Download
1 / 12
E N D
Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje niauriame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais masteliais, lyg Protėjas mainantis kaukes, tūkstantveidis unikumas, iki pat mūsų dienų nepraradęs savo mįslingumo ir keisto, beveik patologinio patrauklumo.
Nyčė tiek savo gyvenimu, tiek mintimis ėjo iki galo ir nepripažino jokių kompromisų. Jis turėjo labai daug to, ką Sezanas vadino temperammente, jį deginte degino minties aistra, ir jo aistringa mintis visada provokavo kitą aistringą – teigiančią arba neigiančią – mintį.
“Dievas mirė!” – pasakė Frydrichas Nyčė (1844-1900) – ir taip paskelbė, kad visos vertybės ir papročiai yra niekas. Nyčės nuomone, žmogaus tikslas turėtų būti “laisva dvasia”. Tačiau tuomet jos kūrimas suteikia teisę stipriajam engti silpnąjį. Pasaulis, Nyčės akimis, buvo ne kas kita, kaip valdžios siekimas. Žmogaus tikslu jis laikė tapimą aukštesne būtybe, antžmogiu, bet ne Dievu. Taip radikaliai kaip Nyčė dar nė vienas filosofas nebuvo nutraukęs santykių su tikėjimu ir morale.
Nyčė tvirtino: “Kiekvienas tikėjimas tiesa yra būtinai klaidingas!” – taip duodamas atkirtį bet kokiai metafizikai. Kokia šio galvos laužymo dėl dalykų, slypinčių už daiktų arba virš jų, prasmė? Ar žmogų tai pastūmėjo pirmyn, padarė pasaulį kilnesnį, geresnį ar kaip nors kitokį? Viskas beprasmiška, jis tebesklando vis tame pačiame nieke. Taigi nėra ir jokios prasmės tos prasmės ieškoti. Žinios, moralė ir tikėjimas nepadėjo pasiekti nei tiesos, nei teisingumo ir taikos. Religija, Nyčės požiūriu, pati susinaikino jau tuomet, kai uždraudė abejoti tikėjimu, tokias abejones vadindama melu.
Pagrindiniu savo filosofinės koncepcijos uždaviniu Nyčė laikė būtinumą sugriauti tradicinę metafizinių vertybių sistemą. “Nuversti dievaičius (šiuo žodžiu aš vadinu “idealus”) – tai bus mano rankų darbas” (Frydrichas Nyčė, Ecce Homo). Idealistinės sistemos destrukcija jam atrodo būtina, nes jis nuvertina beveik visas gyvenimo pasaulyje funkcijas (kūno reiškinius, aistras, juslinius pojūčius, netgi esminius žmogaus poreikius, tokius kaip valgyti, gerti, miegoti).
Visi idealistiniai pamąstymai pasirodo esą “kūno nesusipratimas”. Idealus esąs žmogus, kuris kaip rašo Platonas: “nepasikliaudamas savo akimis, netikėdamas ausimis, kitaip sakant, svetimas visam savo kūnui”, veržiasi į grynąjį pažinimą. Nyčė atmeta iš esmės Švietimo suformuluotą proto sampratą, radikaliai kritikuoja Kanto postulatą, kad “protas pats savaime yra pajėgus šviestis”, kad “jį reikia tramdyti ir laikyti tam tikrose ribose”.
Sokrato pozicija, jo manymu, yra tam tikra graikų filosofijos cenzūra. Pirmąsyk “valia žinoti” tampa svarbiausia filosofams. “ Kas yra patyręs sokratiškąjį pažinimo džiaugsmą ir jaučia, kaip jis, viską užgoždamas, nori aprėpti visą reiškinių pasaulį, tas nepatirs stipriau jokio kito akstino, verčiančio egzistuoti, už geismą tą užmojį padaryti tobulą, labai glaudžiai ir tvirtai sumegzti tinklo akis” (Frydrichas Nyčė, Tragedijos gimimas).
Nyčės poveikis beveik visada destruktyvus, nes jis yra iš tų mąstytojų, kurie labai daug griovė, bet beveik nieko nepastatė. Save Nyčė mėgo vadinti antikristu, tačiau jį galima pavadinti antimoralistu, antiracionalistu, antiidealistu, o jo filosofiją savotiška antifilosofija.
Nyčės antifilosofinio nusiteikimo šaknys glūdi labai giliai. Tokį nusiteikimą lėmė psichologinis Nyčės filosofavimo šaltinis. Nyčės filosofinis šaltinis visų pirma – neapykanta. Visa jo antifilosofija kilo iš neapykantos: pirmiausia iš neapykantos savo epochai, o netiesiogiai – visam pasauliui. Visa Nyčės filosofija nukreipta į praeitį ir į ateitį, visa persmelkta neapykanta dabarčiai. Todėl Nyčė tarsi kybo tarp istorijos ir utopijos.
Frydricho Nyčės mintys: • Ar asilas gali būti tragiškas? - Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti?.. Filosofo atvejis. • Filosofas: tai žmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos; jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi jam nutikimai ir perkūno smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais žaibais; lemties žmogus apie kurį nuolat griaudžia ir dunda, prasiveria žemė ir vyksta kažkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs, - bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrįžtų prie savęs"…
Argi aš jums siūlau pražudyti savo jausmus? Aš tik patariu atrasti jausmų nekaltybę. • Aš noriu - kartą visiems laikams, - daug ko nežinoti. - Išmintis nustato ir pažinimo ribas. • Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus. • Galų gale žmogus myli tik savo troškimus, o ne savo troškimų objektą. • Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo. • Jei nori aukštybėn kilti, tai kopk savo kojomis. Nesileisk, kad kas nors neštų ir ant kito galvos nelipk.
