Po to, kai Ciceronas pasakė, kad poetais gimstama, o oratoriais tampama,

1. Retorika Lietuvoje XVI - XIX a. Doc. dr. Irena Elžbieta ČekmonienėE-mail. irencekm@gmail.com Po to, kai Ciceronas pasakė, kad poetais gimstama, o oratoriais tampama, kalbėtojas (arba oratorius) buvo rengiamas. Kiekvienas išsilavinęs pilietis privalėjo daugiau ar mažiau įvaldyti iškalbos meną.

2. Baroko retorika (XVI – XVIII a.)XVIII a. revoliucijų amžiaus retorika • “Istorijos išmanymas, greta iškalbos meno, renesansinėje Lietuvoje laikytas privaloma piliečio išsilavinimo sąlyga” (Kuolys, 1992: 21). • “Tuo metu Vilniaus universitete, kaip, beje, ir visoje Vakarų Europoje, vyravo tokia humanitarinio mokymo sistema: vidurinį filologinį parengimą sudarė studia humaniora - gramatikos, poetikos ir retorikos klasės, kuriose buvo mokomasi lotynų, graikų, iš dalies hebrajų kalbų, studijuojami antikos autoriai, susipažįstama su “tobulos iškalbos” (perfecta eloquencia) įvaldymo principais” (Ulčinaitė, 1979: 6).

3. Retorika pirmojoje Lietuvos aukštojoje mokyklojeVilniaus universitete(157O - 1773 m. Vilniaus jėzuitų kolegija ir l579 - 1773 m. jėzuitų akademija) • “Senosios Lietuvos literatūros ir kultūros šaltinių sąraše” IX skyriuje “Moksliniai teoriniai veikalai” nurodoma, jog • XVI-XVII a. buvo išspausdinti 16 autorių retorikos darbai” [Ulčinaitė, 1991: 47-50], • daugiausia vadovėliai, • tarp jų dviejų lietuvių – Kazimiero Kojelavičiaus ir Žygimanto Liauksmino, Europoje sulaukęs keturiolikos leidimų.

4. Trisdešimt penki retorikos rankraščiai • Vilniaus bibliotekose saugomi dar trisdešimt penki retorikos rankraščiai (trisdešimt du VU ir trys MA bibliotekoje) (Ulčinaitė, 1984 : I99). • Ir vėliau 1773 - l939 m., kai Universitetas nebuvo uždarytas, • iškalbos meno tradicija ir toliau jame buvo palaikoma. • Skirtumas tik tas, jog šio periodo darbai buvo rašomi jau ne lotyniškai, kaip ankstesnieji, bet lenkiškai.

5. Mokslininko paskaitininko fenomenas XIX a • Iškalbos meno kaip disciplinos tradicijos aukštojoje mokykloje, trukusios kelis šimtmečius, vaisius yra mokslininko paskaitininko fenomenas, ypač pouliarus XIX a. (Чихачев, 1987: 32-37). • Tai lektorius mokslininkas, eruditas, švietėjas, į kurio paskaitas rinkdavosi ne tik akademinis jaunimas, bet ir miesto visuomenė. • Tokio mokslininko paskaita gali priminti “vieno aktoriaus teatrą”. • To laiko lektorių mokslininkų ir mokytojų iškalbos meno nuostata į protą eiti per jausmus ir vaizduotę.

6. Retorika XX a. pr. nugalėjus bolševikinei revoliucijai Rusijoje ir XX a. 2 pusėje pokario Lietuvoje • Nugalėjus bolševikinei revoliucijai, Rusijoje ir pokario Lietuvoje metodas į protą eiti per jausmus ir vaizduotę ryžtingai buvo pakeistas idėjinio turinio reikalavimu, o lektoriaus erudito, švietėjo, mokslininko, mokytojo, aktoriaus vietą užėmė lektorius propagandistas, pastebimai susilpninęs paskaitos kaip vieno aktoriaus teatro vaidmenį. • Per visą XX a. lektoriaus mokslininko ir aktoriaus tipas blanko, darėsi vis retesnis,nors pavieniai atvejai niekada neišnyko visiškai.

7. Nepriklausomos Lietuvos (I) laiku iškalbos menu rūpinosi bažnyčia • Homiletikos - pamokslų sakymo vadovėliai buvo pradžiamokslis pradedančiam lektoriui. • 1932 m. Kaune buvo išleistas ir “Iškalbos vadovėlis”. • Įvairių kartų mokytojų apklausa leidžia nubrėžti ribą, skiriančią laiką, kai iškalbos meną išmanė kiekvienas bet kokio dalyko mokytojas, • nuo situacijos, apie kurią kalba dabartiniai mokytojai ir mokiniai. • Prieškariniai mokytojai iškalbos meno mokė per pamokas kiekvieną atsakinėjantį mokinį. • Iškalbos meno mokiniai buvo mokomi kaip savaime suprantamo dalyko, neatsiejamo nuo bendros kultūros ir neatskiriamo nuo mokomojo dalyko. Tai buvo kiekvienomokytojo vertybė, kurios jis mokė kitus.

8. Iškalbos meno mokymo tradicijos dar pakako kelioms pokario moksleivių kartoms, iš kurių išaugo garsiausi buvusios “Žinijos” draugijos lektoriai • Ši tradicija buvo puoselėjama tai pat dar ir pokario pedagoginėse mokyklose • (kas matyti iš “Žinijos” draugijos lektorių svarstytų klausimų (Balkevičius, 1994; Pilkauskas,1994). • Tačiau nepalaikoma su laiku ši tradicija silpnėjo ir nyko iki devintojo dešimtmečio pradžioje esančios situacijos, kai tenka konstatuoti, jog • “aukštųjų mokyklų programose nėra oratorinio meno” (Markulis,1981: 3).

9. Dviejose aukštosiose mokyklose - kunigų seminarijoje ir partinėje mokykla ši disciplina visada buvo dėstoma • nors apskritai aukštojoje mokykloje iškalbos menas buvo laikomas dėmesio neverta disciplina. • Be to, lektoriaus meistriškumui kelti buvo leidžiami žurnalai ir brošiūros, • organizuojamos konferencijos ir spausdinama jų medžiaga, • leidžiamos monografijos ir chrestomatijos. • Sprendžiant iš konferencijų dalyvių užimamų pareigų nuorodų, jaunojo lektoriaus mokyklų klausytojai, būsimi lektoriai, beveik išskirtinai buvo vien partiniai kadrai.

10. XX a. 2-je pusėje Lietuvoje iškalbos menas imtas vadinti lektoriaus meistriškumo ugdymu • Jo buvo mokoma diferencijuotai – • tik tam tikrą visuomenės dalį, • kurios paskirtis ir tikslas formuoti likusios visuomenės dalies pasaulėžiūrą, ją šviesti – • diegti propagandą ir kreipti protus idėjine kryptimi. • Sovietiniu laikotarpiu visiškai pasikeitė šios disciplinos • (jau nebe iškalbos meno, bet lektoriaus meistriškumo ugdymo) tikslas.

11. Lektoriaus vaidmuo sutapatinamas su propagandisto vaidmeniu (Rusijoje XX a. trečiasis dešimtmetis, Lietuvoje penktasis) • Iškalbos meno kaip disciplinos tradicine prasme nebelieka, kadangi • sovietinė propaganda paskaitai, vadinasi, ir lektoriui, kėlė visai kitus, negu antikinė tradicija, reikalavimus. • Lektoriaus meistriškumui kelti skirta literatūra charakterizuotina kaip išskirtinai partinė, kurios tikslas – išugdyti propagandistą, galintį duoti atkirtį. • Šios literatūros autoriai ir adresatas buvo ideologinio fronto darbuotojai. • Iš Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Seimo deputatų kaip geriausi kalbėtojai išsiskyrė buvę LDDP frakcijos nariai, nes jie kaip buvę partiniai darbuotojai partinėse arba jaunojo lektoriaus meistriškumo mokyklose buvo išklausę lektoriaus meistriškumo kursą • (Bachmetjeva, 1994, buvusi Aukštosios partinės mokyklos dėstytoja).

12. Iškalbos menas Lietuvoje 1945-1995 metais. „Žinijos“ draugija • Susikūrusi ir apie dvidešimt metų gyvavusi „Žinijos“ draugija buvo labai dėmesinga oratorių menui. • Tuo ypač rūpinosi aukštojo mokslo ministras profesorius Henrikas Zabulis, vienas iš pavyzdinių lektorių, senosios antikinės retorikos, Demosteno ir Cicerono iškalbos žinovas. „Žinijos“ metodiniame būrelyje gana dažnai buvo aptarinėjami lektoriaus meistriškumo klausimai.

13. Buvo beveik privaloma paskaita apie paskaitos metodiką ir apie iškalbos meną visiems • Ir respublikinio masto seminaruose ekonomistams, teisininkams ar sveikatos apsaugos darbuotojams. • „Žinijoje“ buvo keletas dėstytojų, kurie tokias paskaitas skaitydavo visiems. • Tomis temomis mėgdavo kalbėti profesorius Juozas Markulis, docentai Zenonas Pilkauskas ir Jonas Balkevičius. • „Žinijos“ metodiniam būreliui vadovavo profesorė Aleksandra Gulbinskienė, iš būrelio narių, kurių buvo apie penkiolika. • Galima paminėti profesoriø Juozą Pikčilingį ir patį veikliausią labai temperamentingą paskaitininką, neabejingą paskaitos menui chemiką Juozą Butkevičių.