Download
1 / 24
260 likes | 472 Views
Laiko atsinaujinimo ir Saulės sugrįžimo šventės. Parengė: K. Kazlauskaitė, 11 kl.
E N D
Laiko atsinaujinimo ir Saulės sugrįžimo šventės Parengė: K. Kazlauskaitė, 11 kl.
Laiko atsinaujinimo ir Saulės sugrįžimo šventės pradėjo formuotis tada, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių. Imta tikėti, jog saulė silpnėjanti dėl to, kad jai tenka kovoti su tamsybių dvasiomis, todėl žmonės atlikinėdavo apeigas, magiškus veiksmus, turinčius saulei padėti.
Kūčios • Pradėjus dienoms ilgėti (tai stebėdavo žyniai), būdavo rengiama didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima sudėtingų apeigų, magiškų veiksmų, burtų, aukų ir pan. Ją vadindavo Kūčiomis (gruodžio 24 d.)
Kūčių tradicijos • Pasiruošus šventėms, vykdavo apeiginis prausimasis. Senų senovėje šis prausimasis turėjo magišką apsivalymo reikšmę ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Be to, prie apeiginio stalo žmogus turėdavo sėstis visapusiškai švarus, be nuodėmių ir piktų minčių. • Kūčias pradėdavo valgyti patekėjus vakarinei žvaigždei.
Stalą apdengdavo šienu, dalį šieno padėdavo į pastalę. Ant šieno dengdavo staltiesę ir sustatydavo visus patiekalus. • Kai kur ant stalo padėdavo nekultą rugių pėdą, simbolizuojantį gerą būsimų metų derlių, o po stalu - kūlį šiaudų. Tais šiaudais rytojaus dieną apraišiodavo obelis, kad derėtų obuoliai.
Kalėdos • Tai taip pat prosenovinė šventė, skirta aukščiausiam Dievui – laiko tvarkytojui, Praamžiui. Kalėdos prasidėdavo gruodžio 25 d. Ši diena buvo laikoma Saulės ir Laiko dievo atgimimo diena.
Kalėdų tradicijos • Prosenovinis tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. • Didelė magiška jėga buvo teikiama sveikinimams ir linkėjimams, kurie laikyti savotiškais užkalbėjimais, turėjusiais būtinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, artojams- sveikatos. Apeiginius linkėjimus sakydavo žyniai, įvairūs persirengėliai ir pan.
Kaukės ir persirengėliai • Kalėdinius apeiginius linkėjimus mūsų protėviai atlikdavo dažniausiai persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis, užsidėję kaukes, greičiausiai, vaizduojančias senovinius totemus, prosenius ar javų derliaus dievybes. Agrarinių apeigų kaukės buvo kelių rūšių: zoomorfinės, antropomorfinės ir demonomorfinės. Prie seniausių priskirtinos zoomorfinės, vaizduojančios totemus, turinčius magišką vaisingumo galią ir jėgą pagerinti būsimą derlių.
Mūsų krašte, kaip ir kitur, atliekant Saulės grįžimo švenčių apeigas, svarbų vaidmenį vaidino persirengėliai. Būdavo persirengiama ožiais, jaučiais. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad XVI a. Lietuvoje per agrarines ir kitas šventes ožiai bei jaučiai buvo aukojami dievams, prašant gero derliaus. Jų krauju šlakstydavo žemdirbius, trobas, kitus gyvulius, apeigų metu valgydavo aukojamų gyvulių mėsą. Lietuviai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, per agrarines šventes, ypač per Kalėdas, šventinius vakarus ir Užgavėnes, persirengę ožiais, jaučiais, užsidėję jų kaukes, vaikščiodavo po namus ir laukus, tikėdami padidinti vaisingumą, derlingumą. Labai senas paprotys buvo persirenginėjimas lokiu (meška). Jis buvo atsiradęs dar pirmykštės bendruomenės laikais. Greta kai kurių kitų žvėrių lokys buvo laikomas mitine pramote, globojančia savo giminę, suteikiančia gerovės, sveikatos, vaisingumo. Laiko atsinaujinimo bei Saulės grįžimo švenčių apeigose išliko ir prosenoviško arklio kulto apeigų (juo persirenginėta, pokštauta).
Šių papročių elementų, netekusių senovinės religinės prasmės, kai kur dar buvo išlikę ir XX amžiuje. Įdomiausias jų -vaikščioti pakiemiais persirengusiam Kalėdų seniu, arba Kalėda, ir linkėti gero derliaus. • Apeiginė tautosaka Kalėdų senį vaizduodavo važiuojantį iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius, su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais. Veždavo jis dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso puodukus, sidabro žiedus, o bernams juodų dažų. Kartais Kalėdų senį lydėdavo susikibusi vaikų ir jaunimo virtinė, vadinama varmasa, tarmasa ar pan. Ją vesdavo tvirtas vyras, išsivertęs kailinius, su lazda rankoje; vinguriuojanti virtinė, greičiausiai, vaizdavo žaltį.
Gyvatės simbolis • Kadangi tikėta, kad žiemos solsticijos metu Saulė nusilpstanti ir diena sutrumpėjanti dėl Didžiosios gyvatės veiklos, daug reikšmės teikta gyvatės ar jos daiktinio simbolio deginimui židinyje. Dažniausiai tai būdavo pintis, rąstas, trinka, kartis, kelmas. Be to, ilgai Lietuvoje, kaip ir kituose baltų kraštuose, laikėsi paprotys per Kalėdas ir Naujuosius metus vilkti trinką, lydimą persirengėlių, užsidėjusių baisias žmonių, žvėrių ar kitokias kaukes. Be abejo, tai ir buvo tariamas Didžiosios gyvatės, „gėrusios ir gadinusios" Saulę, sudeginimas.
Giesmės • Per Kalėdas ir visus tarpušvenčius žmonės giedodavo iš senovės išlikusias kalėdines giesmes su priedainiu „lėliu kalėda", „leliumai", „alelium kalėda", „aladumai ladum" ir pan. Giesmėse buvo garbinama tarpininkė tarp dangaus ir žemės, santuokų globėja trigalvė dievybė Lela, susijusi su grįžtančiu laiku ir saule. • Giesmėse dažniausiai aukštinama mergina — būsimoji motina. Būdavo atliekamos apeigos, kad jaunimas neliktų nevedęs, kad būtų daug mažų vaikų.
Kalėdojimas • Tai vienas iš prosenovinių papročių. Prasidėdavo jis per pačias Kalėdas ir trukdavo visą tarpukalėdį, t. y. iki Trijų karalių šventės (sausio 6 d.). Kalėdojant greta apeiginių sveikinimų būdavo giedamos giesmės, kurių žodžiams priskirdavo magišką galią — padidinti javų derlių, gyvulių ir žmonių vaisingumą. Išlikusių kalėdinių giesmių tekstai rodo, kad kalėdoti eidavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Prosenovinį kalėdojimo paprotį perėmė bažnyčia. Kunigai nuo Kalėdų iki Užgavėnių su savo tarnais važinėjo po kaimus, šventino namus ir žmones, meldėsi ir ėmė iš valstiečių kalėdą javais, vilnomis ir pan.
Saulės simbolis • Kalėdinėse lietuvių giesmėse garbinama grįžtanti saulė. Čia ji vaizduojama žydinti, besirėdanti, besimainanti ir pan. Tarpušvenčiais mūsų protėviai nešiojo po laukus ir kaimus saulės atvaizdą, užeidavo į namus, laimindavo ir linkėdavo gero derliaus. Buvo tikima, kad nešiojama grįžtanti saulė išvaiko piktas dvasias, nukreipia visokius pavojus.
Mitinė būtybė – Juodas Kudlotas • Būta papročio garbinti pusiau žmogaus, pusiau gyvulio išvaizdos mitinę būtybę, vadinamą Juodą Kudlotą, kurio galva panaši į puodą, akys išsprogusios, „susuktas snukis", išsikėtojusi barzda, kojos kaip „kačergos" šleivos, vyžotos, ausys nulėpusios, uodega kaip piesta. Jis atbėgdavęs ar atjodavęs per kalną anksti rytą, kai nei šunys loja, nei gaidžiai gieda, ir atnešdavęs žmonėms visokių gėrybių. Juodas Kudlotas, greičiausiai, buvo prosenovinė derliaus gausumo, turtingumo dvasia ar koks nors kitas mitinis personažas, susiformavęs pereinamuoju laikotarpiu iš totemizmo į antropomorfizmą. Gauruotumas mitologinėje tautosakoje siejamas su gerove.
Eglės simbolis • Kai kur Lietuvoje (Vilniaus krašte) buvo išlikęs archaiškas paprotys per Kūčias už stalo kampo pastatyti eglės šaką. Eglės šakomis apkaišiodavo namų duris iš lauko. Ar tos šakos būdavo puošiamos, kol kas trūksta žinių. Viena yra aišku, kad per šventes eglei, simbolizuojančiai Gyvybės medį, buvo priskiriama magiška galia. • Eglutę puošiant riešutais, obuoliais, siekta padidinti vaisingumą, pagausinti derlių. Be to, šie vaisiai turėjo sąsajų ir su erotine magija. Buvo tikima, kad jais esą galima pažadinti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Žvakučių deginimas sietas su prosenių vėlių atminimu.
Tarpušventis • Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiu, tarpukalėdžiu ar pan. Tų dienų vakarus žmonės vadino šventvakariais, todėl nieko nedirbo. Buvo tikima, kad šiuo metu visur pilna įvairių antgamtiškų esybių, kad slankiojančios visokios dvasios, laumės, kurios šokančios, lėbaujančios, keliančios vestuves. Žmogus bijodavo susitikti laumę, nes tikėta, kad ši gali jį persekioti arba nuo to jis mirsiąs. Nusileidus saulei, prasidėdavo šventvakaris, buvo žaidžiama, dainuojama.
Apeigų pabaiga • Švenčių apeigos baigdavosi sausio 6 d., kai diena pailgėdavo per „vieną gaidžio žingsnį". Šią šventę krikščionybė sutapatino su Trijų karalių švente.
Naudota literatūra • P. Dundulienė ,,Senovės lietuvių mitologija ir religija’’ • www.google.lt • http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=936&kas=straipsnis&st_id=16710 • http://mkp.emokykla.lt/ars/liet_tautodaile/simbolika.htm
