slide1 n.
Download
Skip this Video
Loading SlideShow in 5 Seconds..
Henrikas Radauskas PowerPoint Presentation
Download Presentation
Henrikas Radauskas

Loading in 2 Seconds...

play fullscreen
1 / 27

Henrikas Radauskas - PowerPoint PPT Presentation


  • 341 Views
  • Uploaded on

Henrikas Radauskas. Biografija.

loader
I am the owner, or an agent authorized to act on behalf of the owner, of the copyrighted work described.
capcha
Download Presentation

PowerPoint Slideshow about 'Henrikas Radauskas' - kimball


An Image/Link below is provided (as is) to download presentation

Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author.While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server.


- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - E N D - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Presentation Transcript
biografija
Biografija

Henrikas Radauskas gimė 1910 m. balanžio 23 d. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. 1929 m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937-1941 m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944-1945 m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo prancūzų įstaigoje. 1949 m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959 m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje. Mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Vašingtone.

slide7
Henriko Radausko asmenybė

Radauskas buvo gana uždaras, nemėgęs viešumos žmogus, atvirai bendravęs tik su nedideliu būreliu rinktinių draugų. Įsimintiną jo portretą yra nupiešę Vašingtono laikų bendradarbiai ir bičiuliai poetas Alfonsas Nyka - Niliūnas, režisierius Jurgis Blekaitis; kai kurias reikšmingas vaikystės detales savo atsiminimuose užfiksavo brolis dvynys Bruno Radauskas. Nyka – Niliūnas Radauską apibūdino kaip „menų alkoholiką”, pripažinusį tik vieną domėjimosi vertą gyvenimo sritį – meno kūrybą. Radauskas buvo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų moderniosios literatūros žinovas (ypač vertino Polį Verleną, Stefaną Malarmė, Polį Valeri, Rainerį Mariją Rilkę, nemėgo Getės). Aistringai žavėjosi impresionistų tapyba, baroko muzika, sekė teatrą, modernųjį kino meną.

slide8

Mėgstama jo pramoga, per darbo pertraukas su Nyka – Niliūnu vaikštinėjant po Vašingtono parką, buvo diskutuoti gramatikos, žodyno, vieno ar kito poetinio metro vartosenos klausimais arba įvairiomis kalbomis deklamuoti mėgstamų poetų eiles – vienam padeklamavus pirmąjį neįvardyto kūrinio posmą, toliau nesutrikdamas tęsdavo kitas. Galima sakyti, kad Radauskas ne tik kūryba, bet ir gyvenimu tobulai atitiko estetizmo idealą. Radauskas nemėgo, kai kas nors paviršutiniškai skverbdavosi į šventą jam sritį – poeziją, ir tokius žmones yra ne kartą viešai išjuokęs. Itin nepakantus mėgėjiškumui buvo ir savo literatūros kritikoje. Tačiau su kitų profesijų žmonėmis gebėjo būti draugiškas, atidus, linksmas ir paslaugus. Svarbi poeto gyvenimo atrama buvo jo žmona Vera Sotnikovaitė, aristokratiškos kilmės moteris, Peterburgo imperatoriškojo baleto mokyklos auklėtinė.

slide9

Aš ieškau nieko nepametęs.

Randu žodžius, randu ritmus.

Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.

Aš vaikštau vienas, neramus,

Neprijaukinamas kaip katės.

H. Radauskas „Atradimai”

Taip sakė H. Radauskas (1910-1970) apie savo atrastą kelią į poezijos pasaulį.

literat rinis kontekstas
Literatūrinis kontekstas

Nepriklausomybės laikotarpiu lietuvių poezija plėtojo lyrinę – dainuojamąją tradiciją. Pagrindinės šios poezijos tematinės jungtys buvo žmogus – gamta, žmogus – istorija, žmogus – nacionalinė kultūra. Lietuvai aktyviau sąveikaujant su Vakarų Europos kultūra, į ją ima skverbtis modernieji kultūriniai sąjūdžiai, kurie turėjo poveikį menui, filosofijai, politikai ir t.t. Modernizmo estetikos principai, poetinės leksikos novatoriškumas, pasakojimo perspektyvų kaita, žanrų maišatis – turėjo būti diegiami į kiekvieną literatūrą, jeigu ji norėjo kalbėti šiuolaikine menine kalba.Kūryboje atsirado naujas reiškinys – vadinamoji „miestietiškoji” poezija. Naujajame eilėraštyje atsiranda šiuolaikinės civilizacijos išugdytas naujo tipo intelektas, kuris mąsto ir kalba netradicinėmis sąvokomis. Tokioje kultūrinėje aplinkoje H. Radausko poezijos pasirodymas buvo savalaikis reiškinys, sudedamoji viso kultūrinio proceso dalis.

bibliografija
Bibliografija
  • Fontanas: eilėraščiai. - Kaunas, 1935.
  • Strėlė danguje: eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.
  • Žiemos daina: eilėraščiai. - Chicago: V. Saulius, 1955.
  • Eilėraščiai: [rinktinė ir naujų eil. sk."Žaibai ir vėjai"] - Chicago: Vytautas Saulius, 1965.
  • Eilėraščiai (1965-1970): pomirtinė poezijos knyga / [parengė J.Blekaitis]. - Chicago: Saulius, 1978.
  • Lyrika. - Vilnius: Vaga, 1980.
  • Chimeras in the Tower : [rinktiniai eilėraščiai] / [vertė] J.Zdanys. - Middletown, 1986. - Anglų k.
  • Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu: eilėraščiai. - Kaunas: Šviesa, 1993. (Mokinio biblioteka).
  • Eilėraščiai. - Vilnius: Baltos lankos, [1994]. (Baltų lankų literatūros kolekcija).
  • Radauskas apie kūrybą ir save, recenzijos ir straipsniai, Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / sudarė G.Viliūnas. - Vilnius: Baltos lankos, 1994.
  • Eilėraščiai. - Vilnius: Baltos lankos, 1999. (Rinktinė lietuvių poezija).
slide12
Jau pirmajame rinkinyje Fontanas(1935) Radauskas išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį, kaip reikalavo moderniosios lyrikos teoretikai (eilėraštis gimsta ne iš jausmų, o iš konstruojančio intelekto, pasak P.Valery). Poeto autobiografija ir dvasinė istorija liko anapus kūrinio, neįsismelkdama jokia intymia detale. Psichologinė asmenybės patirtis ir kūrybos aktas Radauskui - skirtingi dalykai, o neoromantikams daugmaž sutapo, todėl „Fontano" autorius jiems pasirodė „grynas poezijos formalistas" („Jis ne tiek širdimi kalba, kiek dailina eilėraščius plunksna..." rašė A.Miškinis). Radauskas projektavo eilėraštį kaip poetinę konstrukciją, kuri žavėtų tiesiog savo tiksliu ir švariu brėžiniu, netikėtais plokštumų susivartymais ir viso tūrio skaidrumu, nepajungtu jokioms išganingoms tiesoms („Fontano" leksikoje visiškai nėra politinių ir socialinių kategorijų).
slide13
Susiklostęs moderniosios lyrikos atmosferoje, Radausko eilėraštis ėjo savo keliu nesiblaškydamas ir mažai tesikeisdamas iš rinkinio į rinkinį (Strėlė danguje, 1950; Žiemos daina, 1955; Eilėraščiai, 1965). Jis nepasidavė avangardistiniam plakatiškumui. Jis neprisiėmė sielvartingos melancholijos ir bejėgiškumo intonacijų, o pulsavo tramdomo vidinio smarkumo, pavasarinio ūžesio jėga, pastatyta, tiesa, į skeptiškos abejonės bei ironiško stebėjimo nuošalę. Jis kategoriškai nusigręžė nuo bet kokios retorikos. Radausko eilėraštis, universalus konstruktyvumo tendencijomis ir europietiškų kultūrinių asociacijų gama, buvo pakankamai lietuviškas savo vidine sandara, nenutraukusia ryšio su klasikine tradicija ir taisyklinga, griežtai gramatiška tarpukario poetine kalba.
pagrindin s ra ytojo eil ra i temos
Pagrindinės rašytojo eilėraščių temos:
  • Gamta, jos grožis. Gamta - neišsemiamas grožio ir įkvėpimo šaltinis (Saulės darbai, Vasaros diena, Kalnuose, Žiemos pasaka).
slide15
Kūryba, poeto likimas. Poeto paskirtis - kurti grožį (Poetai arba Katastrofa, Skulptorius lipdo Centaurus, Deganti šaka, Atradimai, Dainos gimimas).
slide17
Gyvenimas, pasaulis. Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia (Girtuoklis grįžta namo, Uostas, Mugė, Antros rūšies restorane, Pasaka).
k rybos bruo ai
Kūrybos bruožai
  • Eilėraščiuose daug Europinės kultūros ženklų. Kalbama apie žmogaus prigimtį, santykį su aplinka, miestą ir visiškai nėra įprastinių lietuviškų motyvų.
  • Eilėraščiai nėra autobiografiniai (dažniausiai kalbama trečiuoju asmeniu).
  • Eilėraščiuose skelbiamas meno apolitiškumas.
  • Dominuoja ne realusis, bet pasakiškas pasaulis.
  • Eilėraščiai estetiški.
eil ra i estetizmas
Eilėraščių estetizmas
  • Pirmenybė teikiama grožiui.
  • Randama daug meno detalių.
  • Minimi literatūros personažai (Adomas, Kainas, velnias), daug teatro, mitologinių dalykų.
  • Pasaulis matomas ne tiesiogiai, bet ironiškai ir paradoksaliai (prieštarauja sveikam protui).
  • Visi eilėraščiai labai ekspresyvūs (daug judėjimo).
h radausko k rini spalvos
H. Radausko kūrinių spalvos:

Šis poetas imasi kurti savąją pasaką. Ir ji išties įstabi – tai įvairiausios spalvos: geltona, violetinė ir purpurinė; žydri ir žali čia lietūs, akys, plaukai; sidabrinė – sidabriniai, krištoliniai lietūs, sidabrinės žolės, sidabrinė net saulė; auksinė – auksinis lietus, auksinė katė. Ne tik spalvą, bet ir faktūrą jam duoda auksas, sidabras, varis, ametistas, perlai ir deimantai, juodas ir baltas marmuras, dramblio kaulas, stiklinėm kojom bėginėjantis lietus ir stiklinis vakaro trapumas.

eil ra io mogus
Eilėraščio žmogus

Eilėraščio žmogus dažniausiai svarbus tiek, kiek svarbūs jo santykiai su daiktais ir aplinka. Lyrinis subjektas chaotišką pasaulį kartais stebi lyg vaikas ar menininkas, itin subtiliai jaučiąs magišką daiktų pasaulio virpesį, kaitą, dinamiką, o kartais tampa sudaiktėjęs, šaltas, nenuspėjamas. H. Radausko sukurto estetinio pasaulio herojai – patys įvairiausi: jaunikaitis, kuris pradėjęs rūkyti nusišauna, panelė, kuri po premjeros teatre nušoka nuo tilto, išdresuota laisvo elgesio moteris ir t.t. Visi šie žmonės nėra tobuli. Jų estetinis išgyvenimas sužadinamas vaizduojant ne tik gražius objektus, bet ir visokias baisybes, siaubą, košmarą. Tačiau girtuokliavimas, senatvė, beprotybė, laisvų moterų elgesys nesukelia pasibjaurėjimo, nes H. Radausko eilėraščiuose visa tai suspindi meno šviesa. Lyrinis subjektas moka grožėtis viskuo, kas jį supa: ir miesto kultūros atributai, ir gamtiškasis pasaulis jį vilioja kaip amžinojo meno šaltinis, - didžiausia vertybė.

nam motyvas
Namų motyvas

H. Radausko chaotiškame kūrybos pasaulyje nėra namų. Šitoks benamio, suskaldyto pasaulio vaizdas yra būdingas jo poezijai. Kartais eilėraščio žmogus pats atsisako namų, net uždega juos. Ypač dažnas nakties, miesto motyvas – lyrinis subjektas yra tarsi valkata, kuris neturi į ką atsiremti, kur sugrįžti, kai netvarus, kintantis, griūvantis pasaulis ima slėgti. Lyrinio subjekto namai yra ir niekur, ir visur: degančios Trojos pelenuose, pagoniškoje Venecijoje, Ženevoje ir visame pasaulyje nuo Aliaskos iki Sidnėjaus. Svetimo pasaulio šventės grožis ir žavi, ir žeidžia lyrinį subjektą, todėl nusivylęs realybe šis subjektas grįžta į Pasaką, kurios grožis nurungia realybės žiaurumą.

slide23

Pasikalbėjimas su Henriku Radausku (Draugas, antroji dalis „Mokslas, menas, literatūra”, 1951, sausio 2.)

Kada ir kokiomis aplinkybėmis Jūs sukūrėte savo naujausią eilėraščių knygą?

Mažesnioji „Strėlės danguje” dalis parašyta Lietuvoje (1935-1944 metais); didesnioji – Vokietijoje. Keli eilėraščiai parašyti Amerikoje.

Nuo kada Jūs pradėjote daugiau poetinei kūrybai atsidėti, kas buvo pirmasis akstinas?

Daugiau pradėjau rašyti būdamas studentu (nuo 1930 metų). Apie „akstiną” ką nors pasakyti būtų labai sunku.

slide24

Kaip Jūs kuriate eilėraščius (laukiate įkvėpimo ar kada yra laiko, rašote dienomis ar naktimis ir t.t.)?

„Įkvėpimo” sąvoka yra be galo neaiški ir dažnai klaidinanti. Jau Platonas kadaise įspėjo poetus, kad jie neimtų kurti anksčiau, negu jų sielą pagaus mūzos ir įkvėps jiems dainas. Gražūs eilėraščiai esą ne žmogaus, o dievų kūriniai. Tačiau, kaip žinome, net ir romantiškos krypties poetai brandindavo savo eilėraščius. Vadinasi, žmogus taisydavo tai, ką jam buvo įkvėpusios mūzos. Bene geriausiai apie tai yra pasakęs Paul Valery: „Dievai maloningai duoda mums pirmąją eilutę, tačiau mes turim suformuoti antrąją, kuri harmonizuotų su pirmąja ir būtų verta savo antgamtiškos sesers.” Kai dėl antrosios klausimo dalies, tai turiu pažymėti, kad nei dienos, nei metų laikai, nei oro atmainos mano rašymui jokios įtakos neturi.

slide25

Jūs rūpestingai paisote klasikinės eilėraščių formos. Ką Jūs manote apie moderniškąją kryptį mūsų poezijoje?

Deja, nevisiškai aišku, ką reiškia toji „klasikinė forma”. Jei turima galvoj taisyklingas metras („ritmas”), tai man pačiam būtų įdomu sužinoti, kuriuo „klasišku metru” parašyti eilėraščiai „Kornelija” arba „Lunatikas”. Nei metro laužymas, nei netikslūs rimai, nei ištęstos eilutės „moderniškumo” nesudaro. Visi tie dalykai savaime nėra nei blogi, nei geri, svarbu mokėjimas jais naudotis. O to būtent daugeliui mūsų „moderniųjų” poetų ir trūksta. Dažnas griebiasi tų priemonių tik dėl to, kad mėgsta visokiausias laisves, o nenori prisiimti jokių pareigų. Tokiu atveju rezultatai būna apgailėtini. Jei „moderniškumu” laikysime naują poetinio pasisakymo būdą, naujus vaizdus etc., tai nėra jokios abejonės, kad visa tai pasiekiama ir rašant „klasikine forma”. Geriausias to pavyzdys yra tas pats PaulValery, daugelio laikomas didžiausiu XX amžiaus prancūzų poetu, su kuriuo poetines išraiškos drąsumu vargu ar daug kas galėtų lygintis. Žymi dalis Rilkės eilėraščių irgi parašyta klasikiniais metrais, o Rilkė ir šiandien tebėra naujausias iš naujausių ir didžiausias iš didžiausių.

slide26

Kaip Jūs vertinate naujausią tremties lietuvių poeziją?

Vienas iš pagrindinių mūsų tremties poezijos trūkumų bene bus per didelis sentimentalumas ir nuolatinis poetiniu motyvų kartojimas, nesistengiant jų įvilkti į poetinę formą. Žemą poezijos lygį žymia dalimi palaiko ir visokie negudrūs, bet pakankamai įžūlūs pseudokritikai. Pabaigai norėčiau pasakyti, kad mūsų tremties poezijoje padėtis nėra beviltiška – kartais joje galima užtikti eilėraščių, kurie liudija apie neabejotiną jų autorių talentą.

radauskas vienas reik mingiausi lietuvi poet
Radauskas – vienas reikšmingiausių lietuvių poetų

Henrikas Radauskas baigė modernistinės poezijos formavimosi tarpsnį ir ją galutinai sujungė su moderniosios Vakarų literatūros raidos tendencijomis. Pagrindiniai jo kūrybos bruožai – atsiribojimas nuo nepoetinių lyrikos kūrinių, estetinis nuotolis, meno, kaip grožio kūrybos, samprata yra ne vieno vėlesnio lietuvių poeto kūrybinės programos gairės. Radauskas atstovauja „aukštajam modernizmui”, kuriam priklauso ir didieji XXa. poezijos kūrėjai: Rilkė, Eliotas, Mandelštamas ir kt. Jis labai praplėtė lietuvių literatūros horizontus.

Tomas Venclova: „Be abejonės, menas jam buvo aukščiau už visa kita. Bet pirmiausia dėl to, kad menas yra būdas kažką išsaugoti”.