Ugdymo filosofija

1. Ugdymo filosofija 4 paskaita 2013

2. Paskaitos planas • Filosofija ir filosofinis ugdymas helenizmo laikotarpiu • Švietimo sistema Romos imperijoje • Senekos pedagoginės pažiūros

3. Filosofija ir filosofinis ugdymas helenizmo laikotarpiu Helenizmas. Po klasikinio laikotarpio graikų filosofijoje (laikotarpio kuriam priklauso Sokratas, Platonas ir Aristotelis) seka vadinamasis helenizmo laikotarpis (323 m. pr. Kr. – 27 m. pr. Kr.; t.y. prasideda Aleksandro Didžiojo mirtimi ir baigiasi Oktaviano Augusto įsitvirtinimu valdžioje, Romos imperijos pradžia). Helenizmas – tai laikotarpis, kuomet graikų kultūra susidūrė su kitomis kultūromis, jas įtakojo ir sykiu buvo jų įtakojama.

4. Graikų kultūrai turėjo įtakos ir kaimynai Vakaruose – būtent romėnai. 146 m. pr. Kr. didesnioji Graikijos dalis pateko romėnų valdžion (30 m. pr. Kr. romėnai užkariavo paskutinę helėniškąkaralystę - Egiptą). Romoje iš pradžių į filosofiją žiūrėta nepatikliai – pavyzdžiui, II amžiuje pr. Kr. (173 – 155 metais) Katono Vyresniojo iniciatyva buvo išleista visa eilė Senato potvarkių, reikalaujančių filosofus ir retorikos mokytojus pašalinti iš Romos. Tačiau ilgainiui situacija pasikeitė ir kilmingi romėnai noriai kvietėsi graikų mokytojus ir studijavo filosofiją. Iškilo naujo tipo mąstytojai – Ciceronas, Seneka, Markas Aurelijus, kurie filosofijos studijas derino su aktyviu politiniu gyvenimu (imperatorius Augustas netgi parašė Pagiriamąjį žodį filosofijai). Galiausia filosofija taip išpopuliarėjo, kad tarp pasiturinčiųjų romėnų tapo madinga savo namuose laikyti filosofą (kai kurie netgi mėgdavo pramogauti, rengdami filosofų, priklausančių priešiškoms mokykloms, disputus).

5. Helenistinio laikotarpio filosofijai būdingi trys ryškūs bruožai. • Pirma, filosofijos skilimas į tris pakankamai nepriklausomas kryptis – logiką, gamtotyrą ir etiką. • Antra, filosofija daugiausia dėmesio skyrė praktinio pobūdžio problemoms – būtent etika tapo pačia svarbiausia sritimi. Iš filosofijos buvo tikimasi gauti aiškų atsakymą į vieną paprastą klausimą – „Kaip žmogui tapti laimingu?“ Taigi iš klasikinės filosofijos buvo perimtas eudaimonizmas (t.y. nuostata, kad laimė yra galutinis visos žmogaus veiklos tikslas ir jos vertinimo kriterijus). Helenizmo laikotarpiu aiškiai suvokta, kad abstraktūs, teoriniai samprotavimai apie būtį niekaip neprisideda prie siekio būti laimingu realizavimo, todėl ontologinės problemos nustumtos į antrą planą. Šiuo laikotarpiu vyrauja vartotojiškas požiūris: filosofijos egzistavimas pateisinamas tik su sąlyga, jei ji gali pagaminti tam tikrą produktą – būtent laimę.

6. Trečia, helenistinio laikotarpio filosofijai ypač būdingas susiskirstymas į pakankamai uždaras ir tarpusavyje konkuruojančias mokyklas; šalia platonikų Akademijos ir peripatetikų Likėjaus atsiranda skeptikų, epikūriečių bei stoikų filosofinės mokyklos (kiekvienas tų laikų filosofas būtinai priklausė kuriai nors iš minėtų mokyklų.

7. Rafaelio freska „Atėnų mokykla“ (1510, Vatikanas). Čia visi žymiausi graikų filosofai vaizduojami kaip vienos tradicijos („mokyklos“) atstovai.

9. Epikūras gimė maždaug 342 metais pr. Kr. (apytikrė mirties data – 271m.). Pasakojama, kad Epikūras filosofija susižavėjo būdamas keturiolikos. Jaunystėje jis keliavo iš miesto į miestą, tiek pats mokydamasis, tiek ir mokytojaudamas (regis, dėstė retoriką). Maždaug 306/7 metais pr. Kr. jis grįžo į Atėnus, mieste įsigijo namus su dideliu sodu ir čia įkūrė savo filosofinę mokyklą, įgijusią ne menkesnę šlovę nei Akademija ar Likėjus; ilgainiui Epikūro mokykla buvo vadinama tiesiog Sodu. Kaip liudija šaltiniai, tai buvo bene labiausiai ortodoksiška, konservatyvi iš visų filosofinių mokyklų: Epikūro veikalus jo sekėjai mokėsi mintinai; jie mažai kuo prisidėjo prie savo mokytojo doktrinų tobulinimo ar atnaujinimo. Tai labiau panašėjo į religinę sektą – netgi pats Epikūro asmuo tapo savotiško kulto objektu. Esama liudijimų, kad Epikūras labai daug rašė - jam priskiriama apie 300 kūrinių (kurių didesnioji dalis neišliko).

10. Šiandien yra įprasta Epikūro etiką apibūdinti kaip hedonizmą (gr. hēdonē - malonumas). Jis vadovavosi elementariu pastebėjimu, jog kiekvienas žmogus (kaip ir bet koks kitas gyvūnas) iš prigimties siekia to, kas jam malonu, ir vengia to, kas sukelia jam skausmą ir kančią. Toks yra mūsų sąmoningas veiklos mechanizmas, kurio negalime pakeisti (juk negalime pakeisti savo prigimties).

11. Malonumas – mūsų apsisprendimo elgtis vienaip ar kitaip pagrindas, svarbiausias mūsų veiklos tikslas. • Tačiau čia reikia pažymėti, kad Epikūras malonumą suvokia labai specifiškai – jį traktuoja negatyviai, t.y. kaip skausmo ir kančios nebuvimą. Epikūras neginčija, kad išbadėjusiam skaniai ir sočiai pavalgyti yra malonu (tai - alkio nebuvimas), jis tik tvirtina, kad šalia tokių paprastų ir sykiu trumpalaikių potyrių, esama visai kitos rūšies malonumo – tiksliau sakant, sielos tam tikros ilgalaikės būsenos. Šiai būsenai nusakyti jis pasitelkia terminą „ataraksija“ ataraxia, kuris čia reiškia visišką sielos ramybę.

12. Stoicizmo pradžia siejama su Zenonu Kitioniečiu; pastarasis gimė maždaug 336/5 metais pr. Kr. Kitiono mieste (esančio Kipro saloje), o mirė – maždaug 264/3 metais Atėnuose. Regis, jaunystėje jis vertėsi prekyba, o filosofija susižavėjo perskaitęs Platono kūrinį Sokrato apologiją. Būtent Sokrato asmuo, jo charakterio stiprybė pakerėjo Zenoną. Jis mokėsi pas įvairius filosofus (pirmiausiai pas vadinamuosius kinikus, kurie laikė save Sokrato sekėjais ir pasižymėjo atsiribojimo nuo civilizacijos propagavimu). Maždaug 300 metais Zenonas įkūrę savo filosofinę mokyklą, kuri ilgainiui gavo Stojos pavadinimą (tai yra sutrumpintas vietovardis: StoiaPoikilē – „margoji kolonada“, kurios pavėsyje mėgo diskutuoti Zenonas).

13. Būtent vėlyvojo laikotarpio stoikai yra šiandien geriausiai žinomi. • Tai yra Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 m.), imperatoriaus Nerono mokytojas ir patarėjas, • taip pat Epiktetas (50 – 138 m.), laisvę gavęs vergas, • galiausiai Romos imperatorius Markas Aurelijus (121 - 180). Išliko visas pluoštas Senekos filosofinių kūrinių, parašytų lotyniškai (Laiškai Liucijui, Gamtos klausimai ir kt.), išliko Epikteto kūriniai (Pokalbiai, Vadovėlis) ir Marko Aurelijaus užrašai (graikiškai parašyta knygelė pavadinimu Pačiam sau). Iš šitų tekstų mes galime susidaryti gana aiškų vaizdą tiek apie „vėlyvąją stoją“, tiek apskritai apie stoicizmą.

14. Stoikų tradicija atspindi helenizmo dvasią – stoikai (kaip ir epikūriečiai) filosofiją pirmiausiai laiko tam tikru gyvenimo būdu, kuris įgalina žmogų tapti laimingu. • Laimė - vadinamoji apatijos būsena (apatheia). Čia turime reikalą su negatyvia sąvoka: priešdėlis a- reiškia neigimą, o pathos– jausmą ar emociją, galima sakyti, afektą. Stoikai išskyrė afektų (pathos) rūšis: troškimas (epithymia) ir baimė (phobos), malonumas (hēdonē) ir liūdesys (lypē). Senekos mirtis

15. Stoikų supratimu, filosofija – tai savotiška terapija, kuri pašalina tokius sielos potyrius tarsi ligos simptomus. Jie aiškino, kad tie potyriai (afektai) yra nenatūralūs, svetimi žmogaus prigimčiai (kaip ir liga yra nenatūrali kūno būklė). Blogiausias iš tų afektų yra liūdesys; žmogus, pagydęs savo sielą, nejaučia liūdesio nei dėl savo asmeninių nesėkmių, nei dėl jo artimuosius kankinančių nelaimių. Taigi stoikams užuojauta (liūdesys dėl kito) anaiptol nėra tinkama paskata poelgiui. Krisipas, vienas žymiausių stoikų

16. Vienas ryškiausių stoikų etikos (ir apskritai jų pasaulėžiūros) bruožų – fatalizmas, t.y. įsitikinimas, kad tiek gamtoje, tiek ir žmogaus gyvenime viskas vyksta pagal iš anksto numatytą dievišką planą. Tasai išankstinis planas ir vadinamas likimu (gr. heimarmenē, lot. fatum). Stoikai tikėjo, kad kosmosas yra vientisas, gyvas ir sykiu protingas organizmas, o žmogus – tik nedidelė to organizmo dalis. Žmogus yra pernelyg priklausomas nuo įvairių išorinių veiksnių (nuo aplinkos), todėl negali veikti visiškai savarankiškai. Stoikų fatalizmą geriausiai perteikia toks Senekos posakis:. „Kas eina savo noru, tą likimas veda gražiuoju, kas ne – tą jėga priverčia” (Ducuntvolentemfata, nolentemtrahunt).

17. Epiktetas žmogaus gyvenimą prilygino išlanksto surežisuotam spektakliui, ir esą laimingai gyvens tik tas žmogus, kuris užuot mėginęs pakeisti režisieriaus sumanymą, priešingai, stengsis jį perprast – stengsis išsiaiškint savo vaidmenį spektaklyje ir jį kuo geriausiai suvaidinti. • Stoikai neginčijo, kad žmogui būdinga laisvė, tačiau, jų supratimu, ta laisvė reiškiasi tik formuojant savo požiūrį į tai, kas vyksta pasaulyje. „Žmones sukrečia ne patys daiktai, bet nuomonės apie daiktus“ – sako Epiktetas. Žmogus negali pakeisti daiktų tvarkos, bet gali pakeisti savo požiūrį į tą tvarką. Stoikų įsitikinimu, išties laisvas ir išties išmintingas yra tasai, kuris sąmoningai atsiduoda likimui. Tai yra amorfati, „meilės likimui“, etinis idealas.

18. Helenizmo laikotarpiu iškyla naujas mokslo ir studijų centras – Aleksandrija. Miestą 332 m. pr. Kr. įkūrė Aleksandras Makedonietis (kurio garbei miestas ir buvo pavadintas) – jis čia planavo įkurti geriausią uostą. • Aleksandrijoje požiūris į mokslą buvo panašus kaip dabartinėje Amerikoje: jam buvo teikiamos tiesiog neribotos lėšos. Aleksandrijos „Musėjas“ buvo milžiniškas mokslo institutas su valstybės išlaikoma gausia mokslininkų bendruomene, su puikia biblioteka (sukaupusia apie 700 000 knygų), zoologijos kolekcijomis, botanikos sodais, astronomijos observatorija. Ten dirbo tokie žymūs mokslininkai kaip Eratostenas, Ptolemajas. Ten darbavosi ir geometrasEuklidas.

19. Aleksandrija - tai vieta, kur mokslas galėjo vystytis laisvai – jam nebuvo keliamas praktinio pritaikymo reikalavimas. Pasakojama, jog sykį vienas mokinys, išklausęs, kaip Euklidasįrodo vieną geometrinę teoremą, paklausė, kokia iš viso to nauda. Tada Euklidaspakvietęs savo vergą ir taręs: „Duok jaunuoliui skatiką, mat jis nori būtinai gauti naudą iš visko, ką studijuoja.“ Aleksandrijos biblioteka

20. Aleksandrijoje gyveno ir dirbo bene žinomiausia antikos filosofė ir mokslininkė – Hipatija(350/70 – 415 m.). Ši išskirtinės erudicijos ir neeilinių gabumų moteris, anot legendos, buvo apkaltinta raganavimu ir nužudyta krikščionių minios. „Mokyti prietarų kaip tiesų yra pats baisiausias dalykas. Vaiko protas priima juos ir tiki jais, ir tiktai per didelį skausmą ir galbūt per tragediją jis po daugelio metų gali būti išlaisvintas nuo jų.“ Kadrai iš filmo „Agora“ (2009), pasakojančio apie garsiąją Hipatiją

21. Švietimo sistema Romos imperijoje • Romėnai pasižymėjo gebėjimu savo reikmėms pritaikyti kitų kultūrų pasiekimus.Jiems rūpėjo tai, kas gali duoti praktinę naudą, kas gali garantuoti valstybės ir jos piliečių gerovę. • Romėnai greit suprato graikų pedagoginių idėjų reikšmę ir ėmėsi jų pagrindu kurti savo ugdymo sistemą. Dar III-II a. pr. Kr. Romos respublikoje susiformavo keturių pakopų ugdymo sistema, apimanti • ikimokyklinį ugdymą šeimose; • pradines mokyklas (lot. ludi), • gramatikos mokyklas, teikiančias „vidurinį išsilavinimą“; • retorikos mokyklas, kurios teikė „aukštąjį išsilavinimą“. Romos imperijos laikais (I-II a.) ugdymo programų turinys keitėsi, tačiau pati sistema išliko keturnarė.

22. (a) Ikimokyklinis ugdymas šeimose. • Šiame lygmenyje mažai kas pasikeitė (lyginant su anksčiau aptarta Atėnų sistema). Kūdikis buvo paprastai globojamas auklės, ir romėnai buvo linkę auklėmis rinktis verges graikes tam, kad vaikas nuo pat priprastų prie graikų kalbos. • Nuo keturių metų vaikas atiduodamas pedagogo globon; ir vėlgi tenka pažymėti, jog ta globa vargu ar darė teigiamą įtaką: antai Plutarchas rašo, jog gabiausi vergai užsiima žemdirbyste, namų ūkiu, prekyba, tačiau niekam tikusiems vergams („girtuokliams ir apsirijėliams“) romėnai kažkodėl patiki brangiausią savo turtą – vaikus.

23. Kita vertus, Plutarchas pateikia ir kitokių pavyzdžių. Antai jis rašo, jog Katonas Vyresnysis, žymus politinis veikėjas, patsai ėmėsi savo sūnaus auklėjimo – pats mokė sūnų skaityti ir rašyti, aiškino jam Romos įstatymus ir mokė gimnastikos, nenorėdamas to patikėti vergui (mat atrodė nepriimtina, kad vergas bartų ir baustų romėną). Jis, kaip liudija Plutarchas, ne tik mokė sūnų mėtyti ietį, jodinėti, kautis kumščiais bei kardu, bet taip pat jį pratino kęsti šaltį ir badą.Katonas netgi pats parašė savo gimtojo miesto istoriją, kad sūnus susipažintų su praeitimi ir „iš to gautų naudos“ (t.y. turėtų kilnaus elgesio pavyzdžių). Toks buvo ikimokyklinio ugdymo idealas, ir, žinoma, skirtingose šeimose jis buvo skirtingu laipsniu įgyvendinamas.

24. Imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus (121-180 m.) savo užrašuose aiškiai akcentuoja šeimos narių įtaką jo vertybių sistemos susiformavimui: „Prisimenu savo senelio Verogerumą ir sugebėjimą išlaikyti dvasios ramybę. Prisimenu tėvo, kuris mane pagimdė, garbę; liko atmintyje jo kuklumas ir vyriškumas. Prisimenu savo motinos pamaldumą, pamėgimą dalintis su kitais, susilaikymą ne tik nuo blogo veiksmo, bet ir nuo minties apie piktą darbą ...“ Imperatorius Markas Aurelijus ir jo sūnus Komodas filme „Gladiatorius“ (2000)

25. (b) Pradinės mokyklos (lot. ludi). • Maždaug 7/8 metų vaikai lankydavo pradines mokyklas (jas palikdavo būdami maždaug 12 metų amžiaus). Į šias mokyklas savo vaikus leisdavo romėnai, kurie priklausė viduriniajam sluoksniui – t.y. kurie nebuvo pakankamai turtingi, kad galėtų atžaloms samdyti asmeninius mokytojus. Turtingųjų ugdymas toliau tęsdavosi namuose. • Pradinėse mokyklose (vadinamuosiuose „ludijuose“) vaikai buvo pirmiausiai mokomi skaityti ir rašyti (mat šeimose paprastai būdavo supažindinami tik su gramatikos pagrindais), taip pat jie turėdavo „iškalti mintinai“ įvairias sentencijas (žymių žmonių posakius apie moralę). Taip pat jie buvo mokomi aritmetikos(t.y. atlikti elementarias skaičiavimo operacijas, o tai buvo gana sunku dėl specifinės romėniškų skaičių sistemos, kurioje, neminint kitų trūkumų, nebuvo nulio). Galima sakyti, jog mokyklų programa buvo gana skurdi; kita vertus, reikia prisiminti, kad tai tebuvo pasirengimas tolimesniam mokymo procesui.

27. (c) Gramatikos mokyklos. • Jas vaikai lankydavo nuo 12 iki 16 metų.Tai buvo privačios mokyklos, kuriose užsiėmimai vyko tiek lotynų, tiek ir graikų kalbomis. Didžiausias dėmesys skiriamas graikų ir romėnų literatūros studijoms. Seneka rašo: „Gramatikai užsiima mokslu apie kalbos taisykles, jeigu supranta savo dalyką plačiau, - apie prozos taisykles, arba, žinoma, pačia plačiausia prasme – taip pat ir eilėdaros taisykles“. • Romėnų vidurinis išsilavinimas buvo išimtinai humanitarinio pobūdžio. Kartais į mokymosi programą būdavo įtraukiama matematika bei astronomija, tačiau šios disciplinos buvo studijuojamos labai paviršutiniškai.

28. Gramatikos mokyklose iš esmės siekta formuoti mokinių meninį skonį, įskiepyti jiems tam tikrus grožio standartus. Tačiau, kitaip nei Atėnų mokyklose, estetinis lavinimas jau nebebuvo tiesiogiai susijęs su doroviniu ugdymu. Turėti gerą skonį romėnams anaiptol jau nebereiškia turėti tvirtus etinius principus. • Seneka, garsus romėnų filosofas, gramatikos mokyklas vertino neigiamai: „Nejaugi naudingiau tyrinėti, kur klaidžiojo Odisėjas, nei rūpintis tuo, kad patsai neklystum“; gramatikai uoliai tyrinėja dalykus, kurie neturi jokios praktinės reikšmės, kurie niekaip neprisideda prie asmenybės tobulėjimo. • Be to, išskirtinas ir kitas neigiamas aspektas: gramatikos mokyklose sieta suteikti žinių, bet nesirūpinta tuo, kiek mokiniai gaunamą informaciją geba suprasti; kitaip tariant, svarbiausiu dalyku laikyta erudicija (galima sakyti, apsiskaitymas), bet ne kritinis mąstymas.

29. (d) Retorikos mokyklos. Jos buvo lankomos nuo 16 iki 20 metų (paprastai, studijoms įpusėjus, buvo daroma vienerių metų pertrauka, kuomet jaunuoliai turėdavo atlikti karinę tarnybą). Mokymosi programą čia sudarė trys pagrindiniai komponentai: (i) iškalbos meno (retorikos) teorija, (ii) žymiausių žodžio meistrų kūrinių nagrinėjimas, (iii) praktiniai užsiėmimai. Vėlgi studijos buvo iš esmės humanitarinės. Studijuojami graikų Isokrato, Lisijo, Menandro, romėnų Cicerono, Livijaus kūriniai.

30. Daugumos praktinių užsiėmimų pagrindinis tikslas buvo išmokyti studentus įtikinamai kalbėti didesnei ar mažesnei grupei. Užduočių būta įvairių. Vienas iš jų tipų – nedidelei auditorijai pateikti savo autocharakteristiką (siekdami politiko karjeros ar užimti administracines pareigas, jaunuoliai turi gebėti „pristatyti save“, atskleisti savo geriausiąsias savybes). Kitas užduočių tipas – proginių kalbų sakymas. Taip pat buvo rengiamos teisminių procesų inscenizacijos, kuriose studentai turėdavo atlikti tiek gynėjo (advokato), tiek kaltintojo (prokuroro) vaidmenį. • Retorikos mokykloms iš esmės būdingas tas pats trūkumas kaip ir gramatikos mokykloms: studentams suteikiamos žinios, bet nesuteikiamas gilesnis supratimas, neformuojama jų pasaulėžiūra, nesuteikiami aiškesni gyvenimo orientyrai.

31. Senekos pedagoginės pažiūros Liucijus AnėjusSeneka(1 m pr. Kr. – 65 m.) yra bene griežčiausias romėnų švietimo sistemos kritikas. Gimęs Kordoboje (Ispanijoje) aristokratų šeimoje, jis gavo puikų išsilavinimą Romoje (čia studijavo retoriką ir filosofiją), kas jam garantavo sėkmingą politinę karjerą. Keletą metų jis buvo imperatoriaus Nerono asmeninis mokytojas, vadinasi, tapo vienu įtakingiausių žmonių Romoje. Politinė įtaka laidavo ir gerą materialinę padėtį. Nors Seneka žavėjosi Sokratu, turtams abejingo filosofo idealu, nors savo kūriniuose mokė nevertinti laikinų materialinių gėrybių, visgi pats jis skendėjo prabangoje.

32. Panašu, kad patį Neroną, kuris anaiptol nebuvo dorybingas žmogus, erzino ir piktino jo mokytojo veidmainystė. Senekos gyvenimas baigėsi savižudybe: apimtas paranojos, praradęs sveiką nuovoką Neronas ėmėsi plataus mąsto represijų aukščiausiuose Romos aristokratijos sluoksniuose; tik nedaugelis iš Nerono svitos išvengė mirties bausmės; savo ruožtu Senekai imperatorius suteikė galimybę iš gyvenimo išeiti oriai (mirti ne nuo budelio rankos), ir Seneka šia galimybe pasinaudojo. Savo kūriniuose Senekarašė, kad tada, kai gyvenimas tampa tikra našta, filosofas turi pilną teisę tos naštos atsikratyti – esą tik bailys, silpnadvasis žmogus bijo mirties kaip didžiausio blogio. Nors savo gyvenimu Seneka ir neprilygo Sokratui, visgi Seneka pasistengė jam prilygti bent savo mirtimi.

33. Seneka laikėsi nuomonės, jog mokyklose jaunimas mokomas nereikalingų dalykų – t.y. dalykų, kurie niekaip neprisideda prie pagrindinio visų žmonių tikslo – laimės – įgyvendinimo. Jis rašo: „Geometrija moko matuoti žemę, bet jos dėka negalima sužinoti, kaip atmatuoti tiek, kad užtektų žmogui ... Geometrija moko, kaip neprarasti nė pėdos savo žemės, o aš norėčiau įvaldyti meną likti linksmu, praradęs netgi visą savo turtą ... O nuostabioji geometrija! Tavo dėka galima išmatuoti apskritimo plotą, kvadratiniais skaičiais išreikšti bet kokios figūros plotą; tu žinai atstumus tarp žvaigždžių, tu viską išmatavai ir suskaičiavai. Bet jeigu tu išties įgudusi tokiuose dalykuose, išmatuos žmogaus sielą, pasakyk, kiek ji didelė ar kiek menka! Tu žinai, kas yra tiesi linija, bet kokia iš to nauda, jeigu nežinai, kas yra tiesus [teisus] gyvenimas?“

34. Pagrindinė Senekos nuostata tokia: „Esama galimybės pasiekti išmintį, neužsiimant mokslais ir menais“. Pačiam Senekai svarbi yra būtent praktinė išmintis, susijusi su kasdieniniu žmogaus gyvenimu, su konkrečiomis situacijomis, kuriose reikia priimti konkrečius sprendimus. Žinoma, nuo žemiškų dalykų atsiribojusios teorinės disciplinos neduoda jokių praktinės veiklos orientyrų: jos neįgalina nustatyti, ar konkretus sprendimas yra tinkamas, ar konkretus poelgis yra geras.

35. Neįmanoma tapti gerais, kuomet „ne gyvenimui, bet mokyklai mokomės“(lot. nonvitae, sedscholaediscimus). Būtent etiką Seneka laiko svarbiausia disciplina, kurios dėka įgyjama praktinė išmintis. Šiai disciplinai studijuoti nereikia jokio išankstinio pasirengimo – juk „išmintis moko darbais, o ne žodžiais“. • Tikroji filosofija (užsiimanti išimtinai etikos klausimai) ne tik netūrėtų būti teorinė, ji taip pat neturėtų būti mokyklinė. Jauni Senekadažnai šaiposi iš „katedrinių filosofų“ (filosofinių mokyklų narių) ir pažymi, kad iš aplinkinių mes paprastai linkę perimti ydas, o ne dorybes, tad kuo mažiau žmonių mus supa, tuo menkesnė galimybė mūsų sielai užsikrėsti blogais įpročiais ir klaidingomis nuomonėmis.

36. Asmens tobulėjimas yra individualus ir sudėtingas procesas, ir priklausymas tam tikrai žmonių grupei (filosofinei mokyklai) jo anaiptol nepaspartina. Faktiškai Seneka siūlo pedagogikoje taikyti principą „vienas mokytojas – vienas mokinys“. Esą mokymas (dorybės ugdymas) yra sėkmingas tik tuomet, kai mokytoją ir mokinį sieja ne tik abipusės pagarbos, bet ir draugystės ryšys. Kita sėkmingo mokymo prielaida – puikus žmogaus psichologijos išmanymas, pasiekiamas per savistabą. Tik tuomet kai, mokytojas yra pažinęs savo paties sielą, jis gali rasti tinkamas paveikumo priemones auklėtinio sielai.

37. AČIŪ UŽ DĖMESĮ !