iv paskaita antik a pirmaprad europa klasikin helenin civilizacija n.
Download
Skip this Video
Loading SlideShow in 5 Seconds..
IV paskaita: Antik a: “pirmapradė Europa” ( klasikin ė /helenin ė civilizacija) PowerPoint Presentation
Download Presentation
IV paskaita: Antik a: “pirmapradė Europa” ( klasikin ė /helenin ė civilizacija)

Loading in 2 Seconds...

play fullscreen
1 / 34

IV paskaita: Antik a: “pirmapradė Europa” ( klasikin ė /helenin ė civilizacija) - PowerPoint PPT Presentation


  • 241 Views
  • Uploaded on

IV paskaita: Antik a: “pirmapradė Europa” ( klasikin ė /helenin ė civilizacija). Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m. Paskaitos raktažodžiai. Vergovinis gamybos būdas Imperiniai ciklai

loader
I am the owner, or an agent authorized to act on behalf of the owner, of the copyrighted work described.
capcha
Download Presentation

IV paskaita: Antik a: “pirmapradė Europa” ( klasikin ė /helenin ė civilizacija)


An Image/Link below is provided (as is) to download presentation

Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author.While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server.


- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - E N D - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
    Presentation Transcript
    1. IV paskaita:Antika: “pirmapradė Europa” (klasikinė/heleninė civilizacija) Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

    2. Paskaitos raktažodžiai • Vergovinis gamybos būdas • Imperiniai ciklai • Aristokratinis, oligarchinis, demokratinis režimai • Respublika, principatas • Latifundijos • Helenizmas

    3. Antikos civilizacijos pasiekimai, kuriais tebesinaudojame šiandien: • Filosofija • Mokslo užuomazgos • Dramaturgija, teatras • Civilinė teisė • Demokratija • Piliečio samprata • Olimpinės žaidynės • Architektūra • Terminija...

    4. Perry Anderson(g. 1938) Britų istorikas ir istorijos sociologas marksistas. Aktyvus Vakarų marksistų Naujoji kairėjudėjimo veikėjas. Savo Antikos istorijos sampratą išdėstė knygoje Passages from Antiquity to Feudalism. London: Verso Editions, 1974. Paskaitoje bus remiamasi šia knyga.

    5. Bendrieji Antikos bruožai • Antika visada koncentravosi miestuose, tačiau gamybinė bazė buvo kaime. • Miestai buvo žemvaldžių, o ne gamintojų susitelkimo vietos. • 3 pagrindiniai antikos produktai: • javai, • aliejus, • vynas. • Antikos civilizacija buvo susitelkusi apie pakrantes, nes jūrų transportas buvo pagrindinė vidutinių ir tolimų distancijų susisiekimo priemonė.

    6. Vergovinis gamybos būdas (VGB) • Nors vergovė egzistavo ir senovės Rytuose, tačiau ji nebuvo nei labai svarbi, nei juridiškai aiškiai apibrėžta. • Klasikinėje Graikijoje vergų darbas pirmą kartą buvo naudojamas ne tik namuose, bet ir amatuose, žemės ūkyje.

    7. Materialusis antikos progresas • pelningesnės alyvuogių ir vynuogių kultūros, • pagerinta duonos kokybė, • sukonstruotas sraigtinis presas, • patobulintas stiklo pūtimas ir šildymo sistema, • vandens malūnas (Palestina, prieš pat m.e.), • pjaunamoji mašina (Galija, I a. po Kr.), • Romos imperijos laikų architektūrinės ir karinės inovacijos.

    8. VGB ribotumai • Nors iš pradžių materialaus progreso ir būta, vis dėlto kokybinių technologinių šuolių neįvyko, todėl technologinė stagnacija Antikoje akivaizdi. • Technologinį progresą labiau sąlygojo ne vergų nesuinteresuotumas, o įsivyravusi rankų darbą niekinanti ideologija (Aristotelis, Platonas). • Antikos civilizacija galėjo plėstis, augti, reprodukuoti save tik parazituodama išorės atžvilgiu, t.y. ekonominiam augimui buvo būtina geografinė ekspansija. • Karinė galia glaudžiais tarpusavio ryšiais buvo susijusi su ekonominiu augimu labiau nei kitų gamybos būdų atvejais: mūšių laukai tiekė darbo jėgą dirbamiems laukams, ir atvirkščiai, dirbantieji belaisviai įgalino piliečių armijų gausinimą.

    9. Antikos imperiniai ciklai: • Atėnų, • Makedonijos, • Romos. Kiekvienas reprezentavo tam tikrą politinių ir užjūrio užkariavimų problemų sprendimo būdą, kuris buvo integruojamas ir pranokstamas kitame cikle, nors gamybinė bazė ir nesikeitė.

    10. Senovės Graikijos ištakos • Graikijos civilizcijos ištakos glūdi Kretoje, kur pirmieji valstybiniai junginiai datuotini ~2000 m. pr. Kr.

    11. Klasikinės urbanistinės Graikijos civilizacijos modelis (800–500 pr. Kr.) • atsinaujino tolimoji prekyba (su Sirija ir kitomis Rytų šalimis), • pradėtos kaldinti monetos (idėja perimta iš Lidijos), • sukurtas abėcėlinis raštas (buvo modifikuotas finikiečių variantas). • VI a. pr. Kr. viduryje, po didžiosios graikų kolonizacijos (VIII–VI a. pr. Kr.) susidarė ~1500 graikų miestų‑valstybių aplink Viduržemio ir Juodąją jūras.

    12. Politinė senovės Graikijos raida

    13. Sparta • Po VII a. pr. Kr. reformų užtikrinta pusiausvyra tarp aristokratijos ir eilinių piliečių: du karaliai su ribotomis galiomis, labiau kaip karo vadai, gerusija, eforai, piliečių susirinkimas. • klerojų (klerų) – vienodų nenusavinamų žemės sklypų išdalijimas piliečiams, kurie buvo apdirbami helotų – valstybinių vergų. • Tai suteikė visas pilietines teises 8000‑9000 piliečių, kurie buvo visiškai išlaikomi helotų darbo ir todėl galėjo nuolat kelti savo karinę kvalifikaciją. Ši santvarka buvo labai efektyvi, todėl ji išliko nepakitusi iki pat Spartos saulėlydžio (po ~500 m.).

    14. Atėnai • Solono ir Peisistrato reformų Atėnuose esmė – garantuoti, kad būtų išsaugoti smulkūs ir vidutiniai žemdirbių ūkiai. • Kartu su politinėmis reformomis pertvarkyta ir armija, kurios pagrindą sudarė sunkieji pėstininkai – hoplitai.

    15. Atėnų hegemonijos prielaidos • Atėnų hegemonijos Graikijoje vergovinis gamybos būdas savaime negarantavo. Tai lėmė kiti veiksniai: • didžiausios Graikijoje sidabro kasyklos (plačiai kotiruojamų monetų gamybos žaliava), • jūrinė galybė (garantuota tetų, kurie dirbo irkluotojais 8 mėn./m. už užmokestį). • Piliečiai nemokėjo jokių mokesčių (nuo žemės), iždą formavo: • netiesioginiai mokesčiai (pvz., uosto mokesčiai, be to, iš valstybinės nuosavybės), • turtingųjų privalomos finansinės „liturgijos“. • Tokia sistema reikalavo ekspansijos užsienio atžvilgiu (t.p. ir kitų graikų polių eksploatacijos). • Atėnų kolonistai įgydami žemių už Atikos ribų tuo pačiu metu išsaugodavo pilietines teises ir metropolijoje. Tuo būdu per V a. pr. Kr. pavyko 10 000 Atėnų piliečių pervesti iš tetų į hoplitų statusą ir sustiprinti Atėnų karinę galią.

    16. I “imperinis ciklas” • Po karų su persais Atėnų jūrų sąjunga (su iki 150 sąjungininkų įnašais į bendrą iždą) išliko ir de facto transformavosi į Atėnų „imperiją“. • Kita vertus, Atėnų imperializmo bazė buvo silpna, nes demokratinė santvarka trukdė sukurti efektyvią biurokratinę sistemą, kuri būtų galėjusi labiau išnaudoti prievartą.

    17. Helenizmo karinės ištakos: Makedonija • Makedonijos galios pagrindas Pilypo II laikais: • užgrobtos Trakijos aukso kasyklos. • didesnis kavalerijos (aristokratų) vaidmuo, lengviau šarvuoti nei hoplitai, bet mobilesni pėstininkai, • garsioji falanga (iš flangų pridengta kavalerijos).

    18. Aleksandro Makedoniečio imperijos (II imperinio ciklo) trapumo priežastys: • Aleksandro Didžiojo imperija – nuo Adrijos jūros iki Indijos vandenyno – neturėjo ateities, nes nebuvo efektyvaus administracinio mechanizmo ją valdyti.

    19. Svarbiausios helenistinės valstybės • Seleukidų (Sirija ir Mesopotamija), • Ptolemėjų Egiptas, • Atalidų Pergamas vakarinėje Mažojoje Azijoje, • Graikijos ir Makedonijos reikšmė buvo menkesnė nei pirmiau išvardintųjų.

    20. Helenizmo epochos bruožai-1 • Suklestėjo tarptautinė prekyba. Labiausiai ji koncentravosi trikampyje: Rodo sala–Antiochas–Aleksandrija. • Bankininkystę labiausiai išplėtojo Egiptas. • Poliniai miestai atsirado dažniausiai vyraujant graikų ir makedonų kolonistams. • Svarbiausius karinius ir civilinius postus paprastai užimdavo graikų ir makedonų kolonistai ar jų palikuonys. • Kaime išliko tradicinė struktūra, vergovė nepaplito, toliau funkcionavo irigacinė upių slėnių žemdirbystės sistema, monarchas buvo žemės nominalus ar betarpiškas savininkas.

    21. Helenizmo epochos bruožai-2 • Monarcho savininkiškos galios visos valstybės žemių atžvilgiu įvairavo: • Labiausiai centralizuotas buvo Egiptas, • Seleukidų valstybėje daug žemių buvo išdalinta didikams ir administratoriams. • Pergame, kuris buvo prie Egėjo jūros plačiai buvo naudojamas vergų darbas. • Valdovai helenistinėse valstybėse buvo sudievinti. • Sukurta galinga biurokratinė struktūra, ypač Egipte, kuri valdė didžiąją dalį kaimo ir miesto ūkio. • Teisė nebuvo išplėtota, nes valdovo despotiška valia buvo viešų sprendimų šaltinis.

    22. Helenistinės imperijos – eklektiškas Graikiškų ir Rytietiškų formų mišinys: išplėtė miestų civilizacijos ir klasikinės Antikos ribas, tačiau atmiešė jos esmę ir nesugebėjo įveikti jos vietinių ribotumų. Helenizmo istorinė reikšmė

    23. Romos respublika: aristokratinio režimo ypatybės • Aristokratinis konstitucinis režimas buvo išsaugotas ir užkonservuotas. • Vietoj smulkių ir vidutinių žemdirbių‑savininkų bazės, paveldima diduomenė išsaugojo savo galią per komplikuotą daugialypę politinę santvarką. • Valdė Senatas, konsulai. • Nors magistratus rinko visi piliečiai, bet centurijos buvo nelygios, nes piliečiai į jas buvo suskirstyti pagal turtą.

    24. Romos respublika: plebėjų pergalės pasekmės • Plebėjų pergalė pakeitė tik aristokratijos sudėtį kilmės požiūriu. • Tribų susirinkimai buvo iš esmės lygiaviniai, bet liaudies tribūno institutas irgi nepadarė perversmo. • Romos santvarka išliko aristokratinė, ilgainiui ji evoliucionavo į oligarchinę.

    25. Romos respublika: oligarchinio režimo ypatybės • Vidutinių ir smulkių žemdirbių sluoksnis buvo jau labai negausus iki II punų karo – intensyviai vyko žemės kaupimo procesas nobiliteto rankose. • Susiklostė gausus beturčių (liumpen)proletarų sluoksnis, kuris parazitavo nemokamos duonos dalijimo ir klientelinių ryšių dėka (nebuvo motyvacijos susigrąžinti smulkių žemės savininkų statusą). • Oligarchams buvo patogu manipuliuoti beturčių piliečių masėmis. Be to (liumpen)proletarai buvo palanki dirva verbuoti samdinius į armiją.

    26. Romos žemės ūkis:struktūros ypatybės • Romoje pirmą kartą atsirado latifundijos, kuriose žemę dirbo dideli vergų būriai • 225-43 pr. Kr. vergų skaičius išaugo 5 kartus: • 225 m. – 4,4 mln. laisvųjų Italijoje ir 0,6 mln. vergų, • 43 m. – atitinkamai 4,5 mln. ir 3 mln. • Graikijoje žemės sklypai buvo nedideli, • Helenizme būta didelių žemės plotų, bet juose nedirbo daug vergų.

    27. Romos ekspansijos ypatybės • Roma sugebėjo politiškai integruoti Apeninų pusiasalio miestus ir tuo būdu išplėsti karines pajėgas sąjungininkų būriais, tačiau jie nevykdė fiskalinės eksploatacijos, o tai lengvino jo vyravimo pusiasalyje naštą. Šia prasme ji artima Spartai. • Kita vertus, Roma ilgainiui sugebėjo galutinai integruoti savo sąjungininkus visoje Italijoje, ko padaryti Graikijoje niekam nepavyko.

    28. Romos kolonizacijos pasekmės • Romos esminis nuopelnas buvo tas, kad ji integravo Vakarų Viduržemį ir atokiau nuo jūros esančias žemes į klasikinį pasaulį (civilizaciją). • Plg. su O. Haleckio Transalpinės Galijos užkariavimo akcentu.

    29. Romos ir Graikijos kolonizacijos palyginimas Į Rytus Romos valstybė plėtėsi žymiai atsargiau. Net ir užėmusi Rytus ji čia neplėtojo vergų darbu paremtos ekonomikos: karo belaisviai buvo gabenami į Italiją. Rytinės provincijos taip pat niekada nebandytos romanizuoti (lotynizuoti).

    30. Principato sistemos vertinimas • Respublika laimėjo Romai Imperiją. Didžiulė valstybė peraugo oligarchinį vieno miesto valdymo režimą. • Principato sistema buvo optimalus sprendimas Romos politinės transformacijos procese: ji leido suvaldyti didžiulę imperiją.

    31. VGB ribotumai Romos imperijoje • Nors miestų labai pagausėjo principato laikais, tačiau jų gamyboje struktūrinių pokyčių neįvyko. Nei prekyba, nei kapitalo kaupimas neperžengė klasikinei ekonomikai būdingų rėmų. • Gamyba regionalizavosi dėl transporto kaštų. Daugumą miesto gyventojų sudarė patys save aprūpinantys valstiečiai, vergai‑darbininkai ir miesto varguomenė, todėl vartojimo rinka buvo ypatingai menka. • Valdantysis elitas išsaugojo paniekinantį požiūrį į prekybą. • Valstybė buvo stambiausias vartotojas, tačiau ji neskatino privataus verslo, nes ji irgi stambiu mastu naudojo vergų darbą: • įprastus statybinius darbus atlikdavo vergai, • ginklus, šarvus ir kitus valstybinius gamybos poreikius tenkino valstybinės įmonės (komplektuojamos iš karinei žinybai pavaldžių kadrų ir paveldimų valstybinių vergų).

    32. VGB krizės priežastys • Vergovinis gamybos būdas neturėjo pakankamų vidinės reprodukcijos rezervų: • Nutrūkus karams (paskutiniai vyko Trajano laikais), imperija neteko pagrindinio vergų tiekimo šaltinio. • Komercinė vergų prekyba (kuri juk irgi priklausė nuo belaisvių tiekimo) nepajėgė jo kompensuoti (vergai plaukė iš barbariškosios periferijos). Vergų kainos kilo: I-II a. po Kr. kaina buvo 8-10 kartų didesnė, nei II-I a. pr. Kr. • Tarp vergų, kurie buvo naudojami žemės ūkio darbams atlikti buvo ryški disproporcija tarp lyčių: moterys buvo mažai naudingos. Todėl santuokiniai ryšiai tarp vergų buvo retenybė. • Vėlyvuoju principato laikotarpiu vergų gimstamumas pradėtas dirbtinai skatinti (vergėms už vaiko gimimą duodamos premijos), tačiau tai irgi negalėjo tapti ilgalaikiu sprendimu.

    33. III a. krizė... • Dėl vidinių sisteminių prieštaravimų III a. po Kr. pradžioje prasidėjo bendra ekonominė ir socialinė krizė, kuri iššaukė gilius politinės sistemos pokyčius. • 235-284 m. vyravo politinis chaosas: pasikeitė bent 20 imperatorių... • Iš krizės laikinai išvedė Diokletiano (valdė 284-305) reformos (dominatas)

    34. VGB degradacija: • III a. pradėjo mažėti vergų poreikis (krito kainos), nes atsirado pririšimo prie žemės metodas (kolonatas), kurį taikė žemvaldžiai. Žemės sklypeliai buvo dalinami tiek vergams, tiek priklausomiems žemdirbiams (už tai mokoma produktais, pinigais arba atiduodama dalis derliaus). • Kita vertus, valstybė ir toliau plačiai naudojo vergų darbą. Išliko pakankamas vergų sektorius tiek žemės ūkyje, tiek valstybinėje gamyboje, tai vedė prie tolesnės socialinės darbo jėgos degradacijos. • Laisvieji žmonės toliau su panieka žiūrėjo į gamybinį darbą, o vergų virtimas kolonais irgi neskatino technologinės pažangos. • Antikos gamybinės jėgos buvo užblokuotos. • Labiausiai vergovinio gamybos būdo prieštaravimai išryškėjo imperijos Vakaruose, nes ten atitinkama socialinė struktūra buvo įgijusi labiausiai išgrynintą pavidalą.