1 / 58

8 paskaita. Viešoji gamyba ir biurokratija

8 paskaita. Viešoji gamyba ir biurokratija. 8.1 Natūrali monopolija: viešoji privačių prekių gamyba 8.1.1 Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai 8.1.2 Reguliavimas ir apmokestinimas (subsidijos) 8.1.3 Vyriausybės nesikišimas 8.2 Viešojo ir privataus sektorių efektyvumo palyginimas

jana-bryant
Download Presentation

8 paskaita. Viešoji gamyba ir biurokratija

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript


  1. 8 paskaita. Viešoji gamyba ir biurokratija 8.1 Natūrali monopolija: viešoji privačių prekių gamyba 8.1.1 Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai 8.1.2 Reguliavimas ir apmokestinimas (subsidijos) 8.1.3 Vyriausybės nesikišimas 8.2 Viešojo ir privataus sektorių efektyvumo palyginimas 8.3 Neefektyvumo šaltiniai viešajame sektoriuje 8.3.1 Organizaciniai skirtumai 8.3.2 Paskatų skirtumai 8.3.3 Biurokratinės procedūros ir antipatija rizikai 8.4 Korporatizacija 8.5 Didėjantis sutarimas dėl vyriausybės vaidmens gamyboje

  2. Įvadas • Paskaitoje nagrinėsime vyriausybės vaidmenį gamyboje. Yra daug viešųjų prekių, kurios yra gaminamos privačiai. Yra taip pat daug privačių prekių, kurios yra gaminamos viešai. • Nors rinkos ydos yra priežastis tam tikrai vyriausybės kišimosi formai, jos pačios nėra priežastis vyriausybinei gamybai. Tačiau yra tam tikros sritys, kuriose vyrauja vyriausybės gamyba, ir kitos, kuriose ji yra įprasta.

  3. Įvadas (2) • Daugumoje šalių vyriausybės turi mokyklų sistemas, ir, beveik visose šalyse, pašto sistemas. • Taip pat iki nesenų laikų, daugumoje šalių vyriausybės valdė viešosios infrastruktūros įmones (elektros, šilumos, vandens, telekomunikacijų ir t.t.). • Šiuos pavyzdžius jungia du bendri bruožai. Pirma, daugumoje šių atvejų, konkurencija nėra veiksminga. • Be vyriausybės kišimosi viena ar kelios firmos galėtų turėti rinkos jėgą ir išnaudoti vartotojus.

  4. Įvadas (3) • Praeityje, dauguma vyriausybių pasirinko tiesioginio veiklos vykdymo kelią, teikdamos telefono paslaugas ar elektrą. • Tačiau kaip alternatyvą gaminti prekes pačiai, vyriausybės gali reguliuoti privačias firmas, pavyzdžiui, kontroliuojant jų kainas, siekiant užtikrinti kad jos nenaudos jų monopolinės galios. • Pastaraisiais dešimtmečiais įvyko poslinkis nuo viešosios gamybos link privačios reguliuojamos gamybos.

  5. Įvadas (4) • Kitas bendras bruožas daugelyje vyriausybės gamybos pavyzdžių yra dėl to, kad viešasis interesas turi daug dimensijų. Ar pelną maksimizuojančios firmos veiksmai atspindi šiuos platesnius viešuosius interesus? • Dažnai nėra paprasto vyriausybės kišimosi būdo tam kad jie būtų atsispindėti. Štai kodėl vyriausybės nesamdo privačių įmonių valdyti gynybos sistemos. • Panašiai, kai kurie mano, kad mokyklos atlieka įvairias socialines funkcijas, kurios suteikia daugiau nei įgūdžius ir žinias. Jos perduoda nacionalines vertybes ir padeda formuoti valstybiškumo jausmą.

  6. Įvadas (5) • Nors rinkų ribotumas ir susirūpinimas platesniais tikslais yra motyvai viešajai gamybai, yra vienas įtikinantis argumentas prieš viešąją gamybą: dažnai vyriausybės yra neefektyvūs gamintojai. • Tokiu būdu, reikia nustatyti balansą kada vyriausybė turėtų užsiimti gamyba ir kada ji turėtų naudotis privačiomis įmonėmis.

  7. Natūrali monopolija: viešoji privačių prekių gamyba • Svarbiausia rinkos yda, kuri lėmė viešąją privačių prekių gamybą, atsiranda kai rinkos nėra konkurencinės. • Bendroji priežastis kodėl rinkos gali nebūti konkurencinės yra didėjanti masto grąža, t.y. vidutinių gamybos kaštų mažėjimas kai didėja gamybos lygis. • Šiuo atveju, kad būtų ekonominis efektyvumas, turi būti ribotas įmonių skaičius. • Veiklos, kur didėjanti grąža yra tokia reikšminga, kad bet kuriame regione turėtų veikti tik viena įmonė, vadinamos natūraliomis monopolijomis.

  8. Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai • Kadangi vidutiniai gamybos kaštai mažėja kai didėja gamybos lygis, yra efektyvu turėti tik vieną įmonę. • Šiose situacijose mes negalime remtis konkurencinėmis jėgomis, kad užtikrinti efektyvų gamybos lygį. Kad būtų efektyvumas, reikia, kad kaina būtų lygi ribiniams kaštams. • Tačiau jei įmonė nustato kainą lygią ribiniams kaštams, ji patirs nuostolį, kadangi veiklose su mažėjančiais vidutiniais kaštais ribiniai kaštai yra mažesni nei vidutiniai kaštai.

  9. Pav. 8.1. Natūrali monopolija. Be neatgaunamų kaštų ir esant potencialiai galimybei įeiti į rinką, natūrali monopolija veiktų lygyje Q1, kur yra mažiausia kaina, suderinamas bent jau su nuliniu pelnu. Esant neatgaunamiems kaštams, kaina bus didesnė. Monopolija, kuri nebijo įėjimo į rinką, veiks lygyje Q*, kur ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams.

  10. Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai (2) • Vienas bendras patarimas šioje situacijoje yra vyriausybei teikti subsidijas veiklai ir siekti, kad įmonė nustatytų kainą lygią ribiniams kaštams. Tačiau ši politika ignoruoja klausimą kaip turi būti surenkamos pajamos reikalingos sumokėti subsidijas. • Praktikoje dauguma vyriausybių mėgino versti tokias veiklas išsilaikyti pačias. Jos taip pat būdavo susirūpinusios teisingumu, t.y. kodėl mokesčių mokėtojai turi subsidijuoti privačias prekes, kurias naudoja tik dalis gyventojų, ar naudoja skirtingi žmonės skirtingu mastu.

  11. Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai (3) • Taigi, jos pasirinko vyriausybės valdomas natūralias monopolijas, kurios gamindavo jų paklausos kreivės ir jų vidutinių kaštų kreivės sankirtoje. Šis taškas yra vadinamas nulinio pelno tašku. • Nulinio pelno taškas yra būtent tas taškas, kuriame gali veikti natūralios monopolijos, esant prielaidai, kad yra veiksminga potenciali konkurencija. • Kol yra potencialūs kandidatai įeiti į rinką, vienintelė įmonė turi nustatyti kainą, lygią vidutiniams kaštams.

  12. Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai (4): neatgaunamų kaštų įtaka • Visa tai keičiasi kai yra neatgaunami kaštai. Neatgaunami kaštai yra kaštai, kurių negalima atgauti įmonei išeinant iš rinkos. Dauguma tyrimų ir produktų kūrimo išlaidų yra neatgaunami kaštai. • Potencialus kandidatas įeiti į rinką nėra toje pat padėtyje kaip jau veikianti įmonė, kadangi pastaroji jau patyrė kaštus, kurių ji negali susigrąžinti. • Spręsdama ar įeiti, įmonė žiūri kokios kainos ir pelnas bus po įėjimo.

  13. Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai (5): neatgaunamų kaštų įtaka • Potencialus kandidatas įeiti į rinką gali manyti, kad jau veikianti įmonė reaguos į įėjimą ne išeidama iš veiklos, tačiau sumažindama jos prekių kainą. • Be to, kai neatgaunami kaštai yra reikšmingi, kandidatas įeiti į rinką baiminasi, kad jis negalės atgauti visų išlaidų, patirtų įeinant į rinką. • Tokiu būdu, jis nenorės lošti iš to, kad einamoji įmonė arba išeis ar paliks jos prekių kainas šiuo metu dideliame lygyje. Taigi, neatgaunami kaštai yra kliūtis įeiti į rinką ir leidžia esamai įmonei naudotis monopoline galia, kurios ji negalėtų turėti priešingu atveju.

  14. Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai (6): neatgaunamų kaštų įtaka • Kadangi faktiškai visos natūralios monopolijos yra patyrusios didelius neatgaunamus kaštus, vyriausybė negali vien tik vadovautis potencialios konkurencijos grėsme. • Monopolistas, kuris nebijo kad kitos įmonės įeis į rinką, nustato kainą, kuri maksimizuoja jo pelną, t.y. kainą, kur ribinės pajamos, kurias jis gauna parduodamas papildomą vienetą, yra lygios ribiniams kaštams. • Jo pelnas už prekės vienetą yra skirtumas tarp kainos ir vidutinių kaštų.

  15. Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai (7): daugiaproduktinės natūralios monopolijos • Kai natūrali monopolija gamina kelias prekes, kainos, vidutiniškai, vis dar turės viršyti ribinius kaštus, jei įmonė nenori būti nuostolinga. • Ar turėtų kainos ir ribinių kaštų santykis būti tas pats visoms įmonės prekėms? Ar didesnė kai kurie paslaugų kaina turėtų būti naudojama subsidijuoti kitas paslaugas? • Pavyzdžiui, paštai nustato vienodą kainą pašto pristatymui, nors pristatymo į kaimo ūkį ribiniai kaštai gali būti gerokai didesni, nei pristatymo į miestą kaštai. Jei paštas nori dirbti be nuostolių, turi būti kryžminė subsidija.

  16. Pav. 8.2. Kainodara daugiaproduktinėje natūralioje monopolijoje. (A) Esant neelastingai paklausai, kainos padidėjimas virš ribinių kaštų lemia santykinai nedidelį gamybos sumažėjimą.

  17. Pav. 8.2. Kainodara daugiaproduktinėje natūralioje monopolijoje. (B) Esant elastingai paklausai, kainos padidėjimas virš ribinių kaštų lemia santykinai didelį gamybos sumažėjimą.

  18. Natūralios monopolijos ekonomikos pagrindai (8): daugiaproduktinės natūralios monopolijos • Akivaizdu, kad klausimas yra labai politinis, nes kryžminės subsidijos pašalinimas nepalankiai paveiks kai kurias grupes. • Kainodaros sprendimų analizė apima ir efektyvumo, ir pasiskirstymo argumentus. Ekonomistai buvo ypač susirūpinę politiškai įtakojamos kainodaros politikos efektyvumo kaštais. • Jei vyriausybė padidintų kainą aukščiau ribinių kaštų tuo pačiu procentu visoms prekėms, prekių su elastinga paklausa vartojimas būtų sumažintas daugiau, nei prekių su neelastinga paklausa.

  19. Reguliavimas ir apmokestinimas (subsidijos) • Vienas būdas spręsti natūralios monopolijos su neatgaunamais kaštais problemą yra vyriausybei pačiai imtis gamybos. • Tačiau buvo taip pat didėjantis susirūpinimas, kad vyriausybės blogai vadovauja gamybai. • Todėl vyriausybė gali leisti gaminti privačiam sektoriui, tačiau reguliuoti kainas, siekiant užtikrinti, kad įmonė nesinaudos jos monopoline padėtimi. • Be to, ji gali naudoti subsidijas, kad skatinti įmonę teikti paslaugas, kurios galėtų būti nepelningos privačiai, tačiau yra laikomos socialiai pageidautinomis.

  20. Reguliavimas ir apmokestinimas (subsidijos) (2) • Tie, kurie siūlo reguliavimą ir subsidijas (ar mokesčius) kaip vaistus rinkos ydoms, mano, kad jie turi tris pagrindinius pranašumus prieš viešąją gamybą. • Pirma, tokiu atveju nacionalinė politika yra labiau suderinta ir efektyvi. • Vyriausybės valdomos įmonės yra dažnai įkuriamos didelio nedarbo regionuose. Tačiau yra geriau teikti bendras subsidijas, kad tos įmonės, kurioms persikėlimas yra mažiausiai brangus, pasinaudotų subsidijų pranašumu, o ne paprasčiausiai uždėti naštą toms įmonėms, kurios yra vyriausybės valdomos.

  21. Reguliavimas ir apmokestinimas (subsidijos) (3) • Antra, mokesčių ir subsidijų schemų panaudojimas leidžia aiškiau įvertinti kaštus, susijusius su duoto tikslo siekimu. • Dažnai yra sunku įvertinti vyriausybės įmonės alternatyvių tikslų papildomus kaštus - tiesioginė vyriausybės subsidija padaro kaštus aiškesniais ir todėl leidžia daryti daugiau racionalius sprendimus ar kaštai yra verti naudos. • Trečia, yra plačiai manoma, kad efektyvumo siekimo paskatos yra didesnės privačiose įmonėse, netgi esant reguliavimui.

  22. Reguliavimas ir apmokestinimas (subsidijos) (4) • Natūralių monopolijų atveju, JAV ilgai naudojo reguliavimą, priešingai Europai, kuri iki neseno laiko rėmėsi vyriausybės nuosavybe. • Reguliavimas turi problemų: yra reikšmingi reguliavimo administravimo kaštai, ir beveik bet kuri reguliavimo sistema sukelia iškraipymus. • 8 deš. ir 9 deš. pradžioje buvo pasaulinis polinkis į privatizaciją, t.y. vyriausybės valdomų įmonių pradavimą ir jų reguliavimą po to. Efektyvumo pranašumai viršijo bet kuriuos trūkumus, susijusius su reguliavimu.

  23. Vyriausybės nesikišimas • Kai kurie ekonomistai klausė ar daugumoje atvejų galėtų būti geriau nesikišti į privataus sektoriaus veiklą, netgi esant natūralioms monopolijoms? • Monopolistai yra efektyvūs, problema su jais yra ta, kad jie nustato per didelę kainą, ir, todėl, gamina pernelyg nedaug. • Tačiau Arnold Harberger’is įvertino, kad nuostolis iš monopolinės kainodaros yra santykinai nedidelis. Monopolijos sumažina gamybą palyginti su efektyviu lygiu, tačiau monopolisto nepanaudojami ištekliai panaudojami kitur ekonomikoje.

  24. Vyriausybės nesikišimas (2) • Pagal šiuos ekonomistus, bendrasis efektyvumo nuostolis dėl reguliavimo ar vyriausybės gamybos gali būti gerokai didesnis. • Dauguma ekonomistų išlieka skeptiški. Jie įžvelgia didesnius nuostolius dėl natūralios monopolijos, iš dalies todėl, kad, nesant konkurencijos, gali būti ribotos paskatos daryti inovacijas. • Dėl šių ar kitų priežasčių viešoji parama natūralių monopolijų reguliavimo panaikinimui lieka ribota. Tačiau taip pat išlieka aiškus noras sumažinti reguliavimo aprėptį.

  25. Vyriausybės nesikišimas (3) • Dabar pripažįstama, kad yra daugiau erdvės konkurencijai, nei prieš tai buvo suvokta. • Šiandien reguliavimas yra tam, kad užtikrinti jog yra konkurencija kur konkurencija yra galima, ir kad tos sistemos dalys, kur yra natūrali monopolija, nepiktnaudžiauja monopoline galia, arba pasinaudojant monopoline galia gauti didesnę rinkos kontrolę, arba padidinant kainas, kad gauti didesnę grąžą. • Didelės reformos telekomunikacijų ir elektros reguliavime atspindėjo šias pasikeitusias perspektyvas.

  26. Valstybinė privačių prekių gamyba: apibendrinimas • Pavyzdžiai: pašto paslaugos, infrastruktūros įmonės. • Priežastis: rinkos yda – konkurencijos trūkumas dėl natūralios monopolijos. • Problemos: neefektyvumas dėl vyriausybinės gamybos; kryžminių subsidijų klausimai; problemos politizavimas. • Alternatyvos: reguliavimas; problemos ignoravimas. • Tendencijos: privatizacija; vyriausybės dėmesio sutelkimas į pagrindines natūralias monopolijas, kur įmanoma skatinant konkurenciją.

  27. Viešojo ir privataus sektorių efektyvumo palyginimas • Dažnai girdime apie šokiruojančius vyriausybės neefektyvumo atvejus, ypač dažnai pranešama apie korumpuotas viešojo pirkimo procedūras. • Nors vyriausybės neefektyvumo istorijos sukelia didelį susidomėjimą ir padėjo suformuoti neefektyvios vyriausybės įvaizdį, yra kai kurie sisteminiai to įrodymai. • Vyriausybinės ir privačios įmonės, užsiimančios panašia veikla, kaštų palyginimai linkę parodyti žymiai mažesnius kaštus privačių įmonių atveju, pavyzdžiui, būsto teikime, šiukšlių rinkime, pervežime.

  28. Viešojo ir privataus sektorių efektyvumo palyginimas (2) • Tačiau gauti vyriausybės neefektyvumo įrodymus yra sunku. • Vyriausybė ir privatus sektorius dažnai negamina tų pačių prekių, todėl palyginimai yra nelengvi. • Kai jie gamina panašias prekes, tokias kaip švietimas, yra sunku matuoti ir gamybos veiksnių kiekį (švietime - studentų kokybė) ir produktą.

  29. Viešojo ir privataus sektorių efektyvumo palyginimas (3) • Nors esami įrodymai rodo, kad vyriausybinės įmonės yra mažiau efektyvios nei jų privatūs atitikmenys, kai kurie įrodymai rodo, kad taip yra ne visada. • Prancūzų valdomos valstybinės įmonės ilgai buvo laikomos efektyvumo modeliais. • Viešųjų socialinės apsaugos fondų administravimo kaštai yra dažniausiai mažiau nei 1% išmokų (privačiose nuo 30% iki 40% išmokų). • Yra sunku matuoti daugelio vyriausybės darbuotojų, kurie užsiima administracine veikla, našumą, kadangi nėra gero jų gamybos mato.

  30. Neefektyvumo šaltiniai viešajame sektoriuje • Yra kelios priežastys kodėl mes galėtume tikėtis, kad valstybinės įmonės bus sistemingai mažiau efektyvios nei privačios įmonės. • Tai susiję su paskatomis ir apribojimais tiek žmogaus, tiek organizacijos lygiuose.

  31. Organizaciniai skirtumai: organizacinės paskatos • Kadangi valstybinės įmonės nesivadovauja pelno motyvu, jos turi nedaug paskatų maksimizuoti našumą. • Iš tikrųjų, jos dažnai vadovaujasi politiniais motyvais, tokiais kaip sukurti darbo vietas, ypač regionuose kur yra nedarbo problema, dėl ko nukenčia našumas. • Kai kuriose šalyse valstybinės įmonės gali nesirūpinti nuostoliais, kadangi jos negali bankrutuoti ir bet kurie nuostoliai padengiami iš vyriausybės pajamų. • Kitais žodžiais, jos susiduria su negriežtu biudžetiniu apribojimu.

  32. Organizaciniai skirtumai: personalo apribojimai • Susirūpinimas, kad viešieji darbuotojai galėtų piktnaudžiauti jų pozicija ir galia lėmė daugelio apribojimų įvedimą. • Mokesčių mokėtojas nukenčia, jei vyriausybės įstaiga moka kam nors daugiau nei jo sukuriama vertė. • Mes ypač nepalankiai žiūrime į neteisingą viešojo pareigūno elgesį – teisingumas yra esminė viešojo pasitikėjimo dalis. Todėl vyriausybės turi stiprias viešosios tarnybos taisykles, kurios yra skirtos užtikrinti, kad vyriausybė samdo ir skatina labiausiai kvalifikuotus žmones ir kad ji jiems tinkamai moka.

  33. Organizaciniai skirtumai: personalo apribojimai (2) • Tačiau tokios taisyklės sukuria nelankstumus: yra sunku vyriausybės įstaigai atleisti nekompetetingą darbuotoją ir tai sumažina paskatas. • Vyriausybei yra sunku konkuruoti su privačiomis kompanijomis dėl geriausių smegenų, nes šios dažnai gali mokėti didelę darbo užmokesčio premiją.

  34. Organizaciniai skirtumai: viešojo pirkimo apribojimai • Panašiai, kad išvengti piktnaudžiavimo viešuosiuose pirkimuose, buvo sukurtos procedūros užtikrinti, kad vyriausybė ne išlaidauja. Tačiau jos dažnai padidina kaštus. • Daugelyje sričių vyriausybė turi skelbti konkurencinius konkursus. Tačiau tam vyriausybė turi tiksliai specifikuoti ką ji perka. Santykinai nedaug kompanijų manys, kad verta atitikti visus vyriausybės reikalavimus. Todėl konkurencija bus apribota ir kainos atspindės šiuos didelius atitikimo reikalavimams kaštus.

  35. Organizaciniai skirtumai: biudžetiniai apribojimai • Kitas būdas, kuriuo vyriausybės įstaigos skiriasi nuo privačių įmonių, yra biudžeto sudarymas, ypač darant ilgo laikotarpio investicijas. • Tačiau parlamentai dažnai skirsto pinigus metams į priekį, ir, esant prastai biudžetinei situacijai, investicijos gali būti finansuojamos nepakankamai, t.y. nebus kaip privačiame versle, kur atsižvelgiama į investicijų grąžą. Rezultatas gali būti prastas.

  36. Žmogiškųjų paskatų skirtumai • Daug šių organizacinių skirtumų turi tiesioginę įtaką žmonėms. Kadangi žmonės negali būti atleisti ir negali būti atlyginti už gerus rezultatus taip kaip privačiose įmonėse, nėra nei “morkų”, nei “lazdų”, kad sustiprinti žmogaus paskatas. • Yra visa aibė charakteringų bruožų, kurie yra paprastai susiję su biurokratine elgsena.

  37. Žmogiškųjų paskatų skirtumai (2) • Biurokratai gali negauti didesnės algos ar dividendų dėl padidėjusio efektyvumo, tačiau jie dažnai elgiasi lyg jie mėgautųsi galia ir prestižu, susijusių su vadovavimu didesnei organizacijai. Jie todėl gali mėginti maksimizuoti jų biurokratijos dydį, sumažindami efektyvumą. • Tai, kas šiuo aspektu stabdo biurokratus yra konkurencija tarp biurokratijų. W. A. Niskanen’as teigė, kad didėjanti vyriausybės biurokratijos centralizacija sumažino konkurenciją, tuo suteikiant biurokratams daugiau erdvės siekti jų interesų efektyvumo sąskaita.

  38. Pav. 8.3. Biurokratijos dydžio maksimizavimas. Dalis A rodo paklausos biurokratijos paslaugai kreivę. Kai paslaugos kaina (vieneto kaštai) sumažėja, paklausa paslaugai padidėja. Biurokratai gali apskaičiuoti bendrąsias išlaidas – kainos ir kiekio sandaugą - kiekviename kainos lygyje (dalis B). Nesant konkurencijos, biurokratai gali rinktis kainą ir jie pasirenka kainą, kuri maksimizuoja bendrąsias išlaidas (biurokratijos dydį). Esant kainai p*, išlaidos yra maksimizuotos.

  39. Pav. 8.3. Biurokratijos dydžio maksimizavimas. Dalis A rodo paklausos biurokratijos paslaugai kreivę. Kai paslaugos kaina (vieneto kaštai) sumažėja, paklausa paslaugai padidėja. Biurokratai gali apskaičiuoti bendrąsias išlaidas – kainos ir kiekio sandaugą - kiekviename kainos lygyje (dalis B). Nesant konkurencijos, biurokratai gali rinktis kainą ir jie pasirenka kainą, kuri maksimizuoja bendrąsias išlaidas (biurokratijos dydį). Esant kainai p*, išlaidos yra maksimizuotos.

  40. Žmogiškųjų paskatų skirtumai (3) • Problema, į kurią atkreipė dėmesį Niskanen’as, yra kad vyriausybės biurokratai gali veikti jų pačių, o nebūtinai piliečių, kuriems jie turi tarnauti, interesais, yra pavyzdys bendrosios problemų klasės, vadinamos savininko - samdinio problemomis. • Savininko - samdinio problema yra pažįstama problema kaip vienam asmeniui pasiekti, kad kitas padarytų tai, ko jis nori. Čia problema yra kaip piliečiams ("šeimininkams") pasiekti, kad jų darbuotojai - viešieji tarnautojai (samdiniai), veiktų jų interesais?

  41. Žmogiškųjų paskatų skirtumai (4) • Analogiška problema privačiame sektoriuje yra kaip akcininkams pasiekti, kad jų darbuotojai, vadybininkai ir direktoriai veiktų jų interesais. • Savininko - samdinio problemos iškyla visose organizacijose, ir viešosiose, ir privačiose. Darbuotojų kontrolės problemos yra ypač aštrios didelėse organizacijose. • Vadovų skatinimo akcijų opcionais praktika parodė, kad vadovų interesai dažnai buvo siekiami akcininkų sąskaita.

  42. Žmogiškųjų paskatų skirtumai (5) • Didelėse organizacijose, savininko - samdinio problemos niekada neišsprendžiamos visiškai. • Paskatų struktūra - atlygis už "gerus" rezultatus (dažnai finansinis atlygis) ir baudimas už "blogus" rezultatus (atleidimas) - yra veiksmingiausias būdas suteikti norimas paskatas. • Problema atrodo yra didesnė viešajame sektoriuje, iš dalies dėl apribojimų tam, kaip viešosios įstaigos gali atsilyginti jų darbuotojams.

  43. Biurokratinės procedūros ir antipatija rizikai • Ilgu laikotarpiu biurokratų kilimas karjeros laiptais yra bent jau iš dalies priklausomas nuo matomų rezultatų. • Biurokratas gali atleisti save nuo atsakomybės už klaidas, besilaikydamas tam tikrų biurokratinių procedūrų, kad užtikrinti, jog visi jo veiksmai yra vizuojami kitų. • Nors šis grupinis sprendimų priėmimo procesas taip pat sumažina žmogaus pretenzijas į bet kurią sėkmę, biurokratai, atrodo, nori pasirinkti šį pakeičiamumą. Mes sakome, kad jie yra nenorintys rizikuoti.

  44. Biurokratinės procedūros ir antipatija rizikai (2) • Du kiti veiksniai prisideda prie biurokratinių procedūrų vyravimo. • Pirma, daug kaštų, susijusių su užsiėmimu veikla, pasižyminčia nenorėjimu rizikuoti, nėra patiriami pačių biurokratų. Jie patiriami visuomenės per mokesčius, reikalingus sumokėti papildomam personalui. • Dar kiti kaštai yra tiems, kurie dirba su biurokratija, laukimo, popierizmo forma ir pan.

  45. Biurokratinės procedūros ir antipatija rizikai (3) • Antra, nustatytų procedūrų, kurių turi būti laikomasi, ir kurios lemia, kad bet kuris pasiūlymas būtų patvirtintas kelių skirtingų žmonių, vyravimas turi ir teigiamą aspektą, kadangi vyriausybės biurokratai neleidžia savo pinigų, o leidžia viešuosius išteklius. • Procedūros mažina korupcijos galimybę. Kadangi turi pritarti daug žmonių, atskiras žmogus dažniausiai negali sudaryti sutarties didesne nei rinkos kaina ir gauti už tai atlygį.

  46. Biurokratinės procedūros ir antipatija rizikai (4) • Du biurokratinių rutinų pavyzdžiai yra kaštų - naudos analizės naudojimas ir įtakos aplinkai analizė. • Antra vertus, kadangi duomenys, kuriais gali būti paremtas tvirtas įvertinimas yra retai prieinami, studijos dažnai tampa pro forma užduotimis su prognozuoja-momis pasekmėmis. • Kartais jos yra projekto oponentų mėginimo uždelsti projektą ir tuo padidinti kaštus iki taško, kur projektas daugiau ekonomiškai neveiksmingas, pagrindas. • Taigi, yra socialinių nuostolių, susijusių su delsimo praktika.

  47. Viešojo sektoriaus neefektyvumo paaiškinimas: apibendrinimas • Organizaciniai skirtumai • Negriežtas biudžeto apribojimas (valstybės subsidijos, nėra bankroto grėsmės); • Politinių argumentų vaidmuo; • Konkurencijos nebuvimas; • Papildomi apribojimai: • personalui (sunku atleisti iš viešosios tarnybos, mokėti konkurencinį darbo užmokestį); • viešiesiems pirkimams; • biudžeto sudarymui (sunku planuoti ilgo laikotarpio biudžetus, reikalingus didelėms investicijoms); • Paskatų skirtumai • Mokėjimo už pastangas nebuvimas, komplikuotas atleidimas sumažina paskatas; • Savininko - samdinio problemos: • biurokratinis tikslas maksimizuoti organizacijos dydį; • per didelė antipatija rizikai lemia didelį procedūrų biurokratiškumą.

  48. Korporatizacija • Pamatėme, kad reguliavimas, apribojimai samdymui, kėlimui karjeros laiptais, viešiesiems pirkimams ir ilgo laikotarpio investicijų biudžetiniam planavimui - visiems iš kurių gali būti geros priežastys - mažina efektyvumą. • Tačiau įmonės neturi būti privatizuojamos, kad išspręsti šias problemas. JAV ir kitos šalys eksperimentavo su organizacijos formomis nuo paprastų viešųjų įstaigų iki privačių kompanijų, apimant vyriausybės korporacijas ir rezultatais besiremiančias organizacijas.

  49. Korporatizacija (2) • Yra daug vyriausybės korporacijų pavyzdžių: paštas, naftos gavybos kompanijos, elektros gamintojai ir pan. • Šios korporacijos priklauso vyriausybei, todėl paprastai jų direktorių valdybos ir prezidentai skiriami vyriausybių. Tačiau jie dažniausiai yra nepolitiški, t.y. neturi priklausyti tai pačiai partijai, kuri yra valdžioje. • Kas dar svarbiau, jos neturi daugumos apribojimų, kurie yra vyriausybės įstaigoms. Didele dalimi jos veikia kaip privačios korporacijos.

  50. Korporatizacija (3) • Paprastai, prieš vyriausybės įmonę privatizuojant, ji pereina per tarpinę korporatizavimo stadiją. Atrodo, kad didžioji dalis efektyvumo padidėjimo įvyksta šioje stadijoje, nors yra nesutarimų kodėl. • Dažnai vyriausybės įmonės vadovai gerai uždirba po privatizacijos, kai jiems daug moka nauja privati kompanija, ir tai ši ekonominė grąža skatina juos pagerinti efektyvumą per korporatizacijos stadiją.

More Related