DARNI REGIONŲ PLĖTRA

1. DARNI REGIONŲ PLĖTRA Regionų plėtra – kompleksinis procesas

2. Pastaruoju metu pasaulyje sparčiai plinta darniai išvystyto regiono idėja. Regionų plėtros procesas yra kompleksinis. Regionų plėtra turi būti paremta jų potencialo (galinčio būti konkurencinio pranašumo šaltiniu) reprodukcija, optimalia plėtros aspektų proporcija ir nukreipta įgyvenimo lygio ir kokybės gerinimą. Regiono plėtros proceso aspektai skirstomi į 3 grupes: socialinius, gamtinius ir ekonominius.

3. Socialinis regionų plėtros aspektas Kadangi vien tik ekonomikos kultūra, darbo išlaidos, nuosavybės kainos ir pan. nepaaiškina regionų plėtros arba nuosmukio, dėmesys turi būti kreipiamas į kultūros dimensiją, kuri parodoma per dviejų susijusių problemų prizmę: • regiono identiškumo svarbą – žmonių prieraišumo jausmą regionui (identifikaciją su regionu); • regiono specifikos svarbą – žmonių kasdienio gyvenimo turinį, ekonominę ir darbo kultūrą (arba mentalitetą).

4. Gamtinis regionų plėtros aspektas Konkretaus regiono dinaminės plėtros pagrindą sudaro gamtiniai ištekliai arba sąlygos, suteikiančios regionui visiško pranašumo. Visiškas pranašumas, kad ir tam tikram laikui (mineraliniai ištekliai, miškai, jūra ir saulė plaukioti arba sniegas slidinėti ir pan.), lemia regiono investicinio patrauklumo augimą: garantuojamas pelnas per tam tikrą laiko tarpą. Šios dvi pozicijos padeda pereiti prie trečios – didelio investicijų srauto į regioną, kadangi investuotojus traukia turimi pranašumai, maža rizika ir nuolatinis pelnas iš investicijų.

5. Visiško pranašumo regionui gali suteikti ne tik gamta, bet ir palanki verslui aplinka regione, patraukli mokesčių sistema ir kiti veiksniai. Pavyzdžiui, sostinės regionai gali pasipelnyti iš kvalifikuotos ir diversifikuotos darbo jėgos, verslo paslaugų sistemos ir mainų iš kaimyninių regionų.

6. Ekonominis regionų plėtros aspektas Jei regionas vertindamas kaip socialinės ir ekonominės erdvės visuma, charakterizuojama visų nuosavybės formų gamybos struktūra, gyventojų, darbo vietų koncentracija bei turinti savo teritorijos valdymo organus, regionų plėtra suvokiama kaip ekonominė plėtra. Ekonominis aspektas yra esminis regionų plėtros aspektas. Ekonominės regionų plėtros tikslas yra didinti turto kūrimo tempus regione bei aprūpinti jį finansiniais ištekliais, kurie būtini kitų regiono plėtros aspektų vystymui.

7. Regionų politikos strategijos Į rinką orientuota regioninė politika Ji sudaro regioninės politikos pagrindą. Jos tikslas – panaikinti bet kokius veiksnius, trukdančius optimaliai paskirstyti gamybos išteklius. Ši strategija priskiriama plėtrai pagal ekonominį aspektą. Ji neteikia pirmenybės nė vienam regionui. Į rinką orientuota regioninė politika siekia pašalinti visas judėjimą ribojančias kliūtis, kad kapitalas ir darbo jėga galėtų laisvai migruoti ten, kur nepakanka išteklių ir yra didžiausias darbo užmokestis. Tokių kliūčių šalinimas yra susijęs su infrastruktūros plėtote, didesnėmis galimybėmis konkuruoti, rinkos lankstumu, informacija apie regionų išteklių paskirstymą ir darbo užmokestį. Ši strategija nenumato jokių kitų išskirtinių priemonių.

8. Į gyvenimo lygio suvienodinimą orientuota regioninė politika Sprendžia tam tikras ekonomiškai silpnų regionų programas, pvz., nedarbo, kapitalo trūkumo, mažų verslo vystymo tempų. Šios politikos tikslas – suvienodinti gyvenimo lygį šalies regionuose. Ši politika atskleidžia neišnaudotą gamybos potencialą ir taip prisideda prie ekonominio šalies vystymo. Šios regioninės politikos taikymas, verslininkų subsidijavimas skirtas skatinti ekonominę veiklą regionuose iki visiško rentabilumo. Skiriant įmonėms subsidijas, pagerinama regiono infrastruktūra. Infrastruktūros gerinimo priemonės yra skirtos pritraukti vidaus ir užsienio investuotojus ir taip sustiprinti įmonių konkurencingumą.

9. Sienų regioninė politika Siekia sieną padaryti kontaktine zona, sušvelninti sienos barjerų padarinius. Šios politikos bruožai – ekonominis augimas bei finansinė pagalba. Kliūčių, trukdančių prekėms, paslaugoms, kapitalui ir žmonėms judėti, pašalinimo tikslas – skatinti ekonominį augimą. Tokios priemonės turėtų duoti naudos ne tik regioniniu, bet ir nacionaliniu mastu. Konkreti pagalba kompensacijos forma suteikiama įmonėms bei savivaldybėms. Šios priemonės skirtos tiesiogiai spręsti bendradarbiavimo kliūtis.

10. Pagalba per socialinę paramą Ši strategija vadinama kompensuojamąja. Jos tikslas – užtikrinti tam tikras pajamas vienam gyventojui. Tačiau naudojant strategijas atskirai, ne visuomet pasiekiamas laukiamas rezultatas, todėl keleto strategijų kombinacija yra geresnė (pvz., tinka naudoti į rinką orientuotą strategiją kartu su pagalba, gauta socialinės paramos forma).

11. Regionų ekonominės plėtros teorijos Plačiausiai taikomos šios regionų plėtros teorijos: • Visuomenės raidos etapų teorija; • Išteklių teorija; • Eksportu pagrįsta teorija; • Metropolijos – užkampio teorija; • Urbanizacijos masto ekonomijos teorija.

12. Visuomenės raidos etapų teorija Visuomenės raidos etapų teorija buvo populiari šeštajame dešimtmetyje tarp besivystančių šalių bei turėjo įtakos išsivysčiusių šalių regioninei politikai septintajame dešimtmetyje. Ji apibrėžia penkis etapus, kuriuos pereina ekonomika: tradicinė visuomenė, pradinių sąlygų, pakilimo, brendimo ir didelio masinio vartojimo visuomenė. Ši teorija teigia, kad negalima gerai išvystyti ekonomikos, jei ji nėra paremta gamybos ir paslaugų pramonės šakomis. Regiono ekonomikos vystymasis apibūdinamas kaip judėjimas nuo žemės ūkio iki perdirbamosios pramonės ir iki ekonomikos, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka paslaugos.

13. Išteklių teorija Ji teigia, kad pagrindinė varomoji ekonominės plėtros jėga yra užsienio paklausa šalies ar regiono specializuotam eksportui. Pradinė pakopa neišsivysčiusiems regionams būtų tokių žaliavų išteklių, kaip žemės ūkio, medžioklės, žvejybos ištekliai ar naudingosios iškasenos, gausa. Eksploatuojant pirmines prekes – žaliavas kyla darbo jėgos, kapitalo ir infrastruktūros paklausa. Jei vietinių išteklių ir jų išorinės paklausos ryšys yra stiprus, tai išvardyti elementai bus perspektyvūs ir pramonė pradės augti.

14. Jei šių elementų kainos yra per aukštos, tai pramonė liausis vystytis regione iki to laikotarpio, kol susidarys palankios sąlygos. Kadangi visoje Lietuvoje gamtiniai ištekliai yra riboti, tai jie negali daryti didelės įtakos investicijų pasiskirstymui, tačiau būtina atsižvelgti į regionų specifiką (kurortiniai ir rekreaciniai ištekliai, žvyro, molio ir kt.) ir sudaryti palankias sąlygas investicijoms į regionus pritraukti.

15. Eksporto teorija Ši teorija teigia, kad regiono vystymasis priklauso nuo eksporto didinimo. Ji ignoruoja galimybę gaminti įvairių rūšių produktus ir paprastai prieina prie išvados, kad ir ilgalaikėje perspektyvoje regionas gali augti vien dėl savo eksporto augimo. Remiantis eksportu pagrįsta teorija, ekonomika klasifikuojama į du sektorius: eksportuojantis arba pagrindinis sektorius, kuris yra ekonomikos stuburas, ir paslaugų sektorius, kuris aprūpina eksporto sektorių ir jo darbuotojus pajėgumais.

16. Metropolijos – užkampio teorija Ji sako, kad rinkos ekonomika veda ne prie ekonomikos plėtros, o prie regresijos, ne prie ekonominės gerovės konvergavimo, bet prie didėjančių regioninių skirtumų ir nuskurdimo. Ekonominė jėga yra koncentruota tam tikruose regionuose. Regionai šią jėgą naudoja silpnesniems regionams išnaudoti. Tačiau ir išnaudojamas regionas, įtrauktas į pirmojo gamybos tinklą, turi naudos. O stipresnis regionas visada turės daugiau naudos.

17. Urbanizacijos masto ekonomijos teorija Ši teorija yra visiškai kito pobūdžio regiono augimo teorija, kur pagrindinis vaidmuo ekonominėje regiono plėtroje tenka miestui. Aglomeracijos, lokalizacijos ir urbanizacijos teorijos teigia, kad urbanizuota teritorija yra augimo variklis regione. Aglomeracijos ekonomija apibrėžiama kaip produkcijos masto ekonomija, kuri gali būti pasiekta firmą įkuriant didelėje urbanizuotoje teritorijoje. Urbanizacijos ekonomijos yra susijusios su sąnaudų mažinimu, kuris atsiranda turint tokį kiekį nepriklausomų ekonominės veiklos rūšių, kurios leidžia pasiekti masto ekonomiją kai kurių prekių ar paslaugų gamyboje.

18. Regionų plėtros kryptys Vakarų šalyse Vakarų valstybėse regionų ekonomikos plėtra buvo vykdoma tokiomis kryptimis: • skubi pagalba kriziniams regionams (1920–1940); • ekonominės plėtros darna tarp regionų, regionų plėtros šaltinių sukūrimas (1950–1970); • regionų restruktūrizacija, regionų vidinio plėtros potencialo išnaudojimas, smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimas (1970–1980); • regioninės plėtros modelis, kuris remiasi regionalizmo teorija – savarankiška regiono plėtra regiono interesų požiūriu (nuo 1980); • klasterių formavimo teorija – šiuo metu daugelio valstybių viena iš regioninės politikos formavimo pagrindų (nuo 1990).

19. Pasaulyje plačiai pripažinta, jog pagrindinis regioninės plėtros instrumentas – valstybė. Seniai užmiršti tie laikai, kai buvo manoma, jog konkurencija ir privati iniciatyva automatiškai paskirstys gamybines pajėgas ir socialinę infrastruktūrą taip, kad jos būtų naudingos visais aspektais – ir verslininkams, ir visuomenei. Stabilizuojantis demokratiniams procesams, auga valstybės galimybės daryti įtaką ne tik regionams, bet ir paskiroms pramonės šakoms.

20. Viena iš seniai įsitvirtinusių regioninės plėtros krypčių – valstybės siekiai subalansuoti gamybinių pajėgumų geografinį išsidėstymą. Greta noro subalansuoti geografinį gamybinių pajėgumų išsidėstymą, kai kuriose valstybėse pastebimi bandymai reguliuoti žmogiškųjų išteklių (darbo jėgos) geografinį pasiskirstymą. Gyventojų mažėjimo, migracijos procesai verčia valstybes taikyti administracines bei ekonomines priemones, turinčias regioninį poveikį.

21. Depresinių regionų plėtra Depresiniais regionais paprastai laikomos tos teritorijos, kurios praeityje pasižymėjo palyginti dideliais ekonomikos plėtros tempais, bet vėliau dėl įvairių priežasčių patyrė didžiulį nuosmukį. Tradiciškai šie regionai Vakarų valstybėse asocijuojasi su anglies, metalurgijos (XX a. pirmoji pusė), chemijos, medžio apdirbimo (XX a. antroji pusė) pramonės centrais. Blogiausioje padėtyje atsidūrė depresiniai regionai, esantys šalies periferijoje, kurių ūkis buvo beveik nediversifikuotas.

22. Dauguma iš anksčiau Vakarų valstybėse depresiniais vadintų regionų (Ruras bei Saras Vokietijoje; Elzasas Prancūzijoje; Velsas Didžiojoje Britanijoje) šiandien jau mažai teprimena krizines teritorijas. Dabar tik 10–20 proc. jų teritorijos užima intensyvios industrinės zonos. Depresinių regionų gelbėjimo patirtis parodė, jog jų darnaus vystymo pagrindu tapo mokslui imliųūkio šakų, paslaugų, turizmo sektorių plėtra. Tuo pačiu metu juose buvo vykdomas „pasyvus sanavimas“, t. y. atsilaisvinusių darbuotojų emigracijos į kitus šalies regionus skatinimas.

23. Aglomeratų, megapolių plėtra Aglomeratų, megapolių plėtros reguliavimas yra pati seniausia, tačiau ne pati efektyviausia regionų plėtros kryptis. Vis dėlto tam tikros miestų augimą stabdančios priemonės duoda efektą.

24. Plėtros skatinimas ekonominėmis priemonėmis Ekonominio skatinimo priemonės pagal savo poveikį yra tiesioginės ir netiesioginės. Labiausiai paplitusios tiesioginio skatinimo priemonės yra šios: lengvatinio kreditavimo sistemos; įmonių, steigiančių padalinius valstybinės „globos“ regionuose, subsidijavimas; negrąžinamos subsidijos kapitalinei statybai; darbuotojų rengimo ar perkvalifikavimo išlaidų dengimas; išlaidų, susijusių su gamybos pajėgumų perkėlimu, kompensavimas; mokesčių lengvatos, kartais visiškas atleidimas nuo mokesčių tam tikram laikotarpiui; spartesnės amortizacijos taikymas; vežimo, elektros energijos tarifų sumažinimas ir pan.

25. Netiesioginėms paramos priemonėms priskiriamos specialios vyriausybės atsilikusių regionų plėtros programos, pagal kurias statomi infrastruktūros objektai (ypač magistraliniai keliai), moksliniai pramoniniai kompleksai (mokslo technologijų parkai, inkubatoriai ir pan.), kuriamos valstybinės įmonės, duodami stambūs valstybiniai užsakymai tuose regionuose įsikūrusioms įmonėms.

26. Lietuvos regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo netolygumai Nors Lietuva nėra didelė šalis, tačiau gamtos ir visuomenės teritoriniai skirtumai joje pakankamai ryškūs. Jie pasireiškia dirvožemio, reljefo, klimato, kraštovaizdžio skirtumais, ekonominiais laimėjimais, socialiniais ir kultūriniais, demografiniais, etniniais (net kalbos) skirtingumais. Valstybės politika gali šiuos skirtingumus slopinti, skatinti ar rūšiuoti, palaikydama pozityvų gamtinį bei kultūrinį savitumą ir lygindama socialinius bei ekonominius skirtumus.

27. Istoriškai Lietuvoje susiformavo tokia situacija, kad didžioji dalis pramonės prieškarinėje Lietuvoje buvo sukoncentruota Kauno ir Šiaulių miestuose. Klaipėda atliko transporto centro funkcijas, ir visas užsienio kapitalas, kuris buvo investuojamas šalyje, buvo skirtas šios ūkio šakos plėtrai. Kitose Lietuvos vietovėse dominavo žemės ūkis.

28. Po karo situacija pasikeitė, nes regioninės plėtros pagrindu tapo pramonė. Jos augimas buvo planuojamas ir geografiniu aspektu. Lietuva, kaip vienas Sovietų Sąjungos regionų, šalies išteklius naudojo visos šalies ekonominiams interesams tenkinti. Ūkinė veikla regionuose buvo plėtojama pagal tarybinio plano prioritetus, kurie lėmė atskirų miestų ir regionų specifiką bei ją atitinkančią kvalifikacinio potencialo, technologijos bei finansinių išteklių koncentraciją. Tai lėmė, jog didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo plėtojamos beveik visos pramonės šakos.

29. Kiti regionai dėl specializuotos veiklos įgavo savitą pobūdį, pavyzdžiui: Druskininkai, Birštonas – kurortiniai miestai su didžiule sanatorijų baze ir šiai veiklai skirtais ištekliais; Akmenė – statybinių medžiagų pramonės, Kėdainiai ir Jonava – chemijos pramonės centrai; Radviliškis – krovinių vežimo geležinkeliu paskirstymo vieta; Ignalinos rajonas – energetikos centras ir t. t. Vos ne kiekvienas Lietuvos miestas ar rajonas turėjo bazinį ekonominį variklį, kuris suko kitas nebazines veiklas (prekybą, paslaugas, kultūrą, švietimą, sveikatos apsaugą ir kt.).

30. Atgauto valstybingumo ir jo plėtros laikotarpiu Lietuvoje nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio į didelius ir sudėtingus teritorinių transformacijų procesus, pasireiškiančius regionų lygmeniu. Susiformavo smunkančios pramonės su ilgalaikėmis neigiamomis pasekmėmis rajonai ir miestai: vietiniame ir apskričių valdymo lygmeniu per mažai dėmesio skiriama strateginiam investicijų planavimui, sunkiai skinasi kelią ilgalaikės investicijų pritraukimo programos mažiau patraukliuose investicijoms regionuose.

31. Ekonominė infrastruktūra, jungianti periferines vietoves su centrais bei užsienio rinkomis, yra nepakankamai išvystyta. Periferijoje silpniau nei centruose išplėtotas privatus sektorius, ekonomikos struktūroje dominuoja paveldėtos, problemų turinčios pramonės įmonės bei santykinai silpnas paslaugų sektorius, o centruose ekonomikos struktūros pagrindą sudaro paveldėtos bei naujos pramonės įmonės bei paslaugų sektorius. Dėl ekonominės veiklos koncentravimo centruose kenčia pasienio regionai.

32. Šiuo metu pagal krašto erdvinės raidos koncepciją Lietuvos teritorijoje skiriami trijų tipų regionai: • Aktyvios raidos teritorijos, • Regresuojančios raidos teritorijos, • „Buferinės“ teritorijos.

33. Aktyvios raidos teritorijos formuojasi didžiausių miestų, kaip pramonės, mokslo, kultūros, paslaugų centrų, įtakos zonose, turinčiose paveldėtą pramonės potencialą, geležinkelio linijas, pagrindines automagistrales. Aktyvioms teritorijoms būdingi bruožai, apimantys šalies ūkinės ir ekonominės veiklos, gyvenimo kokybės veiksnius, yra šie: didžiausia gyventojų koncentracija; didžiausia veiklos įvairovė; mažiausias veiklos nuosmukis; didžiausios užsienio investicijos; didžiausios investicijos į statybą; didžiausias paslaugų, suteiktų gyventojams, procentas; vyrauja teigiamas natūralusis gyventojų prieaugis; mažiausias gyventojų mirtingumas ir sergamumas; mažesnis už krašto vidurkį pensinio amžiaus gyventojų skaičius; didžiausia teršalų emisija. Aktyvios raidos teritorijos apima Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių miestų tiesioginės įtakos zonas, Trakų, Jonavos, Kėdainių, Kretingos, taip pat Akmenės ir Mažeikių rajonus.

35. Regresuojančios raidos teritorijas sudaro rajonai, kurių pagrindinė ekonominė bazė yra žemės ir miškų ūkis, rekreacija. Jiems būdinga izoliacija nuo didžiausių miestų tiek geografiniu, tiek komunikaciniu pobūdžiu. Pagrindiniai regresuojančios raidos teritorijų bruožai: dominuoja maži miestai; vyrauja mažo gyventojų tankio rajonai; veiklos monotonija; nebūdingos užsienio investicijos, labai mažos krašto investicijos; suteiktos paslaugos gyventojams sudaro tik kelis procentus nuo bendros paslaugų sumos krašte; didžiausias neigiamas natūralusis prieaugis; didžiausias gyventojų sergamumas ir mirtingumas; didžiausias pensinio amžiaus gyventojų skaičius; mažiausia teršalų emisija. Regresuojančios raidos teritorijos apima šiaurės rytų Lietuvos dalį (visą Utenos apskritį su santykinai aktyvia raida pasižyminčiu Utenos rajonu, Biržų, Rokiškio, Kupiškio, Ukmergės ir Švenčionių rajonus) bei pietinę Lietuvos dalį (Alytaus apskritį su santykinai aktyvia raida pasižyminčiu Alytaus rajonu ir Šalčininkų rajoną).

36. „Buferinės“ teritorijos gyvenviečių sistema ir veiklos pobūdžiu yra panašios į regresuojančias. Tačiau dėl palankesnės geografinės padėties ir daug mažesnio komunikacinio izoliuotumo, kai kurios ir dėl palankesnių sąlygų žemės ūkiui „buferinės“ teritorijos pasižymi tokiais, palyginti su regresuojančios raidos teritorijomis, palankiais veiksniais: vyrauja mažesnis pensinio amžiaus gyventojų skaičius, vyrauja vidutinis neigiamas natūralusis gyventojų prieaugis, gyventojų skaičius didėja dėl mechaninio prieaugio arba gyventojų skaičius mažėja nedaug. „Buferinėms“ teritorijoms priskiriamas vientisas arealas, apimantis Marijampolės apskritį, Tauragės apskritį, Prienų, Kaišiadorių, Širvintų, Pakruojo, Pasvalio, Radviliškio, Raseinių, Kelmės ir Šilutės rajonus. “Buferinės” teritorijos susidarė didžiųjų miestų neryškios ar viena kitą dengiančiose įtakos zonose arba labiausiai nutolusiose nuo šių miestų vietovėse.

37. Regioninės politikos raida Lietuvoje ES darnaus vystymosi strategijoje teigiama, kad ekonominio ir socialinio regionų vystymosi netolygumas, didėjantys gyventojų gerovės skirtumai – vienas iš didžiausių darnios plėtros pavojų. Atsižvelgiant į tai, kad ekonominiai ir socialiniai Lietuvos regionų skirtumai pastarąjį dešimtmetį ne tik nesumažėjo, bet gerokai padidėjo, regionų gyvenimo lygio skirtumo mažinimas išsaugant jų savitumą – vienas Lietuvos darnios plėtotės prioritetų.

38. Regiono plėtrą galima apibūdinti kaip procesą, kuriuo siekiama pagerinti vietos bendruomenės gyvenimo kokybę, tai atliekant tarpusavyje susijusiose bendruomenės gyvenimo srityse: socialinėje, ekonominėje, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, technologijos, kultūros, rekreacijos, tai yra įvertinant darnaus vystymosi komponentus.

39. Dažniausiai kalbama apie regionų ekonomikos plėtrą, kuri gali būti suprantama kaip regiono vidinės socialinės ir ekonominės struktūros progresyvus keitimas. Šiuo atveju ekonomika traktuojama kaip pagrindinis plėtros komponentas, sudarantis pagrindą kitiems komponentams vystyti. Glaudžiai su regionine plėtra siejasi regioninės politikos terminas. Regioninė politika, vykdoma valstybės mastu, apibrėžia šalies valdymą erdviniu, regioniniu aspektu, ji parodo ryšius tarp valstybės ir regionų bei regionų tarpusavyje. Taigi politinės aplinkos įtaka yra neatsiejama, nagrinėjant regioninę ekonomikos plėtrą.

40. Pagrindiniai Lietuvos regioninės politikos tikslai pateikiami LR regioninės plėtros įstatyme. Jie apibrėžiami taip: • Skatinti ūkio pertvarkymą ir modernizavimą regionuose. • Spartinti darnią atskirų regionų plėtrą. • Mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų. • Mažinti nedarbą.

41. Vyriausybės šiuo metu vykdomos regioninės politikos tikslus galima apibrėžti taip: • Teikti nuolatinę paramą atsiliekantiems regionams, kuriuose nedarbo lygis ir/ arba gyvenimo sąlygos smarkiai atsilieka nuo šalies vidurkio. • Skatinti ekonominę plėtrą regionuose, turinčiuose potencialą labai prisidėti prie visos šalies ekonominės plėtros.

42. Darni kaimo teritorijų plėtra Kaimo vietovių darnų vystymą užtikrina: • balansas tarp gamtinės ir statybinės aplinkos; • vietos bendruomenės interesai; • kraštovaizdžio apsauga; • istorijos ir tradicijų paisymas.

43. Didėjant gyventojų koncentracijai didmiesčiuose, Rytų ir Vakarų Europoje vienas svarbiausių uždavinių yra išlaikyti kaimo gyvenviečių struktūrą. Būtina efektyviai naudoti žemės išteklius, neplėsti urbanizacijos, o atnaujinti esamus pastatus ir pailginti jų naudojimo laiką. Didėjant technologinei pažangai bei urbanizacijos lygiui, mažėjant žemės ūkio gamybos apimtims, ir kitose šalyse ieškoma alternatyvų naudoti žemę ir pastatus.

44. Pvz., Olandijoje žemės ūkio paskirties žemė įgyja antrinę funkciją kaip nacionaliniai ir kraštovaizdžio parkai, saugomos gamtos teritorijos. Taip pat pastebima tendencija, jog gyventojai ir įmonės ieško žemės sklypų toliau nuo urbanizacijos centrų gyvenamajai bei komercinei statybai. Olandijoje tokių sklypų paklausa viršija pasiūlą. Lietuvoje susiformavę analogiški poreikiai paveiktų atitinkamą nekilnojamojo turto rinkos dalį.

45. Pagrindinė kaimo vietovių funkcija yra žemdirbystė, tačiau jose būtina sukurti tinkamas ekonomines, socialines, kultūrines ir ekologines gyvenimo sąlygas, taip pat infrastruktūrą ir patogumus. Europos tarybos parlamentinėje asamblėjoje Žemės ūkio ir kaimo vystymo komitetas 1995 m. paskelbė Europos kaimo vietovių chartiją, kurioje nurodė, kad viena iš priemonių kaimo stabilumui užtikrinti yra kaimo plėtros politikos įgyvendinimas.

46. Ši veikla leistų palaikyti ekonominį gyvenimą kaimo vietovėse, kartu išsaugant aplinką. Regioninė kaimo plėtros ir žemės ūkio politika turi būti derinama su socialine ir ekonomine politika.Kaimo vietovės turi turėti gerą infrastruktūrą, efektyvią žemdirbystę, būti patogios ne žemės ūkio ekonominei veiklai plėtoti.