1. Klasikinės mokyklos pagrindinės nuostatos:- baudžiamosios teisės mokslas turi tirti nusikaltimą ir bausmę kaip teisines kategorijas;- baudžiamoji teisė turi būti tik teisinis mokslas, kurio paskirtis yra paruošti instrukcijas apie tai, kaip teisingai suprasti, taikyti, kritikuoti ir kurti baudžiamuosius įstatymus;- baudžiamosios teisės mokslo tikslas - padėti kurti ir taikyti baudžiamuosius įstatymus. Siekiant šio tikslo būtina visas teisines kategorijas, susijusias su nusikaltimu ir bausme išskirti, susisteminti ir nagrinėti.- išskiria tokius nusikaltimo požymius, kaip veiką, kuri suprantama kaip valingas žmogaus kūno judesys, sukeliantis tam tikrus pokyčius išoriniame pasaulyje;- nusikaltimu gali vadintis tik žmogaus elgesys, o ne kaip būta viduramžiais gyvūnų ar gamtos jėgų poveikis mus supančiam pasauliui;- pasisakė ir už nusikaltimo sudėties būtinumą. Nusikaltimo sudėtis turi būti aprašoma įstatyme, tačiau ji buvo suprantama tik kaip objektyvių požymių visuma;- kaltė - tai subjektyvus asmens santykis su jo daroma veika bei dėl tos veikos kilusiomis pasekmėmis;- kaltė turi būti nagrinėjama atskirai nuo nusikaltimo sudėties;- kalbėdami apie baudžiamosios atsakomybės pagrindimą dauguma klasikų yra deterministai arba pozityvistai.

2. 18 a. pabaigoje susiformavo dvi savarankiškos klasikinės mokyklos srovės:- metafizinė (I. Kantas);- utilitarinė (Č. Bekarija ir Bentamas).

3. Pozityvizmas (Spasovič, Sergejevskij, Tagancev, Gelšner, Binding, Karrara)- mokslas turi pamiršti bet kokius metafizinius pradmenis bei nutraukti natūralios baudžiamosios teisės paieškas;- mokslo paskirtis, panaudojant lyginamąjį – istorinį ir dogmatinį metodus (kai kurių nuomone tik istorinio – dogmatinio), kurti pozityviuosius baudžiamuosius įstatymus.

4. Antropologinė baudžiamosios teisės mokykla (C. Lombroso "L'uomo delinquente" ("Nusikalstamas žmogus")- nusikaltėlių tarpe fiziniai, nerviniai ir protiniai nukrypimai pastebimi kur kas dažniau nei normalių žmonių tarpe;- fiziniai, nerviniai ir protiniai nukrypimai kyla iš dalies dėl atavizmo (paveldimumo), iš dalies dėl degeneravimo;- ataviztiniai žmonių fiziniai ir psichiniai bruožai yra vienintelė kliūtis nusikaltėliams prisitaikyti prie visuomenės nustatytų normų.;- remiantis vien anatominiais požymiais galima išskirti skirtingus nusikaltėlių tipus.;- klasifikuojant kaukolės formas, rankų ir pirštų ilgį, plaukuotumą, ausų formą ir panašias savybes, galima nuspėti, kokį nusikaltimą žmogus padarys ateityje.

5. Sociologinė teorija (Fransas fon-Listas, Piontkovskis, Loranas, Štosas)- apie baudžiamąją teisę, kaip apie mokslą galima kalbėti tik tada, kada nagrinėjamos tarp savęs glaudžiai susijusios trys jos dalys: baudžiamoji dogmatika, kriminologija arba nusikaltimo etiologija, tirianti nusikaltimų priežastis ir baudžiamoji politika;- baudžiamoji politika tampriai sąveikaudama su kriminologija, turi ieškoti tinkamus kovos su nusikalstamumu metodus.

6. Etinė - sociologinė teorija (Poznyševas)- baudžiamoji teisė susideda iš dviejų dalių: bendrosios ir specialiosios;- baudžiamosios teisės mokslo tyrimo objektas turi būti nusikaltimas, nusikaltėlis ir bausmė.

7. Neoklasikinė teorija (H. Ješek, R. Frank, J. Goldšmit) - mano, kad esminis nusikalstamo elgesio elementas yra – žmogaus laisva valia;- veika turi būti suvokiama tik kaip valingas žmogaus kūno judesys;- pirmieji moksliškai pagrindė neveikimą, kaip veikos rūšį;- veika buvo apibrėžiama, kaip tikslinga žmogaus veiklos išraiška;- nusikaltimo sudėtis tai aprašomųjų, t.y. objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visima;- teigė, kad priešingumas teisei turi būti siejamas su nusikaltimo žalingumu. Tai materialus priešingumo teisei turinys;- griežtai pasisakė už tai, kad būtų atstatyta objektyvių baudžiamosios atsakomybės pagrindų reikšmė, sugražintas priežastinis ryšys, kaip nusikaltimo sudėties požymis, bei prisiminta savita - neatsargi kaltė.

8. Finalinė (tikslinė) teorija (Hans Velcel)- iš Hartmano filosofijos perėmė ir išplėtojo mokymą apie “vertybes” ir veiksmo koncepciją;- teigia, kad veika – tai tikslinga žmogaus veikla; - teorijos atstovų manymu, tikslas yra pagrindinis nusikalstamo elgesio elementas, o priežastinis ryšys ganėtinai “blyškus” dalykas, todėl į jį kreipiamas mažas dėmesys. Jis reikšmingas tik tuomet, kai žmogus gali numatyti įvykių eigą ir to pagalba siekti konkrečių tikslų;- apie žmogaus veiksmų esmę siūlo spręsti ne pagal realius veiksmų rezultatus, o pagal jų finališkumą.;- skiria du kiekvieno veiksmo įgyvendinimo etapus. Pirmasis – tai tikslų kėlimas, priemonių jiems įgyvendinti atranka ir šalutinių pasekmių, kurios gali atsirasti siekiant tikslo, numatymas. Antrasis – tai konkrečių tikslų siekimas;- siūlo atsisakyti nuo kaltės, kaip nusikaltimo sudėties požymio, o teismui siūlo apie veikos priešingumą teisei ir asmens kaltę spręsti atskirai, nesiejant tai su nusikaltimo sudėties įrodinėjimu;- pateikdami nusikaltimo apibrėžimą finalistai teigia, kad nusikaltimas – tai žmogaus elgesys, kurio tikslas pažeisti pripažintas visuomenės vertybes arba nusikaltimas – tai veika, kuri prieštarauja nustatytai visuomenėje tvarkai.