Gerovės ekonomikos transformacijos. Teisingumo (“justice”) ekonomika. Amartya K. Sen’as

1. Gerovės ekonomikos transformacijos.Teisingumo (“justice”) ekonomika. Amartya K. Sen’as Doc. A. Maldeikienė 2010/2011 m.m

2. Utilitarizmas kaip vyraujančios gerovės ekonomikos sampratos filosofinis pamatas Utilitarizmas – etinė nuostata, kad veiksmo moralinė vertė priklauso išimtinai tik nuo to veiksmo bendro naudingumo visai žmonijai. Pati naudingumo sąvoka skirtingų mąstytojų apibūdinama kaip laimė, malonumas (tada neigiama nauda — kančia, skausmas) arba prioritetų (preferencijų) patenkinimas. Utilitarizmą apibūdina frazė „daugiausiai gėrio didžiausiam žmonių kiekiui”. Veiksmai utilitarizme vertinami tik pagal jų pasekmes, todėl tai yra platesnės filosofinės pozicijos pasekmizmo (consequentialism) forma. Kaip ir bet kuri etikos teorija, utilitarizmas smarkiai priklauso nuo juo besivadovaujančio žmogaus išminties, patirties bei kitų pažiūrų.

3. Jeremy Bentham’as(1748 – 1832) Utilitarizmo kaip specifinės filosofinės mokyklos atsiradimas siejamas su britų filosofu Jeremy Bentham’u. Pasak jo, skausmas ir malonumas yra vienintelės gamtos žmonijai duotos vidinės vertybės, taigi, gėris yra viskas, kas atneša daugiausiai laimės didžiausiam kiekiui žmonių.

4. John’as Stuart’as Mill’is(1806 -1873) Garsus Benthamo pasekėjas, kuris aiškiai atskyrė laimę nuo malonumo ir parodė, kad gėris ne visada yra tai, ko žmogus nori. Pavyzdžiui, galima norėti primušti vaiką ir tai net gali būti malonu, bet laimė ateina vadovaujantis dorybėmis, o ne savo norais. Garsus dėl savo samprotavimų, kad kultūriniai, intelektualiniai ir dvasiniai malonumai yra vertingesni nei fiziniai, nes abi malonumų rūšis patyrę žmonės teiktų pirmenybę intelektualiniams. Viena dažniausiai cituojamų jo minčių — „geriau būti nelaimingu žmogumi negu laiminga kiaule. Geriau būti nepatenkintu Sokratu, negu patenkintu kvailiu. Ir jei kvailys arba kiaulė turi kitokią nuomonę, taip yra todėl, kad jie žino tik savo klausimo pusę“.

5. Gerovė neoklasikinėje tradicijoje Vyraujančioje ekonomikos teorijoje gerovė (gerbūvis — well-being) tapatinama tik su tam tikru būdu apibrėžiama gerove (welfare). Čia gerovė sutapatinama su “racionalių” norų patenkinamu. “Racionalus noras" yra noras, kuris atitinka sąlygą, kad veikėjas, nuspręsdamas jį patenkinti, atsižvelgia į jam prieinamą informaciją apie to noro patenkinimo pasekmes. Tokia gerovės samprata yra: • radikaliai subjektyvistinė; • formali (norų turinys niekaip neapibrėžiamas) • liberali (veikėjas turi teisę patenkinti bet kokį savo norą, jeigu tai nedaro žalos kitų veikėjų privačių norų patenkinimui).

6. Gerovės ekonomikos prielaidos Gerovės ekonomikos atstovai priima prielaidą, kad visuomenės gerovę didina ne bet kokių, bet būtent “racionalių" norų patenkinimas. Praktiniams tikslams patenkinamu gerovės (ir gerbūvio) matu priimamas BVP arba vidutinės pajamos vienam gyventojui: kuo labiau išvystyta gamyba, tuo daugiau savo norų gali patenkinti visuomenės nariai (kokie tie norai bebūtų).

7. Subjektyvi gerovės dinamika Ekonominė pažanga, matuojama BVP vienam gyventojui augimu, koreliuoja su visuomenės subjektyviu gerbūviu, matuojamu patenkintų savo gyvenimu ("laimingų") žmonių procentu: pasiekus tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį, tokio pat didumo žingsniai dar didesnės materialinių išteklių gausos link palydi vis menkesni ir menkesni laimingų žmonių pagausėjimai. Ši nelinijinė objektyvių ir subjektyvių visuomenės gerovės momentų dinamiką aiškintina vertybių kaita: skurdžiose visuomenėse dominuoja žmonės su "materialistinėmis" vertybėmis (fiziologiniai ir saugumo poreikiai). Kai tokie poreikiai patenkinami, daugėja postmaterialistų, kurie labiausiai vertina savirealizaciją ir saviraišką.

8. Arrow negalimumo teorema Kenneth Arrow įrodė, kad iš individualių pirmenybinių pasirinkimų išvesti visuotinius matematiškai neįmanoma: nė viena funkcija, kuri generuoja tranzityvią visuomenės gerovės tvarką, tuo pat metu negali tenkinti viso pagrįstų ir trokštamų savybių rinkinio, nebent būtume pasiruošę vienam individui, diktatoriui, leisti priimti bent jau keletą visuomenės pasirinkimų.

9. Gerovės koncepcijų iššūkiai Gerovės ekonomikos rėmuose susiformavusias gerovės sampratas jungia mintis, kad vertinant žmogaus gerovę išeities tašku turi būti ne subjektyvūs, nepastovūs, kartais "patologiški" individų norai, bet objektyvūs žmogaus prigimties (socialinės gerovės atveju matyt "visuomenės") poreikiai, kuriuos galima identifikuoti empirinio tyrimo arba racionalios etinės diskusijos priemonėmis. Vis dėlto net žmogaus fiziologiniai poreikiai įvairiose kultūrose tenkinami skirtingai. Bandymai sukonkretinti tų poreikių turinį atskleidžia atskiras specifines "gero gyvenimo" vizijas arba etines doktrinas apie tai, ko turėtų norėti ir siekti žmonės. Tai potencialiai teisina paternalizmą - valstybės kišimąsi į suaugusių žmonių gyvenimą, apribojantį jų pasirinkimo laisvę vardan "tikrųjų" tų žmonių norų ar interesų, kurių jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesupranta.

10. Gerovės ekonomikos kritika (1) • Gerovės negalima tapatinti su norų patenkinimu, nes norai — gamybos ir reklamos produktai. Augančių vartotojų norų tenkinimas nedidina visuomenės gyvenimo kokybės, nes: • gamybos plėtimas gilina ekologines problemas; • radikaliai individualistinis piniginės naudos, būtinos vartotojiškų norų tenkinimui, siekis “įprekina” žmogiškuosius santykius.. Taigi, gamintojų, reklamos ir popkultūros palaikoma ir skatinama norų plėtra viršija jiems patenkinti reikalingų išteklių didėjimą ir ekonominė pažanga nedidina pasitenkinimo gyvenimu.

11. Gerovės ekonomikos kritika (2) • Subjektyvios atskirų individų naudos, kurios gerovės ekonomikoje pasirodo kaip jų norų patenkinimo kiekybinis matas, nepalyginamos. Taigi, mąstant gerovės ekonomikos rėmuose vienintelę teoriškai nepriekaištingą socialinės gerovės sampratą išreiškia minimalistinė Pareto optimumo sąlyga. Tačiau pastaroji neleidžia įvertinti, kaip socialinę gerovę paveikia tokie pertvarkymai, kuriais vienų subjektų gerovė padidinama kitų subjektų gerovės sąskaita. Būtent todėl: • libertarai atmeta pačią socialinės gerovės sąvoką; • oponentai pasigenda konkrečios gerovės politikos teorinių pagrindų. Gerovės ekonomikos logikai neprieštarautų paradoksali idėja, kad individualų gerovę galima didinti, kai prisitaikant prie mažėjančių išteklių mažėja ir subjekto norai.

12. Gerovės ekonomikos alternatyvos Gerovės ekonomikos kritika pastaruoju metu pagimdė eilę socialinės ir individualios gerovės koncepcijų, kurios išreiškia tam tikras etines individo ar visuomenės "gero gyvenimo" sampratas. Tokių koncepcijų pagrindu formuojami įvairūs indeksai, kuriais siekiama išmatuoti visuomenės gyvenimo kokybę ir jos pažangą. Jungtinių Tautų Organizacijos naudojamas "žmogaus išsivystymo indeksas – (Human Development Index) apibendrina tris bazinius rodiklius — BVP vienam gyventojui, raštingumą; gyvenimo trukmę. Pastaraisiais metais populiarėja "subjektyvios gerovės" rodikliai, kurie apibendrina sociologinių apklausų apie pasitenkinimą gyvenimu apskritai bei atskiras jo sferas (darbą, laisvalaikį, šeiminį gyvenimą, santykius su draugais ir pan.) rezultatus.

13. Žmogaus gebėjimų plėtra kaip gerovės pamatas Neoaristotelinė individualios gerovės samprata (britų filosofė Martha Nussbaum, indų kilmės britų ekonomistas Amartya Senas). Gerovė šių mąstytojų darbuose apibrėžiama kaip žmogaus gebėjimų plėtra: gerovė gali ir turi pasirodyti kaip žmogaus gebėjimų rinktis plėtra.

14. Amartya Kumar’as Sen’as (1933– ) • Nobelio premijos laureatas, ekonomistas ir plėtros ekspertas; • 2010 metais “Time magazine” įtraukė A.Seną į 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių sąvadą.

15. Pagrindinės idėjos • Amartya Kumuras Senas yra Indijos (tautybė —bengalas) ekonomistas, 1998 metais apdovanotas Nobelio premija už indėlį į gerovės ekonomiką ir viešojo pasirinkimo teoriją. • Sen‘o galimybių prieiga (angl. „Capabilities Approach“, toliau GP) apibūdinama kaip naujas požiūris į gerovės ekonomiką. Šį požiūrį aprašo viename žymiausių savo darbų „Vystymasis kaip laisvės plėtra” (“Development as Freedom“). • Pagal Amartya Sen pagrindinis ekonominio augimo ir vystimosi tikslas suteikti žmogui laisvę rinktis savo gyvenimo būdą.

16. Galimybė A.Seno koncepcijoje Galimybė - žmogaus galėjimas patenkinti tam tikrą poreikį. Pavyzdžiui, žmogus gali nuraminti savo alkį, bet gali vietoj to pasirinkti pasninkauti ar badauti dėl kitų įsitikinimų. Galimybės atspindi kokius poreikius žmogus gali patenkinti, t.y. kokią žmogus turi laisvę pasirinkti kaip jis nori gyventi. Pavyzdys: badaujančiose šalyse žmogus galimybės gerai maitintis ir kartu laisvės rinktis neturi, jis priverstas badauti. • Seno galimybių prieigoje galimybė suvokiama, kaip alternatyvių poreikių, kuriuos individas gali patenkinti, rinkinys. Pasirinkimų vektorių sudaro tik vertingi poreikiai, o galimybės rinktis tai pat laikomos turinčios vertę. Tokiu būdu rinkinio vertė gali būti sumažinta, kai elementų skaičius rinkinyje sumažinamas (tai reiškia, kad gal individas turi pasirinkimo galimybę, kuri yra neįtraukta į rinkinį), bet rinkinio vertė negali būti padidinta pridėjus akivaizdžias galimybes. A. Senas pabrėžia, kad plėtra reikalauja panaikinti pagrindinius šaltinius, kurie žaboja laisvę, tokius kaip skurdą, tironiją, mažas ekonomines galimybes, netoleranciją, nesirūpinimą visuomenės patogumais.

17. Pasirinkimų vertinimas A. Senas pabrėžia priežasčių, kodėl vertiname žmonių pasirinkimus, analizės svarbą, nes bet kuriuo atveju vertindami kitų žmonių gyvenimo būdą, mes į jį kišamės. A. Senas kritikuoja normalų naudingumo vertinimą, kuris atsižvelgia tik į naudą, pajamas ir išteklius, nes šis įprastas vertinimas gali praleisti svarbius aspektus ir neteisingai įvertinti individų skirtumus (pavyzdžiui: žmogus tradiciniu požiūriu nusipirkęs automobilį turėtų tapti laimingu, bet neatsižvelgiama į tai, kad gal jis yra silpnos sveikatos) Galimybių prieiga veikia dviejuose lygiuose: • Pasiektos gerovės lygis (vertinama, kiek individas patenkino savo poreikių). • Įmanomas ar potencialus gerovės lygis (vertinama, kokios yra žmogaus galimybės patenkinti tam tikru poveikius).

18. Pozityvūs Seno teorijos momentai A. Seno galimybių prieiga yra giriama būtent dėl to, kad vertinant naudingumą įtraukiamos ir individo galimybės bei poreikiai, be to, Senas žvelgia į individus ne tik kaip į ekonomikos dalyvius, bet ir kaip į gebančius savarankiškai pasiekti savo tikslus, vertinti savo poreikius bei galimybes. A. Senas praplėsdamas nelygybės ir skurdo vertinimą taip pat įvertina individų skirtingumą ir įvairiapusiškumą, žmonių grupių skirtumus (rasė, lytis, religija, amžius), įtraukia žmonių įtaką šalies politikoje, bei atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingi žmonės, kultūros ir bendruomenės gali turėti skirtingas vertybes ir siekius.

19. Metodologinės problemos Sudėtinga pasirinkti tinkamus poreikius. Dažniausiai dar prieš patikrinant empiriškai yra įtraukiami poreikiai ir galimybės, kurie, kaip manoma, turėtų būti svarbiausi, tačiau dažnai atlikus namų ūkių apklausas paaiškėja kiti svarbūs žmonių poreikiai, kurie nebuvo įtraukti. Dėl šios priežasties, jei neatsižvelgtume į šias apklausas bei kitus tyrimus, galime netiksliai įvertinti gerovę. Sunku vertinti atskiro individo patenkintus poreikius. Susiduriama su dviem problemomis: Pirmoji - sunku įvertinti kiek poreikių pavyko individui patenkinti, o antroji- sunku sujungti patenkintus poreikius į visumą ir įvertinti individo pasiektą gerovę, nes nėra sugalvotos skalės, kaip vertinti ar poreikis visiškai patenkintas ar ne. Problematiškas individų sujungimas į visumą. Jei norime įvertinti visos visuomenės gerovę reikia apjungti visų individų gautas naudas į vieną visuminį gerovės matą (pvz.: skurdo ar nelygybės indeksą), o tai padaryti sunku dėl skirtingų individų vertybių ir tikslų.

20. A. Seno teorijos kritika Pagrindinis kritikų klausimas — O kokiu laipsniu Seno sistema gali būti laikoma veikiančia? Esminiai momentai, kurie sulaukia kritikos: • kaip identifikuoti vertingus poreikius: a) Seno sistemą esą labai sudėtinga papildyti svarbiomis galimybėmis, nes akivaizdžių galimybių ir poreikių, nors ir svarbių, įvedimas gali nepadidinti rinkinio vertės b) Seno reikalavimas, kad galimybės turi turėti vertę yra per griežtas. 2. Abejojama galimybių prieigos nauda tarpasmeniniam gėrovės; 3. Kai gerovė vertinama taikant galimybių prieigą, gali prireikti informacijos, kurią sudėtinga išmatuoti. Kai kuriose situacijose tampa labai sunku rasti tinkamą socialinio gyvenimo rodiklį, kurį būtų galima naudoti vertinime. Taip pat yra sudėtinga stebėti individų pasirinkimus, kurie yra būtini vertinant tiek ir galimybes, tiek ir poreikius.