Skaidres parengė : Gargždų „Vaivoryktės“ ginmnazijos II c klasės mokiniai : Edvinas Pakamore;

1. Planetosir jų palydovai Skaidres parengė: Gargždų „Vaivoryktės“ ginmnazijos II c klasės mokiniai : Edvinas Pakamore; Dovydas Šatkus; Ernestas Šeinius; Martynas Jonušas; Simas Kovšovas; Vytautas Kasparavičius.

2. Turinys: • Merkurijus; • Venera; • Žemė; • Marsas; • Jupiteris; • Saturnas; • Uranas; • Neptūnas.

3. Merkurijus Merkurijus– artimiausiaSauleiplaneta. Merkurijus aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita (nuotolis nuo Saulės kinta nuo 46 iki 70 milijonų km), dėl to Saulės apšviestas paviršius įkaista iki 700 K (430 °C) perihelyje ir iki 560 K (290 °C) afelyje. Per ilgą Merkurijaus naktį temperatūranukrinta iki -163 °C. Merkurijaus skersmuo 2,6 karto, o masė 18 kartų mažesnė negu Žemės.Merkurijus apskrieja Saulę per 87,97 dienas, o apie ašį apsisuka per 58,647 dienos, todėl saulinė para jame trunka 175,942 Žemės dienas.

4. Merkurijausgeologija Merkurijaustyrimai Merkurijausgeologija iš visų Saulės sistemos kietųjų planetųmažiausiai tyrinėta. Kaip Marso ir Mėnulio, Merkurijaus geologinė istorija yra suskirstyta įeras: • Pretolstojus • Tolstojus • Kaloris • Mansuris • Kuiperis Eros išskirtos santykinės geochronologijos būdu. Detalios paviršiaus nuotraukos, gautos 1974-1975 m. kai JAV kosminė stotis „Mariner 10“ tris kartus praskriejo pro šią planetą. Manoma, jog ši planeta turi maždaug 1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją ir granito bei bazaltų plutą. Merkurijaus magnetinis laukas maždaug 300 kartų silpnesnis negu Žemės.Palidovų Merkurijus neturi.

5. Venera Venera– antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Po Mėnulio, tai antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje (iki -4,6 ryškio), maksimumą pasiekiantis tuoj pat po saulėlydžio arba prieš pat saulėtekį. Planetos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.

6. Veneros strutūra Paviršiausgeologija Vidinė sandara Beveik visame Veneros paviršiuje pastebimi vulkaninio aktyvumo požymiai. Apskritai, Veneroje yra keletą kartų daugiau ugnikalnių nei Žemėje, o taip pat 167 gigantiški ugnikalniai, kurių skersmuo didesnis nei 100 km. Veneros kraterių dydis labai nevienodas – nuo 3 iki 280 km skersmens. Kraterių, mažesnių nei 3 km skersmens, nepastebėta. Manoma, kad dėl tokios tankios planetos atmosferos, mažesni kūnai tiesiog nepasiekdavo planetos paviršiaus arba jų kinetinė energija sumažėdavo tiek, kad smūgis nebūdavo pakankamas išmušti kraterį. Apie Veneros vidinę sandarą žinoma ganėtinai mažai, tačiau, kaip ir kitos panašios planetos, turi branduolį, mantiją ir plutą. Pluta, manoma, yra plonesnė nei Žemės (apie 16 km), po ja – mantija, siekianti iki 3224~3245 km, o dar giliau metališkas 14 g/cm³ tankio branduolys.

7. Veneros struktūra Magnetinislaukas Venerods debesų struktūra : Nustatyta, kad Veneros magnetinis laukas yra labai silpnas, maždaug 0,1 % Žemės magnetinio lauko stiprumo. Dėl to, Saulės vėjo elektringosios dalelės nėra nukreipiamos ir daro įtaką planetos atmosferai. Manoma, kad toks mažas magnetinis laukas yra dėl labai lėto planetos sukimosi aplink ašį.

8. Veneros struktūra Orbitairsukimasis Ankstyvieji tyrinėjimai Venera skrieja aplink Saulę vidutiniškai nutolusi apie 106 milijonus km ir pilną ratą apskrieja per 224,7 Žemės dienas ( tai lėčiausias apsisukimo periodas visoje Saulės sistemoje) . Kaip ir visos planetų orbitos, Veneros orbita yra elipsės formos, tačiau labai artimos apskritimui, orbitos ekscentricitetas (suplokštėjimas) mažesnis nei 1 %. Kai Venera atsiduria tarp Žemės ir Saulės, ši padėtis vadinama apatine jungtimi, mažiausias atstumas tarp planetų tampa apie 40 milijonų km. Ši apatinė jungtis kartojasi kas 584 Žemės dienas. Pitagoras, Vl a. pr. mūsų. erą stebėdamas planetos judėjimą nustatė, jog rytais ir vakarais patekanti „žvaigždė“ yra vienas ir tas pats dangaus kūnas. XVII amžiaus pradžioje Galilėjas Galilėjus pastebėjo Veneros fazes, kintančias nuo pjautuvo į priešpilnį, o galiausiai į pilną skritulį ir atvirkščiai.

9. Venera Moksliniai tyrimai iš Žemės Palydovai Pirmoji nepilotuojama misija į Venerą, ir apskritai pirmoji misija į kitą planetą, buvo „Venera 1“, paleista 1961 m. vasario 12 d. Tai pirmasis Tarybų Sąjungos didelių pasiekimų Veneros programos kosminis aparatas, tačiau misijos neįvykdęs. Iš viso buvo paleista 15 „Venera“ kominių apratų. Taip pat šiandiena „Venus Express“ ten dirba, krurį sukūrė Europos kosmoso tyrimų agentūra, o paleido Rusijos kosmoso agentūra. Venera palydovų (mėnulių) neturi, tačiaudabaraplinkjąsukasiasteroidas 2002 VE68.

10. Žemė Žemė yra trečia nuo Saulės (tarp Veneros ir Marso) ir penkta pagal masę. Žemės amžius yra apie 4,57 mlrd. metų. Jūros ir vandenynai sudaro apie 71 % viso Žemės paviršiaus, o sausuma užima 29 %. Sausumos paviršiuje yra nelygumų – kalnų, daubų ir panašiai, tačiau net didžiausi kalnai bei vandenyne giliausios įdubos, palyginus su visos Žemės dydžiu, yra labai maži. Dėl to bendra Žemės forma priimta laikyti tą, kurią sudaro ramus jūrų ir vandenynų paviršius, tariamai pratęstas per žemynus. Toks paviršius vadinamas lygio paviršiumi. Tyrimais nustatyta, kad teorinis Žemės paviršius yra elipsoidas, t. y. figūra, kuri gaunama sukant elipsę apie jos mažąją ašį.

11. Žemės sandara Kietas išorinis Žemės sluoksnis vadinamas pluta, kurią sudaro sustingusios lavos produktai — granitai ir bazaltai. Po pluta yra Žemės mantija, susidedanti iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų). Po žemynais mantija prasideda 35-70 km gylyje, o po vandenynais — 6-10 km gylyje. Mantijos storis apie 2900 km. Po ja yra 2200 km storio skystas sluoksnis, vadinamas išorinis branduolys, kurio viduje glūdi 1250 km spindulio kietas vidinis branduolys. Jį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemės centre temperatūra siekia maždaug 6000 K, o tankis 12-17 g/cm³.

12. Žemės palydovas Mėnulis – vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Mėnulis nuo žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės. Antras pagal šviesumą (po Saulės) kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra didelio kiekio vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje.

13. Marsas Marsas – ketvirtoji pagal atstumą nuo saulės ir septinta pagal dydį Saulės sistemos planeta.Iš Žemės matomas plika akimi kaip ryški rausvos spalvos žvaigždė. Dėl rausvo atspalvio žvelgiant iš Žemės kartais vadinama „raudonąja planeta“. Planetos pavadinimas kilęs nuo romėnų karo dievo Marso (graikų Arėjo atitikmuo).

14. Marsas Fizinės charakteristikos Judėjimas Marsas skrieja aplink Saulę elipsine orbita vidutiniu 24,1 km/s greičiu. Nuotolis nuo Saulės kinta nuo 207 iki 249 milijonų km. Saulę jis apskrieja per 1,9 metų (687 Žemės paras). Vidutinis atstumas nuo Marso iki Saulės yra 228 mln. km (1,52 a.v.). Paros trukmė Marse yra tik pusvalandžiu ilgesnė nei para Žemėje (24,37 val). Panašus į Žemės ir orbitos posvyris į ekliptikos (sukimosi) plokštumą (25,2°), todėl Marse, kaip ir Žemėje, keičiasi metų laikai. Atmosfera labai reta, jos slėgis 170 kartų mažesnis nei Žemėje. Temperatūra ties planetos pusiauju naktį nukrinta iki 170 K (-103 °C), dieną pakyla iki 290 K (+17 °C); ties ašigaliais vidutinė temperatūra vasarą būna apie -75 °C, žiemą – apie -125 °C. Aplink Saulę Marsas skrieja elipsės formos orbita, kurios viename židinyje yra Saulė. Dėl to Marso nuotolis nuo Saulės kinta nuo 206 iki 250 milijonų kilometrų. Planetos orbita pasvirusi į ekliptikos plokštumą (ta plokštuma Žemė skrieja aplink Saulę) 1,85°. Saulę Marsas apskrieja per 686 dienas ir 23 valandas, vidutiniu 24 km/s greičiu. Būdamas arčiausiai Saulės Marsas orbitoje skrieja maksimaliu 26,5 km/s, o toliausiai Saulės – 21,9 km/s greičiu.

15. Marsas Paviršius Atmosfera Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ugnikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas apie 10 mln.km. Kalnuotos Marso sritys meteoritinių kraterių nusėtos daugiau, nei žemumos, kurių daugiau šiauriniame pusrutulyje. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas, Arsija, Askrėja ir Povas), esantys Tarsidos srityje, o jų aukštis siekia 26-27 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra 4000 km ilgio, 100 km pločio ir iki 6 km gylio Marinerio kanjonų sistema (Marinerio slėnis), besitęsiantis beveik lygiagrečiai planetos pusiaujui. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso pietų pusrutulis apie 3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, pietiniame pusrutulyje žymiai daugiau kraterių. Marso atmosferą sudaro anglies dioksidas (95 %), azotas (2,7 %), argonas (1,6 %), deguonis (0,1 %), vandens garai (<0,2 %). Planetos albedas 20 %, slėgis prie planetos paviršiaus 170 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus: 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta paviršiaus temperatūra per parą: pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki 20 °C, per naktį atšąla iki -100 °C. Reta atmosfera nesudaro šiltnamio efekto. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s), kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą.

16. Marsas Kosminiaityrimai Palydovai Marso tyrimai ypač paspartėjo 1965 m., kai pro jį praskriejo JAV kosminė stotis „Mariner 4“, perdavusi į Žemę iš arti darytas planetos nuotraukas. Po to Marsą tyrė dar 3 „Mariner“ programos kosminės stotys ir 7 sovietinės stotys „Mars“. Nuo2004 m. kosminiaizondai „Spirit“ ir „Opportunity“ (JAV) tiriaMarsopaviršiausuolienasirdirvožemį Marsas turi 2 gamtinius palydovus – Fobą ir Deimą. 1877 m. juos atrado amerikiečių astronomas Asaph Hall. Palydovai netaisyklingos formos: didžiausias Fobo skersmuo 28 km, o Deimo – 16 km. Abiejų palydovų paviršiuje matoma daugybė smūginių kraterių. Manoma, jog palydovai yra kiti astronominiai kūnai (pvz., asteroidai), patekę į Marso gravitacijos lauką ir pradėję skrieti aplink planetą.

17. Marso palydovai Fobas Deimas

18. Jupiteris Jupiteris yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą.Kaip ir kitos planetos, Jupiteris aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita, kurios viename židinyje yra Saulė. Nuotolis tarp Saulės ir Jupiterio kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km, Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų. Tai – didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo už Žemės didesnis 11 kartų, tūris – 1331 kartą, o masė - 317 kartų.

19. Sandarairatmosfera Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Maždaug 1000 km gylyje atmosfera pereina į molekulinio vandenilio vandenyną, kuris yra apie 17 000 km gylio. Po juo yra maždaug 44 000 km storio kieto vandenilio sluoksnis, o centre – apie 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Debesų temperatūra yra 135 K (-138 °C).

20. Jupiterio palydovai Aplink Jupiterį skrieja 63 gamtiniai palydovai, keturi didieji matomi pro nedidelį teleskopą arba net stipresnį žiūroną: Ganimedas, Kalista, Ijo ir Europa. Trys iš jų didesni už Mėnulį, o Ganimedas – net ir už Merkurijų. Kelis iš šių palydovų 1610m. atrado Galilėjo Galilėjus.

21. Jupiterio palydovas „Ganimedas“ Ganimedas yra Jupiterio palydovas, didžiausias Saulė sistemoje. Jo skersmuo 5268 km, t. y. jis 8% didesnis už Merkurijų. Taip pat Ganimedas - masyviausias palydovas Saulės sistemoje, šie kiek daugiau nei 2 kartus sunkesnis už Žemės palydovą Mėnulį. Tai septintas palydovas pagal nuotolį nuo planetos ir trečias vadinamųjų Galilėjaus palydovų. Aplink Jupiterį apsisuka per septynias dienas.

22. Jupiterio palydovas „Kalista“ Kalista – antras pagal dydį Jupiterio palydovas.Pagal skersmenį šiek tiek mažesnis už Merkurijų. Kalistos paviršius yra ledinis su daugybe smūginių kraterių. Manoma, kad po ~200 km storio ledo pluta gali būti net iki 10 km gylio sūrus vandenynas, dar giliau – uolienų ir ledo mišinys. Turi silpną magnetinį lauką ir retą anglies dioksido atmosferą.

23. Jupiterio palydovas „Ijo“ Ijo – palydovas pavadintas graikų mitologijos personažės Ijo vardu, kuri buvo Dzeuso (Jupiterio romėnų mitologijoje) mylimoji. Ijo labiausiai žinomas dėl savo vulkanų aktyvumo. Šiuo metu yra laikomas vulkaniškai aktyviausiu kūnu Saulės sistemoje. 2001 vasario mėnesį buvo užfiksuotas didžiausias visoje Saulės sistemoje ugnikalnio išsiveržimas. Ijo turi panašius į Žemės ugnikalnius, kurie išmeta sierą ir sieros dioksidą

24. Jupiterio palydovas „Europa“ Europa – ketvirtas pagal diametrą palydovas, todėl priskiriamas prie keturių didžiųjų Jupiterio palydovų. Palydovas pavadintas graikų mitologijos dievo Dzeuso mylimosios Europos garbei. Dievas Dzeusas pasivertęs baltu buliumi suviliojo ir pagrobė Europą. Ją nusinešė į Kretą, kur ji susilaukė trijų vaikų: Mino, Radamanto ir Sarpedono.

25. Saturnas Saturnas – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės. Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės. Saturnas nuo Saulės vidutiniškai nutolęs per 1429 milijonų km. Aplink Saulę apsisuka per 29,64 metus

26. Saturnas Sudėtis Fizinės charakteristikos Saturnas priklauso didžiosioms dujų planetoms. Jo atmosfera kaip ir Jupiterio susideda daugiausia iš vandenilio ir helio, tačiau kitokiu santykiu. Jeigu Jupiterio atmosferoje šie elementai yra panašiu santykiu kaip ir Saulėje, tai Saturne helio dalis yra žymiai mažesnė. Planetos skersmuo per ekvatorių yra 60 000 km, per polius – 6000 km mažesnis. Planetos masė 95 kartus viršija Žemės masę. Aplink ašį Saturnas apsisuka per 10,25 val. Saturno žiedas susidaręs iš ledo gabaliukų. Šiauriniame poliuje stebėta šešiakampė debesų sistema.Saturnas yra antroji pagal dydį planeta. Jo pusiaujinis skersmuo 120 000 km, ašigalinis - daug trumpesnis, tai yra dėl to, kad planeta yra labai plokščia.

27. Saturno palydovai Saturnas turi mažiausiai 62 palydovus, iš kurių 53 turi oficialius pavadinimus. Keli jų: Titanas, Panas, Atlantas, Prometėjas, Pandora, Epimetėjas, Janas, Mimas, Enceladas, Tetija, Telesta, Kalipsė, Dionė, Elenė, Rėja, Hiperionas, Japetas, Febė.

28. Saturno palydovai : Titanas Pandora

29. Uranas Uranas – pirmoji Saulės sistemos planeta, atrasta pro teleskopą. 1781 m. kovo 13 d. planetą atrado anglas Viljamas Heršelis. Planeta pavadinta seniausiojo graikų dievo Urano vardu. Uranas – planeta milžinė – jos skersmenyje būtų galima išrikiuoti 4 Žemės dydžio planetas, o iš planetos masės padaryti 14 Žemės dydžio planetų. Uranas skrieja 6,8 km/s greičiu ir Saulę apskrieja per 84 mūsų metus. Orbita labai ištęsta – perihelyje Uranas būna 270 mln. km arčiau Saulės negu afelyje. Planetos pusiaujo posvyris į orbitą beveik 90° laipsnių, todėl Uranas rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną, tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga diena, kitoje ilga naktis.

30. Urano sandara Urano palydovai Urano atmosfera susideda iš 82 % vandenilio, 15 % helio, 2 % metano, taip pat amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Jie sudaryti iš amoniako ledo, vandens ledo, metano ledo ir amonio hidrosulfido kristalėlių. Kadangi planeta skrieja 19 kartų toliau nuo Saulės negu Žemė, gauna 360 kartų mažiau šviesos ir šilumos. Išorinių debesų temperatūra siekia vos −218 °C Temperatūra planetos paviršiuje kur kas didesnė – 58 °C, tačiau beveik visame paviršiuje ji išsilaiko vienoda. Planeta turi bent 27 gamtinius palydovus. Dauguma jų pavadinti V. Šekspyro arba Alexander Pope kūrinių veikėjų vardais. Iš Žemės galima pamatyti 5 didžiausius Urano palydovus – Mirandą, Arielį, Umbrielį, Titaniją ir Oberoną. Didieji palydovai sudaryti iš ledo ir uolienų, paviršius nusėtas tarpekliais ir krateriais. Didžiausias palydovas – Titanija. Jos skersmuo apie 1580 km.

31. Urano palydovas „Miranda“ Miranda – mažiausias iš vidinių Urano palydovų. Čia gausu įvairiausių geologinių darinių – kraterių, gūburių, labai aukštų ir stačių skardžių, slėnių, tektoninių lūžių, matomi keisčiausių formų dariniai, pavyzdžiui, tarytum plūgu išvagoti laukai. Kai kurie astronomaiteigia, kad prieš daugelį metų Mirandą sutrupino kitas kūnas, o vėliau jos dalys vėl susijungė, sudarydamos dabartinį kraštovaizdį.

32. Urano palydovas „Arielis“ Arielis – Urano palydovas. Atrastas kartu su Umbrieliu 1851 m. spalio 24 d. Viljamo Laselio. Pavadinimas parinktas iš Viljamo Šekspyro kūrinio. Apie 70 % teritorijos dengia ledynai (vandens, anglies dioksido, metano), likusią dalį dengia silikatinės uolienos. Palydove gausu kraterių (didžiausias pastebėtas – Jangoras, 78 km skersmens), lūžių, kanjonų.

33. Urano palydovas „Urielis“ Umbrielis– Urano palydovas. Sudarytas daugiausia iš ledo (vandens, anglie dioksido, galbūt metano) ir silikatinių uolienų. Aplink pusiaują eina neaiškios kilmės šviesesnis žiedas (kaip manoma krateris) Vunda.

34. Urano palydovas „Titanija“ Titanija arba Uranas III – didžiausias Urano palydovas. 1787 m. sausio 11 d. atrado britųastronomas William Herschel. Pavadintas fėjų karalienės Titanijos vardu iš Viljamo Šekspyro komedijos „Vasarvydžio nakties sapnas“.

35. Urano palydovas „Oberonas“ Oberonas arba Neptūnas IV – toliausiai esantis didysis Urano palydovas. 1787 m. sausi 11 d. atrado britų astronomas William Herschel. Pavadintas fėjų karaliaus Oberono vardu iš Viljamo Šekspyro komedijos „Vasarvydžio nakties sapnas“.

36. Neptūnas Neptūnas – Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika akimi yra nematomas, kadangi opozicijoje jo ryškis siekia tik 7,6 ryškio. Pro teleskopą opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2,5" kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių nuolatos dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50 %.

37. Neptūno palydovai Neptūnas turi 13 gamtinių palydovų. Didžiausias jų – Tritonas, kurį atrado William Lassell, praėjus tik 17 dienų po paties Neptūno atradimo. Tritonas, skirtingai nuo kitų didelių planetinių palydovų, skrieja priešinga orbita.Kiti žinomesni Neptūno palydovai: Nereidė, Protėjas, Najadė, Talasa, Despina, Galatėja, Larisa.

38. Neptūno palydovai „Tritonas“

39. Ačiū už dėmesį! Informacijaimtaiš: http://lt.wikipedia.org