Merkantilizmas, fiziokratai.

1. Merkantilizmas, fiziokratai. Doc. A. Maldeikienė 2010/2011 m.m. 2010 rugsėjo 13 d.

2. I. Merkantilizmas (1500-1776) Pasirodo tarp Viduramžių ir laissez-faire epochos. Skirtingu laiku skirtingose šalyse. Pagrindiniai atstovai Mun’as, Malynes’as, Davenant’as, Colbert’as, Petty.

3. Merkantilizmo istorinės šaknys Viduramžiams paliekant istorijos areną stiprėja miestai, plečiasi prekybos ir pinigų sfera, tad palaipsniui savo reikmes patenkinantis feodalinis ūkis atveria duris naujam prekybiniam kapitalui Technologiniai navigacijos pokyčiai atveria geografinių atradimų erą — didėja prekybos erdvė, rasti nauji aukso klodai lengvina prekybą. “Niekingas prekybininkas” tampa pagrindine verslo pasaulio figūra. Kita vertus, tuo pačiu metu stiprėja nacionalinės valstybės, galingiausios iš jų “apauga” kolonijomis. Formuojasi doktrina, kuri išstumdama feodalizmo vertybes: • skatina nacionalizmą; • prekybininką pripažįsta svarbia ir oria pasaulio dalimi; • įteisina ekonominės ir militaristinės ekspansijos politiką. Doktrinos esminiai bruožai suformuoja pirmą ekonomikos mokyklą — merkantilizmą.

4. Pagrindiniai merkantilizmo principai (1) • Auksas ir sidabras — geidžiamiausios turto formos (prekybos perteklius būtinas, nes generuoja mokėjimus tvirta valiuta); • Nacionalizmas. Michel de Montaigne (1580): “Vieno žmoguas pelnas visada yra kito nuostolis... Jokio pelno negalima padaryti, neatėmus iš kito”. Militarizmas. • Laisva prekyba žaliavomis, kurių nėra vidaus rinkoje, šalies pramonės gaminių ir žaliavų apsauga, įskaitant šalies žaliavų eksporto draudimus (protekcionizmas). Vartotojų interesai aukojami prekybininkų labui. • Kolonializmas ir kolonijinės prekybos monopolizacija.

5. Pagrindiniai merkantilizmo principai (2) • Pasipriešinimas įvairioms priemonėms (mokesčiams, draudimams), kurie riboja prekių judėjimą. Tuo pačiu metu rėmė monopolines išmokas ir prekybos privilegijas sau. • Stipri centrinė valdžia, kuri būtina palaikyti merkantilistų siekiams; • Didelė darbščių gyventojų populiacija (didelė jų pasiūla, kuri palaiko mažą darbo užmokestį). Labai kuklus darbo užmokestis: • Mažina eksporto kainas, taigi didina įplaukas į šalį; • Mažina tinginystę ir didina darbo jėgos aktyvumą (jau 4 metų vaikas laikytas tinkama darbo jėga).

6. Kam atstovauja merkantilizmas? Išlošia prekybininkai, kapitalistai, karalius ir biurokratija, ypač — tie, kurie galingiausi ir turi didžiausią įtaką. Taip pat laimi karinis sluoksnis. Manoma, kad tai yra ribinis rentos vaikymosi elgsenos (rent seeking behavior) pavyzdys. Ekonominė renta — pelnas, viršijantis tą, kuris būtinas, kad prekybininkai neatsisakytų savo veiklos (t.y. pakankamas, kad kompensuotų alternatyviąsias sąnaudas) — paprastai sakant, tai privati veikla, kuria siekiama padidinti pelną išsaugant palankias privilegijas ir valstybės reguliavimus.

7. Kiek konkrečiu momentu merkantilizmas buvo vertingas, naudingas ir teisingai atspindėjo tikrovę? Aukso sidabro lydinių naudojimas perėjimo momentu buvo gana logiškas, įvertinus itin to meto silpną finansų sistemą ir didėjančią pinigų apyvartoje paklausą. Brangių metalų naudojimas palengvina mokesčių rinkimą, palaipsniui įtraukia į prekybą vis daugiau namų ūkių.

8. Kurie merkantilizmo principai išlaikė laiko išbandymus? Svarbiausia — analizavo ir pabrėžė užsienio prekybos svarbą. Mokėjimų balanso struktūra ir dabar yra praktiškai tokia, kaip buvo tada sumanyta. Vis dėlto tiesioginė teorinė įtaka santykinai menka, nes nesuvokė vidaus rinkos plėtros, nesuprato, kad didesnės algos nebūtinai reiškia tinginystės plitimą ir mažesnį darbą, neįvertino užsienio prekybos naudos visoms prekiaujančioms šalims. Netiesioginė įtaka didesnė: • pakeitė požiūrį į prekybą ir prekybininkus; • parėmė nacionalizmą, stiprią vyriausybę ir tinkamus vidaus įstatymus; • pagelbėjo ekonominių organizacijų plėtrai Europoje, ūkių struktūrų organizacijų įforminimui; • Rėmė užsienio prekybos plėtrą ir jam būtinų institucijų atsiradimą bei vystimąsi.

9. Ar galime rasti merkantilizmo mūsų dienomis? JAV, XX am. 9 -10 dešimtmečiai: JAV labai daug kas nerimauja dėl itin didelio prekybos deficito. Baimė pagrįsta nuojauta, kad tai anksčiau ar vėliau privers keisti padėtį. Ir ji, ta “gėrybių baimė” (“fear of goods”) pagimdo siūlymus įteisinti tarifus, apmokestinti importo kvotas, teikti subsidijas eksportuotojams, suteikti monopolines privilegijas JAV kompanijoms-eksportuotojoms. Japonija, XX am. pabaiga: šios šalies didelis to meto prekybos perviršis iš dalies atspindėjo “gėrybių baimę”, t.y. eksporto skatinimo ir importo varžymo politiką. Jis taip pat rodė šalies troškimą “užgrobti” pelningas tarptautines rinkas. Palaikant tokią politiką, Japonijos vartotojai negavo kai kurios potencialios vartojimo naudos, kurią gimdo tarptautinė specializacija ir prekyba. Lietuva, XX am. 10 dešimtmetis: neleidžiama steigti užsienio bankų, taip bandant sustiprinti nacionalinį finansinį kapitalą.

10. Merkantilizmas ir darbo pasiūla (1) Kai kurie merkantilistai teigė, kad žemas darbo užmokestis naikina dykinėjimą ir skatina dirbti. Jie tikėjo, kad didesnis darbo užmokestis sukels norą dirbti trumpesnį laiką, o kai kuri papildoma darbo jėga, pavyzdžiui, vaikai, gali net palikti darbą, jei tėvai per valandą uždirbs daugiau. Modernia kalba, merkantilistai nagrinėjo pajamų poveikį, kurį sukelia augantis darbo užmokesčio lygis. Kadangi didesnis darbo užmokestis didina valandines pajamas, tai darbuotojai gali sau leisti “pirkti” papildomą laisvalaikį. Pirkdami daugiau laisvo laiko jie sumažina dirbamų valandų skaičių.

11. Merkantilizmas ir darbo pasiūla (2) Vis dėlto merkantilistai nepastebėjo, kad darbo užmokesčio augimas pasižymi potencialiu pakaitiniu poveikiu. Lionel’is Robbins’as (1898-1984) 1930 m. paaiškino, kad didesnis darbo užmokesčio lygis sumažina pajamų kainą. Norint gauti 1dolerio vertės prekę, reikia dirbti trumpiau. Kadangi dabar darbo laiku išmatuotos pajamos yra pigesnės, tai darbuotojas gali nusipirkti daugiau pajamų. Jie perka tas pajamas dirbdami daugiau ir mažiau ilsėdamiesi. Pakaitinis Robbins’o poveikis gali būti paaiškintas įvairiai. Darbo užmokesčio augimas reiškia, kad dabar darbuotojas turi atiduoti daugiau pajamų (prekių) už kiekvieną laisvalaikio metu suvartotą valandą, o tai savo ruožtu reiškia, kad laisvalaikio kaina arba laisvalaikio alternatyviosios sąnaudos auga. Kai prekių kainos auga, žmonės jų perka mažiau. Šiuo atveju žmonės perka mažiau laisvalaikio ir dirba ilgiau. Taigi, jie dabar pabrangusį laisvalaikį keičia darbu. Pajamos ir pakaitinis darbo užmokesčio augimo poveikis juda priešingomis kryptimis, tad nėra aišku, kaip elgsis darbuotojas. Jei nusvers pajamų poveikis, tai darbo valandų mažės ir kris darbo jėgos aktyvumas, o visuminės darbo jėgos pasiūlos kreivė žemės. Jei išaugusių pajamų poveikį nusvers pakaitinis poveikis, tai darbo užmokesčio padidinimas padidins darbo jėgos aktyvumą bei reikš ilgesnes darbo valandas. Visuminės darbo pasiūlos kreivė kils aukštyn.

12. Merkantilizmas ir darbo pasiūla (3) Kokie faktai gali patvirtinti šiuos teiginius? Šiuolaikiniai tyrimai daugelyje šalių rodo, kad pajamų ir pakaitiniai poveikiai apytikriai kompensuoja vienas kitą. Istoriškai, didesnis darbo užmokestis vedė prie trumpesnės darbo savaitės. Jei vertinti nuo merkantilizmo laikų, tai darbo užmokesčio lygio augimo pajamų poveikis viršijo pakaitinį poveikį. Tačiau ar tikrai trumpesnės darbo valandos, kaip manė merkantilistai, yra blogis? Dabar ekonomika nesutiktų. Dabar ekonomikos tikslu laikomas ne aukso ir sidabro kiekio valstybės biudžete maksimizavimas, o jos dalyvių gerovės maksimizavimas. Jei visuomenė papildomą laisvalaikio valandą vertina labiau, nei papildomas pajamas (prekes), kurias suteikia papildomos darbo valandos, tai trumpesnės darbo valandos didina visuomenės gerovę.

13. Jean Baptiste Colbert (1619-1683) Kolbertizmas. Liudviko XIV finansų ministras (1661-1683) Prancūzijoje. Atspindi merkantilizmo širdį ir dvasią. Pasak Colbert’o šalies galia priklauso nuo jos finansų, kurių pagrindas — mokesčių įplaukos, kurios, savo ruožtu, yra didelės jei esama gausių pinigų išteklių. Jis didino eksportą, ribojo importą ir leido įstatymus, kurie sunkino pinigų nutekėjimą iš šalies.

14. II. Fiziokratai (1756-1776) Atsiranda Prancūzijoje merkantilizmo saulėlydžio metais ir tęsiasi iki A. Smith’as parašo “Tautų turtą” (1776). Pagrindiniai atstovai Quesnay [tarti K(i)enė], Turgot [tarti Tiurgo]

15. Fiziokratų istorinės šaknys (1) Gimsta kaip opozicija merkantilizmui: • Itin griežtos gaminių kokybės taisyklės, kurias taikė merkantilistai, ribojo naujas technologijas, negalėjo patenkinti kintančių vartotojų poreikių, naikino eksperimento ir kūrybos dvasią. • Korumpuota ir išlaidi vyriausybė nepalaikė lygiateisių reikalavimų, nors daugėjant verslo įmonių ir augant konkurencijai tai buvo būtina. • Pramonės plėtra stabdė vietinė valdžia, kuri apmokestindavo įrankius, taikė mokesčius ir tarifus, kurie stabdė prekių judėjimą. Fermeriai mokėjo žemės ir pelno mokesčius, o kilmingieji ir kleras buvo nuo jų atleisti. Nestabilūs, nuo pajamų ir turto priklausantys mokesčiai stabdė turto kaupimą. • Buvo draudžiamas grūdų eksportas iš Prancūzijos — valdžia labiau domėjosi atitinkama pasiūla, nei žemės ūkio interesų palaikymu bei jo plėtra. Draustas laisvas grūdų judėjimas tarp provincijų. Įstatymas nustatė grūdų kainą ir vietą, kur jie turi būti parduoti. Siekiant išvengti atsargų kaupimo, stygiaus metais pardavimai buvo priverstiniai. Reguliavimas stabdė prekybą grūdais ir dažnokai visai šalia viena provincija sandėliuose kaupė perteklių, o šalia žmonės badavo.

16. Fiziokratų istorinės šaknys (2) • Prekybininkų ir amatininkų gildijos kontroliavo teisę mietuose gaminti ir prekiauti. Iki 1789 m. gildijos stabdė laisvą darbo jėgos įėjimą į verslą, ribojo ir reguliavo gamybą, nustatė kainas, priešinosi kitų miestų ir užsienio konkurencijai. Itin dažni ir labai brangiai kainuojantys bylinėjimaisi tarp įvairių gildijų ir jų viduje dar labiau varžė prekybos laisvę. Pvz., padėvėtų rūbų ir siuvėjų gildijos Prancūzijoje bylinėjosi net 300 metų iki Didžioji Prancūzų revoliucija panaikino pačias gildijas.

17. Pagrindiniai fiziokratizmo principai (1) • Natūrali (prigimtinė) tvarka. Fiziokratas — gamtos valdomas. Pagal šią koncepciją, socialinį gyvenimą, visai taip pat kaip gamtą, valdo gamtos dėsniai. Tad visa žmonių veikla turi atitikti šiuos pačios gamtos nubrėžtus principus. Mokslo tikslas — tik identifikuoti šias (išorines) sistemos taisyklės. Ekonominiame gyvenime gamtos dėsniai pripažįsta žmogui prigimtinę teisę džiaugtis savo darbo vaisiais, jei ta veikla suderinama su kitų interesais. • Laissez-faire, laissez-passer. Šį frazė nurodo idėją, kad “žmogui leiskime daryti, ką jis nori, be vyriausybės įsikišimo”. Vyriausybė niekada neturėtų įsiterpti į ekonominius klausimus, išskyrus absoliučią būtinybę saugoti gyvybę bei nuosavybę ir palaikyti kontraktų laisvę. Tad fiziokratai griežtai priešinosi merkantilistų palaikomiems ribojimams, paremdami verslo laisvę ir laisvą prekybą viduje ir užsienyje.

18. Pagrindiniai fiziokratizmo principai (2) • Akcentuojamas žemės ūkis. Fiziokratai manė, kad pramonininkai, prekybininkai ir specialistai yra naudingi, bet “sterilūs”, nesukuriantis vertės, bet viso labo ją perdirbantys. Tik žemės ūkis (ir tikėtina kasyba) yra produktyvūs, nes jie kurią perteklinę vertę, didesnį gaminių kiekį, nei vien išteklių, suvartotų gamybos procese, vertė. • Žemvaldžių apmokestinimas. Fiziokratai manė, kad jie tik žemė duoda pridedamąją vertę, kurią žemvaldžiai paima rentos pavidalu, tai tik žemvaldžiai ir turėtų būti apmokestinami. Visi mokesčiai, kuriuos moka kitos gyventojų grupės, bet kokiu atveju vis tiek yra žemvaldžių mokami mokesčiai. Tad tiesioginiai mokesčiai žemės savininkui yra priimtinesni, nei netiesioginiai mokesčiai, kurie vis tiek galiausiai atima žemvaldžio pelno dalį. • Ekonomikos susietumas. Fiziokratai apskritai ir Quesney išskirtinai nagrinėjo prekių ir pinigų tekėjimo srautus ūkyje.

19. Kam atstovauja fiziokratai? Vienareikšmiškai išlošia valstiečiai, kurie atpalaiduojami nuo itin didelių prievolių žemės savininkams. Tiesa, jei fiziokratų logika pasitvirtintų, tai jie palaipsniui būtų tapę samdiniais dideliuose ūkiuose. Dėl visų prekių gamybos ir prekybos apribojimų panaikinimo išlošia verslas. Laissez-faire idėja skatina pramonę, nors tai ir nėra jų tiesioginis tikslas. Išties fiziokratai pasisako už laisvą grūdų judėjimą ir skatina žemės ūkio gamybos eksportą bei pramoninių prekių importą. Fiziokratai ypatingai palankūs kapitalistinėms fermoms, kurios įdarbina samdomą darbą bei taiko modernias technologijas. Dideli gamintojai turi produkcijos perteklių, tad gali prekiauti ir pasinaudoti laisvos prekybos privalumais. Perteklinės produkcijos apmokestinimas mažina žemės kainą ir pažeidžia kilminguosius bei klerą, vietoje esamų ir būsimų fermerių, kurie moka rentą. Mokesčiai neišskaidomi, o vienas mokestis visai žemei mokesčių naštą paskirsto logiškiau. Fiziokratai bandė nuraminti žemvaldžius, teigdami, kad mokesčiai turi sudaryti tik trečdalį pridėtos vertės. Tai, jų nuomone, neperskirstys turto iš turtingųjų vargšams, nes žemvaldžiai bet kokiu atveju ir taip moka visus mokesčius, tad tiesioginis apmokestinimas tik sumažins mokesčių rinkimo sąnaudas ir bendrą mokesčių naštą. Jie tikėjo, kad aukštuomenė turėtų paremti jų siekius, bet toks įsitikinimas buvo klaidingas, visų pirma dėl klaidingos nuostatos, kad mokesčiai ir taip yra tik žemvaldžių priedermė.

20. Kiek konkrečiu momentu fiziokratizmas buvo vertingas, naudingas ir teisingai atspindėjo tikrovę? Ikipramoniniu laikotarpiu gamybos našumas buvo itin menkas. Tad jis logiškai galėjo atrodyti “sterilus”, t.y. nekuriantis pridėtinės vertės. Žemės ūkis priešingai kartas nuo karto duodavo didelius derlius nepaisant itin primityvių gamybos metodų. Tad žemės ūkis kartkartėmis pateikdavo perteklių, kuris galėjo būti kaupiamas ir skatino ekonominį augimą. Remdami laisvą gamybą ir prekių judėjimą fiziokratai naikino ekonominės plėtros kliūtis. Jie, patys to nenorėdami, buvo 1789 m. Prancūzijos revoliucijos, kuri ir sulaužė daugybę pažangą lėtinusių draudimų, šaukliai. Atkeipdami dėmesį į žemės ūkio našumą, jie neigė ankstesnę idėją, kad tik prekyba kuria pridėtinę vertę ir didina turtą. Jie pabrėžė, kad turto šaltinis yra gamybos, o ne mainų, pasekmė. Parama tiesioginiams mokesčiams buvo adekvati reakcija į netiesioginį apmokestinimą, kuris naikino tuometę Prancūzijos visuomenę. Jie teigė, kad kapitalo kaupimas, kuris vyksta mažinant vartojimą, didina turtą.

21. Kaip vertintini fiziokratų suformuluoti principai? (1. Klaidos) Kai kurios jų idėjos buvo aiškiai klaidingos: • Jie klydo sakydami, kad pramonė ir prekyba sterilios. Kuo labiau vystėsi pramonė, tuo toliau nuo tiesos buvo šis teiginys. Beje, jis lėmė ir kitą, žemvaldžių apmokestinimo, klaidą. • Jei ne tik žemė kuria vertę, tai neteisinga manyti, kad apmokestinami turi būti tik žemvaldžiai. Turtingi pramonininkai galėjo tik džiūgauti, kai buvo teigiama, kad jie neturi mokėti mokesčių, mat nekuria jokios vertės. Anksčiau ar vėliau tokia žemvaldžių apmokestinimo idėja turėjo didinti žemės kainą. • Fiziokratai kaip pagrindinę Prancūzijos ekonomikos pažangos figūrą iškėlė fermerius, bet mažiausiai du momentai buvo klaidingi: • Pramonininkai ir samdomi darbuotojai pramonei vystantis palaipsniui tapo vis labiau įtakingomis figūromis, kai tuo tarpu žemės ūkio reikšmė menko; • Ne turtingi fermerių ūkiai, o nedideli valstiečių ūkeliai buvo tipiški Prancūzijoje, tad, kai po Revoliucijos jie gavo žemę savo nuosavybėn, įgyvendintos fiziokratų idėjos galėjo juos pasmaugti mokesčių našta.

22. Kaip vertintini fiziokratų suformuluoti principai? (2. Indėlis) Keletas pagrindinių laiko išbandymą išlaikiusių fiziokratų idėjų: • Nagrinėdami visuomenę kaip visumą bei analizuodami turto ir prekių cirkuliacijos mechanizmą, jie padėjo ekonomikos kaip socialinio mokslo pamatus. Quesnay ekonominė lentelė gali būti laikoma dviejų fundamentalių modernios ekonomikos idėjų — kapitalo apytakos ir nacionalinių sąskaitų —pranašu. • Turgot pirmas suformulavo nykstančios grąžos dėsnį. • Fiziokratų mokesčių tyrimai (ypatingai apmokestinimo šaltinio ir jų lankstumo problemų išskyrimas) padėjo pamatus šio klausimo analizei šiuolaikinėje taikomojoje mikroekonomikoje. • Remdami laissez-faire idėją fiziokratai kėlė valstybės vaidmens ribų ekonomikoje klausimą.

23. François Quesnay (1694-1774) Manė, kad visuomenė fizinio kūno analogas. Prekių judėjimas kaip kraujo tekėjimas. Ekonominės lentelės (“Tableau Economique”) 1758 m. (revizuota 1766) parodė kapitalo ir pinigų judėjimą idealioje, tobulos konkurencijos visuomenėje. Pirmoji sisteminė turto judėjimo analizė, kuri po keleto šimtų metų taps makroekonomikos pamatu. Ekonominės statistikos pradžia. Pusiausvyros idėja.

24. Quesnay ir kapitalo apytakos schema Quesnay parodo, kaip juda pajamos (išlaidos) tarp trijų klasių — fermerių., žemvaldžių ir pramonininkų/prekybininkų. Schema aiškiai rodo priešpriešinį judėjimą ir neišvengiamą pusiausvyrą, pvz., prekybininkai ir pramoninkai gauna pajamas, pinigų srautas, mainais už prekes, realus srautas, kuris juda priešinga linkme. Dabartinė schema, kurią sudarė Frank’as Knight’as ketvirtame dešimtmetyje Čikagoje, aptinkame bet kuriame ekonomikos vadovėlyje, irgi rodo du — pinigų ir prekių — srautus. Vietoje 3 klasių turime 2 sektorius — namų ūkius ir verslą. Yra dvi — išteklių ir prekių — rinkos. Namų ūkiai išteklių rinkai teikia verslui reikalingus išteklius. Prekių rinkoje namų ūkiai gauna gaminius, kuriuos tiekia verslas.