Egzodo literatūra

1. Egzodo literatūra Parengė: Ieva Verbickaitė Goda Milinavičiūtė, 4G

2. Egzodo samprata • Žodis „egzodas“ kilęs iš senosios graikų kalbos ir reiškia išėjimą. Jis taip pat vartojamas kalbant apie masinį išėjimą iš gimtosios žemės. • Egzodas lydi žmones ir tautas nuo seniausių laikų. Iš gimtojo krašto pasitraukiama dėl įvairiausių priežasčių, kartais ir visiškai laisva valia, tačiau dažniausiai dėl tam tikrų politinių aplinkybių – priespaudos, tirono savivalės, okupacijos. Tokia situacija ypatingai nepalanki rašytojui. Jam tenka rinktis: arba prisitaikyti ir šlovinti tironą, arba rašyti tik sau, visai nustoti kurti. Yra ir trečias kelias – būti ištremtam ar priverstam emigruoti.

3. Egzodo laikotarpis • Pati tikriausioji egzodo literatūros epocha – dvidešimtas amžius. Revoliucijos, diktatūros, du pasauliniai karai – visa tai rašytojams kėlė grėsmę ne tik prarasti kūrybinę laisvę, bet ir būti fiziškai sunaikintiems. Dėl to daugelis rinkosi gyvenimą svetur.

4. Lietuviai išeivijoje • Lietuvių egzodas kaip masinis reiškinys prasidėjo 1944, baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Iš Lietuvos pasitraukė apie 60 tūkst. žmonių. Dauguma jų persikėlė į JAV, Vokietiją, Australiją ir kitur. • Rašytojai, gyvenantys išeivijoje, negalėjo gyventi iš rašomojo darbo. Dauguma jų dirbo sunkų fizinį darbą, o kūrybinei veiklai galėjo skirti tik laisvalaikį.

5. Egzodo rašytojų kartos • Egzodo literatūrą kūrė skirtingų kartų rašytojai: • Vyresnioji karta: • Vincas Krėvė („Dangaus ir žemės sūnūs“), JAV; • Jurgis Savickis („Žemė dėga“, “Raudoni batukai“), Prancūzija. • Vidurinioji karta: • Bernardas Brazdžionis, JAV; • Jonas Aistis, Prancūzija ir JAV. • Naujoji karta: • Žemininkai; • Bežemiai.

6. Nepriklausomos Lietuvos „augintiniai“

7. Nepriklausomos Lietuvos „augintiniai“ • Šiai kartai sąlygiškai priskiriami poetai, kurie Lietuvą paliko jau subrendę kaip kūrėjai, žinomi skaitytojams ir užimantys tam tikrą vietą literatūros istorijoje. • Šiai kartai priskiriami: • Salomėja Nėris; • Jonas Aistis; • Bernardas Brazdžionis.

8. Nepriklausomos Lietuvos „augintiniai“ • Kūryboje pabrėžia tautinius, etinius poezijos tikslus, pagrindinės jų eilėraščių temos – tėvynės ilgesys, žmogaus išgyvenimai, tėvynės likimo apmąstymas. • Įkvėpimo ir stiprybės ieškoma Lietuvos istorijoje, apdainuojama tėvynė ir likusių kova už laisvę. • Šių poetų kūryba nepasiekia prieškarinio meninio lygio, • Rūpestis dėl tėvynės likimo nuslopino asmeninį santykį – eilėraščiuose neretai kalbama bendrybėmis, abstrakcijomis, nevengiama atviros retorikos.

9. Bernardas Brazdžionis (1907-2002) • Gimė Pasvalio krašte, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. • Nacių okupacijos metais dirbo Kauno Maironio literatūros muziejaus direktoriumi. • 1944 metais, gelbėdamasis nuo antrosios sovietinės okupacijos, pasitraukė į JAV. Emigracijoje iki pat gilios senatvės rašė eilėraščius. • Svarbiausi eilėraščių rinkiniai: „Amžinas žydas“; „Krintančios žvaigždės“; „Ženklai ir stebuklai“; „Šaukiu aš tautą“; „Iš sudužusio laivo“.

10. Bernardas Brazdžionis. Kūrybos bruožai • „B. kūryba yra originali ir individuali. Tai ištisai savas talentas, atsirėmęs į lietuviškas tradicijas. B. ieškojo įkvėpimo šaltinių ir formų rašytinėje liturginėje literatūroje, kur laiko būvyje susidarė savos poezijos reiškimo formos ir dvasia. Tai jam darė sąlygas būti ir grynai tautišku, ir drauge visuotinai žmogišku poetu.“ • „B. poezijos būdingiausieji bruožai – gaivališkumas ir kontrastiškumas, pasižymįs aštriais dramatiškais konfliktais. Jo poezija blaškosi nuo romantiškojo svajingumo ligi realizmo, nuo švelnių lyriškųjų plonybių ligi grotesko, nuo švelnios maldos ligi rūstaus grūmojimo. “

11. Bernardas Brazdžionis. Kūrybos bruožai • „Visą laiką B. drauge puoselėjo tris motyvus – visuomeninį (lietuvišką ir bendrai žmogišką), asmeninį ir gamtos. Visur jis yra elegiškas ir giedras. Patriotikoje B. stovi greta didžiųjų mūsų poetų. Asmeniškuose ir gamtos motyvuose jis pasiekia universaliosios poezijos subtilumą ir gelmę.“

12. Bernardas Brazdžionis. Kūrybos bruožai • Ankstyvuosiuose eilėraščiuose atvirai reiškiama gyvenimo meilė ir džiaugsmas. • Vėlesniuose eilėraščiuose lyrinis subjektas kalba apie pasislepiančią būtį. Būties prašoma atsiverti, atsiskleisti. • Poezijoje taip pat apmąstomas gyvenimo bei laimės trapumas. • Gamta nėra susijusi su Lietuvos peizažu, tai – žmogaus būtį žemėje simbolizuojanti vieta. • Europoje vis labiau artėjant karo grėsmei Brazdžionio poezijoje sustiprėja katastrofos nuojautos, išryškėja pilietinė pozicija, susirūpinimas tautos ir pasaulio likimu. 1940 metais eilėraščiais „Šaukiu aš tautą“, „Aš čia, gyva“ poetas tapo moraliniu tautos autoritetu.

13. Šaukiu aš tautą Šaukiuaštautą, GPU užguitą irblaškomą it rudeniolapus, į naują vieškelį, į naująbuitį, kurniekadšiaurūsvėjaineužpūs. Šaukiulietuvįburtisprielietuvio irgyvąširdįpriegyvosširdies, kadtamsiamevidurnaktynežuvę pakiltųrytmečiuigyventiiržydėt. Išsutemų, išprieblandųišeikit, uždekitnaująugnįširdyse, vergamspalikitvargonaktįklaikią! – šaukiuaš, jūsųprotėviųdvasia. Šaukiuaštautą, žemėspėdojgyvą irvyturėliorytmečiomaldoj iržydinčią, kaipžydinčiųalyvų papyvesiosodybosežiedai. Šaukiupavasariopilkųvagųartoją – teguligsaulėskylajodaina! Tegu laukai, tegu miškai kartoja: Gana tulžies, gana mirties, gana!.. Šaukiu aš darbo rankų milijonus įsupt naujam darbymečiui varpus, į naujo džiaugsmo klėtis, naujo darbo kluonus, ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus. Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių, ir pievų, ir miškų – nekeršykit, kad karštos kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų. Šaukiuišamžių: ateitiesnevertas, kas dabarties nedrįso tautai nešt, kas posūnių žaizdas širdy atvertas išdegino liepsna veidmainiškos ugnies. Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės ir jūsų krikšto atgaila šviesia: stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! – šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.

14. Jonas Aistis (1904-1973) • Poetas gimė netoli senojo Rumšiškių miestelio, įsikūrusio giliame Nemuno slėnyje. Iš vaikystės visam gyvenimui atmintin įstrigo jaukus šių vietų peizažas. • Jonas Aistis – gausios šeimos vaikais, neturtingas, bet turėjęs nepaprastą lyriko talentą. • Studijavo Kauno universitete, vėliau Lietuvos vyriausybė paskyrė stipendiją ir išsiuntė į Prancūziją tęsti mokslų. • Prasidėjus okupacijai Aistis į Lietuvą nebesugrįžo. Gyveno Prancūzijoje, vėliau JAV. Sunkiai išgyveno jaukaus Rumšiškių kaimelio praradimą.

15. Jonas Aistis apie savo jaunystę • „Tėvo svajonė buvo vaikus pamokyti, kad baigtų pradžios mokyklą ir perimtų jo amatą. Brolis augo ir nė kiek nelinko kalviauti, nors gabumų ir rodė. Tada tėvas dėjo vilčių į mane, bet aš ne tik noro, bet ir gabumo nerodžiau. Tėvas brolį ir mane mokė lietuviškai ir aritmetikos namie. 1912 metais jau reikėjo pradėti ūkininkauti ganyklose gautame sklype, ir mane su broliu pristatė ganyti. Ganiau net aštuonerius metus.“

16. Jonas Aistis apie mokslus • „1919 metų rudenį išlaikiau egzaminus į antrą gimnazijos klasę ir grįžau namo tik po poros savaičių. Tėvai, nors nebuvo iš ko, sutiko su likimu ir mane pradėjo leisti į mokslą. Tuos metus, nors mano pasiruošimas nebuvo pakankamas, šiaip taip persiritau į trečią klasę, bet sekančiais metais likau. Kaunas man didžiai nepatiko: apsigyvenau Jonavos gatvėje, kur tegirdėjau tik žydiškai, lenkiškai ir rusiškai. Krautuvėse negalima buvo susikalbėti lietuviškai.“

17. Jonas Aistis apie mokslus ir kūrybą • „Gimnazijoje aš jau buvau parašęs arti dešimties eilėraštėlių, kurių bent pusė rado vietos knygose. Nebuvau veržlus. Kiti draugai: Miškinis ir pats Juodelis savuosius spaudė ir manuosius piršo vienur kitur, aš niekur. Mokinys buvau labai vidutinis: ir gal greičiau ne dėl gabumų, bet dėl kažkokio nekreipimo į mokslą, tai buvau tipiškas trejukės mokinys.“

18. Jonas Aistis apie išvykimą • „Apleidau Lietuvą liguistas. Prancūzijoje atkutau, ir bendrai ar nebus giedriausi mano gyvenimo metai, tiesa, dėl daugelio priežasčių jie negalėjo būti kūrybingi: studijos atimdavo mano visą laiką. Būdamas Prancūzijoje, tris kartus lankiausi Italijoj. Griuvo Prancūzija, ir visam pasauliui grėsė naktis, bet aš buvau laimingas, nes maniau, kad štai galėsiu grįžti ir turėti artimesnį darbą, o gal ir laiko raštui. Deja, mano svajonės buvo tuščios, į trečią dieną sužinojau, kad aš netekau brangiausio daikto žemėje – tėvynės. Pirmus metus aš skyriau kovai dėl laisvės: verčiau prancūzų kalbon žinias apie Lietuvą, rašinėjau šį tą lietuviškon spaudon, bet iš to, mačiau, maža naudos – tie, kurie toliau gyveno, nesuprato, kokia baisi nelaimė buvo gulanti pasaulį.“

19. Jonas Aistis. Kūrybos bruožai • Gražiausioji Aisčio lyrikos dalis parašyta jaunystėje Lietuvoje. • Aistis laikomas grynuoju lyriku. Jo eilėse nesprendžiamos sudėtingos žmogaus būties problemos, o reiškiami jausmai. Poetas eilėse atveria emocijas, perteikia įspūdžius, sukrėtimus. • Lyrikoje stiprus laiko tėkmės jutimas. Laikas atima žmogus svajones, palieka jį banalioje kasdienybėje. • Aisčiui itin svarbi širdies tiesa, fantazijos pasaulis, pasaka. Tai – jo tikroji realybė. Ji poetui ne tik išorinis pasaulis, bet ir jausmai, nuotaikos, emocijos. • Poezijoje labai svarbi Poeto, kūrybos tema. Poetui kūrybos žodis yra visagalis, kuris atveria naują pasaulį. Dažnai Aistis kalba ir apie kūrybos kančias, poeto vidinę dramą.

20. Erratum Jau kitokios bangos ir kitokia jūra. Taip, per daug čia rašalo, o per maža kraujo! Norisi į ugnį mesti korektūrą Ir rašyti viską, viską vėl iš naujo.Kada pūga šėlo, kai ruduo dejavo Ir šilai vaitojo - žalios šakos lūžo, Aš rašiau kažkokį vakarą nesavą, Obelų ir vyšnių papuoštą gegužį... Kaip galėjau vyšnias, kai žiema aplinkui! Vasarą saulėtą, kai jau jos nė aido... Nuolankiai prašau jus: eilutes aplenkit, Aš be blogo noro parašiau per klaidą: -Vėjai vyšnių žiedą sukdami verpetais, - Išspausdinta knygoj, o turėtų būti: - Lenkia vėtra medį, lenkia žmogų metai, - Aštuntam devinta nuo viršaus eilutė.

21. Žemininkai

22. Naujoji karta. Žemininkai • 1951 metais JAV išėjo naujosios lietuvių poezijos antologija „Žemė“. Joje buvo išspausdinta Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Vytauto Mačernio poezija. Jie vadinami poetais žemininkais. • Žemininkams priklausė kūrėjai, užaugę ir išsilavinimą įgiję dar nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau kūrybiškai subrendę Vakarų pasaulyje. • Karta juos galima pavadinti todėl, kad jie beveik vienmečiai. • Egzodas žemininkams – tai ne vien namų netekimas, bet ir egzistencinis išbandymas.

23. Žemininkai • Jų nuomone, didžiausias įnašas į tautinę kultūrą – tai, kad kūrinys parašytas lietuviškai ir parašytas gerai. • Menui kėlė estetinius reikalavimus. • Svarbus sugebėjimas kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus rūpesčius šiuolaikiniame pasaulyje. • 1952-1959 metais žemininkai kartu su kitais lietuvių kultūros atstovais leido vienintelį išeivijoje grynai literatūrinį žurnalą „Literatūros lankai“. Dėl to jie neretai vadinami ir lankininkais arba žemininkais-lankininkais. • Apibendrinant visi žemininkai yra vadinami išeiviais. Tačiau Vytautas Mačernis nespėjo juo tapti, nes žuvo 1944 metais. • Svarbiausiais šios kartos kūrybos motyvais tapo gimtosios žemės ilgesys, benamystės, žmogaus būties vienatvės išgyvenimai, akistatos su svetimomis kultūromis, patirtys.

24. Kazys Bradūnas(1917-2009)

25. Kazys Bradūnas • Gimė Vilkaviškyje. • Studijavo literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, vėliau baigė Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. • 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Išeivijoje daug dirbo Lietuvos kultūros labui. • Atkūrus nepriklausomybę grįžo į Lietuvą.

26. Kazys Bradūnas (1917-2009) • Iki „Žemės“ antologijos pasirodymo išleido penkis poezijos rinkinius („Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuos“, „Svetimoji duona“, „Maras“, „Apeigos“). • Tai – tradiciškiausias šios kartos poetas. • Jo poezija remiasi ne Vakarų kultūra, kaip kitų žemininkų, bet liaudies daina, jos stilistika, grindžiama pasikartojimais, paralelizmais, klausimo-atsakymo formulėmis, stilizuotu gamtos vaizdu. • Ryški ir krikščioniškoji tradicija. • Neretai dera krikščioniškoji ir pagoniškoji mitologijos.

27. Kazys Bradūnas apie vaikystę • „Už pirmapradį žodžio gražumo pajutimą dar ikimokykliniais metais esu dėkingas mūsų šeimos visų mažųjų nešiotei bei auklei Onai Šulinskienei. Tai buvo senutė našlė, mums visai ne giminė, pati neturinti jokių artimųjų, visai beturtė, tad prisiglaudusi ir pasilikusi mūsų sodyboje ir šeimoje kaip šeimyninis žmogus iki pat savo mirties. Ji mokėjo daugybę dainų, pasakų, visokių legendų iš aplinkinio krašto tolimų praeities laikų. Nesuprasdamas dar jokio rašto, dabar net stebiuosi, kaip aš tada pajutau, jog Šulinskienės dainose ir pasakose žodis pasidaro daug gražesnis, ne toks kasdieniškas kaip visų kitų šnektoje.“

28. Kazys Bradūnas apie kūrybą • „Jei ne Brazdžionio ir Skrupskelio parodytas dėmesys, vargu ar aš būčiau taip įsikniaubęs visam laikui į literatūrą, ypač į poeziją. Visa tai čia užsiminiau ne kaip nors girdamasis bei rodydamas į save, o tik pabrėždamas tai, kaip kartais poros žmonių sąmoninga ar nesąmoninga paskata nulemia kito žmogaus gyvenimo kryptį. Mano atveju prisimenu tai su dėkingumu abiem minėtiem redaktoriam.“

29. Kazys Bradūnas. Kūrybos bruožai • Poetui žemdirbio pasaulis yra harmonijos pasaulis, jame viskas turi prasmę ir yra tikslinga. Praradęs šį pasaulį, žmogus išgyvena skausmą ir ilgesį. • Svarbi poezijos tema – gimtojo krašto istorija, istorinė atmintis. Ji ryškesnė vėlesnėje poeto kūryboje. • Tautinė, religinė problematika. • Būdingas žmogaus, atplėšto nuo savo šaknų, jausenos išsakymas.

30. Svetimas vakaras Man po kojų upelė- Tik srovė jos, kaip ledas, šalta, Kaip mirtis man krūtinę ji gelia – Ne, Dievuliau, ne Širvinta. Gaudžia varpas vakaro maldai Tyliame ežerėlio krante, Tik jo balsas širdį man skaldo – Ne , Dievuliau, ne Alvite. Žiburėliai sodybose švinta, Žemės ašarų šviesūs lašai – Tik per greitai migla juos užkrinta – Ne, Dievuliau, ir ne Kiršai.

31. Henrikas Nagys (1920-1996) • Gimė žemaičio ir latvės šeimoje. • Rašyti pradėjo dar Lietuvoje. • Pirmą rinkinį „Eilėraščiai“ išleido jau svetur, Austrijoje. • 1949 metais persikėlė į JAV, vėliau į Kanadą, kurią itin mėgo dėl to, kad jos gamta priminė Lietuvos gamtą. • 1968–1969 m. redagavo Monrealio lietuvių savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“.

32. Henrikas Nagys apie okupacijas • „Vokietijoje teko pagyventi darbo lageryje (iš kurio pabėgau) dirbant Vokietijos geležinkelių paprastu darbininku, ir karui baigiantis – susiradus tėvus, senelę ir seserį – dar kelias savaites buvau atsikūrusios laisvos Austrijos geležinkeliečiu.“ • „Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais. Reikėtų atsiminimų knygos, kurios tikriausiai neparašysiu.“

33. Henrikas Nagys apie kūrybą • „Eilėraščius rašyti pradėjau anksti, bet atspausdinau pirmuosius 1937 m. <...> Iš pat pradžių ir vėliau, gimnaziją baigiant, man labiausiai patiko Kristijono Donelaičio, Maironio, Putino ir, žinoma, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Antano Miškinio, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio kūryba. <...> Anksti susipažinau ne tikrai su klasikine, romantiškąja vokiečių, latvių poezija, bet ir su pačiais moderniausiais įvairių tautų poetais.“

34. Henrikas Nagys apie išeiviją • „Aktyviai dalyvavau išeivijos kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje. Esu vienas iš Lietuvių akademinio sambūrio Monrealyje steigėjų, Vinco Krėvės literatūrinės premijos iniciatorius. Šešiolika metų dėsčiai Monrealio lituanistinėje mokykloje, lankiau jaunimo stovyklas, suvažiavimus, skaičiau pasakas ir eiles įvairiose Kanados ir JAV vietovėse, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, dvejus metus redagavau Nepriklausomą Lietuvą (Monrealio savaitraštis). “

35. Henrikas Nagys. Kūrybos bruožai • Vyraujanti kūrybos tema – žmogaus jausena praradus tėvynę. Tačiau, priešingai nei Bradūnas, Nagys kalba iš labiau apibendrintų pozicijų. • Poetas vartoja daug tautosakos elementų, bet gausu ir Vakarų kultūros ženklų. • Nagrinėja egzistencinius klausimus. • Poetizuoja šviesų vaikystės pasaulį, kuris simbolizuoja harmoningąjį žmogaus būties pradą. • Gamtos vaizdas kuriamas ne tiek kaip lietuviškas peizažas, kiek kaip estetizuotas poetinis pasaulis. • Gamta tampa savarankišku veikėju. Jos vaizdai įgyja ir simbolinę prasmę.

36. Henrikas Nagys. Kūrybos bruožai • Dažna mėlyna spalva, reiškianti svajonių ir troškimų pasaulį. • Būdinga romantinė menininko ir pasaulio priešprieša, menininko asmenybės poetizavimas. • Vaizduojamos patangos įveikti žmogaus vienišumą. • Vėlyvoji Nagio kūryba lakoniškesnė, santūresnė, tačiau joje ryškesnės mirties ir griaunančios laiko jėgos temos.

37. Tėviškė Prietemoj tylios moterys stovi prie atviro lango:dengia pečius palaidi peleniniai plaukai. Ievų medžiai žydi ir žiūri į žydrą vandenį. Teka garuodama tėviškės upė lėta Vaidmena.Tokia vėsi molinė asla pavargusioms kojoms. Pro lygų žiogų čirenimą prunkščia arkliai, panėrę snukius į tamsią ir tykią srovę. Dėdė niūniuoja dainą apie ievą ievužę.Glosto gera ir gaivi migla mano veidą. Medžių melsvi siluetai grimzta į naktį. Pilkos moterys stovi ir tyli prie lango. Atsidūsdami aidi už girių varpai.

38. Alfonsas Nyka-Niliūnas (g.1919) • Gimė 1919 Rytų Aukštaitijoje, netoli Utenos. Gimtosios vietos, kaip ir pats vaikystės laikas, poeto kūryboje – negrįžtamai prarastas rojus. • 1938 m. baigė Utenos gimnaziją. • 1938–1939 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti romanistiką ir filosofiją. • Vytauto Mačernio ir Broniaus Krivicko studijų draugas.

39. Autobiografija (1986) Gimiau ir augau dar tėvų Fantazijos sukurtoje valstybėje. Turėjau savo Namus ir savo vardą. Dabar aš gyvenu Savo paties lagamine, susidėliojęs Reikalingiausius kasdienybei daiktus, - Miniatiūrinius baldus ir knygų Lentynėles su savo Discours de la methode Su savo Sein und Zeit, su savo Baigiančiom susidėvėti Kaukėm, ir be perstojo Vežiojuosi save lėktuvais ir traukiniais (Kartais nusisiunčiu paštu). Mėgindamas surasti vietą Laike ir būtyje. Dabar Aš vadinuosi Killalusimeno.

40. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Kūrybos bruožai • Kaip ir kiti žemininkai, rašo apie praradimą, netektį, tačiau šiam poetui labiau rūpi filosofinis praradimo aspektas. • Namų pasaulis jo poezijoje suvokiamas kaip saugi, harmoninga erdvė, kurioje žmogus gyvena taikoje su viskuo. Tačiau lyrinis subjektas veržiasi iš namų, trokšdamas pažinti pasaulį. • Jo poezija filosofinė, tačiau filosofinės idėjos dažniausiai tiesiogiai neišsakomos.

41. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Kūrybos bruožai • Ankstyvai jo kūrybai būdingos ilgos eilutės, platūs panoraminiai vaizdai, vėlesnė kūryba lakoniškesnė. • Vėlyvojoje kūryboje dažnai svarstomas gamtos ir kultūros santykis. Taip pat daug pesimizmo, aiškiai suvokiama, kad grįžimas į prarastą rojų įmanomas tik vaizduotėje ir atmintyje. Viena tokios harmoningos būties galimybių slypi gamtoje, kuri dažniausiai yra vaikystės gamta, likusi prisiminimuose.

42. Naktys Skaisčias ir dideles akis uždengęs rankom,Aš sapnavau paklydęs giliame namų džiaugsme.Lauke kalbėjo milžinai; buvau toks menkas;Ką lietė motinos ranka – ištrykšdavo versmė. Ir miegant jau namams, į mano kambarį užeidavoPasenęs vėjas, lyg keleivis, mylimo sūnaus – manęs pasupt...Nutildavo audra, sulėkdavo pro langus žvaigždės,Ir, lyg nuo motinos akių, darydavos šviesu.

43. Juozas Kėkštas (1915-1980) • Tai – netipiškas išeivis, iš Lietuvos pasitraukęs 1939 metais. • Už komunistinę veiklą sėdėjo kalėjime. • Antrojo pasaulinio karo metais keliavo po Iraką, Iraną, Italiją, Egiptą. Vėliau persikėlė į Argentiną, dar vėliau – į Lenkiją. • Kaip poetas brendo veikiamas lenkų avangardistinės poezijos.

44. Juozas Kėkštas apie jaunystę • „Būdamas 6-ojoj gimnazijos klasėj, 1932 m. pirmą kartą policijos suimamas. Reviduojant randamas tik „priešvalstybinių“ eilių sąsiuvinis. Dėl kitų „įrodymų“ stokos po 2-ų mėnesių paleidžiamas. <...> Tuo laiku jau aktyviai dirbau miesto komjaunimo organizacijoje. <...> Vienkart vis labiau jutau striprėjantį „poeto pašaukimą“. 1934 m. pradžioje fašistinė policija vėl mane suima.“

45. Juozas Kėkštas apie jaunystę • „1936 m. vasarą iš Lukiškių kalėjimo, amnestijos paliestas, išėjau, baisiai vargau. <...> Poezijos ugnis įsiliepsnoja, rašau vis daugiau originalių eilėraščių, verčiu Majakovskį, Broniewskį, net Puškiną. <...> 1937 m. kovo mėn. fašistinė policija vėl mane vėl suėmė ir išsiuntė šį kartą į Kartūzų Berezos koncentracijos stovyklą, kur išbuvau iki tų metų rudens.“

46. Juozas Kėkštas. Kūrybos bruožai • Poezijoje vyrauja epochos tragizmo, žmonių vieningumo, ugnies, lūžio, tylos motyvai, ryški klajūno tema ir lenkų avangardistinės poezijos įtaka. • Būdinga ekspresyvi kalba, trūkčiojantis ritmas. • Vėlyvojoje poezijoje sustiprėjo mirties tema, filosofiškumas.

47. Jei kartais Jei kartais apie save aš dainuoju,ir liūdesys eilėraščiuos virpa –brolau, tai todėl, kad žemę sunkūs šešėliai užklojo,kad medžių šakas, vos žaliuoti pradėjusias,budelio kirvis pakirto. Liūdžiu, nes žemė nuo liūdesio linksta.Verkiu, nes beržas, netekęs šakų, nebeturi kuo verkti.Todėl kraujo ašarom akys man tvinsta,todėl negaliu jų užmerkti.

48. Marius Katiliškis (1914-1980) • Tikras vardas ir pavardė – Albinas Vaitkus. • Tai – įgimto talento rašytojas. Nebaigęs aukštojo mokslo, kūryboje rėmėsi unikalia kaimiškosios lietuvių kultūros atmintimi, puikiu kalbos jausmu, nepaprastai plačiu apsiskaitymu. • Katiliškis – vienas didžiųjų Lietuvos kaimo prozininkų, XX a. viduryje tęsęs Valančiaus, Žemaitės, Vaižganto, Krėvės tradicijas.

49. Marius Katiliškis apie tautiškumą • „Daugelis skundžiasi, kad galybės mano žodžių nesupranta. Kuo aš dėtas, kad nesupranta? Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų. Kita tiek redaktoriai ir leidėjai nubrauko, baimindamiesi netekti skaitytojų. <...> Su siaubu prisimenu, kokiu slavybių ir germanizmų jovalu mūsų šviesuomenė kalbėdavo Lietuvoje. Tik iškėlęs koją iš laivo, žodelytį NE pakeičia NO. <...> Kaip susikrovė žodžio sodrumas? Nežinau. Greičiausiai kalta mano prigimtis. Būdamas prakeiktai negabus svetimoms kalboms, turiu neužmiršti savosios. Šlykščiausia, kai savo gimtąją, nuostabią kalbą stengiasi sudergti visais įmanomais būdais, manydami, kad tai mandru, originalu, žmonės aukšto išsilavinimo.“

50. Marius Katiliškis apie kūrybą • „Esu naudojęs gyvus, tebeegzistuojančius žmones ir įvykius, kad daugelis atpažindavo save. Esu gavęs laiškais ir telefonu grasinimų ir įspėjimų. <...> Rašymas nieko gero neatnešė, tik įvairių nepatogumų. Daviau sutikimą žmonėms, susimaniusiems išleisti mano knygą Lietuvoje, galvodamas, kad rašau visiems lietuviams, ne tiktai saujai čionykščių. Pasirodo, besama tokios organizacijos ar draugijos, įskundusios mane tiesiog FBI. Du kartu buvau smulkiai tardomas – vieną fabriko raštinėje, darbo metu.“