūs stengiatės išspręsti susikaupimo reikalaujančią problemą, gali kelti susierzinimą, tačiau jeigu kas nors kalba su Jumis visą laiką, kol sprendžiate problemą, tai gali sukelti frustraciją.

7. Trys veiksniai nuo kurių priklauso agresijos sukėlėjo (kurstytojo) stiprumas • Trečias veiksnys, paveikiantis frustracijos stiprumą, yra frustruotų reakcijų, kurias individas patiria, skaičius. • Kaip teigia L. Berkowitzius (1962), pakartotinės kliūtys ir susidūrimai rodo, kad neagresyvi reakcija buvo neefektyvi šalinant kliūtis asmeniui siekiant tikslo. Neagresyvių reakcijų neefektyvumas gali padidinti agresyvių reakcijų atsiradimo tikimybę.

8. Agresyvus elgesys pastiprina • Agresyvaus veiksmo atlikimas sumažina agresyvios energijos kiekį, ir tai ekvivalentiška procesui, kurį S. Freudas apibūdino kaip katarsį (skausmingą sielos apsivalymą). • Agresyvios reakcijos laikomos pačios save skatinančiomis, nes sumažina neigiamą įtampos būseną, sukeliamą frustracijos. • Neigiama įtampos būsena laikoma nemalonia arba skausminga. , ir reakcijas, pašalinančias tą būseną, individas patirs kaip skatinančias. • Savęs skatinamoji agresyvaus elgesio prigimtis garantuoja tai, kad tam tikros reakcijos stiprės, nes kuo dažniau jos atliekamos, tuo labiau jos paskatinamos.

9. Agresyvus elgesys pastiprina • Agresyvios paskatos pašalinimas sumažina tikimybę, kad organizmas vėl atliks kitą agresyvų veiksmą, kai nebėra frustracijos. • Taigi frustracijos ir agresyvios reakcijos ryšys pastiprinamas paskatinimu, susijusiu su įtampos pašalinimu, tačiau tam, kad toks elgesys būtų pakartotinai atliktas, reikia, kad atsirastų nauja suaktyvinanti paskata.

10. Išmoktas slopinimas • Vyraujančius agresyvios reakcijos gali būti susilpnintos bausmėmis. Jeigu organizmas reaguoja agresyviai ir už tai yra baudžiamas, tai moko individą tokį reagavimo būdą slopinti. • Išmoktas slopinimas yra vyraujančios reakcijos silpninimas, kad ji užimtų žemesnę poziciją agresyvių reakcijų hierarchijoje. • Vienas galimų išmokto slopinimo padarinių yra tas, kad organizmas atlieka kitokį agresyvų veiksmą, kuris užima vyraujančią poziciją vietoje susilpnintos reakcijos. Toks reakcijų pakeitimas yra vienas iš perkėlimo formų, kurių metu energija, prieš tai kėlusi tam tikrą reakciją į frustraciją, dabar žadina kitokią reakciją prieš tą patį taikinį.

11. Išmoktas slopinimas • N. E. Milleris (1948) aiškino, kad bausmės baimė (kaip viena paskata) ir agresyvi energija (kaip konkuruojanti paskata) susikerta viena su kita, ir tada agresyvios energijos kiekis gali viršyti baimę. Dėl to agresyvus elgesys yra dar intensyvesnis. • Bausmės numatymas už agresyvų elgesį taip pat yra frustracijos šaltinis. Ši papildoma frustracija turi priversti individą elgtis kur kas agresyviau veikėjo, atsakingo už tą slopinimą atžvilgiu. • Ši seka gali įgauti ydingo frustracijos rato formą, t. y. vyksta agresyvios energijos kaupimas, vėliau pradedamas slopinti agresyvus elgesys, dėl to kyla dar daugiau frustracijos, ir taip toliau. • Galų gale arba individas sukaupia pakankamai agresyvios energijos, kad nugalėtų slopinimą, arba, jeigu slopinimas yra pakankamai stiprus, vyksta agresijos perkėlimas.

12. Agresijos perkėlimas • Frustruojanti patirtis skatina kaupti agresyvią energiją, tuo tarpu organizmas siekia energiją išeikvoti ir taip randasi kita agresijos perkėlimo forma. • Kuo naujos paskatos panašesnės į ankstesnes, tuo labiau tikėtina, kad organizmas į naujas paskatas reaguos anksčiau išmoktu būdu. • Šis paskatų generalizacijos (išplėtimo į kitas situacijas) principas leidžia numatyti tai, kad kuo kitas asmuo panašesnis į frustratorių, kurio atžvilgiu kyla agresyvus elgesys, tuo labiau tikėtina, kad organizmas nukreips agresyvų elgesį į kitą, pakeičiantį, asmenį.

13. Agresijos perkėlimas • Šis agresijos perkėlimo mechanizmas, kurį pasiūlė J. Dollardas ir kiti (1939), atitinka anksčiau išdėstytus frustracinės agresijos teorijos principus, t. y. kad agresiją visada sukelia frustracija. • Išmoktas slopinimas gali apsaugoti individą nuo įsitraukimo į agresyvią veiklą, sulaikyti likusią agresyvią energiją ir atidėti jos pasireiškimą tol, kol atsiras kokių nors papildomų frustruojančių įvykių. • Tai reiškia, kad frustracija sukelia agresiją tik kai kuriais atvejais, bet ne visada.

14. Kai kurios frustracijos formos gali motyvuoti teigiamą arba kūrybišką elgesį, gali kelti žmonėms susižavėjimą, malonumą siekiant tikslo, nugalint kliūtis. Nuolatinė ir pakartotinė frustracija gali sukelti išmoktą bejėgiškumą arba depresiją, o ne agresiją. • Frustracinės agresijos teorijos pasekėjas L. Berkowitzius pabandė pažvelgti į agresyvų elgesį iš kitų pozicijų, tačiau neatsiribodamas nuo frustracinės agresijos teorijos. • L. Berkowitzius kūrė savo teoriją, siekdamas atsižvelgti ir į frustracinės agresijos teorijos pranašumus ir trūkumus. Jis kėlė prielaidą, kad organizmas reaguoja agresyviai tada, kai patiria nemalonių paskatų. Ne visos frustracijos yra nemalonios, todėl ne visada frustracija sukelia agresiją.

15. L. Berkowitziaus požiūriu, egzistuoja reaktyvi ir instrumentinė agresija • Reaktyvi agresija susijusi su įgimtu biologiniu organizmo polinkiu impulsyviai atakuoti nemalonių paskatų šaltinį. • Reaktyvios agresijos tikslas yra sužeisti, nugalėti tą individą. • Instrumentinė agresija yra žalos, skriaudos darymas siekiant kokių nors kitų tikslų. • Instrumentinės agresijos atveju kito asmens skriaudimas nėra pats savaime skatinantis, tai tik būdas pasiekti savo tikslus.

16. L. Berkowitzius teigia: • Kad kiekvienas skriaudos veiksmas apima abi agresijos rūšis, tačiau jis taip pat teigia, jog impulsyvi reaktyvi agresija yra svarbesnė siekiant suprasti žiaurių žmonių elgesį. • Visi nemalonūs įvykiai – iš aplinkos išprovokuoja agresiją ir siekimą iš vengti arba išsigelbėti nuo nemalonių paskatų. Jeigu organizmas turi nedaug patirties, vyraus tendencija kovoti. • Autorius frustraciją apibūdina, kaip „pasitenkinimo, apdovanojimo, kurio buvo tikėtasi, negavimą“. Veiksniai, susiję su frustracijos stiprumu, yra tikslo vertinimas ir trukdymų laipsnis. • Kad frustracija gali būti susijusi su negatyvioms ir pozityviomis individo reakcijomis, tai priklauso nuo to, kaip ta frustracija priimama.

17. Reaktyvi ir instrumentinė agresija • Nors L. Berkovitzius (1993) daugiausiai dėmesio skiria reaktyviai agresijai, jis pripažįsta ir tai, kad daugelis agresyvių veiksmų gali būti suprantami kaip išmoktas instrumentinis elgesys. • Vis dėlto L. Berkowitzius (1989) teigia, kad reaktyvi agresija beveik visada yra instrumentinės agresijos dalis. Nors žmogus gali agresyviai elgtis siekdamas kitų tikslų, paskatinimų, agresorius taip pat patiria tikrą pasitenkinimą skaudindamas savo aukas.

18. L. Berkowitzius (1964) pasiūlė labai kūrybingą sprendimą, padedantį paaiškinti su agresyviu elgesiu susijusį katarsio procesą. • Autorius teigė, kad individas išreikš mažiau agresijos iškart po agresyvios reakcijos, kai agresyvus elgesys: • (a) pasiekia savo tikslą, todėl nereikia toliau taip agresyviai elgtis; • (b) sukelia kaltės jausmą, slopinantį tolesnį agresyvų elgesį; • (c) po jo pasikeitimai keičiasi aplinka, didėja tikimybė patirti neigiamus padarinius. • Šie procesai nepriklauso nei nuo agresyvios energijos kilimo, nei nuo jos išsilaisvinimo.

19. Reaktyvi ir instrumentinė agresija • L. Berkowitzius troškimą sužeisti, įskaudinti vadina agresyviu sužadinimu. Šis sužadinimas organizmo palaikomas tol, kol atitinkama agresyvi paskata egzistuoja, tada gali pasireikšti agresyvi reakcija. • Sutikdamas su frustracine agresijos teorija, L. Berkowitzius (1989) teigia, kad agresijos slopinimas lemia agresyvios energijos susikaupimą, taigi vėliau kilęs agresyvus elgesys gali būti suprantamas tam tikromis aplinkybėmis.

20. Kongnicijų ir emocijų vaidmuo pasireiškiant agresijai • L. Berkowitzius (1983) teigia, kad pokyčio emocijos tik netiesiogiai paveikia agresyvų elgesį. Pyktis kyla tuo pačiu metu kaip agresija, nes jis gali palengvinti agresijos raišką padidindamas tikimybę, kad individas paskatas interpretuos kaip agresyvias užuominas. • Individo atribucijos ir kognicijos gali paveikti emocijas ir sustiprinti nemalonų patyrimą. • Pavyzdžiui, manymas, kad kažkas sąmoningai sutrukdė siekti tikslo, gali būti nemalonus todėl, kad sukelia frustraciją, ir todėl, kad kitas asmuo elgiasi individo atžvilgiu nedraugiškai arba priešiškai.

21. Kongnicijų ir emocijų vaidmuo pasireiškiant agresijai • Kognityvinės asociacijos gali paveikti ir priešiškumo laipsnį, kuris pasireikš kitų nekaltų žmonių atžvilgiu. • Pavyzdžiui: jeigu pagyvenę asmenys dažnai susiejami su nemaloniais įvykiais, individas gali suvokti vyresnio amžiaus žmogų kaip nemalonų, antipatišką ir dėl to gali imti elgtis priešiškai jo atžvilgiu kilus agresyviai paskatai. • Perkėlimo procesas nepriklauso nuo katarsio, jis pagrįstas agresyvumu, kurį sužadina nemaloni patirtis, ir tuo, kokios su ankstesne patirtimi susijusios asociacijos būdingos individui. • Dėl asociacijų patiriama frustracija gali nulemti išankstinį nepalankų nusistatymą ir pasireikšti žiaurumo veiksniais žmonių atžvilgiu dėl jų rasės, etninės grupės ar religijos.

22. NAUDOTA LITERATŪRA: • Žukauskienė R. ,, Kriminalinio elgesio psichologija” 2006.