1 / 15

Šiaulių lopšelio-darželio “Žirniukas” logopedė - metodininkė Jurgita Lendraitienė,

SEKU SEKU PASAKĄ. Šiaulių lopšelio-darželio “Žirniukas” logopedė - metodininkė Jurgita Lendraitienė,. I š avelių debesų Vėjo siūlu vilnoniu Mezga pasaką senelė, Deda pasakų skrynelėn. Atsisėsk ir paskaityk, Pasakų šalin sugrįžk.

armand
Download Presentation

Šiaulių lopšelio-darželio “Žirniukas” logopedė - metodininkė Jurgita Lendraitienė,

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript


  1. SEKU SEKU PASAKĄ..... Šiaulių lopšelio-darželio “Žirniukas” logopedė-metodininkė Jurgita Lendraitienė,

  2. Iš avelių debesųVėjo siūlu vilnoniuMezga pasaką senelė,Deda pasakų skrynelėn.Atsisėsk ir paskaityk,Pasakų šalin sugrįžk.

  3. Pasakos yra neįkainojama sritis, kai vaikas mokosi rišliai pasakoti. Daugelyje šiuolaikinių šeimų vaiko auklė - televizorius arba kompiuteris. Pasekmė: vystosi jo regimoji atmintis, tačiau informacija, gaunama  žodžiu, suvokiama prasčiau. Todėl vaikams  kyla problemų mokantis, įsisavinant  perteikiamą informaciją, bendraujant su bendraamžiais. O pasakos - vienas linksmiausių būdų mokytis. Vaikai ne tik išgirsta naujų žodžių, bet ir sužino, kur juos taikyti, kaip vartoti. Vaiko  žodynas pasipildo įvairiais "spalvingais" žodžiais, pavyzdžiui: asla, velkė, troba, pirkelė ir pan. Dar vienas dalykas, kurio moko pasaka, - tai teksto suvokimas ir rišli kalba. Jau trimetis vaikas pradeda analizuoti pasakas - jis žino, kad turi būti pradžia, kulminacija ir pabaiga, "gerietis" ir "blogietis". Pabandykite kurį nors dalyką praleisti - vaikas  visada pataisys.

  4. Skaitymas balsu padeda sukurti tvarką vaiko pasaulyje. Vaikas pradeda geriau suprasti, kas yra gėris ir kur yra riba tarp jų. Pasakos sukelia jaudulį, liūdesį, užuojautą, iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų, padedančių brautis per gyvenimo sunkumus. Na ir kas, kad  pasakose  aprašytos situacijos yra išgalvotos. Vaikui svarbiausia, kad  jose būtų gausu įvykių. Psichologai tvirtina, kad šiuolaikiniai vaikai yra agresyvesni. Priežastis labai paprasta - ilgas sėdėjimas  priešais televizoriaus ar kompiuterio ekraną. Pasakos skatina vystytis vaiko teigiamoms savybėms, o televizorius ar kompiuteris dažnai pravokuoja apatiją ir žiaurumą. Nors pasakų herojai dažniausiai būna išgalvoti, nerealūs ir stebuklingi, visgi jų atitikmenis lengvai galime rasti žmonėse. Nebūtina paversti ko nors varle ar rūpuže norint būti ragana ar bloguoju burtininku. Pasakų pasaulis vaikams suteikia naudingų detalių apie asmenybes. Vaikai sužino, kad ne visi žmonės yra gero linkintys, išmoksta atsargumo bendraujant su nepažįstamaisiais.

  5. Kaip pasirinkti pasaką? Tinkamai parinkti pasaką yra labai svarbu. Būtina atkreipti dėmesį į vaiko amžių, patirtį, sunkumus. Pasaką siūloma sekti ar skaityti ne vienąkart, geriausia jai skirti visą savaitę. Mažam vaikui kartojimas labai svarbu, juk ir jis pats kartoja vieną ar kitą veiksmą, kol jį išmoksta ar įgyja patirties. Sekant pasaką, reikia stebėti, ar vaikas įsitraukia emociškai. Tai – svarbiausias rodiklis, ar pasaka „veikia“. Jei vaikas nuobodžiauja, dažnai pertraukia sekėją, gali būti, kad pasaka vaikui netinkama.

  6. 3–5 metų amžiaus vaikams, kai jiems sunkiau susikaupti, neramu, kas bus, trūksta tvarkos ir drausmės, tinka formulinės-grandininės pasakos. Šio amžiaus mažyliams įdomu „O kas bus po to...?“. Rekomenduojamos pasakos: „Vištytė ir gaidelis“, „Pagrandukas“, „Dangus griūva“, „Maša ir lokys“, „Žmogus, meška ir lapė“, „Saldi košė“ ir pan.

  7. Penkių metų vaikas atsimena beveik visą liaudies pasakos tekstą, įsimena veiksmų seką. Mokyti vaikus atpasakoti labai padeda vadinamasis vaizduojamasis atpasakojimas. Vaikas įsiterpia į suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodį arba visą sakinį: „Gyveno kartą senelis ir...“ - „Senelė...“ - „Jie turėjo...“- „Vištytę ir gaidelį“. Paskui galima panaudoti atpasakojimą pagal klausimus: „Ką sutiko pagrandukas?“ - „Kiškutį“. - „Kokią dainelę jis jam padainavo?..“ Labai padeda mokytis atpasakoti įvairūs scenos vaizdeliai - lėlių teatras, multiplikaciniai filmai. Jie sukelia vaikui daug emocijų.

  8. 3–7 metų amžiaus vaikams buitinės pasakos atskleidžia šeimyninį gyvenimą, parodo konfliktų sprendimų galimybes, šeimas aplankančias negandas, formuoja humoro jausmą, pasakoja apie mažas šeimynines gudrybes. Buitinės pasakos yra nepakeičiamos, sprendžiant šeimynines problemas ir formuojant santykius tarp šeimos narių. Rekomenduojamos pasakos: „Dešimt vyrų dykaduonių“, „Gudrus ponas, žmogus dar gudresnis“, „Tinginė pati“, „Pasaka apie jaunikaitį, ėjusį baimės ieškoti“, „Išmintingoji Elzė“, „Tinginio darbai pragare“, „Laimingasis Ansas“ ir pan.

  9. 4–7 mažylio gyvenimo metai – aukso amžius stebuklų pasakoms. Stebuklų pasakos pateikia gyvenimiškos patirties „koncentratą“ ir informuoja apie dvasinį žmogaus augimą. Stebuklų pasakos itin vertinamos Valdorfo pedagogikoje – ugdymo procese, besiremiančiame vieninga dvasios, sielos ir kūno lavinimo idėja. Anot valdorfiečių, būtent pasakoje atsispindi nuoseklus asmenybės transformacijos procesas. Stebuklų pasakose bet kas ir bet kuriuo metu gali atgyti, prakalbėti. Ši pasakų ypatybė labai aktuali vaiko psichikos vystymuisi. Jis gali save identifikuoti su bet kuriuo pasakos personažu. Taip vystosi vaiko gebėjimas decentralizuotis, „veikti“ vietoje personažo, aktyvėja jo fantazija ir intuicija. Todėl pasakos klausytojas ima suvokti, kuo ir kiek personažas skiriasi nuo jo paties, o toks supratimas padeda lengviau rasti vienovę su pasauliu.

  10. Priešmokyklinukai nuolat turi girdėti gražią, taisyklingą kalbą, patys turi būti skatinami kalbėti ir, žinoma, būti išklausomi. Suaugusiųjų kalba, tampanti vaikui pavyzdžiu, modeliu, yra viena svarbiausių ugdymo priemonių. Ugdant rišliąją monologinę kalbą, svarbu vaiką išmokyti papasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ir apsakymus). Jis papasakoja žinomas nesudėtingo siužeto pasakas („Pupa“, „Pagrandukas“, „Vištytė ir gaidelis“). Kartu jis mokosi klausytis literatūrinio kūrinio, atsakinėti į suaugusiųjų klausimus, įterpti į suaugusiojo pasakojimą atskirus žodžius ir sakinius, tarsi jam padėdamas. Taip mažasis pratinamas savarankiškai atkurti literatūrinįkūrinį.

  11. Pasakose nėra negalimų dalykų, čia nėra protinių apribojimų, egzistuojančių kasdienybėje, čia negalioja atsakymas „Ne, šito aš nepadarysiu...“. Pasakose galima svajoti, fantazuoti, piešti norimą ateities paveikslą. Taip jos sužadina žmogaus gebėjimą veikti, aktyvina vidines galias. Įgijęs problemų sprendimo pasakiškais būdais patirtį, vaikas tą patirtį ateityje perkels į realias situacijas. Stebuklų pasakos tinka vaikams, kurie išgyvena įvairias traumas, serga, tampa apatiški, sutrikę, nerimauja ar bijo. Pasakos skatina vaidmeninio žaidimo vystymąsi ir kūrybiškumą. Rekomenduojamos pasakos: „Gyvybės vanduo“, „Lekiantis laivas“, „Šimtas zuikučių“, „Karalaitė gulbė“, „Miegančioji gražuolė“, „Stiklo kalnas“ ir pan.

  12. Pasakojant ar skaitant pasaką svarbu vėl ją pakartoti. Kartojimas sėkmingesnis ir naudingesnis, kai tekstas iliustruojamas paveikslėliais, padedančiais atkurti pasakos turinį. Iliustracijos padeda vaikams suvokti, kad jų įgytas žodynas yra taisyklingas. Rekomenduojame keletą kūrinių, kuriuos galima raiškiai perskaityti. Prieš skaitant naudinga būtų apgalvoti, ar siūlomi pasakos atitinka vaikų amžių, turimą kalbinę patirtį, pakankamą lietuvių kalbos suvokimo lygį. Prasminga pasakos skaitymo pradžioje užduoti vieną klausimą, į kurį atsakymą vaikai išgirs pasakoje. Toks būdas motyvuos ugdytinius atidžiau klausytis skaitomo kūrinio.

  13. Dirbdama lopšelyje – darželyje. Pastebėjau, kad šiuolaikiniai vaikai nemoka rišliai pasakoti, nežino , nemoka sekti pasakojimų, pasakų. Kaip ne keista tai negeba net vaikai, kurie neturi kalbos kalbėjimo, komunikacijos sutrikimų, o ką jau kalbėti apie tuos , kuriems reikalinga logopedo pagalba.

  14. Vaikas natūraliai išmoksta kalbos, kai žaidžia kalbinius gebėjimus ugdančius žaidimus, kuria istorijas ir jas pasakoja, dainuoja dainas, deklamuoja eilėraščius. Komunikuodamas su įvairiais personažais, bendraamžiais, suaugusiais, vaikas susipažįsta su kalba, ją geriau supranta ir ima vartoti kasdieniame gyvenime. Klausydamas ir kalbėdamas vaikas tobulina kalbos garsų, žodžių tarimo gebėjimus, pritaiko kalbos ritmą bei intonaciją, panaudoja kūno kalbą. Tai leidžia suvokti kalbos dėsningumus ir prasmingai ją vartoti realiose komunikacinėse situacijose, pavyzdžiui, kai reikia užmegzti kontaktą, gauti ir perduoti informaciją, išsakyti savo įspūdžius ir patirtį, išreikšti jausmus ir pageidavimus.

  15. Todėl vaikus mokau sekti pačių paprasčiausių, pagrindinių pasakų “Vištytė ir gaidelis”, “Trys paršiukai”, “Pagrandukas”, “Vilkas ir septyni ožiukai” ir daugelį kitų. Sekdami pasakas naudojame paveikslėlius, veikėjų figūrėles, magnetinę lentą. Vaikai iš užsiėmimų grįžę į grupes vaidina šias pasakas savo draugams, kuria naujas, naudodami jiems žinomų pasakų elementus. Kaip mums sekasi kviečiu pažiūrėti, o kartu ir pasidžiaugti vaikų gebėjimais. Žmonės sako: „Jo (ar jos) gyvenimas – kaip pasakoje“.. Tačiau juk ir pasakose būna visko – herojai išgyvena ne vien „pasakiškus“ jausmus. Tiesą sakant, mūsų visų – ir mažų, ir didelių – gyvenimai yra kaip pasakos, pilnos išbandymų, ieškojimų, atradimų ir laimės. Pasakos pripildo gyvenimą prasmės, saugumo ir stebuklo jausmo.

More Related