Download
1 / 13
E N D
Viduramžiai Viduramžiams būdingi ryškūs kontrastai ir labai skirtingų pradų derinimas. Viduramžių mentalitetui didelę įtaką darė krikščionybės plitimas.Tai iškėlė naujus, nuo antikos gerokai besiskiriančius idealus – riterius ir šventuosius. Krikščionybė absoliutino žmogaus dvasingumą, o kūnas buvo laikomas sielos kalėjimu. Suiro antikinė kūno ir dvasios harmonija. Dievas kaip kūrėjas yra viską numatęs, tačiau nuolat vyksta gėrio ir blogio kova.Žmogus priklausė tam tikram visuomenės sluoksniui ir turėjo įpareigojimus bei įsipareigojimus.
Viduramžių literatūros šaltiniai, ištakos Viduramžių literatūros raidą ypač veikė krikščionybė, antikos kultūrinis ir liaudies kūrybos palikimas. Biblijos siužetai, personažai atsispindėjo literatūros pasaulyje, veikė, formavo jį. Kalbant apie antikos poveikį viduramžiams, pirmiausia turime galvoje romėnų kultūrą ir literatūrą. Mokslininkai, aptardami liaudies kūrybos poveikį viduramžių literatūrai, ypač daug kalba apie keltų ir germanų mitologiją. Viduramžių literatūroje pasaulis buvo aiškinamas alegorijomis (pasakoma netiesiogiai).
Viduramžių pagrindinės literatūros šakos • Tautinėmis kalbomis parašyti herojiniai epai – vienas iš svarbiausių viduramžių literatūros žanrų. • Antra šaka – riterių literatūra. Savita, įvairi buvo viduramžių poezija. • Kaip atskira literatūros šaka susiformavo miesto bei liaudiškoji literatūra. • Religinė literatūra– šventųjų gyvenimo aprašymai.Labiausiai paplitęs šios epochos literatūros žanras.
Dantė Dantė - Florencijos poetas. Jo žymiausias kūrinys „Dieviškoji komedija“ yra laikomas geriausiu Europos literatūriniu kūriniu parašytu viduramžiais. „Dieviškoji komedija“ pasakoja apie Dantės kelionę per pragarą į rojų pas jo mylimąją Beatričę. Norint suprasti Dantės kūrybą reikia būti visapusiškai išsilavinusiu, kadangi rašytojas buvo žmogus eruditas, protu pralenkiantis daugelį šiuolaikinių mąstytojų. Jis pralenkė savo epochą. Poeto kuriamas žmogus labiau artimas renesanso literatūrai. Jis buvo labai gerai susipažinęs su viduramžių mokslais ir antikine literatūra, mėgo Vergilijų ir Ovidijų.
Dantės biografija Dantė gimė Florencijos aristokratų šeimoje 1265 m. Tais laikais Italijoje vyko politinės kovos dėl krašto susivienijimo. Varžėsi dvi partijos – Gvelfai ir Gibelinai. Rašytojas, būdamas veiklus, kaipmat įsitraukė į politinį gyvenimą ir tapo Gvelfų šalininku. XIII a. pabaigoje Gvelfai paėmė valdžią į savo rankas, bet, dėl kilusiu nesutarimų, skilo į baltuosius ir juoduosius. Juodieji laimėjo, o baltieji buvo ištremti. Dantė buvo ištremtas iš Florencijos.Vienur teigiama jog jis buvo susitikuokęs su Gemma, ir susilaukė keleto sūnų. Tačiau kitur teigiama jog jis turėjo mylimąją Beatričę, kuriai ir paskyrė “Dieviškąją komediją”. Dantė mirė 1321 m. Ravenoje.
Dantės kūryba • „Naujasis gyvenimas” (eilėraščių rinkinys) • „Dieviškoji komedija” (poema) • „Puota” (filosofinis traktatas) • „Apie monarchiją” (politinis traktatas) • „Apie tautinę kalbą” (filologinis traktatas)
Dieviškoji komedija Dieviškoji komedija - žymiausias italų poeto Dantės Aligjerio kūrinių. Dantė šią poemą rašė daugelį metų ir, manoma, baigė ją prieš pat mirtį. Autorius pavadino šį kūrinį "Komedija", nes viduramžiais visi laimingai besibaigiantys kūriniai galėjo būti vadinami komedijomis. Vėliau, jo kūrybos tyrinėtojai, pabrėždami poemos grožį ir dvasingumą, pridėjo žodį "Dieviškoji". Dieviškoji komedija susideda iš 3 dalių: "Pragaro", "Skaistyklos" ir "Rojaus". Kiekviena dalis turi po 33 giesmes. Kartu su įžangine iš viso yra 100 giesmių. Poema parašyta tercinomis - trijų eilučių posmais.
“Dieviškosios Komedijos” siužetas Poemoje autorius pasakoja kaip sulaukęs 35-erių metų (nuėjęs pusę gyvenimo kelio) atsidūrė tamsiame miške. Čia jį užpuola 3 žvėrys - lūšis (simbolizuoja gašlumą), liūtas (puikybė) ir vilkė (godumas). Jį išgelbsti Beatričės (dieviškumo simbolis) atsiųstas Vergilijus. Šis poetą veda kitu keliu - per Pragarą. Jiedu pereina visus skyrius, patenka į Skaistyklą. Bebaigiant ją pereiti, Vergilijus išnyksta, o Dantės globėjais tampa Matilda ir Beatričė. Nuplautas Letejos upėje ir atsigėręs Eunojos vandens, poetas pakyla į Dangų. Pomirtinio pasaulio dalys simetriškai suskirstytos į skyrius. Pragare yra 9 griovos (arba ratai) ir prieangis. Skaistykloje taip pat 10 skyrių - salos pakrantė, skaistyklos šlaitas, 7 pakopos ir Žemės rojus. Dangaus judančių sferų - 9 ir nejudantis Empirėjus (Dievo buveinė). Kai kurie skyriai turi po kelis mažesnius skyrius ("kišenes").
Pragaras Pragaras vaizduojamas piltuvo formos bedugnė, smaigaliu besiremianti į žemės centrą. Einant gilyn, griovos siaurėja, o nusidėjėlių kančios didėja. Į Pragarą įžengę Dantė ir Vergilijus atsiduria Prieangyje. Čia kenčia ištižėliai, egoistai, gyvenime nepadarę nieko gera ir nieko bloga. Tai bevaliai, kurių nenori priimti nei Dangus, nei Pragaras. Toliau keleiviai atsiduria pirmame pragaro rate (Limbas). Čia yra nekrikštytų kūdikių, senovės didvyrių ir išminčių vėlės. Čia gyvena ir pats Vergilijus. Antrasis ratas - gašliųjų vėlių buveinė, kur jos nuolat blaškomos didžiulio sūkurio. Trečiajame rate - nuolatinio lietaus, sniego ir krušos plakami apsirijėliai. Ketvirtame - šykštuoliai ir pinigų eikvotojai nuolat susidaužia, keikdamiesi ir ritindami milžiniškus akmenis. Penktame rate, Stikso purve pešasi pikčiurnos. Šeštasis ratas - kapinės, kuriose ugnies įkaitintuose atdaruose karstuose vaitoja bedieviai. Septintasis ratas - smurtinikų buveinė. Ji padalyta į 3 skyrius: pirmame kraujo upėje nardinami smurtautojai prieš artimą, antrame - savižudžiai kreivų, juodų, kraujuojančių medžių pavidalu, trečiame - ugnies lietaus plakami smurtautojai prieš Dievą. Aštuntasis ratas daug siauresnis už kitus, bet turi net 10 skyrių, kuriuose kenčia suviliotojai, pataikūnai ir paleistuvės, simonistai, netikri pranašai ir burtininkai, nusidėję teisingumui, veidmainiai, šventvagiai ir vagys, apgaulūs patarėjai ir šmeižikai, nesantaikos sėjėjai ir sukčiai bei apgavikai. Devintasis - paskutinis ratas - išdavikų buveinė, kurioje yra 4 skyriai giminių, tėvynės, svečių ir savo geradarių išdavikai. Jie įšalę į ledą taip, kad net negali verkti, nes ašaros tuoj pat sušąla. Pačiame centre - didžiausias išdavikas - Liuciferis. Jis pavaizduotas kaip trigalvis pabaisa, triuškinantis Judą, Brutą ir Kasijų.
Skaistykla ir rojus Skaistykla vaizduojama kaip aukšta sala, iškilusi pietinio Žemės pusrutulio vandenyne. Pakrantėje renkasi sielos, kurios mirties valandą gailėjosi, bet nespėjo susitaikyti su Bažnyčia. Toliau Skaistykloje gyvena apsileidėliai, kurie atgailą atidėliojo iki paskutinio momento. Jie čia turi išbūti tiek laiko, kiek gyveno žemėje. Toliau seka 7 terasos - puikybė, pavydas, pyktis, tinginystė, gobšumas, smaguriavimas ir gašlumas. Kiekvienoje terasoje vėlės kančia vis kitaip, bet jos vistiek turi vilties ir meldžiasi. Už terasų yra Žemiškasis Rojus su pikto ir gero medžiu vidury. Rojus - aplink Žemę besisukančios dangaus sferos, vadinamos planetų vardais. Mėnulio sferoje gyvena vėlės, kurios negalėjo ištesėti pažadų, nes joms sutrukdė pikti žmonės. Merkurijaus sfera - vėlės, kurios padarė didelius darbus žemiškos garbės siekdami. Aušrinės (Veneros) sferoje džiaugiasi tie, kurie buvo atsidavę žemiškai meilei nepamiršdami Dievo ir artimo. Saulės sfera skirta katalikybės mokslininkų ir didžiųjų vienuolių vėlėms. Marso sferoje gyvena krikščionių karžygiai, Jupiterio sferoje - krikščionių valdovai ir karaliai, Saturno - vėlės, žemėje mėgusios mąstyti, susitelkti.
