juozas aputis l.
Download
Skip this Video
Loading SlideShow in 5 Seconds..
Juozas Aputis PowerPoint Presentation
Download Presentation
Juozas Aputis

Loading in 2 Seconds...

play fullscreen
1 / 49

Juozas Aputis - PowerPoint PPT Presentation


  • 369 Views
  • Uploaded on

Juozas Aputis. Turinys. Biografija. Kūrybos bruožai. Kūryba. Spauskite mygtuką. Recenzijos ir interpretacijos. Nuomonės ir kritika. Gyvenimo biografija. Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčių kaime (Raseinių raj.);

loader
I am the owner, or an agent authorized to act on behalf of the owner, of the copyrighted work described.
capcha
Download Presentation

Juozas Aputis


An Image/Link below is provided (as is) to download presentation

Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author.While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server.


- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - E N D - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Presentation Transcript
turinys
Turinys

Biografija

Kūrybos bruožai

Kūryba

Spauskite mygtuką

Recenzijos ir interpretacijos

Nuomonės ir kritika

gyvenimo biografija
Gyvenimo biografija
  • Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčių kaime (Raseinių raj.);
  • Kurį laiką gyveno Nemakščiuose, Viduklėje, Vilniuje, vėliau įsikūrė Dzūkijoje, vaizdingame Zervynų kaime;
  • 1960 m. baigė Vilniaus universitetą;
  • 1986 metais Apučio novelių rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo buvo įvertinta Nacionaline premija.
  • Dirbo “Literatūros ir meno”, “Girių” ir “Pergalės” redakcijose;
  • Nuo 1990-1994 m. buvo „Metų“ redaktorius, nuo 1995 m. – „Metų“ žurnalo prozos skyriaus redaktorius;
  • Juozas Aputis yra išvertęs V. Bykovo, A. Čechovo, A. Platonovo, V. Šuktino, J. Trifonovo ir kt. Prozos;
  • Šiuo metu rašytojas gyvena ir dirba Vilniuje.
k rybos bruo ai
Kūrybos bruožai
  • Keliamos humaniškumo problemos, kur užuojauta silpnesniam tampa labai svarbi.
  • Pasaulis metaforiškas, nors yra ir daug tikrovės vaizdų, kurie metaforiškai atspindi žmogaus dvasią.
slide5
Akivaizdus biografinis kontekstas: autorius mini Žemaitijos vietovaržius: Balčios upelį, Žalpę, Šešuvės slėnį, nes gimė Balčios kaime.
  • Istorinis kontekstas taip pat aptinkamas: vaizduojamas pokaris, kolūkių gyvenimas, kaimo situacija ir t.t.
slide6
Pasakojimą rikiuoja ne tiek personažų veiksmai, kiek paties autoriaus komentuojanti, prisimenanti, apmąstanti intonacija, kuri keisčiausiu būdu derina vaizdus, siekdama išreikšti vidinį įspūdį, nuotaiką, vaizduotės polėkį.
slide7
Aptinkamas ir filosofinis kontekstas: sprendžiamos egzistencinės problemos, keliami gėrio ir blogio klausimai, supriešinami namai ir pasaulis, ieškoma dvasinio grožio.
  • Itin svarbi veikėjų psichologinė analizė; jie klajoja, medituoja, apmąsto.
slide8
Dažnai kalbama I asmeniu, kartais netgi nesislepiama už pasakotojo ir sakoma, kad veikėjas yra Kūrėjas.

Pasakotojas gali būti svarbiausias veikėjas.

stiliaus bruo ai
Stiliaus bruožai
  • Asociatyviniai ryšiai.
  • Užuominos ir detalės.
  • Motyvai (leitmotyvai).
  • Metaforiškumas.
  • Lyrizmas.
pagrindin s temos
Pagrindinės temos
  • Gimtasis kaimas - svarbiausias žmogiškų vertybių centras.
  • Atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu.
tipi kos k rini situacijos
Tipiškos kūrinių situacijos
  • Nuolat kartojama gimtųjų namų scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Tai šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus.
  • Išėjimas iš namų - savęs praradimas, o gal ir mirtis.
veik jai
Veikėjai
  • Dažniau kaimietis, rečiau miestietis.
  • Jautrios sielos, nepritampantys prie aplinkos, dažnai nesuprasti, neįvertinti, net atstumti.
  • Dažnokai demonizuoti.
slide13
Kartais įvardijami skaitvardžiais: pirmasis…; įvardžiais - vienas, kitas. Tuo pabrėžiamas dvasingumas, jautrumas, nepritapimas prie šiurkštaus pasaulio, jo pragmatiškų santykių.
  • Ne visada sužinome veikėjo amžių, profesiją, išorinį portretą ir panašias lyrinei novelei visai neesmines detales.
slide14
Veikėjai mėgsta kamuotis dėl savo gyvenimo prasmės, perkratinėti praeitį, nerasti ramybės dėl būties prasmingumo apskritai.
  • Tokia jų prigimtis, o sąžinės balsas reikalauja nuolat perkratyti save ir pasitikrinti, ar dorai, ar teisingai gyvenama.
problemos
Problemos
  • Moralinė - gėrio ir blogio konfliktas.
  • Egzistencinė problema.
  • Žmogaus vertė matuojama etinėmis kategorijomis: meilė artimam, gerumas, užuojauta, gailestis, moralinė šviesa, teisingumas, sąžinė.
konfliktai
Konfliktai
  • Novelių įtampos šaltinis – konfliktas tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybės, brutalumo.
  • Taigi veikėjas paprastai atsiduria išbandymo situacijoje.
slide17
Erdvė
  • Mėgstamiausia vaikystės kaimo erdvė, kuri paprastai įvardijama.
  • Randame daug erdvės detalių.
  • Aptinkamas erdvės uždarumas ir atvirumas, artumas-tolumas, vertikalumas-horizontalumas.
erdv da nai kei iama
Erdvė dažnai keičiama
  • Pagrindinis veikėjas dažnai Apučio apsakymuose išeina iš jam pažįstamos erdvės ne tik tiesiogine prasme, bet ir mąstydamas pereina iš vienos būsenos į kitą ir jau nebegali grįžti atgal.
  • Išėjimas iš tradicijos yra skausmingas, lydimas nuolatinio apsvaigimo, apakimo ar savo idealų atsisakymo.
  • Aputis teigia, kad žmogus turi išmokti būti savimi, turi rasti individualų buvimo pasaulyje būdą.
erdv s miti kumas
Erdvės mitiškumas
  • Erdvė dažnai traktuojama mitiškai.
  • Pvz., sodyba- kasdieninio žmogaus buvimo ir veikimo sfera, kur viskas yra čia pat: gamta ir kultūra, gyvieji ir mirusieji, profanystė ir sakralumas, buitiški darbai ir mitinė realybė.
  • Kasdieniški darbai reikšmingi, nes leidžia būti šalia šventumo.
  • Mitinėje erdvėje galimas bet koks susitikimas su bet kokiu anapusinės realybės reiškiniu: šventumu ir demoniškumu, laime ir nelaime, gėriu ir blogiu.
slide20
Aputis pasakoja kaitaliodamas laikus, erdves, subjektyvumą ir objektyvumą.
  • Dėl to pasakojimas labai šakotas, pažeista chronologija.
laikas
Laikas
  • Dabarties laikas trumpas, bet dažnai ilgas prisiminimų laikas.
  • Dabartis atrodo praradusi esmines dvasios vertybes, idealus, atimanti žmogui galimybę pajusti savo gyvenimo vertę ir prasmę.
  • Praeitis- atskaitos taškas dabarčiai įvertinti.
slide22
Ypač svarbus vaikystės laikas, iškylantis kaip tėvų ir namų aplinkos sušildyta prisiminimų žemė, į kurią nuolatos traukia sugrįžti, nes čia gautos tikrumo ir žmogiškumo pamokos išlieka visam gyvenimui.
k ryba
Kūryba
  • Žydi bičių duona [apsakymai]. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963 m.
  • Rugsėjo paukščiai [novelės]. Vilnius: Vaga, 1967 m.
  • Rugsėjo paukščiai [novelės]. Vilnius: Vaga, 1967 m.
  • Sugrįžimas vakarėjančiais laukais [novelės]. Vilnius: Vaga, 1977 m.
  • Tiltas per Žalpę [apysakos]. Vilnius: Vaga, 1980 m.
  • Keleivio novelės [novelės]. Vilnius: Vaga, 1985 m.
  • Gegužė ant nulūžusio beržo [novelių rinkinys]. Vilnius: Vaga, 1986 m.
  • Skruzdėlynas Prūsijoje [apysaka]. Vilnius: Vaga, 1989
  • Dvi apysakos [apysakos]. Vilnius: Baltos lankos, 1996 m.
  • Smėlynuose negalima sustoti [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996 m.
  • Vieškelyje džipai [smilkioji proza]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005 m.
  • Horizonte bėga šernai [novelė](1970),
  • Vargonų balsas skalbykloje [apysaka] (1988),
  • Plėnys [apysaka] (1994).
slide25

KOJAITĖS, PORYKIT

Einame… žygiuojame, kryžiuojamės, švytruojame  kaip audimo staklių pakojos, šaudome kaip tų pačių staklių nytys, margas nutįsusio gyvenimo audeklas žėri, kai saulė prasimuša pro nedidelį langą.

Jūs, kurie galit, pamatykit, koks gražus Rožės veidas! Dabar, kai jos metų tiksliai nežino nei Pranas, jos vyras. Daug ji turi metelių, ir mes lygiai tiek pat, ir kaip galėjo tasai prižiūrėtojas, tasai bjaurus išsigimėlis pamatyti, kad mes dailios, kad ilgos, nes juk amžinai buvome apmautos storomis vatinėmis kelnėmis? Nejaugi tarp tų, kur buvo ir Rožė, ir šiais reikalais buvo šnipių, kurios pranešinėdavo, kuri tam reikalui yra tinkama. Kiek sykių mes drebėdavom, kai būdavo paliepta eiti į prižiūrėtojo kamurką. Bijodavome ir dėl savęs, ir dėl Rožės. O ji tame speige buvo ne viena, su ja kartu išvežė ir jos vyrą Praną, kurį ir mes gerai pažinojome. Kas to nepatyrėte, tas nieko nesuprantate, daug ir neaiškinsim, tik pasakysim, kad nėra ir nebuvo švelnesnių rankų, kurios taip mylėdamos mus glostytų. Praną išgabeno atskirame vagone, ir tik po nemažai metų jie susižinojo, ėmė susirašinėti, ir Rožė vienąsyk išdrįso užeiti pas prižiūrėtoją, pas tą Rusijos gėdą, ir paprašyti jo pagalbos, kad jis padėtų arba jai iš šito lagerio išvažiuoti pas vyrą, arba vyrui čia persikraustyti. Tada viskas buvo šiek tiek atsileidę, jau po Stalino mirties, jau ne vienai šeimai buvo leista susitikti. Jau patį pirmą sykį mes pajutome – pro tas storas, pušų sakais ištepliotas vatines kelnes – šlykštų jo žvilgsnį ir tyčia ėmėme trauktis, kaip nors slėptis. Tąsyk jis pasakė, kad pažiūrės, pasidomės, matyt, pasidomėjo, nes ėmė Rožę kviestis vis dažniau, o netrukus pasakė aiškiai, kokia kaina jis parsiųsdinsiąs Rožei vyrą, taip ir pasakė: parsiųsdinsiąs...

valio
VALIO!

Tiltas siūbavo. Lekiančios mašinos įsupo betonu padengtas sijas. Tilto kraštais, aplenkdami vieni kitus, ėjo žmonės. Žmonės skubėjo. Žmonių buvo daug – visa minia. Žmonės garsiai šūkavo. Jie buvo jauni ir seni, jų tarpe buvo daug gražių ir linksmai nusiteikusių moterių, ir visi iš anksto buvo įsiaudrinę ir čia pat, minioje, jau dabar sprendė ir ginčijosi, kas laimės. Buvo ir tokių, kurie per tiltą ėjo ramiai, už nugaros sunėrę rankas arba skaitydami laikraštį. Bet širdyje tai patys atkakliausi       kamuolio mėgėjai, – nesvarbu, kad jie į viską žiūri labai ramiai ir šaltai, ir net tada, kai prie mūsiškių vartų būna pasiutęs pavojus ir kai iš tribūnų į dangų pakyla išgąstingas atodūsis – tokie žmonės ir tada žiūri ramiomis akimis į aikštę ir tik trupučiuką pamosuoja viena ranka.       Žmonės plūdo per tiltą iš visų pusių, grūdosi į prisikimšusias mašinas, ir nuo tilto upės posūkyje buvo matyti keltas, kuris niekaip negalėjo sumažinti minios prieplaukoje. Kai kam iš žmonių būrio neišlaikydavo nervai, ir keletas tokių karštuolių šokdavo į keltą, kai tas dar būdavo pavojingame atstume nuo kranto.       Aš ėjau vienas ir nežinau, ką galvojau. Aš neskaičiau vakarinio laikraščio ir nebuvau rankų sunėręs už nugaros. Ir ėjau aš, turbūt, nei greitai, nei lėtai – tokiu tempu, kokiu plaukė per tiltą minia, Aš ėjau tylėdamas, nes nebuvo su kuo kalbėtis, o su nepažįstamais, kai eini į futbolo rungtynes, geriau nesikalbėti, nes jie labai gudrūs, ir kiekvienas iš jų turi savo nuomonę, ir kiekvienas tave tuoj suniekins ir pasakys, kad nieko neišmanai, jei prasitarsi ne taip, kaip jis norėjo. Šitie žmonės, kurie skuba į rungtynes, yra velniškai azartiški, ir kadangi pats eini su jais, tai, matyt, esi į juos kiek panašus, ir dėl to diskusijų netrūksta... Bet aš tylėjau...

slide27
BALTA NOVELĖ

– Prašom, įeikite, – išgirdusi beldžiant, pasakė ji, nepasukdama galvos ir tik mintyse žiūrėdama į duris. Žvelgdama dabar pro langą, už kurio žemė buvo nuklota geltonais lapais ir kur klevai kasdien darėsi vis nuogesni, ji matė viena, kita, trečia kryptimi vaikštančius žmones, ištįsusius, ilgus ir, rodėsi, nieko bendra neturinčius vienas su kitu. Žmonės slinko ir slinko daugybe krypčių, daug daugiau, negu buvo gatvių, takų ir šaligatvių, jie ėjo čežindami klevų lapus, ir mergaitės akyse likdavo siauri pėdų labirintai, kuriuos – kartu su lapais – judindavo ir ardydavo vėjas.       Ji nuklydo parko taku prie upės, ėjo linguojančiu lieptu į kitą pusę – tenai iš mažos stotelės išlekia nedideli autobusai, ir iš ten, nuo skardžio, miestelis atrodo tarytum aptvertas neperlipama tvora, iš aukšto kamino rūksta drumzlini dūmai, žiemą ir vasarą, kepina saulė, žmonių beveik nematyti, jie juda mažyčiai lyg taškeliai, ir jų judėjimo linijos susikryžiuoja begalybę kartų, o nuo tokio pagalvojimo ir pamatymo per metų metus miestelis darosi panašus į seno kambario sieną, kurios raštą keičia raštas ir dažą dažas.       Tik vienas nedidelis plyšys yra iš to aptvaro – siūbuojantis lieptas per plačią upę, todėl ji skuba tuo lieptu, paveja žmogelį, variną dviračiu, žmogelis eina sunkiai, dviratis tampo jį į šalis, o, perėjęs į kitą pusę, niekaip negali ant jo užsiropšti, vis linksta ir linksta prie žemės, ji palaiko dviratį, kad žmogeliui būtų lengviau; tuo metu maiše, permestame per dviračio rėmą, ima garsiai kriuksėti ir žviegti, net žmogelis per girtumą supranta, kad yra juokinga, jis sunkiai šypsosi, o ji, leipdama juokais, klausia:       – Ar neatsirado pirkėjų? Ir dar taip ilgai išlaukėte...       – Ne taip ir ilgai, –sunkiai sako žmogus, bet kalbėti nori, smagu, kad mergaitė išmano jo reikalus. – Juk galima suprasti, kad aš ne visą laiką turguje buvau. Tam yra rodiklių... Ir pirkėjų netrūksta, prie manęs taip pat vis lindo, tik nepatiko, kad manieji balti, ir kainą užsiprašiau pamanomą, tiktai dabar labai ieško deglų.       Jam pavyko pajudėti iš vietos, paskui ėjosi geriau, jis nuvažiavo, krypuodamas ir nardydamas tarp žmonių ir nedidelių autobusų, paskui dingo gražiame pušyne, o jo baltieji maiše, net ir nutolus, vis garsinosi.

juozas aputis unelis alksnio vir n je i trauka
Juozas Aputis„Šunelis alksnio viršūnėje“Ištrauka

Todėl tegul bus leista čia viską papasakoti smulkiai, neskubant, kad kiekvienas galėtume pamažu įsibrauti į tą vakarą su visomis smulkmenomis ir detalėmis, padedančiomis nusakyti maža mažytį tašką, kurių daugybė buvo pribarstyta tą pačią akimirką kiekviename dobilienos kampe, kiekvienoje troboje ir kiekviename alksnyne, jei tik šventa žemelė jį augino. Čia dar pravartu būtų pridėti vieną gal ir nelabai įdomų dalyką: prieš keletą metų autoriui teko kaime prie ežero paskaityti seno mokytojo dienoraštį, rašomą jau nuo labai senų laikų. Dienoraštį mokytojas pasiūlė paskaityti pats, ir todėl tegul čia nebūna jokių negražių įtarimų. Dienoraštis buvo skrupulingai sausas, be jokių sentimentų, pedantiškas ir monotoniškas: kokia buvo temperatūra, kada pražydo obelis, kada zuikiai išperėjo vaikus… Stačiai baisus dalykas: rašyta mokytojo dar tada, kai buvo jaunikaitis, - ir ničnieko apie miglotus pavasario vakarus, apie mergaičių žvilgsnius - jokio atodūsio! Šit kur naujesnių laikų Daukantas! Ir dar keisčiau, kad tenai vis dėlto su kažkokia šiurpia jėga, su kvapais ir spalvom, su gyvulių mykimu, su namų dvasia neišdildomai įstrigo vienos dienos aprašymas. Jis buvo toks: „Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštais metais birželio aštuntos dienos vakare parginiau karves, motina padėjo suvaryti į tvartą, o paskui valgėm virintų bulvių su rūgusiu pienu.“ Pašėlimas: tame nieke, kaip sakoma, kažkas yra! Iš pradžių tas vienas sakinys pasirodė nei šis, nei tas, tačiau juo toliau, juo labiau jis ryškėjo sąmonėje, darėsi vis įdomesnis ir su laiku tapo kažkokiu išskirtiniu tų trisdešimt šeštųjų metų tašku. Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštieji metai ir bulvės su rūgusiu pienu! Ir dar dienoraštyje, tame širdies balse!

slide29

Tačiau būsime per daug nukrypę į šalį. Tad grįžkime prie to, ką jau žinome: tėvas po alksnius pakorė kalę.

Virtuvėje vaikas buvo su motina. Vaikas sėdėjo už stalo galo, jam iš dešinės buvo mažas langelis, pro kurį jis matė baltą sausą keliuką ir menką tiltelį per griovį. Pavasarį ir rudenį tas griovys ištvindavo, o kartais ir vasarą – po didelių lietų. Artėjo sambrėška. Pro praviras tvarto duris į vidų puolė balandis, kuris buvo vaiko užaugintas ir gyveno kartu su vištomis, atsiskyręs nuo savo giminės. Žinoma, po valiai, kaip sako dzūkai, - kitą vasarą jis išmovė pas kaimyną, kur balandžių buvo pilnas kiemas. Kregždės dar nerimo – jos šmėkšteldavo iš tvarto ar namo pastogės ir nerdavo į aukštį, tenai, kur dar galėdavo pasiekti saulę ir kur jų pilvai sublizgėdavo lyg sidabriniai.

juozas aputis tyl dami va iavo greitai i trauka
Juozas Aputis„Tylėdami važiavo greitai"Ištrauka

Visų trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai - mes palys, tačiau niekad neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdamigailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad nieko negalima gailesčiu pateisinti.

juozas aputis vie kelyje d ipai i trauka
Juozas Aputis„Vieškelyje džipai“Ištrauka

(…) baisu yra į rašto vežimą pradėti krauti tai, kas ir tau pačiam neaišku, baisu yra pradėti kūrybos melą, baisu imti aiškinti, kas ir kodėl, nes juk niekada neužginčijamai nežinai, kodėl taip, o ne kitaip, nes visad ir didžiausioje teisybėje, kuri įrodyta visokiausiais technikos prietaisais ir vadinamojo vidinio gyvenimo matuokliais, būtinai neužmatysi kokios esmingiausios smulkmenos, užsispeitusios neprieinamose žmogaus slėptuvėse. Ir ne tik žmogaus, bet ir žmonių sambūrio, visuomenės slėptuvėse (p. 466).

Proza, kurią norisi deklamuoti...

juozo apu io vie kelyje d ipai recenzija
Juozo Apučio„Vieškelyje džipai“recenzija

Malonus netikėtumas. Stora ir neįprastai sukomponuota J.Apučio novelių knyga. Joje trys dalys: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“ ir „Rudeninės novelės“. Jos aprėpia mūsų laikų dešimtmečius – nuo praėjusio karo iki dabartinių metų. Pirmojoje dalyje randame senas, jau visiems puikiai žinomas autoriaus noveles: „Skraidančios obelys“, „Lapsinis geras yra“ ir kitas, o šalia sudėtos dabar rašytos novelės tarsi pratęsia senąsias, parodo, kaip keitėsi veikėjų likimai iki šių laikų. Pasiilgusiems klasikinio teksto ši knyga bus atgaiva. Subtilus psichologizmas, dvasinės problemos, skaudūs laiko ir prigimties prieštaravimai – visa tai rasite tekstuose. Temos nesikeičia: knygoje dažniausiai vaizduojamas kaimo žmonių gyvenimas, jų aplinka, miestelių inteligentija, gyvūnijos ir augalijos pasaulis – visa tai supinta į darnią ir meistriškai aprašytą visumą. „Vieškelyje džipai“ – gera dovana gero teksto mėgėjui ir žmogui, pasiilgusiam darnos bei klasikos.

juozo apu io vie kelyje d ipai recenzija 2
Juozo Apučio„Vieškelyje džipai“recenzija (2)

Kuomet nuo postmodernistinių mišrainių tampa atgrasu, norisi gryno maisto. Imu skaityt naują Juozo Apučio knygą „Vieškelyje džipai“. Ir štai gaunu duonos ir vandens, ir duona dar patepta medumi. Džiaugiuosi, kad novelių rinkinys storas, fundamentalus, kad ne kartą atsiversiu, kai būsiu pamiršusi, kaip gali skambėti lietuvių literatūros kalba.

Vieškelyje džipai“ – labai kitokia, kitoniška knyga, išsiskirianti iš bendro šiuolaikinės prozos fono. Kokiais būdais J. Aputis sugebėjo iškristi iš dominuojančio konteksto? Jam rūpi tai, apie ką rašo. Ne padaryta, o parašyta knyga, iš didžio intereso, iš vidinės būtinybės atsiradusi. O teksto sugestijai tai, pasirodo, labai svarbu. Tas karštas alsavimas juste juntamas, iš novelių sklinda energija, ji veikia jausmus, mąstymą ir pažadina brandžios prozos prisiminimą, tveria autentiško pasakojimo stebuklą. Kai rašoma pagal leidyklos užsakymą ar uodžiant konjunktūrą, tokių dovanų neverta tikėtis. Čia tinka cituoti tėvo patarimą sūnui iš novelės „Įveikti save“: „Labiausiai gali padėti tiktai tvirtas tavo paties noras. Jei jį turėsi ir užsispyręs jo laikysies, viskas pasiseks“ (p. 145). Knyga todėl ir kupina gyvo nerimo, kad J. Apučiui tikrai svarbu susigaudyti, kokios gyvenimo ir kultūros ženklų transformacijos vyko per pastaruosius penkiolika metų, kokius pėdsakus paliko įvairių kartų psichologijoje, kaip paveikė rašančiųjų bendriją. Apie rašytojui nuolat paslaugiai atveriamus konjunktūros vartus ypač skaudžiai kalbama autobiografinėje novelėje „Ak, Benai!“, kurioje išpažinimai tvilko reta tokia kritiška savivoka ir autoironija: šiandien siaubingai gėda, kokių idėjiškų tarybinių knygų sąrašą pasiūlė mylimai mergaitei, savo kaimo žemių matininkei, prieš penkiasdešimt metų, kai galėjo neperžengti vieno brandos slenksčio ir „pasukti į primityvų rašto ir gyvenimo kelią, kuris tada atkakliai ir grėsmingai buvo tiesiamas, vietoj grunto skaldos klojant žmonių kaulus! Kas nuo tokio žingsnio sulaikė? Kaži koks naivus, niekada neužgesintas spindulių pluoštas, tegu giliai ir neįsisąmonintos, o vis dėlto tiesos ilgesys. Bet… Juk ir dabar, šiandien, peršamos rašytinės beprasmybės (…)“ (p. 178–179). Klausianti ir klausinėjanti penkių šimtų puslapių knyga grįžta ir grąžina prie senokai primirštų egzistencinių reikšmių, kalba apie dalykus, kuriuos iš literatūros esame beveik išstūmę, kaip neturinčius komercinės paklausos.

j apu io novel s gr imas atbuline pavara interpretacija
J. Apučio novelės „Grįžimas atbuline pavara” interpretacija

J. Apučio novelė „Grįžimas atbuline pavara” paimta iš keturių novelių ciklo („Metai”, 1996m. Nr.6). Novelėje rašytojo kuriamas pasaulis ir paprastas, ir slėpiningas. Jis atsiveria greičiau protui negu širdžiai. Tas mįslingumas sklinda iš pasakotojo, žiūrinčio į žmogų ir pasiryžusio patvirtinti, kad ne viskas taip aišku, kaip atrodo. Juk ir gyvenime daugiau neatsakytų klausimų negu aiškios realybės.

J. Apučio novelė „Grįžimas atbuline pavara” iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip sunkiai suvokiamas, paradoksalus kūrinys. Esmė – ne teksto turinyje. Svarbu, kaip mes tą tekstą skaitome. Skaitydamas J. Apučio novelę, esi „pasmerktas” visokioms staigmenoms, malonioms ir nemalonioms, o perskaitęs taip ir negali trumpai drūtai suformuluoti jo prozos esmės. Forma ir stilius čia negali pasitarnauti, kaip kitais neretais atvejais, kai beveik viso rinkinio apsakymai tuo pačiu stiliumi „tempiami” ant vienodos formos „kurpalio”. Juozo Apučio stiliuje randame ir perdėtų pastangų kalbėti reikšmingiau, negu reikia. Aptinkame ir monotonijos dėl įsikibimo į vienus ir tuos pačius sakinius (kaip kad novelėje „Grįžimas atbuline pavara” nuolat skambantis klausimas: „ras naktį katės mato toli?”). Juozas Aputis priklauso prie tų retesnių rašytojų, kuriuos domina ne įvykių raida ir buities kontūrai, netgi ne jų vidinės priežastys ar varikliai, o pati jų prasmė. Abstrakčiai šnekant, tai filosofinis nusiteikimas bei užmojis, ne taip lengvai suderinamas su grožinės prozos prigimtimi.

slide36
Labai detaliai aprašoma novelėje erdvė – Vilniaus miestas. Kas ir būdinga moderniam kūriniui, ši erdvė nėra vientisa, ji kinta: tikra – tariama.

Tikroji erdvė

„Vilniaus miestas kartais tikrai panašus į didmiestį”.

„...daktaras Benas dairėsi į Vilniaus tolumas”.

Tariamoji erdvė

„Rytais naujieji rajonai [...] iš tolo gali priminti kokį Čikagos skverą palei Mičiganą”.

„Iš tolo daugiaaukščius silikatus, išmėtytus ant kalvų, gali palaikyti dangoraižiais, o dangoraižių dangoraižį atstoja televizijos bokštas”.

Tariama erdvė pakopa po pakopa kyla į viršų: daugiaaukščiai silikatai ant kalvų, dangoraižiai, televizijos bokštas. Atrodo, pasiekiamas aukščiausias erdvės taškas. Dangoraižiai, televizijos bokštas, Belmonto kalvos siejasi su dangaus samprata, jie kelia pasitikėjimą visu tuo, kas yra aukštai viršuje. Iš to aukščiausiojo taško, Belmonto kalvų, Vilniaus pastatai atrodo dangoraižiai, tačiau vis labiau spaudžiantys į žemę, žiūrint jau iš dvyliktojo namo aukšto, Vilnius smenga į duobę. Su dangaus samprata siejamos bažnyčios: „Pagalvojęs gali suprasti, kodėl iš tenai taip veržiasi į viršų bažnyčios bokštai”. Vilniaus aprašyme pastebime tradicinę erdvės opoziciją („Iš tolo daugiaaukščius silikatus, išmėtytus ant kalvų, gali palaikyti dangoraižiais, o dangoraižių dangoraižį atstoja televizijos bokštas”) ir požemį („O iš čia, iš miesto vakarų pusės, iš dvyliktojo aukšto žiūrint, rytuose Vilnius smenga į duobę”).

slide37
Kaip tarpinį elementą galime išskirti kalvą – kosmoso, tvarkingos visatos atspindį, vaizdinį, jungiantį dangų, žemę ir požemį. Kaip savotišką kalvą galime laikyti ir balkoną – vietą, kurioje būdamas daktaras Benas stebi Vilnių. Pagrindiniam novelės veikėjui ši „kalva” yra ir atsipalaidavimo, atsiribojimo nuo aplinkos vieta: „Daktaras Benas į naktinį Vilnių žvelgė ne vildamasis ką nors pamatyti, o bent mažumėlę prasiblaškyti...”

Vilnius – tai bendra novelės erdvė, tačiau veiksmas vyksta dar kitose erdvėse, kurios novelėje kelis kartus pasikeičia (taksi mašina, namai, miestas, autobusas, kelias). Kaip matome, šios erdvės kaitaliojasi: atvira, uždara. Kiekvienoje aplinkoje daktaras Benas stengiasi įgyvendinti didžiausią savo norą – turėti jaukius namus.

Veikmso laikas novelėje prasideda vėlų vakarą („...nes akimis neką tegalėjo matyti – kad jau užtektinai sutemę, o miesto šviesoje visą panoramą dar labiau gramzdina į tamsą”), vyksta per naktį („Laiptais lipo tyliai, nenorėdamas pažadinti įmigusių žmonių...”). Toks kūrinio laikas tarsi tyčia parinktas. Naktis suteikia dar daugiau paslaptingumo, juk būtent šiuo metu vyksta keisčiausi dalykai, įvairios metamorfozės.

Novelės vertės objektas – klausimas: „ar katės mato naktį?” Jis formuluojamas kaip bereikšmis klausimas. Pirmąkart šis vertės objektas iškyla apgirtusiam personažui iš nuobodulio: „Daktaras Benas į naktinį Vilnių žvelgė ne vildamasis ką nors pamatyti, o bent mažumėlę prasiblaškyti – kaži kur jo fizikos viduje po išgerto stiklo vyno vyko cheminė reakcija, labiausiai ji siautėjo galvoje”.

slide38
Antrą kartą jis ištariamas garsiai garbaniui: „Klausyk, kaip manai, ar naktį katės mato toli?” Trečią kartą – jau įkyriai kartojamas. Benas jį užduoda labiau iš nuobodulio nei iš smalsumo, nes susirinkusi kompanija jam neįdomi. Ketvirtas toks klausimas – tik priemonė pakeisti neįdomų taksi vairuotojo pasakojimą.

Daktaras Benas – pagrindinis novelės veikėjas. Jis yra šio kūrinio meninio pasaulio centre. Beno išvaizda visiškai nedetalizuojama, neakcentuojama nė viena jo aprangos detalė. Tik pabaigoje alegoriškai perteikiama jo moralinė būsena: „Plikas kaip tilvikas!” Tiek patį Beną, tiek jo gyvenimą dengia paslaptis. Nieko nežinoma apie jo praeitį ir apie tai, ką jis veikia dabar. Turbūt tai J. Aputis leidžia pasireikšti skaitytojo vaizduotei, paslaptimi sužadinti jo smalsumą, interesus.

Kiti veikėjai novelėje yra epizodiniai. Išryškėja tik viena kita jų išvaizdos detalė: neaukštas garbanius, ilgšis menotyrininkas, žurnalo leidėjas su labai ryškiais tamsrudžiais apgamais ant abiejų skruostų, dailutė manekenė. Novelėje fiksuojami veikėjų gestai, mimika retsykiais leidžia numanyti apie veikėjų vidinę būseną: „Išgėręs kaži kodėl popikčiai sako garbanius”, „Spėja suspigti manekenė”, „Garbanius [...] skėsčiodamas rankomis išgriūva į balkoną”.

Šioje uždaroje erdvėje, kur veikia išvadinti veikėjai, atsiskleidžia netikrosios

vertybės. Visi šie personažai užima visuomenėje garbingas pareigas, bet šioje novelėje jie vaizduojami kaip žmonės, neturintys ką veikti, be reikalo leidžiantys laiką. Todėl daktaras palieka šiuos namus ir išeina ieškoti tikrųjų vertybių. O jas Benas mano rasiąs ten, kur jo galėtų laukti nežinomas asmuo. Po apsilankymo name, ant kurio palangės tupi katė, segmento, ryškėja katės – vertės objekto – įvaizdis: artimo žmogaus siekinys, namų šiluma. Tai trečioji, reali katė Beno kelyje.

slide39
Pirmoji – tariama katė – tai manekenė. Jos charakteris kuriamas alegoriškai. Manekenės gestai vaizduojami kaip tikros katės: „...ji irgi įtempia ne tik dailią koją, bet ir atmintį”. Antroji katė, pasirodžiusi Beno kelyje, tarsi tyčia atsiranda tuo pat metu, kai daktaras užduoda vairuotojui klausimą: „Ar katės mato naktį?” Jos netikėtas lindimas po ratais leidžia vairuotojui padaryti išvadą, jog katės naktį nemato. Tai lyg ir pirmas atsakymas į ligi šiol keliamą Beno klausimą.

Tikroji katė

„Škac! – surinka, kai įsuka į centrinę gatvę. – Šit jiems ir katė! Nė velnio ji nemato, kitaip ar lįstų po ratais?”

„...pačiame kampe daktaras Benas užmatė rainąją katę – po galais- ji tupinėjo ir pakaitomis čia viena, čia kita koja, prieš tai pedantiškai ją paseiliojusi, prausėsi”.

„...anoje stiklo pusėje, ant palangės, tupėjo raina katė, kuri suklususi pro langą sekė Beno žingsnius”.

Tariamoji katė

„[...] kilsteli dailutę manekenę, kuri, pamaniusi, kad ilgiau nebegalės sėdėti šiame jaukiame soste, katės balsu ima miaukti [...]”.

„Manekenė ant leidėjo kelių krusteli, ji irgi įtempia ne tik dailią koją, bet ir atmintį”.

„...Škac! – sako jis manekenei, kuriai už dailios kojos, aptemptos dailia kojine, užkliūva...”

Katė šioje novelėje-namų ženklas, ji sėdi ir stebi Beną: 3 ...ištiesusi kaklą žiūrėjo pro stiklą žemyn , į Beną 3.Beno klausimas taip pat susijęs su matymu, tai gal jo gilios prasmės reikia ieškoti būtent namų išsiilgime.Benas klausia, 3ar katės mato naktį3 , o toji reali katė jį stebi taip pat naktį.

slide40
Katė taip pat asocijuojasi su moterimi, mylinčia, laukiančia, žiūrinčia pro langą (katė-moteriškos giminės žodis). Ji pakeičia šeimininkę.Kad tas asmuo, laukiantis Beno name, yra moteris, galime spręsti iš kai kurių sakinių: „...jau ketino kalbėti , raminti, kad neišsigąstų, kad skambina savas...“ ; „...po antro skambučio, jam pasirodo, švelnūs žingsniai nutapeno iš virtuvės ar iš kambario koridoriaus link“. Matome moteriai būdingų savybių:švelnumą , baikštumą, raminimo poreikį. Katė atveda Beną į namus, o namai – pagrindinis daktaro Beno siekiamas tikslas.Prasmingas šiame epizode yra skaičius keturi:keturis kartus Benas užduoda klausimą: „ar katės naktį mato toli?“ , keturis kartus jis spaudžia mygtuką prie namų durų, už kurių vėl katė. Taigi nuo katės vertės objektas persikelia į namus.Namų leitmotyvas subrendusiam žmogui kelia nenumaldomą nostalgiją.Namai - mūsų kampelis pasaulyje, mūsų pirmoji visata, mūsų tikrasis kosmosas .Tai šviesos , šilumos, gerumo, idealų buveinė.Kiekviena tikrai gyvenama erdvė turi esmines namų savybes, apima „namų“ sąvokos esmę.Šioje novelėje namų buities ženklai kvepia jaukumu: katė ant palangės (ji raina, o tai šilta spalva), vazonėlis su gėle ir baltas žiedas (nekaltumo, nuoširdumo simbolis), lempos šviesa (šilumos skleidimas).Jaukūs namai yra viena didžiausių žmogaus minčių, prisiminimų ir svajonių integravimo galių. Žmogaus gyvenime namai pašalina atsitiktinumus, didina nenutrūkstamumą. Jaukūs išsvajoti Beno namai taip pat pažymėti ir paslaptingumo ženklu.Jie primena pasakų siužetą – į namus negalime patekti, gyvenamojo kambario langai yra kitoje namo pusėje, taigi nematomi.Paslaptingumo suteikia ir nakties tamsoje apšviestas langas („Tolokai kieme įkelta į stulpą švietė lempa ir gana aiškiai apšvietė langą...„),
slide41
taip pat katė , esanti už to lango ir sėdinti pačiame jo kampe, tarsi nenorėdama būti pastebėta („...kurio pačiame kampe daktaras Benas užmatė rainąją katę...“).Namas yra „sielos būsena“ .Į pirminę namų buities pilnatvę veda svajonės. „Kai svajojame apie gimtuosius namus, pačiuose giliausiuose apmąstymuose imame jausti šią pirmykštę šilumą, šią materialaus rojaus malonią, švelnią medžiagą“ .Ir iš tiesų, kai tik Benas įžengia į namų erdvę, pajautė jų tikrumą, į jo dvasią prasiskverbė patys stipriausi jausmai: „Kutenanti , jauki šiluma užliejo sudiržusią daktaro širdį“.Tačiau šie jausmai sieloje – tai tik pirmasis impulsas namų šilumos išsiilgusio žmogaus sieloje. „Būties viduje, vidaus būtyje šiluma įgyja būtį ir ją apgaubia.Kai žmogus atsiduria už durų, už namų buities, aplinkoje, kurioje susitelkia žmogaus ir visatos priešybės, jis praranda visas šias dvasines namų teikiamas vertybes“.

Beno širdis virpa už buto durų, abejoja pačios tvirčiausios apsaugos tikrumu, laikas tampa jo didžiausiu priešu: „...bet greitai kiekviena akimirka ėmė priešais jį statyti vis baisesnę sieną“. Benas savijautai apibūdinti labai tinka Pjero – Alberto pasakyti žodžiai:

Kas ateis pasibesti į namo duris?

Įžengti pro atviras duris

Uždaros durys urvas

Pasaulis daužos anapus mano durų.

slide42
Nevilties apimtas , Benas tarsi puola į kraštutinumus: „...jam pasirodė, švelnūs žingsniai nutapeno iš virtuvės ar iš kambario koridoriaus link“; „...ir ji sudirginta klausa, rodos, vėl pagavo žingsnius anapus durų“.

Benas palieka namus ne be baimė, o nepasiduodamas baimei. Jo dvasinis pasaulis išgyvena skaudų namų praradimą. „Jei aš esu tai,ką aš turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kad aš tuomet esu?Niekas kitas , o sutriuškintas, supliuškęs, patetiškas nederamo gyvenimo paliudijimas“. Benas nusivylęs, jis jaučiasi sugniuždytas, palaužtas, pasaulyje neberanda sau vietos.Apžvelgdami visą novelę matome, jog visą laiką pagrindinis jos veikėjas siekė namų, ilgėjosi jų šilumos, jaukumo.Tai buvo vienintelis jo noras, vienintelis troškimas – tiek materialine, tiek dvasine prasme. „Kad gyventume, mes privalome turėti.Turėjimas atrodo ne kas kita, kaip pati buvimo esmė:kas nieko neturi, tas yra niekas“. Gal todėl Benas ieško, kad turėtų. Beno noras turėti gali būti egzistencinis. „Juk kad pats žmogus egzistuotų ir išliktų, jam reikia turėti tam tikrus daiktus, juos laikyti, jais rūpintis ir naudotis. Tokią turėjimo formą galima pavadinti egzistenciniu turėjimu, nes jo šaknys glūdi žmogaus egzistavime“. Benas nori turėti namus tam, kad išliktų. Jis suvokia, kad gelmės gyvenimas paženklintas vienatve. Suabejojus gelmės gyvenimo prasmingumu, atsiranda tuštumos pojūtis.

Pagrindinė Beno kelionės priežastis – prarasti namai . Šią kelionę galima traktuoti kaip apsivalymą, dvasinį nuskaidrėjimą, norą nusiimti netikrumo, abejingumo kaukę, dengusią Beno sielą. Gal tik po šio ritualo jis galės įžengti į sakralinę trokštamų namų erdvę. Šiuolaikinę XX a.pab. žmogaus kelionę galime prilyginti biblinių laikų kelionei, kai Mozė vedė žydų tautą į pažadėtąją žemę. Abi šios kelionės vyko dėl dvasinių tikslų ir abi jos buvo tikras dvasinis išbandymas.Ligi šiol Beno viduje slypėjo dvi tendencijos:viena iš jų – TURĖTI (namus).Ji stiprybės semiasi iš biologinio poreikio išlikti.

slide43
Kita tendencija – BŪTI – dalintis, duoti, aukotis, ji atsiremia į specifines žmogaus egzistavimo sąlygas ir į įgimtą poreikį įveikti savo izoliaciją susivienyti su kitais žmonėmis.Tik praradęs tai,ką turėjo, Benas suvokė pastarosios tendencijos svarbą – svarbiausia BŪTI, o ne TURĖTI: „...ir atatupstas traukdavosi į tą pusę, kur liko namas su žiedu ir kate“. Dvasinį Beno apsivalymą liudija ir konduktorės grąžinamų pinigų atsisakymas – atsiribojimas nuo materialaus.

Tačiau Beno grįžimas atgal tęsiasi dar ilgai: „Iš pradžių daktaras Benas saugojosi žmonių, kad jie ko nors negera nepagalvotų, užmatęs kokį netoli einantį, pasilenkdavo, nuduodavo ko beieškąs ir atatupstas traukdavosi į tą pusę, kur liko namas su žiedu ir gėle“ ; „...varėsi atbulas į priekį ...“ Akivaizdu, jog tokį Beno ėjimo tempą lemia jo nepasitikėjimas, baimė, kad jis vėl gali patirti skaudų netekties jausmą: „...net mirti žmonės bijo mažiau, negu būti atstumtaisiais“.Taigi „Grįžimas atbuline pavara“ – nepasitikinčio, bet norinčio jaukios namų šilumos žmogaus kelionė. Ilga, lėta ir skausminga, nes tik toks gali būti dvasinio apsivalymo – tobulėjimo kelias.

slide44
Juozo Apučio novelė nušlifuota kaip deimantas...

Pristatydama rašytoją Juozą Aputį, Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė pagal statistinius duomenis pastebėjo, kad tai – vienas labiausiai skaitomų lietuvių autorių. O kritikas Petras Bražėnas tarsi retoriškai klausė, kodėl gi skaitytojai taip nutrynė Juozo Apučio knygas. Juk jis – nei detektyvų autorius, nei karštos meilės propaguotojas.

– Bet ir ne šaltos! – šmaikščiai replikuoja pats rašytojas.

Į susitikimą atėjo daug jaunimo. Prozininkas Juozas Aputis į mokyklos programą įtrauktas kur kas plačiau nei kiti autoriai.

Rašytojas Juozas Aputis Pasvalyje pristatė naujausią novelių knygą „Vieškelyje džipai“.

– Šį kartą noveles labai daug taisiau. Net naktį keldavausi pasižymėti. Beje, man, senam, taip patiko kompiuteris, kad dabar be jo jau negaliu gyventi. O maniau, kad tikrai jo nereikės. Taigi senatvėje vėl grįžtam prie žaisliukų,– šypteli rašytojas.

Jis prisipažino, jog dabar gyvenime nesuprantąs, kodėl tokie žmonės. Tarkim, kodėl koks verslininkas (atsiprašau, verslo prašalaitis) gali išduoti mylimą moterį...

– Pagaliau vėl pradedu suprasti. Pabėgau nuo savotiškos nesupratimo baimės,– teigė Juozas Aputis.

– Jo proza turi užburiančią galią. Stebina žmogaus, situacijos atradimu, nors nešokiruoja kažkokiu nepaprastumu, viskas – iš kasdienybės. Bet jis turi principus, vertybes, gina žmogaus orumą. Tai – savotiškas iššūkis smurtui, prievartai. Nors, atrodo, nieko negali padaryti, tačiau iš tos situacijos išeini kažkoks kitoniškas... Viena knyga nepadarys perversmo, nepakeis žmogaus, bet vis tiek iš jos laša ne cinizmo srutos, o varva gerumo nektaras. Skaitykit, neskubėkit, skonėkitės. Juozo Apučio novelė nušlifuota kaip deimantas, kaip gintaras,– pastebėjo kritikas Petras Bražėnas.

Pasvalio rajono laikraštis „Darbas“, 2005, Asta Bitinaitė

kritik pasisakymai apie j apu io asmenyb ir k ryb
Kritikų pasisakymai apie J.Apučio asmenybę ir kūrybą

Stasys Lipskis apie J.Aputį ir kūrybą:

  • Juozas Aputis nesivaikė knygų skaičiaus.Kiekvienas jo prozos rinkinys gerai apgalvotas, kiekvienas susitikimas su skaitytoju yra įdomus ir įspūdingas...
  • Rašytojo kūriniai, vieno kritiko žodžiais tariant, tai žmogų šildančios novelės, nes juose siekiama išgirsti slapčiausius sielos virpesius, įsiklausyti į širdies plakimą...
  • J.Aputis atidus smulkmenai, žodžiui, detalei.Kurdamas nuotaikas ar ryškindamas psichologinę charakterio tiesą, rašytojas vengė falšo, dirbtinių situacijų...
  • Penkių prozos knygų autorius J.Aputis pasireiškė kaip savitos mąstysenos, savito stiliaus, savitos tematikos ir problematikos novelistas.Tai didelis talentingo rašytojo pasiekimas, nes šiandieninėje mūsų prozos formų ir temų gausybėje ne taip ir lengva surasti savo vietą po saule.
slide47
Albertas Zalatorius apie J.Aputį ir kūrybą:
  • Aukšta stiliaus kultūra pasižymi J.Apučio novelės, kuriose gražiai suderinta išorinė pasakojimo rimtis ir didelė vidinė įtampa, vaizdų sistema gerai apgalvota, išlaikyta vieninga intonacija...
  • ...Kvailai kikenančioms mergiščioms studentas sušunka: “Maukit tuojau pat namo!” “Ir visa istorija, - sako Juozas Aputis. – Autorius stačiai nerodo kitos išeities: ką daryti, nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybę?Autorius palaiko studento galvojimą, tačiau tos minties jis būtinai neperša: kiekvienam valia pasirinkti savo sprendimą”.
  • Su dideliu malonumu imame naują J.Apučio knygą, žinodami, kad nebūsime apvilti, nes šis rašytojas susikūrė atsakingo rašytojo prestižą, rašytojų turinčių savąją pasaulio sampratą, susirūpinusių esminiais dalykais, nesivalkiojančių efekto ir įprasminančių kiekvieną žodį...
kritikai apie apu io kuryb
Kritikai apieApučiokurybą

J. Apučio pastarojo dešimtmečio prozai (apysakos “Skruzdėlynas Prūsijoje”, “Vargonų balsas skalbykloje”) būdinga istorijos interpretacija tikrovės ir fikcijos santykio paradigmoje, istorinis individuacijos proceso apibrėžtumas.

J. Sprindytės pastebėjimu, vietoj ankstesnėje J. Apučio kūryboje (PK “Žydi bičių duona”, 1963) dominuojančio emocinio praeities traktavimo naujausiose apysakose radosi konceptuali mintis, tiesioginė fabula, rupi konkretybė, atpalaiduojanti nuo tiesioginės kalbos.

“Skruzdėlynas Prūsijoje” atliepia kitą J. Apučio kūrybos kryptį, atsiskleidusią dar novelėje “Užšalusios skulptūrų akys”. Apysakai būdinga sąlygiškumo, sapno, intensyvios vidinės ir išorinės erdvės sąveikos poetika.

mokini pasisakymai apie knyg vie kelyje d ipai
Mokinių pasisakymai apie knygą „Vieškelyje džipai“

Kai nuo postmodernistinių mišrainių tampa atgrasu, norisi gryno maisto. Imu skaityt naują Juozo Apučio knygą „Vieškelyje džipai“. Ir štai gaunu duonos ir vandens, ir duona dar patepta medumi. Džiaugiuosi, kad novelių rinkinys storas, fundamentalus, kad ne kartą atsiversiu, kai būsiu pamiršusi, kaip gali skambėti lietuvių literatūros kalba.

Jūratė Sprindytė 2005-08-03

Malonus netikėtumas. Stora ir neįprastai sukomponuota J.Apučio novelių knyga. Joje trys dalys: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“ ir „Rudeninės novelės“. Jos aprėpia mūsų laikų dešimtmečius – nuo praėjusio karo iki dabartinių metų. Marius Grigaliūnas 2005 m.

Pasiilgusiems klasikinio teksto ši knyga bus atgaiva. Subtilus psichologizmas, dvasinės problemos, skaudūs laiko ir prigimties prieštaravimai – visa tai rasite tekstuose.

„Vieškelyje džipai“ – gera dovana gero teksto mėgėjui ir žmogui, pasiilgusiam darnos bei klasikos.

Rasa Žukaitė 2005 m.