Politinių ir teisinių teorijų istorija

1. Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

2. IX. XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės Vokietijos filosofų politinė ir teisinė doktrina IX. 1. Imanuelio Kanto (1724-1804 m.) politinė ir teisinė teorija. Moralės ir teisės santykis. Teisės samprata. Mokymas apie valstybę ir valdymo formų klasifikacija. Teisinės valstybės teoriniai pagrindai. Amžinosios taikos projektas.

3. Svarbiausieji darbai Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu (1784) (liet. InImmanuelKant. Politiniai traktatai. Vilnius: Aidai, 1996). Į amžinąją taiką (1795) (liet. InImmanuelKant. Politiniai traktatai. Vilnius: Aidai, 1996). Metafiziniai teisės mokslo pagrindai(1797).

4. Moralės imperatyvas Aš visada privalau elgtis tik taip, kad galėčiau taip pat norėti, kad mano maksima taptų visuotiniu dėsniu. Kategorinio imperatyvo ribotumas: Gyventi absoliučiai pagal imperatyvo reikalavimus galėtų nebent šventasis; Prigimtinis polinkis ieškoti laimės ir malonumų veikia protą, drumsčia valią ir trukdo gyventi pagal imperatyvo reikalavimus.

5. Politinė problema „Didžiausia žmonių giminės problema, kurią spręsti juos verčia gamta, yra pilietinės, visuotinės teisinės visuomenės pasiekimas. (...) Didžiausiu gamtos uždaviniu žmonių giminei laikytina visuomenė, kurioje laisvė, valdant išoriniams įstatymams, būtų kiek įmanoma artimiau susieta su neįveikiama prievarta, t.y. toks uždavinys turėtų būti tobulai teisinga pilietinė santvarka. Pereiti į šią prievartos būklę žmones, paprastai linkusius į nevaržomą laisvę, verčia neganda; ir didžiausia jų – ta, kurion vienas kitą įstumia žmonės, dėl polinkio mėgautis laukine laisve negalintys ilgą laiką išbūti vienas šalia kito.“

6. Politinės problemos sprendimo būdas „Žmogus yra gyvūnas, kuriam, jeigu jis gyvena tarp kitų savo giminės narių, reikalingas šeimininkas. Juk jis, be abejonės, piktnaudžiauja savo laisve kitų, į jį panašių būtybių atžvilgiu; ir nors kaip protinga būtybė jis nori įstatymo, kuris apribotų visų laisvę, vis dėlto jo paties egoistinis gyvūniškas polinkis gundo jį laikyti save išimtimi visur, kur įmanoma. Vadinasi, jam reikia šeimininko, kuris palaužtų jo paties valią ir priverstų jį paklusti visuotinai galiojančiai valiai, kurios sąlygomis kiekvienas gali būti laisvas. Bet kur gi jis gali rasti tokį šeimininką?“

7. Teisės reikalavimas Elkis taip, kad tavo laisvė būtų suderinta su kiekvieno laisve pagal visuotinį įstatymą. Teisės esmė: Reguliuoja tik išorinį elgesį; Nekreipiamas dėmesys į tikslus, motyvus ir pan.; Teisė ne įtikinėja, o priverčia. Aš galiu priversti atlikti vieną ar kitą veiksmą, kuris yra priemonė tam tikram tikslui pasiekti, tačiau negaliu būti kitų priverstas turėti vienokį ar kitokį tikslą.

8. Valstybės samprata Valstybė steigiama visuomenės sutartimi atsisakant netvarkingos laukinės laisvės tam, kad būtų įgyta tikroji laisvė valstybėje. Valstybė yra teise grindžiama žmonių sąjunga. Suverenitetas priklauso tautai. Valstybės valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė. Valstybės valdžiai priešintis neleidžiama, permainos turi būti daromos reformų keliu.

9. Piliečio statuso elementai Iš tautos suvereniteto kyla šie piliečio bruožai: Teisinė laisvė. Teisinė lygybė. Pilietinis savarankiškumas. Pilietis teisės srityje nereikalingas atstovavimo.

10. Valdymo formos Kiekis asmenų, turinčių valdžią (forma imperii): Autokratija; Aristokratija; Demokratija. Ar įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios atskirtos (forma regiminis): Respublika; Despotija.

11. Amžinosios taikos projektas Jokia sutartis nebus taikos sutartimi, jeigu ji sudaryta su slaptomis išlygomis būsimajam karui; Jokia savarankiška valstybė neturi būti įgyta kitos valstybės nei paveldint, nei maininkaujantar gaunant dovanų; Reguliariosios kariuomenės turi ilgainiui išnykti; Valstybės skolos neturi būti naudojamos tvarkyti užsienio reikalus; Jokia valstybė neturi jėga kištis į kitos valstybės santvarką ir valdymą; Jokia valstybė, kariaudama su kita, neturi imtis tokių priešiškų veiksmų, dėl kurių, sudarius taiką, taptų neįmanomas abipusis pasitikėjimas.

12. IX. XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės Vokietijos filosofų politinė ir teisinė doktrina IX. 2. Georgo Friedricho Hegelio (1770-1831 m.) politinės ir teisinės idėjos. Abstrakti teisė, moralė, dorovė. Tarpasmeninės individų sąjungos: šeima, pilietinė visuomenė, valstybė. Valstybės sąrangos problematika. Tarptautinės teisės koncepcija.

13. Svarbiausieji darbai Vokietijos konstitucija (1800-1802) Dvasios fenomenologija (1807) (liet. GeorgWilhelmFriedrichHegel. Dvasios fenomenologija. Vilnius: Pradai, 1997). Teisės filosofijos apmatai (1820) (liet. GeorgWilhelmFriedrichHegel. Teisės filosofijos apmatai. Vilnius: Mintis, 2000). Filosofijos istorija (liet. GeorgWilhelmFriedrichHegel. Filosofijos istorijos paskaitos. 3 tomai. Vilnius: Alma littera, 1999-2001).

14. Hegelio dialektika Valstybės ir teisės idėja apima: • Subjektyvią dvasią (tai – individuali sąmonė); • Objektyvią dvasią (visuomenės sukurti institutai); • Absoliučią dvasią (išoriniame pasaulyje realizuota laisvė kaip absoliuto valia). Subjektyvi dvasia (tezė) – objektyvi dvasia (antitezė) – absoliuti dvasia (sintezė).

15. Laisvos valios ir teisės pasireiškimas Laisva valia ir teisė pasireiškia objektyvioje dvasioje kaip: Abstrakčioji teisė, Moralumas, Dorovė.

16. Abstrakčioji teisė „Savyje esanti, arba abstrakti, valia yra asmuo. (...) Asmenybėje apskritai glūdi teisnumas ir ji sudaro abstrakčiosios, todėl formaliosios, teisės sąvoką bei patį abstraktų pagrindą. Todėl teisės principas yra toks: būk asmuo ir gerbk kitus asmenis.“ Abstrakčioji teisė pasireiškia kaip: Nuosavybė, Sutartis, Neteisė.

17. Moralumas (I) „Nusikaltimas ir keršijantis teisingumas yra būtent ta valios vystymosi forma, kurioje ji pasiekė skirtumą tarp visuotinės savyje ir atskiros sau valios, kuri skiriasi nuo anos esančios, be to, kad savyje esanti valia dėl šio priešingumo grįžo į save ir tapo pati sau esančia bei tikra. (...) Dabar idėjoje yra egzistencijos pusė arba realus jos momentas, valios subjektyvumas“.

18. Moralumas (II) Moralumas pasireiškia kaip: Sumanymas ir kaltė; Ketinimas ir gerovė; Gėris ir sąžinė.

19. Dorovė „Subjektyvaus ir objektyvaus savyje bei esančio sau gėrio vienybė dorovė, ir joje sutaikinimas įvyksta jos dėka. (...) Dorovė yra laisvės sąvoka, tapusi estinčiu pasauliu ir savimonės prigimtimi.“ Dorovė pasireiškia kaip: Santuoka; Pilietinė visuomenė; Valstybė.

20. Pilietinė visuomenė (I) „Pilietinė visuomenė yra diferencija, iškylanti tarp šeimos ir valstybės (...). Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau – tikslas, visa ktia jam yra niekas. Be santykio su kitais jis negali visiškai pasiekti savo tikslų; todėl šie kiti yra priemonės ypatingam tikslui. Bet ypatingas tikslas, santykiuodamas su kitais, suteikia sau ypatingybės formą ir pasitenkina pats, kartu patenkindamas kitų gerovę.“

21. Pilietinė visuomenė (II) Pilietinė visuomenė apima: Poreikių sistema; Teisingumo vykdymas; Policija ir korporacija.

22. Valstybė (I) „Valstybė kaip substancionalios valios, kurią ji turi į savo visuotinumą iškeltoje ypatingoje savimonėje, tikrovė yra protingumas savyje ir sau. Ši substancionali vienybė yra absoliutus, tvarus savitikslis, kuriame laisvė pasiekia savo aukščiausią teisę, ir šis galutinis tikslas yra aukščiausia teisė pavieniams žmonėms, kurių svarbiausia pareiga – būti valstybės nariais. (...) Kadangi ji yra objektyvi dvasia, pačiam individui būdingas objektyvumas, tiesa ir dorovė tiek, kiek jis yra valstybės narys. Sąjunga pati yra tikrasis turinys ir tikslas, ir individų paskirtis gyventi visuotinį gyvenimą (...)“.

23. Valstybė (II) Valstybė pasireiškia kaip: Valstybės vidaus teisė (santvarka); Išorinė valstybės teisė; Pasaulinė istorija.

24. Valstybės vidaus teisė Politinė valstybė išsiskaido į: Visuotinybę apibrėžiančią ir nustatančią valdžią, įstatymų leidybos valdžią; Ypatingų sferų ir konkrečių atvejų priskyrimą visuotinybei – vyriausybinę valdžią; Subjektyvumo kaip galutinio valios sprendimo valdžią, valdovo valdžią, kurioje skirtingos valdžios sujungtos į individualią vienybę. Valstybės vystymasis į konstitucinę monarchiją naujojo pasaulio (...) darbas.

25. Išorinė valstybės teisė „Išorinė valstybės teisė remiasi savarankiškų valstybių santykiu; (...) taigi valstybė kitų atžvilgiu turi suverenų savarankiškumą. Būti tokiai dėl kitos, t.y. būti jos pripažintai, yra pirmoji absoliuti teisė. Tarptautinė teisės, kaip visuotinės, kuri savyje ir sau turi būti svarbi valstybių santykiams, principas, (...) yra tas, kad turi būti laikomasi tarptautinių sutarčių.“

26. Pasaulinė istorija „Tautai, kuriai toks momentas būdingas kaip prigimtinis principas, pavesta jį įvykdyti besivystančios pasaulinės dvasios savimonės plėtroje. Ši tauta – viešpataujanti istorijoje, šiai epochai - ir pasaulinėje istorijoje ji gali tik vieną kartą būti epocha“. Rytų karalystė Graikų karalystė Romos karalystė Germanų karalystė

27. IX. XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės Vokietijos filosofų politinė ir teisinė doktrina IX. 3. Istorinės teisės mokyklos doktrina: Gustavas Hugo (1764-1844 m.), Friedrichas Karlas vonSavinji (1779-1861 m.), GeorgasPuchta (1798-1846 m.). Prigimtinės teisės kritika. Teisės kilmė. Teisės kodifikavimo problematika.

28. G. Hugo, F. Savinji, G. Puchta

29. G. Hugo: Visuomenės sutarties kritika Tokios sutartys niekada nebuvo sudarytos. Valstybės atsiranda dėl kitų priežasčių. Visuomenės sutartis praktiškai neįmanoma – milijonai nepažįstamų žmonių negali susitarti amžinai paklusti valstybės valdžiai ir institucijoms. Visuomenės sutartis – ydinga koncepcija, nes nei viena ja grindžiama valdžia nebus pakankamai tvirta. Valstybės valdžia yra absoliuti, „kurios atžvilgiu niekas negali turėti teisinių pretenzijų“. Valdžia ir teisė formavosi skirtingu keliu. Tiek valdžia, tiek ir teisė nekyla ir neatitinka aukščiausiojo proto, o pripažįstamos tik laikinai. Teisė atsiranda dėl praktinių priežasčių – būtinybės spręsti ginčus.

30. G. Hugo: Teisės doktrina Teisė kuriama ne įsakymaisar sutartimis, o formuojasi stichiškai ir pamažu, kaip ir žaidimo taisyklės, kalba. Teisė yra dvejopa – paprotinė teisė ir įstatymų leidėjo kuriama pozityvioji teisė. Papročių pranašumas tas, kad jie yra visuomenei žinomi, apibrėžti ir pripažinti. Pozityvioji teisė nėra tobula, besikeičianti, o jos vertingumas pasireiškia tuo, kad ji užtikrina tvarką visuomenėje.

31. F. Savinji: Teisės doktrina Teisė kyla iš tautos dvasios ir kartu su ja kinta. Tauta yra suprantama ne tik kaip dabarties karta, bet ir kaip ankstesnės kartos, palikusios savo papročius, kurie jungia įvairias tautos kartas. Teisė, kaip ir kalba, plėtojasi ir tobulėja priklausomai nuo būtinumo. Pozityvieji įstatymai bejėgiai kovoti su visuomenės gyvenimo ydomis. Geriausiu atveju jie tegali padėti sutvarkyti paprotinę teisę, kuri formuojasi istoriškai dėl tautos dvasios viduje vykstančių nepaaiškinamų pokyčių. Kodifikacijos kritika: vokiečiai „dar neišaugo iki įstatymų sąvado“.

32. F. Savinji: Tautos dvasia ir jo raidos etapai • Vaikystė,kai teisė tik formuojasi, o pagrindinis žmonių santykių reguliatorius – paprotys. • Jaunystė,kai atsiranda teisininkai, kurie, vienok, dar nesuformavę profesinės (korporacinės) teisinės sąmonės. • Branda,teisė tampa sudėtinga, o profesinė kvalifikacija – būtina. Susiformuoja teisės mokslas , teisininkai tampa uždara grupe. Teisėkūra aktyvi, o teisė tampa labiau dirbtina. • Senatvė,kai teisėje dominuoja įstatymas, o tautos kūrybinės galios gęsta. Teisė gyvuoja senųjų taisyklių pavidalu, kol tautos dvasiai mirus atsiranda nauja tauta ir nauja teisė.

33. G. Puchta: Teisės doktrina • Nematomi teisės šaltiniai – Dievas ir tautos dvasia. • Išoriniai teisės šaltiniai: • Papročiai; • Įstatymai; • Teisės mokslas. • Teisė kaip gyvas organizmas prisitaiko prie kintančios aplinkos. • Teisė patikima tuomet, kai ji patikrinta patirtimi: „Teisė turi savo istoriją“.