5 paskaita PREKIŲ RINKOS

1. 5 paskaita PREKIŲ RINKOS Doc. A.Maldeikienė

2. Visuminės gamybos, pajamų ir paklausos tarpusavio priklausomybė Ekonomika yra pusiausvyroje, kai susiklosčiusi tokia padėtis, kad gamyba nepatiria jokio spaudimo, kuris galėtų stimuliuoti jos pokyčius. Ekonominis šokas — įvykis, pakeičiantis prekių paklausą. Tarkime, mažėja vyriausybės išlaidos. Tada: (1) reaguodamas į vyriausybės paklausos mažėjimą verslas mažina gamybą, (2) mažėja pajamos, o tai reiškia, kad mažėja namų ūkių paklausa (t.y. mažėja vartojimas), (3) verslas dar labiau mažina prekių pasiūlą, taip reaguodamas į paklausos mažėjimą, (4) procesas nurimsta tik tada, kai pasiekiama naujas (šiuo atveju žemesnis) pusiausvyros lygis.

3. Prekių paklausa (Z) Bendrojo vartojimo, investicijų ir prekybos balanso suma formuoja prekių ir paslaugų paklausą(Z) Šią tapatybę galime analizuoti iš dviejų skirtingų perspektyvų: vartojimo — susitelkiame ties prekių paklausos ir jų gamybos lygybe; taupymo — susitelkiame į investicijų ir taupymo lygybę.

4. Kas veikia paklausos apimtį? Modelio prielaidos: • įmonės neturi atsargų; • ekonomika uždara (X= IM = 0); • turime vienos prekės rinką; • įmonės gali pateikti rinkai bet kokį pageidaujamą šios prekės kiekį nustatyta kaina (nėra infliacijos).

5. BVP išlaidų metodu (Lietuva ir ES27, 2009 m.)

6. Lietuvos ir ES7 išlaidų struktūra 2009 m. Lietuva C (68,8)+I (17,1)+G (21,9)+X (54,6) –IM (56,1) ES27 C (58,4)+I (19,1)+G (22,4)+X (36,6) –IM (35,6)

7. Vartojimas ( C ) Vartojimas yra auganti disponuojamų pajamų funkcija, taigi disponuojamų pajamų (Y-T) padidėjimas padidina vartojimą. C aprašo tokia elgsenos lygtis: čia — polinkis vartoti (ribinis polinkis vartoti), kuris parodo, kokį poveikį vartojimui daro dar vienas papildomas disponuojamų pajamų vienetas. — dydis, kuris parodo, ką žmonės suvartotų, jei neturėtų jokių disponuojamų pajamų.

8. Vartojimo funkcija Vartojimas — tai pajamų Y ir mokesčių T funkcija. Jis auga didėjant disponuojamoms pajamoms, bet mažiau nei pajamos. Nuolydis rodo ribinį polinkį vartoti.

9. Namų ūkių vartojimo išlaidų struktūra ES, 2005 metais, %

10. Pagrindinės ES namų ūkių vartojimo tendencijos ir palyginimai(paskutinis platus tyrimas vyko 2005 metais) Vartojimo įpročius lemia kultūra, tradicijos, namų ūkio sudėtis, jo pajamos ir šalies urbanizacijos lygis. • Namų ūkiai sudaryti iš vyresnio amžiaus žmonių vartoja mažiau. • ES15 valstybėse didžiausios išlaidos tų, kurie dirba savarankiškai, naujosiose — kvalifikuoti specialistai. • Namų ūkio vartojimo išlaidos didėja, nors ir ne proporcingai, daugėjant ekonomiškai aktyvių namų ūkio narių. • Daugumoje naujųjų valstybių didžiausią vartojimo išlaidų dalį sudaro maistas, o senosiose — namų, jų priežiūros ir išlaikymo išlaidos; • Rūbams ir avalynei daugiausia išleidžia pietų valstybių gyventojai. • Kultūrai ir laisvalaikiui daugiausia išlaidų skiria austrai, britai ir portugalai, o mažiausiai — Baltijos valstybių gyventojai, lenkai ir vengrai. • Didžiausia transporto išlaidų dalį (apie ¾) sudaro išlaidos automobiliui įsigyti. Prisiminkite: skirtingų vartojimo išlaidų skilčių elastingumas nuo namų ūkio pajamų skirtingas. Apskritai tos vartojimo išlaidos, kurios tenka baziniams poreikiams tenkinti yra mažiau elastingos.

11. Lietuvos namų ūkių vartojimo išlaidos Vienam namų ūkio nariui per mėn.

12. Skirtumas tarp endogeninių ir egzogeninių kintamųjų Endogeninis kintamasis [endo (gr.) — vidus] — tai kintamasis, kuris apibrėžiamas modelio rėmuose. Pavyzdžiui, tokie yra šioje paskaitoje aptariamame vartojimo modelyje „dalyvaujantys“ C ir Y. Endogeninių kintamųjų pasikeitimai nekeičia egzogeninių kintamųjų . Egzogeninis kintamasis [egzo (gr.) — išorė] — kintamasis, kuris duotas (nusistovi už modelio rėmų). Egzogeninių kintamųjų pasikeitimai (pavyzdžiui, vartotojų pasitikėjimo pokyčiai) keičia endogeninius kintamuosius (pavyzdžiui, jau minėtus C ir Y).

13. Investicijos (I) ir Vyriausybės išlaidos (G) C — endogeninis kintamasis, kuris aiškinamas šiame modelyje Egzogeniniai kintamieji šiame modelyje — I, G, T. Jie yra pastovūs, duoti. Fiskalinė politika — pasirinkimai mokesčių (T) ir vyriausybės išlaidų (G) srityje.

14. Pusiausvyros sąlyga Esant pusiausvyrai gamyba Y visada lygi paklausai Z. Tai — pusiausvyros sąlyga. Prekių paklausa priklauso nuo pajamų Y, mokesčių T, investicijų I ir vyriausybės išlaidų G. Jei tai

15. Pusiausvyra prekių rinkoje Narys laužtiniuose skliaustuose nepriklauso nuo gamybos. Tai — autonominės išlaidos. Pirmasis narys, skaičius kuris didina autonomines išlaidas yra multiplikatorius. Polinkiui vartoti artėjant prie vieneto, multiplikatorius auga. Pusiausvyros gamyba (nusistovi taške A) – tai gamybos lygis, kuriame gamyba lygi paklausai. Pusiausvyroje gamyba lygi autonominių išlaidų ir multiplikatoriaus sandaugai.

16. Autonominių išlaidų padidėjimo poveikis gamybai Autonominių išlaidų padidėjimas pusiausvyros gamybą padidina daugiau nei vienas su vienu. Autonominėms išlaidoms padidėjus, paklausos priklausomybė kyla aukštyn, pusiausvyros gamyba didėja. Paklausos padidėjimas yra didesnis, už pradinį vartojimo prieaugį. Tai ir yra multiplikacinis poveikis.

17. Kaip sužinoti Lietuvos ribinį polinkį vartoti? Gamyba priklauso nuo paklausos, kuri priklauso nuo pajamų, kurios lygios gamybai. Paklausos padidėjimas padidina gamybą ir pajamas. Tai didina paklausą, tad vėl auga gamyba ir t.t. Galų gale gamyba padidėja dydžiu, lygiu pradiniam paklausos poslinkiui padaugintam iš multiplikatorius. Multiplikatoriaus dydis yra tiesiogiai susijęs su polinkio vartoti dydžiu. Kuo jis didesnis, tuo didesnis ir multiplikatorius. Koks Lietuvos polinkio vartoti dydis šiuo metu? Bandydami apibrėžti elgsenos lygtis, įvertinti elgsenos priklausomybes ir apskaičiuoti norimų parametrus reikšmes, ekonomistai į pagalbą pasitelkia ekonometriją — statistinių metodų, taikomų ekonomikoje, rinkinį. Dabar JAV polinkis vartoti yra apie 0,6. Kitais žodžiais tariant, pajamoms padidėjus vienu doleriu, vartojimas padidėja apie 60 ct. Taigi multiplikatorius yra lygus 2,5.

18. Pusiausvyros gamybos veiksniai Pusiausvyros gamybą trumpuoju periodu keičia • kintantis vartotojų pasitikėjimas (keičia C) • kintanti investicinė paklausa (keičia I) • kintanti fiskalinė politika (kintančios vyriausybės išlaidos G ir kintantys mokesčiai T)

19. Privatus ir viešas taupymas Privatus taupymas (S), vartotojų taupymas, yra lygus jų disponuojamų pajamų ir vartojimo skirtumui: Viešasis taupymas – mokesčių (atėmus vyriausybės mokamus transferinius mokėjimus) ir vyriausybės išlaidų skirtumas, T – G. Jei mokesčiai didesni už vyriausybės išlaidas, tai turime biudžeto perviršį – viešasis taupymas yra teigiamas. Jei vyriausybės išlaidos viršija mokesčius, kalbame apie biudžeto deficitą ir tada viešasis taupymas yra neigiamas.

20. Namų ūkių taupymo lygis(Namų ūkių disponuojamų pajamų dalis, nenaudojama vartojimui, kuri apskaičiuojama kaip taupymo lygio ir disponuojamų pajamų santykis)

21. Valdžios sektoriaus deficitas/perteklius

22. IS priklausomybė Y = C+I+G, taigi Y-T-C = I + G –T. Kadangi S =Y-T-C, tai S = I + G-T arba I = S+(T- G) Tai, ką žmonės nori investuoti, turi sutapti su tuo, ką žmonės ir vyriausybė nori sutaupyti. Alternatyvi pusiausvyros sąlyga prekių rinkoje teigia, kad pusiausvyroje investicijos turi būti lygios taupymui, privataus ir viešojo taupymo sumai. Ši pusiausvyros sąlyga vadinama IS priklausomybe (I (angl. investment) – investicijos, S (angl. savings– taupymas)

23. Taupymo paradoksas Problema — kaip didėjantis taupymas veikia gamybą? Bet koks autonominio taupymo padidėjimas reiškia tokios pat apimties autonominio vartojimo sumažėjimą. c0 mažėjimas (autonominio taupymo didėjimas) reiškia tokios pat apimties paklausos sumažėjimą esant bet kokiam gamybos lygiui. Toks paklausos sumažėjimas lems gamybos sumažėjimą, ir to sumažėjimo apimtis bus lygi c0 pokyčio ir multiplikatoriaus sandaugai. Kas atsitinka su taupymu? Kadangi I, G ir T yra autonominiai (taigi, duoti, nepriklausomi) tai jie nekinta, kai mažėja pajamos. Taigi, prisiminę alternatyvią pusiausvyros interpretaciją (S = I + (G-T)), galime manyti, kad pradinis taupymo pokytis nepaveiks taupymo lygio. Bet kokia pastanga padidinti taupymą reikš: (1) gamybos sumažėjimą; tačiau (2) neturės jokio nuolatinio poveikio taupymo lygio pokyčiams. Šie du reiškiniai vadinami taupymo paradoksu.