Dokumentin ė literatūra

1. Dokumentinė literatūra Paulina Žemaitytė ir Gintarė Grabauskaitė 4D

2. Dokumentinė literatūra- faktais grindžiama kūryba, atsirandanti meninės kūrybos, mokslinio tyrinėjimo ir žurnalistikos paribyje, priešprieša modernizmo išplėtotoms kūrybos subjektyvizmo, sąlygiškumo, metaforizacijos, žodžio žaismės, literatūriškumo konvencijoms. Dar vadinama fakto literatūra.

3. Dokumentiniuose kūriniuose siekiama tikroviškai atvaizduoti autentiškus įvykius ir faktus, tačiau yra ir nemažai išmonės. Prie dokumentinių kūrinių priskiriamos apžvalgos, etiudai,interviu, kronikos, reportažai, straipsniai, dokumentiniam filmui parašytos apybraižos. Dokumentine literatūra vadinami ir tie kūriniai, kuriems būdingas dokumentiškumas, pirmiausia istorinė proza, taip pat biografiniai, dienoraštiniai, kelionių romanai. Dokumentinė literatūra pradėjo formuotis XIX a. viduryje.

4. Kazys Boruta, paveiktas vokiečių „naujojo daiktiškumo“,1930 Trečiame fronte rašė, kad „skaitytojas vis labiau reikalauja ne grynosios beletristikos, bet beletristiško reportažo knygų, kurios duoda tikslius ir ryškius aprašymus, kur peizažas – geografijos pamoka, siužetas – faktiško įvykio eiga, stilius – sausas, tikslus, laikraštinis“. Kn. Kelionės į Šiaurę (1938–39) jis parašė paprasta dalykiška kalba, kuri turi pateikti kuo daugiau tikslios informacijos, o ne interpretuoti subjektyvias žmogaus būsenas. Kitame jo kūrinyje Svečiuose pas Čiurlionius Druskininkuose (par. 1942–46) atsiminimų epizodus ir aplinkos aprašymus sulydo pulsuojantis leitmotyvas – elegiška refleksija apie suniokotą ir parklupdytą Lietuvą.

5. Balys Sruoga rašė Dievų mišką (par. 1945) kaip dokumentinės literatūros kūrinį, jungiantį lagerio realijų, įvykių, pavardžių autentiką su ironiškos intonacijos transformuojančia galia. Bronius Daunoras išleido kn. Duonos beieškant (1954), užrašęs pasakojimus vokietaitės iš Karaliaučiaus krašto, išgyvenusios po karo 6 metus Lietuvos ūkininkų sodybose. Lakonišku informatyviu, beveik laikraštiniu, stiliumi Jurgis Gliauda kūrė tipiškus dokumentinės literatūros kūrinius – biografinius romanus apie M.K. Čiurlionį (Ikaro sonata, 1961), M. Sleževičių (Sunkiausiu keliu, 1973), istorinių įvykių reportažus apie paskutinįjį 

6. A. Smetonos vyriausybės posėdį (Agonija, 1965), S. Kudirkos pabėgimą iš sov. laivo (Simas, 1971). Sovietmečio literatūroje, kur daug ką reikėdavo nutylėti, siekta bent ištikimybės regioniniam koloritui (Romo Sadausko Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus, 1973), Jono Mikelinsko romane Už horizonto – laisvė (1978), parašytame dienoraščio pagrindu, Reicho darbo tarnybos vokiškos komandos, žmonių santykiai ir likimai nesupinami į fabulos spiralę, o išnyra chronologinėje tėkmėje, būdingoje dokumentinei literatūrai. Įžymių rašytojų biografijos tapo beletrizuoto pasakojimo objektais, pasikliaujant daugiau išmone negu dokumentu ir istorijos studijomis (Antano Drilingos Jau saulelė, 1982; Laimono Inio Ave, vita, 1985; Pasikinkęs jauną vėją, 1993).