1 / 25

XX a. vidurio katastrofų literatūra: temos probleminei diskusijai

XX a. vidurio katastrofų literatūra: temos probleminei diskusijai. Dr. Mindaugas Kvietkauskas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. B. Sruogos 1941 m. alegorija.

brie
Download Presentation

XX a. vidurio katastrofų literatūra: temos probleminei diskusijai

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript


  1. XX a. vidurio katastrofų literatūra: temos probleminei diskusijai Dr. Mindaugas Kvietkauskas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

  2. B. Sruogos 1941 m. alegorija “– Statykite namus ant Vezuvijaus, siųskite laivus į nežinomas marias! – mefistofeliškai kvatojosi kadaise Nyčė. Žmonės jį bepročiu laikė. Statyti namus ant Vezuvijaus, kad dieną naktį nerimasčiu sirgtum, belaukdamas, kada klastingasis krateris ugnimi spjaudyti pradės ir tavo trobą, ir tavo darbą, ir tavo galvą garuojančiais pelenais pavers? Padorūs miesčionys uždarė langus, užleido užuolaidas, užsklendė duris, kad pamišėlių klaikus vaitojimas jų širdies nepasiektų.

  3. B. Sruogos 1941 m. alegorija Niekas negelbėjo. [...] Visas pasaulis pasiutusiu Vezuvijumi virto. Latakais ir vieškeliais, plačiausiais laukais ir sesulių darželiais ugninė lava papliupo, ėdri, nepasotinama. Padorieji miesčionys atsidūrė beprotybės slenkstyje... Ne, ne beprotis buvo Nyčė, jis tiktai, žmonių menkystos skausmu paspringdamas, vaitojo: Statykite namus ant Vezuvijaus... Mokykitės gyventi pavojuje! Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje?“

  4. Katastrofų literatūros samprata • XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. • Atrodo, kad nebėra jokių išankstinių receptų nei kaip atlaikyti tai, kas vyksta, nenužmogėjus, nei kaip visą šią brutalią patirtį išreikšti kalba. • XX a. vidurio kūrybą, kuri ieškojo būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo labai sunku rasti žodžių, galima pavadinti katastrofų literatūra.

  5. Iš Č. Milošo knygos “Poezijos liudijimas” “Jeigu norėčiau vienu žodžiu apibūdinti, kas atsitiko, turėčiau pasakyti: suirimas. Žmonės visuomet gyvena vienaip ar kitaip suvokiamoje tvarkoje ir negali sau įsivaizduoti akimirkos, kai toji tvarka nustotų gyvuoti. Staigus visų įprastai vartojamų sąvokų ir kriterijų žlugimas įvyksta retai, tai pasitaiko išskirtinai audringais istorijos laikotarpiais. [...] 1939 metų rugpjūčio 23 dieną Hitlerio ir Stalino sudarytas paktas ištraukė išorėn visus Europos nuodus, atidarė Pandoros skrynią”

  6. Pirmieji okupacijų smūgiai • J. Ribentropo ir V. Molotovo paktas reiškė, kad prasidedant Antrajam pasauliniam karui už Lietuvą jau viskas buvo nuspręsta – nors jos valdžia ir piliečiai kurį laiką dar tikėjo, kad turi tam tikrą pasirinkimą, valstybės išlikimo galimybę. • Tuo dar tikėjo Lietuvos vyriausybė, 1940 m. birželio 15 naktį priėmusi žiaurų kompromisą – gavus SSRS ultimatumą, atidaryti sienas Raudonajai armijai ir sukurti prosovietinę valdžią.

  7. Pirmieji okupacijų smūgiai • Su okupacine sovietų valdžia kolaboravo dalis lietuvių rašytojų – V. Krėvė-Mickevičius, P. Cvirka, A. Venclova, S. Nėris, L. Gira, K. Korsakas, regis, patikėję sovietų šūkiais apie pažangą, lygybę ir tautų draugystę. Šiandieniniai istorikai jų veiksmus vadina „apakimu“. • Visada sunku patikėti, kad įvyko realybę apverčianti katastrofa, kad išsiveržė Vezuvijus, kad dabar – žūtbūtinės kovos riba. A. Kamiu romano “Maras” (1947) situacija: su maru nėra jokių kompromisų. 1947

  8. Pirmieji okupacijų smūgiai • Itin gilus sukrėtimas, parodęs, kad šis laikas peržengia visas moralines ribas ir išsklaido bet kokias iliuzijas, Lietuvai buvo 1941 m. birželio 14-ąją prasidėję masiniai areštai ir trėmimai. • Nepraėjus nė savaitei po masinių trėmimų pradžios, Lietuvą ištiko antrasis istorijos smūgis. Birželio 22-osios ankstyvą rytą naciai puolė Sovietų Sąjungą. • Sunku suprasti 1941-ųjų birželio įvykius ir žmonių būklę, nesuvokiant, kad tai buvo ypač tragiška sandūra, išskirtinė visoje Lietuvos istorijoje.

  9. Temos probleminei diskusijai I • Kokioje būklėje atsiduria žmogus ir visuomenė, griūvant įprastinei tikrovei? • Kaip ir kada atsiskleidžia skirtumas tarp iliuzijų ir idealų? • Ar kalba, poezija gali patirti nuopuolį, apakti, o paskui apsivalyti, praregėti – kaip žmogus? • “Kas niekada neturėjo iliuzijų, neapčiuopia visų žmogiškojo sąmoningumo dimensijų. Jis nežino, ką yra praradęs ir neturi į ką susižeisti” (V. Kavolis).

  10. Karo pradžios išbandymas • 1941 m. birželio 23 d. Kaune prasidėjęs ginkluotas “jaunimo sukilimas” – “lietuvių tautos krauju paliudytas pasisakymas už nepriklausomybę prieš sovietinę okupaciją [...] griaujant sovietų tvirtinimus, kad lietuvių tauta laisvu noru įsijungusi į Sovietų Sąjungą” (J. Ambrazevičius-Brazaitis). Lietuviai sukilo vieninteliai iš Baltijos kraštų. • Svarbiausias sukilimo pasiektas tikslas – birželio 23 d. rytą paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija.

  11. Karo pradžios išbandymas • Katastrofos akivaizdoje, patyrus nevaržomą prievartą visuomenėje tartum apsinuogina priešingi pradai – heroizmas, pasiaukojimas, moralinė tvirtybė, ir kartu baugi agresija, žemieji instinktai. • Deja, jau karo pradžioje dalis lietuvių sukilėlių tokio išbandymo neatlaikė – skatinami nacių, pradėjo žydų pogromus ir žudynes, kurios netruko pereiti į Trečiojo Reicho suplanuotą masinio naikinimo etapą.

  12. Holokausto katastrofa • Dabartiniais istorikų duomenimis (jie negali būti visai tikslūs), žydų žudynėse kartu su naciais tiesiogiai dalyvavo apie 3000 lietuvių. • Žydų gelbėtojų užfiksuota virš 2300 šeimų. Išgelbėti pavyko apie 3000 gyvybių. Apie 195-196 000 litvakų buvo nužudyta. • Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė: “Puikiai suvokdama kai kurių lietuvių didelę kaltę dėl Lietuvos žydų naikinimo, esu kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta.”

  13. Kultūros ir literatūros rezistencija • Kaip ir žmonės, literatūra taip pat atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių. Ir kartu kaip niekad tapo reikalinga. • Skaitymas išaugo iki tarpukariu neregėtų aukštumų – Maironio “Pavasario balsai” išėjo 30 000, B. Brazdžionio “Per pasaulį keliauja žmogus” 10 000 egz. tiražu, lietuviški pogrindiniai laikraščiai pasiekė 14 000 tiražą. Netikėtai gimnazijose ėmė gausėti mokinių skaičius. • Perpildytos teatrų salės, susikuria J. Miltinio teatras-studija Panevėžyje, R. Juknevičiaus Vilniaus dramos teatras.Vilniaus gete 1942 m. įsteigtas teatras, geto biblioteka,vyksta literatūros vakarai. • Katastrofos metu kaip niekad išryškėjo, kad kultūra yra vienas pamatinių žmogaus egzistencinių poreikių, būdų išsaugoti orumą.

  14. Kultūros ir literatūros rezistencija • Lietuvoje susiformavo neginkluota antinacistinė rezistencija, kurios grupės 1943 m. susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). • Tarp rezistencijos tikslų kultūra ir švietimas užėmė labai svarbią vietą – svarbiausia buvo išlaikyti Lietuvos švietimo sistemą, gimnazijas ir aukštąsias mokyklas, lavinti ir saugoti jaunimą. • Lemiamu susikirtimo tašku tapo Lietuvos universitetai – dėl pasipriešinimo sukurti lietuvišką SS legioną, 1943 m. uždaryti VU ir VDU, 48 žymūs lietuvių veikėjai suimti ir išvežti į Štuthofą.

  15. Kultūros ir literatūros rezistencija • Kaip į visai tai reagavo, kokį atsaką rinkosi literatūra? Ryškiausi V. Mykolaičio-Putino ar B. Brazdžionio kūriniai, sujungę katastrofizmą ir tikėjimą, tapo klasikiniais, universaliais lietuvių dvasinio pasipriešinimo tekstais. • Juose, reaguojant į katastrofų laiką, pasirodo svarbi literatūros tendencija – siekis remtis Europos klasika, tikslia forma, krikščionybės tradicija. Tačiau šie pagrindai ne konservuojami, o tikrinami savo patirtimi, intelektu ir kūryba – tai padeda stiprinti asmenybės pozicijas.

  16. Temos probleminei diskusijai II • M. Riomeris: “tautų istorijoje daugiau šansų turi atgimti tasai, kuris žūsta besipriešindamas, negu tasai, kuris taip pat žūsta, bet žūsta pasyviai pasiduodamas likimui”. • Kaip galima sustabdyti prievartos, gimdančios prievartą, ratą? Ką gali pakeisti mažuma? • Kokia lemiamais istorijos momentais pasirodo meno reikšmė? • Koks atsiskleidžia svarbiausias literatūros branduolys, kuriuo ji gali pasikliauti ir išlikti gyvybinga vykstant katastrofai?

  17. Karo metų literatūros karta • Kultūrinės rezistencijos atmosferoje karo metais brendo ir prabilo reikšminga jaunoji literatūros karta – žemininkai (V. Mačernis, K. Bradūnas, H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas, B. Krivickas, M. Indriliūnas, P. Aukštikalnytė, E. Matuzevičius). • Tai maždaug 1920-24 m. gimimo autoriai, tikrieji Nepriklausomybės augintiniai, stipriose gimnazijose įgiję idealistinio, krikščioniškojo mąstymo pagrindus. • Jų pasaulėvoka jungė etninių šaknų jausmą ir gilų domėjimąsi Europos kultūra, troškimą kurti ir kelti sau aukštus reikalavimus.

  18. Karo metų literatūros karta • Visiems jiems svarbiausias atskaitos taškas - tai savoji žemė, kilmė, prisirišimas prie gimtojo kraštovaizdžio. • Kartu stebina šios kartos intelektualumas: būtina išmokti kuo daugiau kalbų, perskaityti kuo daugiau Europos literatūros, perprasti moderniąją filosofiją, kad lietuviškoji kūryba taptų universalesnė. • Bet svarbiausia – idėjas tikrinti patiems. • Anot V. Daujotytės, tai buvo „karta, kuri jau galėjo sukurti europinę, nebekompleksuojančią Lietuvą ir tokią pat lietuvių literatūrą“.

  19. Trečioji okupacija. Literatūros likimas • Karo pabaiga Lietuvai anaiptol nebuvo XX a. galios kulto sukeltų katastrofų pabaiga. • 1944 m. dėl trečiosios okupacijos ir egzodo skyla lietuvių visuomenė, kultūra, vos atsiskleidusi jaunoji rašytojų karta. • Iki septintojo dešimtmečio tikroji lietuvių literatūros raida iš esmės vyks tik Vakaruose - išeivijoje, nuo savo krašto atskirtoje literatūros šakoje. Vėliau – vėl pradės pamažu grįžti į Lietuvą.

  20. Trečioji okupacija. Literatūros likimas • Sugrįžus į kraštą sovietų valdžiai, iš karto prasidėjo sistemingas mūsų tautos ir kultūros genocidas. • Iš viso sovietų valdžios buvo įkalintas ar deportuotas 81 lietuvių rašytojas. Anot V. Kubiliaus, baimė – svarbiausias veiksnys, kuris turėjo lemti sovietinio rašytojo elgseną. Tik taip buvo galima sukurti socialistinį realizmą. • Tačiau kurį laiką kitokia literatūra dar buvo kuriama ir Lietuvoje: tai partizanų kūryba.

  21. Trečioji okupacija. Literatūros likimas • Partizanų pogrindyje buvo sukurta unikali spaudos leidyba. Miškų bunkeriuose išėjo beveik 80 leidinių. • Suvokdami, kad kariniu požiūriu jų kova yra pasmerkta, partizanai siekė jos prasmę perduoti ateičiai autentiškais dienoraščių liudijimais, sukrečiančiais atsiminimais (J. Lukša-Daumantas, L. Baliukevičius-Dzūkas), dainomis. • Vėliau, jau Sąjūdžio metais, pasirodė, kad partizanų ir tremtinių palikti žodžiai gali vėl telkti žmones ir ardyti režimo gniaužtus ne mažiau, negu ginklai.

  22. Temos probleminei diskusijai III • Kaip lietuviškąją tradiciją ir europietišką atvirumą sujungė karo metų literatūros karta? • Kaip šios kartos kūryboje ir gyvenimuose pasirodo sąmoningas vertybių pasirinkimas? Kaip išgyvenama mirties arba tremties neišvengiamybė? • 1944 laiške iš Štuthofo B. Sruoga rašė: „Materializmas atnešė žmonijai tiek daug sielvarto, siaubo ir nelaimių. Žmonijai jau įgriso visa tai. [...] Po materializmo ateina didžioji idealizmo epocha. [...] Aš jau regiu dvasios viešpatavimo aušrą“. Ar ši viltis tebeaktuali?

  23. Išvados Lietuvių literatūra įveikė katastrofų laiką: • Atsigręždama į klasikines Europos literatūros tradicijas ir jas moderniai perkurdama (V. Mykolaitis-Putinas, B. Brazdžionis, V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, B. Krivickas) • Imdamasi liudyti totalitarizmo nusikaltimus ir žmonių išgyventą kančią dokumentiniais ir meniniais tekstais (D. Grinkevičiūtė, A. Miškinis, J. Lukša-Daumantas)

  24. Išvados • Gilindama savo skambią lyrikos ir tautosakos kalbą iki egzistencinio tragizmo tonų (iš vienos pusės – S. Nėries karo metų kūryba, iš kitos – partizanų, tremtinių dainos ir poezija). • Atskleisdama XX a. vidurio absurdą ironija, grotesku, kalbos žaidimu ties „sveiko proto“ riba (B. Sruoga, vėliau – A. Škėma, K. Ostrauskas) • Skirtingais būdais tradicija, kurią siekta nutraukti, netikėtai atsinaujino katastrofų metu ir užtikrino moderniosios lietuvių kultūros gyvybingumą – padėjo išgyventi visuomenei tolesnius okupacijos ir egzodo metus.

  25. Dėkoju už dėmesį!

More Related