Download
1 / 15
E N D
Miško gaisras - nekontroliuojamas degių medžiagų degimas mišku apaugusiuose ir neapaugusiuose miško plotuose. Skirstomi į antžeminius, kai dega miško paklotė, traktas, viršūninius, kai dega ir medžių lajos, bei požeminius, kai dega durpingas dirvožemio sluoksnis. Kyla dėl žaibo išlydžio, neatsargios žmogaus veiklos (pernykštės žolės, laužų deginimo, nuorūkų, šiukšlių, kibirkščių vykdant miškotvarkos darbus).
Lietuvoje miško gaisrai daugiausia kyla vėlyvą pavasarį ir vasarą, dažniausiai spygliuočių jaunuolynuose. Sausringu laikotarpiu hidrometeorologijos tarnybos skelbia gaisringumo prognozes. Esant aukščiausiai gaisringumo kategorijai uždraudžiamas lankymasis miškuose, iš stebėjimo bokštų stebimi miškai. Kaip profilaktinės priemonės įrengiami priešgaisriniai barjerai, mineralizuotos juostos, išvalomos priešgaisrinės kvartalinės linijos, tiesiami priešgaisriniai keliai, valomi privažiavimai prie vandens telkinių.Miško gaisras sukelia miško želdinių žūtį. Buvusioje gaisravietėje pirmiausia suveši pionieriniai augalai- įvairūs krūmokšniai, piktžolės, vėliau pradeda augti smulkūs medžiai.
Dėl neatsargios žmonių veiklos, visose šalyse, kyla apie 97% miško gaisrų. Lietuvos Respublikoje virš 40% miško gaisrų kyla nuo numestos nuorūkos, neužgesinto degtuko, daugiau nei 25% nuo pavasarinio pernykštės žolės deginimo. Tuo tarpu žaibai sukelia vos 1% miško gaisrų. Tam, kad užsiliepsnotų smulkios degiosios medžiagos pakanka vos 200-250C temperatūros. Degtuko liepsnos temperatūra siekia 750-850C, smilkstančios nuorūkos 700-800C. Taigi, apie miško gaisrų kilimo pavojų būtina nuolat kalbėti ir neabejoju, kad raginimas saugoti gamtą ir mišką, kaip neatsiejamą gamtos elementą, ras vis platesnį atgarsį mūsų visuomenėje. Juk tai visų mūsų turtas, kuriuo galime džiaugtis ir gėrėtis be jokio mokesčio. Čia mes pasiilsime po nelengvos darbo savaitės, užmirštame rūpesčius, apsirūpiname miško gėrybėmis. Turbūt neatsiras nei vieno, kuris pasakytų, jog miškas nereikalingas, todėl privalome jį mylėti ir saugoti.
Mielieji, prisiminkite, jog miškas lietuviui nuo seno yra tarsi šventa vieta, nes ten buvo pirmieji mūsų aukurai, miškas mus ne tik maitino, rengė, buvo pragyvenimo šaltinis, bet ir gydė bei slėpė ir gelbėjo nuo pavojų. Mūsų literatūroje jis visada buvo sudvasinamas, tai buvo šventa vieta, kuriame gyveno mūsų laumės, kuriame lietuviai ieškojo paguodos ir sveikatos... Tai ne vien materialinis – tai ir dvasinis mūsų turtas. Tad saugokime tą turtą, kadneatrodytų taip:
