1529 m. Lietuvos Statuto teisės šaltiniai, parengimas ir priėmimas

1. 1529 m. Lietuvos Statuto teisės šaltiniai, parengimas ir priėmimas

2. I – asis Lietuvos Statutas (1529)

3. Teisės kodifikacijos poreikis: • Privilegijuotožemvaldžių luomo siekis įtvirtinti savo privilegijas valstybės įstatymų sąvade • Šalia papročių teisės atsirado ir kartu galiojo rašytinė teisė • Greta valstybės privilegijų galiojo sričių privilegijos • Teismams ir administracijos įstaigoms iškildavo vis daugiau praktinio darbo sunkumų • Valstybės tarptautinė padėtis (Rusija, Lenkija) • Siekis sustiprinti LDK politinį valstybinį identitetą

4. LDK teisės kodifikavimo istorinės sąlygos ir priežastys: • Goštautų, Radvilų ir kitos ponų giminės, jau XVI a. buvo suinteresuotos juridiškai įteisinti dominuojančią savo padėtį visoje valstybėje. • Taip pat galingi ponai stačiatikiai nenorėjo kęsti jų politinio statuso suvaržymų, todėl jiems taip pat reikėjo naujo teisinio dokumento, kuris bent formaliai sulygintų stačiatikių ir katalikų teise valstybėje. Tokiu dokumentu ir tapo PLS. • Dvasiniai feodalai tarpusavio santykius reguliavo pagal kanonų teisės normas. Tačiau savo latifundijų nuosavybės teises bei savo statuso prioritetą LDK visuomenėje siekė įteisinti visos valstybės įstatymų sąvade. • Privilegijos negalėjo pakankamai visapusiškai užfiksuoti tos aukštos visuomeninės padėties, kurią buvo pasiekęs feodalų elitas. Tik valstybės įstatymų sąvadas turėjo galią visiškai ir ilgam įteisinti visas ponijos teises bei privilegijas, sulyginti įvairių feodalų grupių, pirmiausia – katalikų ir stačiatikių, dvasininkų ir pasauliečių – teises.

5. I- ojo Lietuvos Statuto teisės šaltiniai: • Paprotinė teisė (lietuvių ir kitų tautų) • Teismų praktika • Didžiųjų kunigaikščių privilegijos • Ponų tarybos nuostatai • Europos feodalinių valstybių teisynai (ypač Lenkijos) • Romėnų teisė (paveikusi Statutą per kanonų teisę)

6. 1522 m. Gardino Seime, valdžia, į prašymą parengti ir priimti Lietuvos Statutą reagavavo labai greitai. Kodėl? • Ištisą dešimtmetį nuolat iškylantis Statuto priėmimo klausimas • Sutapo LDK feodalų ir karališkosios šeimos interesai

7. Žygimanto Senojo 1522 m. Statuto patvirtinimo privilegija: • Statutas sudarytas dėl to, kad ligi tol nebuvo rašytinių įstatymų sąvado, ir dėl to teisiant bei vykdant teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis tik sąžine ir protu, o dėl to nuolat kildavę skundų, kurių sprendimas apsunkindavęs patį didįjį kunigaikštį • Statutas duodamas kaip atsidėkojimas už jo sūnaus Žygimanto Augusto būsimą išrinkimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantas Augustas

8. I–ojo Lietuvos Statuto autoriai: • Jonas Radvila • Mikalojus Radvila Jaunesnysis • Albertas Goštautas

9. Albertas Goštautas LDK kanclerisir Vilniaus vaivada ( 1522 – 1539)

10. Mikalojus Radvila Jaunesnysis LDK kancleris ir Vilniaus vaivada(1510-1522)

11. I – asis Lietuvos Statutas priimtas 1529 m. 1529 09 29 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo įsaku I-asis Lietuvos Statutaspaskelbtas veikiančiu įstatymų sąvadu. Žygimantas Senasis

12. 1 versija: Vilniaus aplinkos spaustuvėse nebuvo LDK kanceliarinės kalbos šrifto ir dėl to statutas nebuvo išspausdintas. 2 versija: kliūtis statuto išspausdinimui – politinės priežastys, t.y. karo su Maskva trukdžiai. Lietuvos Statutas įsigaliojo tik 1529 m. Kodėl? 3 versija: naujasis kancleris (A. Goštautas) užblokavo Statuto pirmosios redakcijos įsigaliojimą.

13. Statuto reikšmė • Pirmasis Statutas yra svarbus ir vertingas tuo, kad jis buvo pirmas bandymas sukodifikuoti Lietuvos teisę, o jį išleidus, teisės kūrybos darbas nebuvo nutrauktas, bet buvo tęsiamas dar keletą dešimtmečių. • Statuto vertę labai gerai pabrėžia tai, kad dauguma tyrinėtojų nori Statuto turinį priskirti kiekvienas savo tautai; • Statutas buvo dėsningas tos epochos ir Lietuvos valstybės bei visuomenės raidos reiškinys. • Didelį pranašumą lyginant su ankstesniais teisynais lėmė ir Renesanso epochos idėjos, suteikusios Pirmajam Statutui daug humanizmo bruožų bei išskirtinį pasaulietiškumą.

14. Lietuvos Statutų šaltiniai, pagrindiniai bruožai, principai ir raida

15. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 ) Paskirtis: sudarytas tam, kad visoje Lietuvoje vienodai galėtų būti vykdomas teisingumas. Unikalumas: tai pagrindinių LDK įstatymų sąvadas ir kartu savotiška žemvaldžių luomo konstitucija. Aplinkybės: buvo kodifikuojamas 7 m., sparčiai plintant Lietuvoje humanistinėms Renesanso idėjoms, kurios atsispindėjo ir pačiame Statute. Bruožai: gana didelė kodekso apimtis (13 skyrių, 240 artikulų); palyginti tobulas ir pažangus turinys. Kalba: parašytas senąja slavų kanceliarine kalba, tuo metu vartota valstybės vidaus gyvenime kaip oficialioji kalba.

16. Antrasis Lietuvos Statutas (1566) Aplinkybės: didikų valdymo laikot. perėjimas į bajorų įsigalėjimo ir viešpatavimo laikotarpį  atsirado būtinybė iš naujo peržiūrėti Pirmąjį Lietuvos Statutą ir jį keisti. Kalba: senoji slavų kanceliarinė Sandara: 14 skyrių, 386 artikulai Raida: galima išskirti 6 esminius žingsnius iki šio Statuto įsigaliojimo: 1. Lietuvos Brastos seime (1544 m.) Lietuvos didikai ir bajorai pirmą kartą viešai paskelbė prašymą pataisyti turimą Lietuvos Statutą, papildant jį reikalingais naujais paragrafais bei įrašant visas naujas bajorų teises ir laisves, jų privilegijas. Šis seimas priėmė dar 25 nutarimus, kurie galėjo būti panaudoti kaip medžiaga papildyti ar pakeisti Pirmąjį Lietuvos Statutą.

17. Svarbesnieji Brastos seimo nutarimai dėl: • krašto gynimo ir karo prievolės atlikimo • sidabrinės ir muitų • urėdų skyrimo • ribų tarp valstybės ir privatinių dvarų • teismų ir teismų knygų bei baudų • Statuto pakeitimo komisijos sudarymo, kuri būtų išrinkta Seimo didžiojo kunigaikščio siūlymu ir susidėtų iš 5 katalikų ir 5 stačiatikių BET:komisija naujam Statutui parengti nebuvo išrinkta. 2. Vilniaus seime (1547 m.) buvo pakartotinai iškeltas galiojančio Lietuvos Statuto pakeitimo ir papildymo klausimas: Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas sutiko jį pataisyti ir leido tam reikalui Seime išrinkti komisiją, kurios parengtą Statuto pakeitimo projektą priimtų pirmasis tolesnis Seimas.

18. 3. Vilniaus seime (1551 m.) grįžta prie naujo Statuto rengimo klausimo. Žygimantas Augustas, pasitaręs su Ponų taryba, galų gale sudarė minėtą komisiją. Jos ypatumai: • neturėjo visos iniciatyvos ir privalėjo atsižvelgti tiek į seimų nutarimus, tiek ir juose siūlomus įstatymų projektus, kuriuos pateikdavo didikai ir bajorai • komisijos aprobuoti projektai, didžiajam kunigaikščiui sutikus, tapdavo Seimo nutarimais ir buvo įtraukiami į rengiamą Statutą 4.Vilniaus seime (1563 m.) paskelbta privilegija, kuri buvo susieta su Antaruoju Lietuvos Statutu ir prie jo vėliau pridėta bei išliko kartu su jo rankraščiais kaip sudedamoji dalis. Be to, šioje privilegijoje žadama į naująjį Statutą įrašyti naujas bajorų privilegijas ir laisves, visiškai sulyginti krikščionių tikybos išpažintojų teises, nebedarant skirtumo tarp katalikų ir stačiatikių bajorų

19. 5. Bielsko seime (1564 m.) patvirtinti esminiai teismų ir administracinės santvarkos pakeitimai. Skelbiama, kad tolesni Statuto pakeitimai, iš anksto sankcionuoti kunigaikščio, turi būti daromi pačiame Seime. IŠVADA: tokiu būdu Statuto rengimo komisijos darbas buvo užbaigtas. 6. Vilniaus seime (1565 m.) paskelbta privilegija, kurioje numatyta įsteigti bajorų pavietų seimelius, kuriuose susirinkę bajorai privalėjo išrinkti atstovus į Seimą. Ši privilegija taip pat turėjo būti pridėta prie naujojo Statuto. Taip pat atskirais paragrafais į Statutą turėjo būti įrašytos dar ir šios nuostatos: • sudaryti naujus LDK pavietus, įsteigiant juose pavietų teismus ir paskiriant teisėjus • pavietuose įsteigti naują teismo instanciją – pakamarės teismą, jo kompetencijai paskiriant bylas dėl žemės ribų nustatymo. ! 1566 m. faktinis Antrojo Lietuvos Statuto įsigaliojimas

20. Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 ) Aplinkybės: • tebevykstantys LDK vidaus organizacijos pakeitimai tik dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį visuomenėje • turintys savivaldą valstiečiai buvo nepatenkinti Statutu, kardinaliai pakeitusiu jų padėtį visuomenėje • Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senąsias savo žemės privilegijas, reikalavo, kad Statute būtų pakartoti ankstesni išsikovojimai  todėl jau 1566 m. Lietuvos Brastos seime buvo iškeltas Antrojo Lietuvos Statuto pataisymo klausimas Kalba: senoji slavų kanceliarinė Sandara: 14 skyrių, 488 artikulai Raida: čia taip pat galima išskirti kelis Statuto rengimo etapus:

21. 1.Gardino seime (1566 - 1567 m.) buvo nutarta, kad yra privaloma dalyvauti seimeliuose bajorams ir Ponų tarybos nariams, o jų nutarimai yra privalomi visiems pavieto bajorams, iš jų ir seimelyje nedalyvavusiems. 2. Gardino seime (1568 m.) buvo sudaryta speciali Statuto pataisymo komisija, susidėjusi iš Ponų tarybos narių ir seimo atstovų bajorų. BET: ši komisija jai pavesto darbo nespėjo atlikti. 3. Liublino unijos seime (1569 m.) sudaryta nauja Statuto pataisymo komisija, į kurios sudėtį įėjo Vilniaus vyskupas V.Protasevičius, žymus teisininkas A.Rotundas, Žemaitijos kašteljonas M.Šemetas bei daugelio vaivadijų atstovai. Jos tikslas: pataisyti Antrąjį Lietuvos Statutą, vadovaujantis dviejų jo taikymo metų praktika ir paaiškėjusiais netikslumais. Be to, šioje komisijoje nedirbo nė vienas lenkas  tai rodo, kad šiai komisijai buvo svarbu pabrėžti Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę Liublino unijoje, buvo akcentuojama, kad tai tik sąjunga su Lenkija ir kodifikacijos darbas – tik pačių lietuvių reikalas. BET: šios komisijos darbas vyko lėtai, o vėliau nutrūko.

22. 4. Varšuvos seime (1578 m.) priimta daug Statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. 5. Varšuvos seime (1579 - 1580 m.) LDK atstovai pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą bei atitinkamų statuto straipsnių pakeitimus. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įstatyme numatyta tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Rengiant Trečiąjį Lietuvos Statutą prisidėjo ir LDK kanceliarija: Mykalojus Radvila prisidėjo rengiant šį Statutą (iki 1579 m.) Eustachijus Valavičius vadovavo galutinai jį redaguojant (nuo 1579m.) Zigmantas Vaza patvirtino ir leido jį išspausdinti. ! 1588 m.Leonas Sapiega savo lėšomis išleidoTrečiąjį Lietuvos statutą IŠVADA: Lietuvos Statutai buvo pripažinti vieninteliu privilegijuoto luomo santykius reguliuojančiu teisiniu pagrindu.

23. Lietuvos Statutų reikšmės palyginimas

24. Pagrindinės Lietuvos Statutų nuostatos

25. LIETUVOS STATUTŲ STRUKTŪRA

26. Pirmajame LS yra 13 skyrių, kurie suskirstyti į 243 straipsnius

27. Antrajame LS yra 14 skyrių, kurie suskirstyti į 368 straipsnius

28. Trečiajame LS yra 14 skyrių, kurie suskirstyti į 488 straipsnius

29. Justiniano kodekso sistema: • Bažnytinė teisė ( 1-oji knyga ) • Civilinė teisė ( 2-8 knygos ) • Baudžiamoji teisė ( 9-oji knyga ) • Valstybinė teisė ( 10-12 knygos)

30. Pirmojo LS struktūra

31. Įžanga RAŠYTINĘ TEISĘ, DUOTĄ VALSTYBEI - LIETUVOS DIDŽIAJAI, RUSŲ, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠTYSTEI - ŠVIESIAUSIOJO PONO ŽYGIMANTO, DIEVO MALONE LENKIJOS KARALIAUS, LIETUVOS DIDŽIOJO, RUSŲ, PRŪSŲ, ŽEMAIČIŲ, MOZŪRŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠČIO Mes, Žygimantas, Dievo malone Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis, Rusų, Prūsų, Žemaičių, Mozūrų ir kitų kunigaikštis, pakankamai apsvarstę, gera valia ir mūsų valdoviška malone norėdami apdovanoti krikščioniškąja teise, visiems prelatams, kunigaikštaičiams, vėliaviniams ponams, dignitoriams, pakeltiesiems riteriams, šlėktijai ir visai visuomenei bei jų valdiniams ir mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių čiabuviams, kokios bebūtų padėties ir luomo, visas jų teises bei privilegijas — bažnytines, tiek lotynų, tiek ir graikų tikėjimo, taip pat ir pasaulietiškas, kurias iš šviesaus atminimo karalių ir didžiųjų kunigaikščių ir kitados iš mūsų pirmtakų, mūsų tėvo Kazimiero bei mūsų brolio Aleksandro, jiems gyviems esant, bet ko­kiems turtams bei laisvėms, [kurias] "turėjo ir turi', bet kurios suteik-ties, lotynų ar rusų, — apimančias dovanojimus bei laisves, teisingai, pagrįstai, teisėtai išleistas, duotas, suteiktas, kurias norime laikyti taip galiojančiomis, lyg būtų žodis žodin į tuos mūsų raštus įrašytos, kurias mūsų valdovišku žodžiu bei mūsų pačių priesaika, atlikta ties šventa Evangelija, išlaikyti ir saugoti esame pasižadėję, kaip ir įsipa­reigojame bei pasižadame su visais jų nuostatais, papročiais ir straips­niais, mūsų malone, dora ir dosnumu esame nusprendę patvirtinti ir įteisinti, ką ir patvirtiname bei įteisiname, įsakydami jas galioti amži­niems laikams.

32. 1 skyrius „Apie valdovo asmenį“ – valstybinė teisė

33. 1.APIE VALDOVO DIDYBĖS IŠDAVIMĄ, O BŪTENT, JEI KAS Į PRIEŠO ŽEMĘ PABĖGTŲ Kas tiktai iš mūsų valdinių pabėgtų iš mūsų valstybės į mūsų priešų žemę, kiekvienas toks savo garbę praranda, o jo tėvoninis ir ištarnautas, ir pirktas dvaras neatitenka nei vaikams, nei giminėms, o tik valdovui.

34. 2 skyrius „ Apie šalies gynybą“ – karo teisė

35. 11. KAS KARO TARNYBĄ NETINKAMAI EITŲ Jeigu kas iš mūsų valdinių karo metu mūsų ar mūsų etmono būtų pasiųstas į sargybą priešmūsų priešą, ir tas pasiųstasis dėl savo aplaidumo tinkamai jos neitų ir, į kurią vietą pasiųstas, ten nestovėtų, o pasitrauktų šalin arba, nesulaukęs pamainos laiko, išvyktų šalin, ir dėl to nuo mūsų priešo mums arba mūsų kariuomenei būtų žalos tiek žmonėmis, tiek ir karo žirgais, tai kiekvienas toks dvaro ir galvos netenka;kurią gi bausmę pasiliekame sau — mūsų, valdovo, malonei.

36. 3 skyrius „ Apie bajorijos laisvę ir apie Didžiosios Kunigaikštystės išsiplėtimą“ – civilinė ir iš dalies valstybinė teisė

37. 9. PO TĖVO MIRTIES VAIKAI, SŪNŪS IR DUKTERYS, NETURI BŪTI NUŠALINTI NUO TĖVONIJOS Taip pat po tėvų mirties vaikai, sūnūs ir dukterys, neturi būti nušalinti nuo tėvoninių ir senolinių valdų, bet tas valdas, ir su tikrais savo palikuonimis, visomis teisėmis turės, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštaičiai bei vėliaviniai ponai, šlėktos ir miestiečiai gauna bei savo gerovei naudoja.

38. 4 skyrius „ Apie moteris ir merginų ištekinimą“ – santuokos ir šeimos teisė

39. 7. APIE MERGINŲ IŠTEKINIMĄ UŽ VYRO, IR ESANT GYVAM TĖVUI, IR PO TĖVO MIRTIES Taip pat nustatome, kad jei kuris tėvas arba motina numirs, o savo dukterį, patys dar gyvi būdami, už vyro išleis, o kitas po savęs paliks, kiek būtų pirmajai dukteriai davę išrangos, turi tiek pat ir kitoms dukroms duoti. O nors ir neišleistų dukters, patys dar būdami gyvi, bet tik išrangą užrašytų, tai turi būti taip išleistos, kaip tėvas ar motina užrašė. O jeigu išrangos neduotų, taip pat nei mirdami neužrašytų, tai teisėjai turi dėl to visą dvarą pinigų suma įkainoti ir kiek bus verta ketvirtoji dalis, nors daug sūnų, o duktė viena, tuomet turi tiek išrangos jai duoti, kiek verta ketvirtoji dalis. Taip pat, nors vienas sūnus ir daug seserų, tai irgi turi visoms seserims ketvirtąją vertės dalį išdalinti ir kiekvienai vienodą išrangą iš tos ketvirtosios dalies turi duoti.

40. 5 skyrius „ Apie globėjus“ – globos bei rūpybos teisė

41. 1. GLOBĖJAS GALI VAIKŲ SKRIAUDAS TEISME IŠIEŠKOTI, BET NEGALI PRARASTI Jeigu našlaičiams ir nesuėjusiems į metus vaikams dėl ko nors pasidarytų skriauda, tuomet dvaro globėjas turi teisę per teismą to ieškoti, bet negali nieko vaikams prarasti, nes jeigu jis ką prarastų, tai vaikai, kai sulauks pilnametystės, gali ieškotis pagal tai, kaip ankstesniame straipsnyje parašyta. Taip pat jie galės, kai išaugs iki pilnametystės, visokių skriaudų, kurių globėjas per teismą niekuo nesutrukdytų, savo urėdo akivaizdoje ieškoti, kad tik, suaugę, žemės senaties nepraleistų.

42. 6 skyrius „Apie teisėjus “ – teisėtvarkos ir proceso teisė

43. 7. APIE TEISPINIGIŲ ĖMIMĄ Nustatome, kad vaivada ir seniūnas, ir mūsų urėdininkai neturi imti teispinigių už jokius dalykus, tik nuo priteisinio dešimtą grašį, o nuo dvaro, kiek jis kainuos pagal jo vertę, o nuo žemės rublį -grašių, o nuo žmogaus kapą grašių, o nuo palivarko keturis grašius.

44. 7 skyrius „ Apie smurtą šalyje ir apie sumušimą, ir apie šlėktų nužudymus“ – baudžiamoji teisė, taikyta žemvaldžių luomui

45. 5. KAS UŽPULTŲ KIENO DVARĄ IR VALDINIUS, O TAS, SAVO GINDAMAS, JĮ UŽMUŠTŲ Taip pat nustatome: jeigu kas gintų savo dvarą arba savo valdinius, smurtaujant užmuštų šlėktą, galvapinigių už jį neturi mokėti, tačiau dėl to turi būti pagrįstas įrodymas, kad jį savo žemėje užmušė, ir šitai turi įrodyti savo asmenine priesaika ir savo aplinkiniais kaimynais.

46. 8 skyrius „ Apie žemės bylas, apie ribas ir apie ežias, apie kuopas“ – žemės teisė

47. 2. ŽEMĖS SENATIMI PIRMESNIS BUS SAVO LAIKYMĄ ĮRODINĖTI Taip pat nustatome, kad kiekvienas, laikąs savo prigimtine ar įgytąja teise, ar taip pat žemės senatimi, bus pirmesnis savo laikymą deramais įrodymais įrodinėti, tai yra, dorais žmonėmis, šlėktomis, arba raštais, arba kitais tinkamiausiais žmonėmis, artimais kaimynais. Kieno liudytojai tinkamesni bus, tie turi liudyti be jų asmeninių priesaikų pagal senąjį žemės paprotį, pagal kurių parodymus įrodinėjančioji šalis turi savo bylą laimėti; ir vis tiek kita šalis, jeigu panorės, turi per teismą ieškoti.

48. 9 skyrius „ Apie kitus turtinius ginčus“ – miškų bei medžioklės teisė

49. 1. KAS SMURTU KIENO GAUDYMVIETĖSE MEDŽIOTŲ Taip pat nustatome: jeigu kas smurtu kieno gaudymvietėse medžiotų, tai tani, kieno girioje būtų medžiojęs, turi smurtinę sumokėti dvylika rublių grašių, ir mums, valdovui, kartotinę turi sumokėti pagal kainą, kuri žemiau parašyta, kokius žvėris būtų sumedžiojęs. Ir jeigu kas šaulius į svetimą žemę, į girią nusiųstų arba pats vogčiomis žvėrį užmuštų, tai, jeigu bus prieš jį pagrįstu įrodymu įrodyta, kiek žvėrių užmušta, toks turės žvėris apmokėti pagal žemiau užrašytą kainą. O jeigu šaulį prie žvėries, girioje užmušto, pagautų, tai turi būti nuvestas pas urėdą ir urėdo turi būti nuteistas mirti kaip kiti vagys, Ir taip pat kas žvėrį vytųsi savo žemėje, o tas žvėris į svetimą žemę bėgtų, tai turi tas savo žvėrį ir per svetimą žemę vytis ir savo žvėrį gali svetimoje žemėje užmušti. O jeigu kas žvėrį pašautų savo žemėje ir tas žvėris į svetimą žemę pabėgtų, tai paskui savo pašautąjį žvėrį turi į svetimą žemę

50. 10 skyrius „ Apie praskolintus ir įkeistus dvarus“ – įkaito ir civilinė teisė