1 / 38

Flexicurity (lankstisauga) darbo rinkoje

Flexicurity (lankstisauga) darbo rinkoje. Doc.dr.I.Mačernytė Panomariovienė. Įvadas.

dulcea
Download Presentation

Flexicurity (lankstisauga) darbo rinkoje

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript


  1. Flexicurity (lankstisauga) darbo rinkoje Doc.dr.I.Mačernytė Panomariovienė

  2. Įvadas • Užimtumo politika neegzistuotų jei darbo rinka veiktų nepriekaištingai, t. y. viešosios politikos kišimasis i darbdavių ir darbuotojų santykius yra grindžiamas poreikiu taisyti (ar bent jau sušvelninti) darbo rinkos ydas. Užimtumo politikos praktikai ir teoretikai iš esmės sutaria, kad egzistuoja trys darbo rinkos ydos.

  3. Darbo rinkos ydos • Nevienoda rinkos galia. Ši yda siejama su tuo, kad darbdaviai ir darbuotojai turi nevienodas pozicijas derantis dėl darbo užmokesčio dydžio ir darbo sąlygų. Jei dominuoja darbdaviai, darbo užmokestis bus mažesnis (o darbo sąlygos prastesnės) nei egzistuojant tobulai rinkai; kita vertus, jei derybose dominuojančią įtaką turi darbuotojai (pvz., dėl stiprių profesinių sąjungų), darbo užmokesčio lygis gali būti pernelyg aukštas, kas lemtų nedarbo augimą. • Netobula informacija. Ši rinkos yda pasireiškia dviejose srityse. Pirma, netobula informacija lemia sunkumus darbdaviams ieškant darbuotojų, o darbuotojams ieškant darbo: darbdaviams sunku įvertinti potencialių darbuotojų kompetencijų lygį, o darbuotojams sunku numatyti ateities pajamas. Antra, netobula informacija užkerta kelią racionalioms deryboms dėl darbo užmokesčio, nes yra sunku tiksliai išmatuoti kiekvieno darbuotojo pastangas ir produktyvumą. • Nėra gretutinių rinkų. Kadangi nedarbas gali būti sąmoningo sprendimo rezultatas, tai – rinka (privačios įmonės) neteikia nedarbo draudimo paslaugų. Šios gretutinės rinkos nebuvimas sumažina darbuotojų galią derybose su darbdaviais.

  4. Siekdama taisyti šias ydas, viešoji politika kišasi į darbo rinką : • reguliuodama darbuotojų ir darbdavių santykius, • nustatydama minimalią algą, • teikdama pagalbą ieškantiems darbo ir darbuotojų, • teikdama nedarbo draudimo paslaugas ir pan. • Nors sutariama dėl šių užimtumo politikos priemonių būtinumo, tačiau nesutariama dėl to, kokiu mastu jas reikėtų taikyti: kaip griežtai reguliuoti, kokio dydžio išmokas mokėti bedarbiams ir pan.

  5. Europos užimtumo strategija (EUS) • Dešimties metų patirtis rodo, kad EUS sudarė sąlygas ES daryti didesnę pažangą kovojant su nedarbu ir kuriant daugiau bei geresnių darbo vietų, pozityviai reaguojant į vieną iš pagrindinių Europos piliečiams nuolatinį susirūpinimą keliančių klausimų. Bendri uždaviniai ir skaičiais išreikšti tikslai yra gairės valstybėms narėms ir pagrindas pačioms formuoti savo užimtumo politiką. • Šis novatoriškas metodas paskatino toliau koordinuoti ES veiklą įgyvendinant Lisabonos strategiją, kurios svarbiu ramsčiu tapo pati EUS.

  6. Užimtumo gairėse būtina atspindėti dabartinius politinius prioritetus: • Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra; • Įtraukčiai (t.y. lygybei, o ne atskirčiai - nelygybei) palankios darbo rinkos; • Žmogiškasis kapitalas ir “nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms”; • Aktyvus senėjimas; • Jaunimo užimtumas; • Migracija; • Lyčių lygybė.

  7. Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra • Tai integruotas požiūris siekiant kartu didinti lankstumą ir užimtumą darbo rinkoje. • Būdas sėkmingai valdyti pokyčius ir pažangą užimtumo ir gerovės reformos srityje, įgyvendinant Lisabonos strategiją ir siekiant reaguoti į su globalizacija, technologinėmis inovacijomis ir senėjančia visuomene susijusias problemas. • Būdas kovai su diskriminacija, skurdu ir socialine atskirtimi, tuo pačiu užtikrinant, kad darbas apsimokėtų.

  8. Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra yra platesnės politikos programos dalis. • ES institucijos nuolat kelia sau uždavinį, kaip padėti valstybėms narėms susidoroti su sunkumais, kaip įpareigoti valstybes nares laikytis vieningos ir darnios ES teisės, kad užsibrėžti tikslai būtų pasiekti. • Visos valstybės narės patiria tuos pačius prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių sunkumus, nors jų padėtis yra skirtinga. • Todėl ES Taryba patvirtino bendruosius principus, skirtus valstybėms narėms, kuriančios ir įgyvendinančioms savo darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros užtikrinimo politiką. • Suderinti bendri principai turėtų tapti pagrindine Lisabonos strategijos, visų pirma Jungtinių gairių, įgyvendinimo priemone.

  9. Flexicurity atsiradimo istorija • 2006 m. pradžioje per neoficialų Tarybos susitikimą Filache (Austrija) valstybės narės pirmą kartą prabilo apie užimtumo lankstumą ir saugumą. • Europos Vadovų Taryba paskatino valstybes nares „nacionalinėse reformų programose sistemingiau plėtoti visapuses politines strategijas, kurių tikslas – gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti“. • Komisijos buvo paprašyta kartu su valstybėmis narėmis ir socialiniais partneriais „pasidomėti bendrųjų užimtumo lankstumo ir saugumo principų formulavimu“, nes jie galėtų būti naudingi siekiant didesnio darbo rinkų atvirumo ir jautrumo bei produktyvesnių darbo vietų.

  10. 2006 m. Suomijoje vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu įvyko neoficialus Trišalis viršūnių susitikimas socialiniais klausimais. Susitikimo metu buvo akcentuota būtinybė prisitaikyti prie globalizacijos ir keisti požiūrį į užimtumą, siekiant pusiausvyros tarp užimtumo lankstumo ir saugumo, kad nenukentėtų nei ekonominis efektyvumas, nei socialinis teisingumas.

  11. 2007 m. birželio mėnesį Komisija priėmė komunikatą „Formuluojant bendruosius užimtumo lankstumo ir saugumo principus“. Juo siekiama palengvinti visapusiškus debatus tarp ES institucijų, valstybių narių, socialinių partnerių ir kitų suinteresuotų veikėjų, kad Europos Vadovų Taryba iki 2007 m. pabaigos galėtų priimti bendruosius užimtumo lankstumo ir saugumo principus. • Tokie bendrieji principai turėtų įkvėpti ir prisidėti prie integruotų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių ir ypač Užimtumo gairių įgyvendinimo.

  12. Komisija apibrėžė tokias keturias užimtumolankstumo ir saugumo sudedamąsias dalis: • lankstūs ir patikimi susitarimai (tiek darbdavio, tiek darbuotojo arba „savų“ ir „svetimų“ požiūriu), įgyvendinami per šiuolaikiškus darbo įstatymus, kolektyvines sutartis ir darbo organizavimą; • visapusės visą gyvenimą trunkančio mokymosi strategijos, kurios užtikrintų nuolatinį darbuotojų, ypač pažeidžiamiausių, gebėjimą prisitaikyti ir galimybes įsidarbinti; • efektyvi aktyvi darbo rinkos politika (ADRP), kuri padėtų žmonėms susidoroti su sparčiais pokyčiais, sutrumpinti nedarbo laikotarpį ir palengvinti perėjimą į kitą darbą; • šiuolaikiškos socialinės apsaugos sistemos, kurios užtikrintų pakankamas pajamas, skatintų užimtumą ir palengvintų darbo rinkos judumą. Tam būtinos įvairios socialinės apsaugos priemonės (bedarbio pašalpos, pensijos ir sveikatos priežiūra), kurios padėtų žmonėms derinti darbą su asmeninėmis ir šeiminėmis pareigomis, tokiomis kaip vaikų priežiūra.

  13. Bendrieji darbo rinkos lankstumo ir užimtumo saugumo pusiausvyros principai: • (1) Lankstumo ir užimtumo garantijos apima lanksčias ir patikimas sutarčių sąlygas (darbdavių ir darbuotojų, „saviškių“ ir „pašaliečių“ atžvilgiu), visapusiškas mokymosi visą gyvenimą strategijas, veiksmingą aktyvią darbo rinkos politiką ir šiuolaikiškas socialinės apsaugos sistemas. Jomis siekiama geriau įgyvendinti Augimo ir užimtumo strategiją, sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų bei pagerinti europietiškus socialinės gerovės modelius. Tuo tikslu siūloma naujų lankstumo ir užimtumo garantijų formų, kad būtų padidintos galimybės prisitaikyti, užimtumas ir socialinė sanglauda. • (2) Lankstumo ir užimtumo garantijos reiškia darbdavių, darbuotojų, darbo ieškančių asmenų ir valdžios institucijų teisių ir pareigų pusiausvyrą.

  14. (3) Lankstumo ir užimtumo garantijas reikia pritaikyti prie konkrečių valstybių narių aplinkybių, darbo rinkų bei darbo santykių. Lankstumo ir užimtumo garantijos nėra orientuotos į vieną darbo rinkos modelį ar vieną politikos strategiją. • (4) Lankstumo ir užimtumo garantijos turėtų padėti sumažinti darbo rinkos dalyvių pasiskirstymą į „saviškius“ ir „pašaliečius“. Dabartiniams dalyviams „saviškiams“ reikalinga parama, kad jie būtų pasirengę darbo ieškojimo laikotarpiui ir jiems būtų suteikiama apsauga šiuo laikotarpiu. Dabartiniams dalyviams „pašaliečiams“, įskaitant bedarbius, kurių daugumą sudaro moterys, jaunimas ir migrantai, reikia geresnių galimybių susirasti darbą ir siekti stabilių sutarties sąlygų.

  15. (5) Reikia skatinti, kad būtų teikiamos vidinės lankstumo ir užimtumo garantijos (bendrovėse) ir išorinės garantijos (pereinant iš vienos bendrovės į kitą). Suteikiant pakankamas lankstumo garantijas įdarbinant asmenis ir juos atleidžiant turėtų būti užtikrintas saugus perėjimo iš vieno darbo į kitą laikotarpis. Reikia padidinti galimybes siekti aukštesnių pareigų ir pereinamuoju nedarbo ar neveiklumo laikotarpiu. Vienas iš lankstumo ir užimtumo garantijų tikslų – siekti aukštos kokybės darboviečių, kuriose yra gabių vadovų, gerai organizuojamas darbas ir nuolat tobulinami įgūdžiai. Socialinė apsauga turėtų skatinti, o ne slopinti judumą. • (6) Lankstumo ir užimtumo garantijomis turėtų būti remiama lyčių lygybė: skatinama, kad vyrams ir moterims būtų suteiktos vienodos galimybės gauti gerą darbą, sudaromos galimybės suderinti darbą ir šeimyninį gyvenimą ir suteikiamos vienodos galimybės migrantams, jaunimui, neįgaliesiems ir vyresnio amžiaus darbuotojams.

  16. (7) Kad būtų galima užtikrinti lankstumo ir užimtumo garantijas, reikia, kad socialiniai partneriai ir valdžios institucijos vieni kitais pasitikėtų, plėtotų dialogą, būtų pasirengę prisiimti su pokyčiais susijusią atsakomybę ir rengtų suderintus politinių priemonių rinkinius. • (8) Lankstumo ir užimtumo garantijų politikai vykdyti reikia lėšų, ši politika turėtų būti plėtojama siekiant, kad ji prisidėtų prie patikimos ir finansiškai tvarios biudžeto politikos. Ja turi būti siekiama teisingai paskirstyti visų pirma įmonių, atskirų asmenų ir valstybės biudžeto išlaidas ir naudą, atkreipiant ypatingą dėmesį į specifinę mažų ir vidutinių įmonių padėtį. Veiksminga lankstumo ir užimtumo garantijų politika gali padėti siekti ir šio bendro tikslo.

  17. Lietuvos Respublikos pozicija Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų Ir darbo komiteto Išvada Dėl Komisijos Komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui Ir Regionų komitetui „siekiant bendrų lankstumo ir užimtumo garantijų principų: derinant lankstumo ir užimtumo garantijas kurti daugiau ir geresnių darbo vietų“ Dokumento Nr.: KOM(2007) 359 galutinis 2007 m. lapkričio 28 d. Nr. 41

  18. Lankstumo ir saugumo modeliai: lankstumo formos Darbo rinkos lankstumo galima pasiekti bent keturiais būdais: • Kiekybinis lankstumas (angl. numerical flexibility) žymi tai, kaip lengva darbdaviams priimti ir atleisti darbuotojus. Būtent tokio pobūdžio lankstumas dažniausiai turimas omenyje, kai kalbama apie darbo rinkos lankstumą. Kiekybinio lankstumo lygį lemia teisinis darbo vietos apsaugos reguliavimas: kokioms sąlygoms esant darbdaviai gali atleisti darbuotojus, kokio dydžio išeitinė išmoka mokėtina nesavanoriško atleidimo atveju, prieš kiek laiko turi būti įspėti atleidžiami darbuotojai ir pan. Kiekybinio lankstumo lygį taip pat lemia terminuotų darbo sutarčių naudojimo reglamentavimas, galimybė samdyti „netipinius", laikinus darbuotojus. • Funkcinis lankstumas apima darbdavių gebėjimą priskirti esamiems darbuotojams naujo pobūdžio darbus. Tokio pobūdžiolankstumas yra kiekybinio lankstumo pakaitalas: jei įmonė keičia veiklos pobūdį, ji gali arba atleisti esamus darbuotojus ir priimti naujus (kiekybinis lankstumas), arba mokymais ir kvalifikacijos kėlimu užtikrinti, kad esami darbuotojai įgytų naujų kompetencijų, kurios būtinos pasikeitus veiklos pobūžiui (funkcinis lankstumas). • Darbo užmokesčio lankstumas apima tai, kokiu mastu darbdaviai gali didinti arba mažinti darbo jėgos kainą (darbo užmokestį). Svarbiausias viešosios politikos įrankis, ribojantis tokį lankstumą, yra minimalaus darbo užmokesčio lygis. • Darbo laiko lankstumas reiškia galimybę samdyti sezoninius ar ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, organizuoti darbą pamainomis ir pan.

  19. Lankstumo ir saugumo modeliai: saugumo formos Darbuotojų apsaugą taip pat galima užtikrinti bent keliais būdais • Darbo vietos apsauga reiškia garantijas, kad pavyks išsaugoti tą patį darbą pas tą patį darbdavį. Šias garantijas įtvirtina teisinis darbo vietos apsaugos reguliavimas ir jos yra nesuderinamos su siekiais užtikrinti kiekybinį lankstumą: kuo lengviau darbdaviams atleisti darbuotojus, tuo mažesnė darbo vietos apsauga. • Užimtumo saugumas apima garantijas, kad pavyks išsilaikyti darbo rinkoje, tačiau nebūtinai dirbti pas tą patį darbdavį, t. y neteks tapti ilgalaikiu bedarbiu. Toks saugumas siejamas su aktyvių darbo rinkos priemonių (toliau ADRP) taikymu: tarpininkavimu įdarbinant, darbo rinkos mokymu (jei nedarbas gresia todėl, kad turimos kompetencijos pasidarė nebepaklausios), naujų darbo vietų kūrimu ir pan. Užimtumo saugumą taip pat gali sustiprinti kiekybinis darbo rinkos lankstumas, kai greitai ir lengvai naikinamos senos darbo vietos, tačiau taip pat greitai kuriamos naujos. • Pajamų saugumas reiškia garantijas, kad pavyks išsaugoti tam tikrą pajamų lygį, nepaisant statuso darbo rinkoje. Toks saugumas pasiekiamas reguliuojant minimalų darbo užmokestį bei užtikrinant kolektyvinių darbo sutarčių įgyvendinimą ir šia prasme yra nesuderinamas su darbo užmokesčio lankstumo siekiu. Kita vertus, pajamų saugumą taip pat užtikrina išmokos bedarbiams. Toks darbo rinkos instrumentas leidžia išvengti skaudžių kiekybinio lankstumo pasekmių ir tuo pačiu papildo užimtumo garantijas (išmokos bedarbiams dažnai siejamos su dalyvavimu ADRP).

  20. Aptarti lankstumo ir saugumo aspektai rodo, kad didesnis darbo rinkos lankstumas ir aukštesnis užimtųjų apsaugos lygis nėra nesuderinamos politikos kryptys. Kiekybinis lankstumas gali (bent jau teoriškai) būti derinamas su didesniu užimtumo ir pajamų saugumu. Tai ir yra pagrindinė darbo rinkos lankstumo ir užimtumo saugumo modelio mintis. • Nors kiekvienas autorius pateikia šiek tiek skirtingus apibrėžimus, pagrindiniai darbo rinkos lakstumo ir užimtumo saugumomodelio elementai yra šie: • maksimalus kiekybinis lankstumas (darbo vietos apsaugos liberalizavimas) • užimtumo (intensyvus ADRP taikymas) saugumas • pajamų (didelės išmokos bedarbiams) saugumas

  21. Galima išskirti 4 hipotezes, kuriomis yra paremtas šis modelis • Darbo vietos apsaugos reguliavimo liberalizavimas padidina įmonių gebėjimus greičiau prisitaikyti prie globalių procesų ir sustiprinti savo konkurencingumą, kas ilguoju laikotarpiu lemia didesnį užimtumo ir mažesnį nedarbo lygį; • Dosnios nedarbo draudimo išmokos užtikrina geresnę darbo kompetencijų pasiūlos bei paklausos atitiktį ir sudaro paskatas bedarbiams tobulinti kvalifikaciją, kas lemia didesnį užimtumo ir mažesnį nedarbo lygį; • Rezultatyvios ir dosniai finansuojamos ADRP (užimtumo saugumas) sudaro sąlygas bedarbiams tobulinti kvalifikaciją ir lemia didesnį užimtumo ir mažesnį nedarbo lygį; • Visų trijų darbo rinkos lankstumo ir užimtumo saugumo modelio elementų įgyvendinimas vienu metu lemia sinergijų efektų pasireiškimą, t. y. sustiprina kiekvieno iš politikos instrumento teigiamą poveikį.

  22. Griežtas darbo santykių reguliavimas ir lanksti darbo rinka • Darbo santykių teisinį reguliavimą galima vertinti pasitelkus kelis plačiausiai naudojamus indeksus, kurie buvo sudaryti siekiant palyginti reguliavimo griežtumą skirtingose šalyse. • Pasaulio banko sudaryto Verslo indekso (angl. Doing Business) viena iš sudedamųjų dalių yra darbo santykių reguliavimo griežtumo indeksas. • Pastarojo vertė priklauso nuo to, kaip sudėtinga įdarbinti darbuotojus ir juos atleisti bei kaip griežtai reguliuojamas darbo laikas. Informaciją šiam indeksui renkama apklausiant šalių teisininkus ir valstybės tarnautojus. • Kitą plačiai naudojamą indeksą parengė EBPO. Šis darbo vietos apsaugos reguliavimo (angl. employment protection legislation) indeksas vertina galiojančius teisės aktus, siekiant nustatyti, kaip sudėtinga (lengva) darbdaviams: • atleisti iš darbo dirbančiuosius pagal neterminuotas darbo sutartis; • atleisti iš darbo dirbančiuosius pagal terminuotas sutartis; • masiškai atleisti iš darbo. Lietuvos ir kitų pasirinktų šalių indeksą vertės pateikiamos 1 lentelėje.

  23. Situacija Lietuvoje Nežiūrint tam tikrų niuansų atliekant tokius skaičiavimus, visgi galima teigti, kad Lietuvoje darbuotojų ir darbdavių santykių reguliavimas yra santykinai griežtas: palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis neterminuotas darbo sutartis turinčius darbuotojus yra gana sunku atleisti iš darbo, darbdavių galimybės įdarbinti laikinus (ir kitus „netipinius") darbuotojus yra gana suvaržytos ir pan.

  24. Nepaisant to, kad de jure darbo santykių reguliavimas Lietuvoje yra santykinai griežtas, darbo rinka de facto yra santykinai lanksti. Tai lemia paradoksalią padėti, kurią iliustruoja keli rodikliai: • Lietuvos darbo rinka lanksčiai reaguoja į ekonominius šokus: stiprus paklausos nuosmukis (neigiamas visuminės paklausos šokas) lemia spartų nedarbo lygio augimą. Tai yra paradoksalu, nes de jure griežtos darbuotojų atleidimo taisyklės turėtų (bent jau teoriškai) lemti darbuotojų apsaugą nuo nedarbo (neigiamą) ekonominių šokų metu. • Nors griežtas darbo santykių reguliavimas turėtų saugoti darbuotojus nuo atleidimo, tačiau ypač didelė Lietuvos dirbančiųjų dalis mano, kad praras darbą: net 32 proc. darbingo amžiaus Lietuvos dirbančiųjų 2003 m. apklausoje nurodė manantys, kad praras darbą per artimiausius 6 mėn. (ES – 25 vidurkis yra 9,1 proc.). 2008 m. atliktos apklausos rezultatai taip pat rodo, kad beveik 27 proc. dirbančiųjų baiminasi artimiausiu metu prarasti darbą. Visi šie duomenys rodo, kad Lietuvoje, nepaisant santykinai griežtos teisinės darbo vietos apsaugos, kiekybinis darbo rinkos lankstumas yra didelis, o faktinė darbo vietos apsauga yra žema.

  25. Žemi politikos įgyvendinimo gebėjimai ir dažni teisės pažeidimai reiškia, kad dalis darbdavių ir darbuotojų atsidūrė anapus" reguliavimo ribų. Tai lemia žemo lygio pusiausvyrą. Viena vertus, griežtas reguliavimas reiškia, kad darbo teisių paisantys darbdaviai susidūrė su didelėmis sąnaudomis (ir tuo pačiu atsidūrė prastesnėje konkurencinėje pozicijoje nei „nesąžiningieji"). • Kita vertus, reguliavimo pažeidimo mastai rodo, kad gana didelė dalis dirbančiųjų neturėjo net minimalios darbo vietos apsaugos ir jiems teko didžioji ekstremalaus kiekybinio lankstumo sąnaudų dalis. • Ši padėtis keitėsi 2004-2008 m.: darbuotojų stoka padidino pastarųjų derybinę galią ir ženkli dalis darbo santykių buvo „legalizuoti". Tačiau prasidėjus naujai ekonominei krizei ir išaugus nedarbo lygiui, tikėtinas grįžimas žemo lygio pusiausvyros link. • Išliekant žemiems įgyvendinimo gebėjimams, vienintelė reali alternatyva yra tolesnis reguliavimo liberalizavimas. Tačiau abejotina, ar tai pagerins prasčiausioje padėtyje atsidūrusių dirbančiųjų būklę.

  26. Pasyvios ir aktyvios darbo rinkos priemonės:koks užimtumo ir pajamų saugumas Lietuvoje? • Remiantis darbo rinkos lankstumo ir užimtumo saugumo modeliu, dosnios išmokos bedarbiams (pasyvios darbo rinkos priemonės) turėtų užtikrinti pajamų saugumą. Tuo tarpu darbo rinkos mokymas, tarpininkavimas įdarbinant, subsidijuojamų darbo vietų kūrimas, viešieji darbai ir pan. (aktyvios darbo rinkos priemonės – ADRP) turėtų lemti užimtumo saugumą, t. y, užtikrinti, kad darbą praradę asmenys per trumpą laiką vėl įsidarbintų.

  27. Turimi duomenys rodo, kad aktyvios ir pasyvios darbo rinkos priemonės pasiekia tik daIį potencialios tikslinės grupės. Darbo rinkos priemonių aprėptį parodo tai, kokia dalis bedarbių kreipiasi į Lietuvos darbo biržą (LDB). Nustatyta, kad 1998-2006 m. į LDB vidutiniškai kreipdavosi 60 proc. bedarbių. Vadinasi, vidutiniškai 40 proc. bedarbių darbo rinkos priemonės buvo neaktualios. Šiai bedarbių grupei darbo rinkos priemonės a priori negali suteikti nei užimtumo, nei pajamų saugumo.

  28. Ar darbo rinkos priemonės suteikia saugumą tiems bedarbiams (apie 60 proc.), kurie kreipiasi į LDB? • Iš pradžių aptarkime pasyvių darbo rinkos priemonių galimybes užtikrinti pajamų saugumą. Pagrindinis rodiklis čia yra nedarbo draudimo išmokų dydis – jei išmokos santykinai didelės, tuomet tikėtina, kad pajamų saugumas taip pat bus santykinai didelis. • Duomenys rodo, kad pajamų saugumas yra mažas: mėnesinė vidutinė nedarbo draudimo išmoka 2007 m. sudarė 463 litus. • Žvelgiant ilgesnėje perspektyvoje: per pastaruosius 10 metų mėnesinė vidutinė nedarbo draudimo išmoka sudarė vidutiniškai 51 proc. minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio ir 32 proc. neto darbo užmokesčio.

  29. Mažą pajamų saugumą taip pat iliustruoja lyginamieji duomenys: 2005 m. Lietuva pasyvioms darbo rinkos priemonėms atitinkamai skyrė 0,1 proc. BVP, o ES — 25 vidutiniškai buvo skiriama 1,3 proc. BVP. Be to, iki 2005 m. šias išmokas gaudavo maža darbo biržoje užsiregistravusiųjų dalis. Nuo 2005 m. priėmus naują Nedarbo socialinio draudimo įstatymą, gaunančiųjų išmokas dalis ir išmokų dydis ženkliai išaugo, tačiau menkas nedarbo draudimo išmokos dydis leidžia teigti, kad Lietuvoje pajamų saugumas darbo netekimo atveju buvo ir išlieka mažas. • Aktyvių darbo rinkos priemonių (ADRP) galimybes padidinti užimtumo saugumą galima matuoti pasitelkus kelis rodiklius. • Pirmasis bendriausio lygmens rodiklis — LDB užsiregistravusiųjų ir įsidarbinusiųjų santykis. Nuo 1992 m. šis santykis labai išaugo. Tokią darbo rinkos priemonių sėkmę iš dalies lėmė gerėjanti makroekonominė Lietuvos situacija. Tačiau kokiu mastu prie šios sėkmės prisidėjo ADRP? • Tai parodo antrasis rodiklis — ADRP dalyvių santykinė sėkmė įsidarbinant. • LDB duomenimis, po dalyvavimo ADRP įsidarbina 27 proc. bedarbių.Be to, beveik 70 proc. įsiregistravusiųjų LDB yra pakartotinai užsiregistravę asmenys: pastaroji bedarbių dalis tarsi karuselėje „sukasi" darbo rinkos priemonėse, tačiau negauna nuolatinio darbo.

  30. Kaip galėtume paaiškinti santykinai žemą ADRP rezultatyvumą? • Viena vertus, tai lemia objektyvūs veiksniai: ADRP dažniausiai taikomos sunkiausiai įdarbinamoms asmenų grupėms: neįgaliesiems, ilgalaikiams, nemotyvuotiems ir pan. bedarbiams. • Kita vertus, tai taip pat lemia netinkamas įgyvendinimo procesas ir pasirinktos priemonės. Pavyzdžiui, darbo rinkos mokymo paslaugas LDB perka iš rinkos, remiantis mažiausios kainos kriterijumi. Todėl šiuose konkursuose konkuruojančios profesinės mokyklos ir darbo rinkos mokymo centrai turi paskatas siūlyti pigiausias, bet nebūtinai kokybiškiausias mokymo programas. Be to, kaip rodo lentelėje pateikti duomenys, daugiausiai bedarbių dalyvauja viešųjų darbų programoje, kuri taip pat yra pati nerezultatyviausia. • Remiantis kitose šalyse atliktais tyrimais galima teigti, kad gerokai didesnę dalį ADRP dalyvių reikėtų nukreipti į darbo rinkos mokymo priemones, kurios Lietuvoje, kaip ir Vakarų šalyse, yra pačios rezultatyviausios (nepaisant potencialiai žemos jų kokybės).

  31. Šaltinis: Darbo ir socialinių tyrimų institutas, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių efektyvumo tyrimas, IV mokslinio tyrimo etapo ataskaita, Vilnius, 2007, 24-28.

  32. Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvoje įgyvendinamos pasyvios ir aktyvios darbo rinkos priemonės nėra rezultatyvios. • Nors situacija per pastaruosius metus šiek tiek pagerėjo, darbo rinkos priemonės apima santykinai nedidelę bedarbių dalį, o jiems suteikiamas pajamų ir užimtumo saugumo mastas yra gana mažas. • Tai paaiškina finansinių išteklių, skirtų šioms priemonėms, stoka ir prastas politikos įgyvendinimas (ypač netinkamai pasirinktos priemonės). • Šią situaciją gerai apibendrino B.Gruževskis ir I.Blažienė: „yra pakankamai aišku, kad Darbo biržos įgyvendinamos politikos ir teikiamos paslaugos vaidina tik antraeilį vaidmenį skatinant užimtumą ir apsaugą Lietuvoje“.

More Related