Download
1 / 34
340 likes | 527 Views
Meno šaknys lytinėje atrankoje. Geoffrey Miller. Atrankos formos:. Č. Dar vinas aprašė 2 atrankos formas: gamtinė išgyvenamoji atranka ( natural selection for survival ) lytinė atranka pasirenkant partnerį ( sexual selection through mate choice ). Lytinės atrankos pavyzdžiai.
E N D
Atrankos formos: • Č. Darvinas aprašė 2 atrankos formas: • gamtinė išgyvenamoji atranka (natural selection for survival) • lytinė atrankapasirenkant partnerį (sexual selection through mate choice).
Lytinės atrankos pavyzdžiai Povas (Pavo cristatus)
Lytinės atrankos pavyzdžiai Megaloceros
Meno kilmę sunku paaiškinti išgyvenamąja atranka (survival selection), bet gana lengva – lytine atranka (sexual selection). Lytinė atranka labai dažnai susijusi su išgyvenimo prasme beverte ornamentika ir puošiniais. Meniniai puošiniai natūraliai papildo kūno puošinius – penius, barzdas, krūtis ir sėdmenis
Antropologė Ellene Dissanayake teigia, kad menas turi tris svarbius adaptacijos požymius: • Jis būdingas visoms žmonių grupėms (populiacijoms). Kiekviena kultūra kuria ir reaguoja į drabužius, drožinius, papuošalus ir atvaizdus. • Menas suteikia malonumą tiek menininkui, tiek žiūrovui. Bet evoliucija naudingas gyvūnų adaptacijas formuoja taip, kad jos būtų malonios. • Meninė kūryba/gamyba reikalauja pastangų, o evoliucija paprastai blokuoja neadaptyvų energijos švaistymą.
Menas atitinka evoliucinės psichologijos kriterijus, kuriais žmonių adaptacijos skiriasi nuo neadapatacijų: • Jis smagus ir lengvai išmokstamas. Vaikai, gavę medžiagų, savaime ima piešti ir tapyti, ir ši raida pereina tipines stadijas. • Kaip kad universalus žmogaus gabumas kalbai leidžia išmokti bet kokią kalbą, tai universalus gabumas menui leidžia išmokti skirtingų meno technikų ir stilių, būdingų skirtingoms kultūroms. • Žmonės daug geriau kuria ir vertina meną, negu kompiuterinės programos ar bet kuris kitas primatas. • Kaip daugelis žmogaus protinių adaptacijų, gebėjimas kurti ir vertinti meną susiformuoja po gimimo.
Romantinis požiūris Estetika ir menas dažnai priešpastatomas pragmatikai. Ir praktiškai nė vienas meno teoretikas neteigia, kad menas tiesiogiai didina išgyvenimo šansus. Menas atima pernelyg daug laiko ir energijos, o duoda pernelyg mažai Nuo vokiškojo romantizmo laikų (Goethe, Schiller) XVIII a. antroje pusėje dažnai manoma, kad menas yra utopinis bėgimas nuo realybės, vidinės saviraiškos būdas, aukštesnis egzistavimo lygis, kuriame pražysta genijus, nepaisydamas pasigailėtinų realybės rūpesčių.
Romantinis požiūris • Romantinis požiūris priešpastato meną: • gamtai, • populiariai kultūrai, • rinkos diktatui, • socialinėms taisyklėms, • dekoravimui, • praktiniam dizainui. • Menininkas dažnai buvo vaizduojamas/suvokiamas kaip vyras-genijus, nepaisantis moterų-gundytojų, kurios išsiurbtų jo gyvybines jėgas, reikalingas kūrybai. • Meninė sėkmė buvo priešpastatoma lytiniam dauginimuisi.
Spėjamos meno funkcijos • Paprastai menui priskiriamos šios socialinės funkcijos: • kultūrinio identiteto raiška • kultūrinių vertybių atspindėjimas • individo suliejimas su kolektyvu, • socialinio glaudumo palaikymas, • kolektyvinės sąmonės kūrimas, • jaunimo socializavimas. • Gana sunku surasti šių funkcijų biologinę/evoliucinę prasmę. • Primatų grupės išgyvena šių spėjamų mechanizmų. • Šimpanzėms nebūtina išreikšti savo kultūrinio identiteto ar formuoti kolektyvinės sąmonės, bet jos dešimtis tūkstančių metų gyvena grupėmis. • Šimpanzėms tereikia kelių socialinių instinktų: • - dominavimo hierarchijai sudaryti, • - kivirčams malšinti, • - socialiniams santykiams atsiminti. • Ko gero, žmonėms meno irgi nereikia tam, kad sudaryti efektyvias grupes
Spėjamos meno funkcijos Hipotezė, kad menas perduoda kultūrines vertybes ir socializuoja jaunimą iš pirmo žvilgsnio pagrįstas Tai galima vadinti propagandine meno teorija. Tačiau propaganda gali užsiimti tik didelės institucijos, kurios gali apmokėti propagandistus. Mažose priešistorinėse grupėse tam nebuvo resursų. Propaganda būtų altruizmas biologiniu požiūriu – individui brangiai kainuojantis elgesys, kurio nauda tenka grupei.
Spėjamos meno funkcijos Kita meną kaip kultūrinę vertybę aiškinant hipotezė teigia, kad menas didžiąją savo istorijos dalį tarnavo religinei funkcijai. Dalis antropologų teigia, kad pagrindinė meno funkcija žmogaus evoliucijoje buvo maldyti dievus ir protėvių dvasias, suartinti žmones su gyvūnų dvasiomis. Robert Layton „The anthropology of art” rašė: Kalabari'o (Afrika) skulptūrų funkcija yra „a pragmatic one of manipulating spiritual forces“. Tik ar atranka palaikys manipuliavimą neegzistuojančiomis dvasiomis? Tai, kad individas daro spėjamai efektyvius religinius objektus ar turi jų, gali suteikti aukštesnį socialinį (o kartu – ir lytinį) statusą. O tai evoliucija parems.
Strategijos aiškinantis • Dvi strategijos aiškinantis evoliucinę meno kilmę: • top-down: • remiasi aukštaisiais menais, elitinių aukštojo meno muziejų, galerijų, aukcionų, meno istorijos vadovėlių ir estetikos teorijų pasauliu. • bottom-up: • remiasi kitų gyvūnų rūšių, žmonių įvairių kultūrų ir subkultūrų vizualiniais puošiniais. • Apima tai, ką mes matome aplink save – puoštus ir modeliuotus drabužius, papuošalus, meniškai projektuotus pastatus, baldus, kilimus, sodus, ryškius automobilius (kuriuos renkamės ne tik dėl ekonomiškumo, bet ir dėl gražumo).
Bottom-up Aiškios ribos tarp meno ir mados, kūno ir buities puošybos nėra. Kūno išpiešimas, tatuiravimas, papuošalai ir drabužiai, ko gero, buvo pirmosios meno formos, kadangi jie būdingi visoms visų laikų kultūroms.
Skarifikacija http://www.lifeinthefastlane.ca/extreme-body-piercing-branding-scarification/offbeat-news
Bottom-up • Taip pat nėra ribos tarp meno ir amato (art and craft). Kalbant apie meno evoliuciją reikia aiškinti du reiškinius: • - Estetiški dalykai virsta nenaudingais. • - Naudingi tampa estetiškais.
Bipedalizmas išlaisvino rankas, kuriomis galima ne tik daryti įrankius, bet ir kurti seksualinius puošinius ir meno kūrinius. Žmonės naudojasi kitų rūšių seksualiniais puošiniais – paukščių plunksnomis, žvėrių kailiais ar plaukais, augalų žiedais....
Č. Darvino nuomonė Č.Darvinas žmogaus puošybą laikė natūralių lytinės atrankos padariniu: Knygoje „The descent of man” jis minėjo senovėje populiarius nagų, vokų, dantų ir plaukų dažymą, šukuosenas, plaukų pynimą, galvos skutimą, dantų nudilinimą ar šalinimą, tatuiruotes, meninius randus (scarification), kaukolės formos keitimą, įvertinius papuošalus nosyje, ausyse, lūpose. Darwin'as atkreipė dėmesį, kad daugelyje kultūrų vyrai puošiasi daugiau negu moterys. Tai visiškai atitinka lytinės atrankos vaidmenį. Darwin'as, nuspėdamas kliuvinio principą (handicap principle), minėjo tokių puošinių kainą – skausmą kuriant estetinius žalojimus (aesthetic mutilation) (tatuiruotės, meniniai randai), sugaištą laiką ieškant retų pigmentų. „It is extremely improbable that these practices which is followed by so many distinct nations are due the tradition from any common source.”
XIX a. – biologinis pagrindas • Herbert Spencer: • lytine atranka galima paaiškinti tai, ką žmonės laiko gražiu – paukščių plunksnas ir giesmes, gėles, žmogaus kūną, estetiškąją muzikos, dramos, beletristikos, poezijos pusę. • Max Nordau (1896): • žmogaus seksualinės emocijos ir meninis kūrybiškumas tvarkomi hipotetinio centro galvos smegenyse. • Sigmund Freud: • Menas - sublimuotas seksualumas.
Lytiškumas ir menas • Klaida aiškinant meno biologinę kilmę - painiojamos dauginimosi funkcijos ir lytinė evoliucinė kilmė. • Meno tema gali neturėti ir paprastai neturi nieko bendro su lytiniais dalykais. • Freud'as teigė, kad menas yra nuslopinto seksualinio geismo forma. • Neretai menininkai turėjo didžiulį pasisekimą tarp moterų. • Tačiau jie buvo profesionalūs menininkai, o toks laikotarpis žmonijos istorijoje, kai gali egzistuoti profesionalai menininkai, yra dar labai trumpas. • Iki tol menu (puošyba) žmonės užsiimdavo laisvalaikiu nuo išgyvenimo. Darbo pasidalijimas buvo ne profesinis, o lytinis (pagal lytį). • Puošyba užsiimdavo tie, kurie laiko tam. • Tie, kurie sugebėdavo tik pramisti, puošyba užsiimti neturėjo laiko irba jėgų.
Tinkamumo rodiklio hipotezė • Tinkamumo rodiklio hipotezė (fitness indicator hypothesis): • Galbūt mūsų estetiniai polinkiai orientuoti į ornamentus ir meno kūrinius, kuriuos sukurti gali tik menininkas, gerai prisitaikęs išgyventi esamoje aplinkoje. • Meno kūriniai yra jų kūrėjo prisitaikymo rodiklis. • Ir, atitinkamai, prisitaikymo rodikliai turi būti visiškai neprieinami ar sunkiai prieinami mažai prisitaikiusiems individams. • Mums patrauklūs tik tie daiktai, kuriuos gali sukurti žmonės su patraukliomis didelio prisitaikymo savybėmis: • sveiki, energingi, ištvermingi, • su gera regine rankų koordinacija, puikiai valdantys savo kūną, • protingi, kūrybingi, • prieiną prie retų medžiagų, gebą įgyti sunkių įgūdžių ir turintys aibes laisvo laiko. • Ir taip pat Pleistoceno menininkai turėjo būti fiziškai stiprūs, kad apsaugoti savo kūrinius nuo lytinių konkurentų vagysčių ir vandalizmo
Grožis • Suvokiamas meno kūrinio grožis labai priklauso nuo jo kainos. Kaina koreliuoja su laiku, energija, įgūdžiais ir pinigais. • Pigūs ir lengvai padaromi objektai beveik niekada nelaikomi meno kūriniais. Taigi, mūsų grožio supratimas siejasi su: • sunkiu darbu, bet ne lengvu, • retumu, bet ne įprastumu, • brangumu, bet ne pigumu, • įgudimu, bet ne nugrubnagiškumu, • tinkamumu, bet ne netinkamumu.
Žmogaus menai siejasi su gebėjimu daiktus paversti ypatingais, o ne paprastais, grynai praktiškais. • Todėl estetišku galima padaryti bet kokį daiktą.Tas ypatingumas gali būti gaunamas: • naudojant ypatingas medžiagas • suteikiant ypatingas formas • naudojant ypatingus papuošimus, • suteikiant ypatingus dydžius, • ypatingai nudažant, • išreiškiant ypatingą stilių
Antropologas Franz Boas tvirtino, kad primityviose kultūrose: • 1. Menininko virtuoziškumas yra meninio grožio pagrindas. • 2. Gerumas (tinkamumas funkcijai atlikti) tapatinamas su gražumu. • Meniškai aukštai vertinami dalykai gaunami kantriu darbu ir techniniu tobulumu. • Pagal Boas'ą būtent dėl polinkio branginti techninį įgudimą mes labiau mėgstame taisyklingas formas, simetriją, idealiai pasikartojančius motyvus, glotnius paviršius ir vienalytės spalvos paviršius. • Meno kūrinio estetiškieji bruožai yra prasmingi kaip kūrėjo įgūdžių ir kūrybingumo demonstravimas. Jie nedemonstruoja užribinio (transcendentinio) nušvitimo, religinio įkvėpimo, socialinių dalykų vertinimo, psichoanalizinių atskleidimų ar politinių revoliucijų. (GM)
