JUSTINAS MARCINKEVI ČIUS (1930–2011)

1. JUSTINAS MARCINKEVIČIUS(1930–2011)

2. ,,Kai pasakai – Justinas Marcinkevičius, nėrareikalo vardyti nei jo kūrinių, nei titulų, neiapdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jausenokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, opriklauso vienam“, – apie poetąyrasakęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

4. Kiek daug tylėjimo gamtoj, kiek atkaklaus, kantraus augimo! Palaiminta tyla, kuri nuo tuščiažiedžių žodžių gina. Palaiminta žolės tyla ir atverstos arimų mintys, ir geležies tyla žaizdre, ir medžių aukštos, tylios mirtys. O žodi, žodi! Argi tu už tylą ne iškalbingesnis? Po žodžių klodais atkakliai kaip rūdos – tyli mūsų esmės. Tik atsidūstame giliai ir tuo pačiu pasakom viską. Kiek daug tylėjimo gamtoj, ir koks kantrus augimas vyksta!

6. Poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas,Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys J.Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d.Važatkiemyje, Prienų r. Į mokslus kibtipradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Nuo pat mažens patiko lietuvių kalba, domėjosipoetų gyvenimais.

7. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje. 1954 m. J. Marcinkevičius baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Prašau žodžio“ (1955).

8. Įvertinimas • 1957 m. LTSR valstybinė premija už poemą „Dvidešimtas pavasaris“ • 1965 m. „Poezijos pavasario“ laureatas • 1969 m. LTSR valstybinė premija už dramą-poemą „Mindaugas“ • 1998 m. Johano Gotfrydo Herderio premija • 2001 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija • 2001 m. Baltijos Asamblėjos premija • 2002 m. gegužės 16 d. Prienų miesto garbės pilietis • 2002 m. lapkričio mėn. Vilniaus garbės pilietis • 2005 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas • 2008 m. gegužės 18 d. Nacionalinė pažangos premija

9. Justinas Marcinkevičius į literatūrą atėjo XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje. Jis kūrė sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, gynė tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus.

10. Jam teko kurti sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis. Kūrėjas gynė tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją,teigė estetinius literatūros vertės kriterijus.

11. Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė, tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga. Tai gražiai lingavo girios, uogų ir gegučių pilnos, tai gražiai saulutė leidos, atilsėlį nešdama. Tai gražiai skambėjo žodžiai: laukas, pieva, kelias, upė. Tai gražiai iš jų išaugo vienas žodis: L i e t u v a.

15. Kūrybos temos Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra,žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika - laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas.

16. Stilius Poetui būdingas metaforinis kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai. Jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji – artimesnė romantinei tradicijai, antroji – stovinti arčiau avangardo, modernumo.

17. Eilėraščiuose daug gamtos jausmo – kaimo gamtos, laukų, upių ir ežerų, visa tai gaubia rūpestis ir atsakomybė. Iš gamtos įvaizdžių susiklosto beveik visa Justino Marcinkevičiaus metaforika.

18. Justino Marcinkevičiaus poezijos branduolys – tautos ir jos likimo apmąstymas. Tautos tapatybė remiasi agrarine kultūra. Žemdirbių buitis, daiktai, kasdieniniai darbaiįvardijami kaip šventas ritualas, jie pakyla į mito ir sakralumo plotmę.

20. Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu – Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis: Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas, Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas, Ir toli, labai toli girdėtis. Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis. Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

22. Epigrama sau Dairosi Dievas nuo kalno – kažko Jam mano gyvenime trūksta. Ieškok, - reikalauja: ieškok! Nejaugi bus veltui triūsta? Nejaugi nerasiu kažko svarbaus, Sunkaus nežemišku svoriu? Na ką gi, - sakysiu Jam: bausk – Gyvenau. Ir dar noriu.

24. atsiminiau kai mūsų dar nebuvo buvo sniegas baltas jis buvo Justinas Marcinkevičius ,, carmina minora”

28. Apie knygą „Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais", - yra rašęs Justinas Marcinkevičius.

30. Apie pareigą Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą: kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, kaip visuomenės pareigą žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip vaikų pareigą tėvams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tautai, kaip pareigą laisvei, pareigą šiai dienai ir rytdienai, pareigą medžiui ir paukščiui... Justinas Marcinkevičius

32. Esu jau, esu – kaip akmuo pamėtėtas į viršų, kad čiulbėčiau tave, tavo paukštis iš šauksmas, gimtine! Iš lino, medžio, iš molio - išeik, pasirodyk, kuklioji! Kalbos tiesumu, - aš girdžiu, - eik kalbos tiesumu - ir surasi mane. Dar žodis - ir jau tave pamatysiu, kaip sekmadienis, tylią ir švarią: baltą staltiesę gryčioj ant stalo su išblukusiom kraujo dėmėm. Šičia buvo dalytasi duona. Nepalik manęs vieno dabar, šitaip rymančio tavo seklyčioj. Duok dangų, - prašau, - pilkam akmenėliui čiulbėti - duok dangų, kurio tavo Nemunas pilnas. Esu, jau esu -

34. Pakėliau raibą gegutės plunksną - beržynas užkukavo. Pakėliau pilką vieversio plunksną - arimas užgiedojo. kai pakėliau vargų kryželį - Lietuva atsiduso. ašara dievo aky Lietuva ką tu veiki nieko tavęs neprašau tik nenutildama šauk volunge šauk ąžuole akmeniu kelio gale

35. saulėlydi laukinis paukšti tu atskrendi kai aš pavargęs kai neturiu jėgų žaist su tavim pražydusioj pievoj prisėdo mirtis ėmė pint sau vainiką et mergiūkštė Just. Marcinkevičius ,,carmina minora”