Antan o Škėmos romano „Balta drobulė” pagrindiniai nagrinėjimo aspektai

1. Antano Škėmos romano „Balta drobulė” pagrindiniai nagrinėjimo aspektai Medžiagą pateikė 4a klasės mokiniai 2010-12-05

2. Moderniausias XX a.vid.lietuvių rašytojas Laužė tradicines normas. Buvo pirmasis, pasukęs modernizmo keliu. Kūrybai būdinga ironija, groteskas, siurrealistinė poetika (protu nesuvokiami vaizdai, nelogiškumas, sąmonės srauto tipo minčių dėstymas su praeities fragmentais, vizijomis) rodo psichologinę ir filosofinę neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo formų – aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko ir erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Gali pasirodyti, kad jo kūrinys tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas instinktyvių impulsų ir šališkų nuotaikų, įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, randamos nuorodos į kultūros ženklus: į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų, yra stilistinių kontrastų: greta lyrinių, švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarūs, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai. Už tai jo kūrybos, konservatyvūs išeiviai neįvertino, laikė ją nepadoria, nepatriotiška, peikė už žanrų nepaisymą ir modernumą. Svarbiausi kūrinių motyvai - vienišas žmogus, jo kančia ir supantis susvetimėjęs pasaulis, kuris lyg beprotnamis, kuriame žudoma tiek fiziškai, tiek protiškai. Atskleidė žmogaus, išgyvenusio didžiausius Vakarų sukrėtimus, dvasinę patirtį.

3. Pavadinimo analizė Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas– krikščioniškąją (ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę) ir lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule, dabarties akcentai romane(pamestinuko prijuostė,balti chalatai, tramdomieji marškiniai) ir įvairios folklorinės lino variacijos. Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą – Kristaus figūra perkeliama į archajinę „aisčių” erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba laumė (audėja). Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas", bet 1955 m. virto „Balta drobule".Tai sukėlė šiek tiek maišaties, kuri tęsiasi lig šiol, kai sakoma ar rašoma įvardžiuotinė būdvardžio forma. Beje, leidyklos redaktorius Škėmai net siūlė pastarąją formą vartoti pavadinime, bet rašytojui tokia antraštė skambėjo banaliai.

4. Modernaus pasakojimo ypatybės; sąmonės srautas • išorinė tikrovė egzistuoja kaip Garšvos sąmonės produktas; • viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, yra įtraukiama į vidinę prisiminimų, jausmų, asociacijų, vizijų erdvę; • be vidinių monologų, sakomų pirmuoju asmeniu, girdėti ir trečiojo asmens balsas, kuris paaiškina, ką personažas veikia ir kur jis yra; • galima net įsivaizduoti, kad ir senus epizodus, bet jau trečiuoju asmeniu, apie save parašė pats Garšva. • Tačiau taip galvoti vargu ar būtų teisinga; • pasakojimo šerdį sudaro dabartis; • kūrybos forma netradicinė: vaizduodamas suskilusį žmogaus pasaulį, • jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo ir draminės kalbos savybių - aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko, erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto; • vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką minčių, pojūčių srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų.

5. Kompozicija Tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15 skyrių. Kiekvienas jų (išskyrus 15-ąjį) skyla į dvi dalis: iki ir po žvaigždučių. Patogumo dėlei jas vadinsime a ir b dalimis. Įvadas, Pabaiga ir b dalys vaizduoja pasakojimo dabarties situaciją, parašytą iš esmės esamuoju laiku su retais nuslydimais į būtąjį praeities digresijose. Pasakotojas susidvejinęs: kalbėjimas III asmeniu tiesiogiai persilieja į Garšvos vidinį monologą. Visos a dalys ir 15 skyrius vaizduoja praeities gyvenimo momentus ir parašytos būtuoju laiku. 2,5,9,11,12,14 skyriuose pasakojama iš I asmens perspektyvos. Tai praeitis, pavadinta „Iš Antano Garšvos užrašų”. Kitos a dalys dažniausiai vaizduoja netolimą Garšvos praeitį iš gyvenimo Amerikoje arba tuos Lietuvos gyvenimo laikotarpius, kurių prisiminimą buvo užblokavusi dalinė amnezija, atsiradusi ( tai praneša tekstas) kaip enkavedistų kankinimo pasekmė. Šitokią kompoziciją vadiname mozaikine, koliažine.

6. Erdvė ir laikas Pasakojimo šerdis- dabartis. Būdinga konkreti erdvė, tiksli laiko nuoroda: penkios minutės iki starto, keturiasdešimt minučių iki pertraukos ir t.t. Lygiai taip pat tiksliai žymimi ir įžanginiai bei baigiamieji laiko parametrai. Taigi laikas- apie pusdienis. Veiksmas vyksta keltuve arba kitose viešbučio patalpose (uždara erdvė). Per laiką suvokiam subjektyvias veikėjo būsenas. Per laiką ir erdvę atsiskleidžia pagrindinė opozicija- keltuvininko ir poeto. Dabarties laiko pasakojimas yra įrėminamas Garšvos ėjimo ir grįžimo aprašymo: peronas, laiptai, požeminis koridorius, laiptai, 34 gatvė, stiklinės saldainių parduotuvės durys. Tai horizontalioji erdvė. O trajektorija uždaroje viešbučio erdvėje: rūsys, koridorius, nusirengimo patalpa, personalo keltuvas, viešbučio vestibiulis, jo įdubimas, kavinė – tai horizontali veiksmo zona(up ir down). Akivaizdi erdvinė horizontalumo-vertikalumo opozicija. Dabartis atveria praeitį, užmezga pasakojimą. Prisimenami tėvas, motina, Šopenhauerio įtaigotas bandymas nusižudyti, ruso nužudymas, enkavedistų kankinimai ir t.t. Retrospekcijos medžiaga neturi nuoseklaus siužeto, kokį regime dabarties vyksme. Prisiminimų fragmentai komponuojami pagal Garšvos dabarties išgyvenimų logiką. Jie nėra savarankiški, tačiau kur kas spalvingesni už monotonišką veikėjo dabartį. Matyt, autorius panaudoja daug autentiškų įspūdžių, tikrų faktų, asmeninės patirties.

7. Garšvos vertybių sistema Du tradicinės vertybių sistemos fragmentai – tikra meilė, tikra kūryba. Tradicinės vertybės – meilė, dorybė pralaimi, nes žmogus paprasčiausiai nepajėgia atlaikyti realybės smūgių bei plėsti vertybių skalę. Vertybių krizę apmąstanti filosofija ir realybė. Prieštarauja humanistinei pasaulėjautai ir dvasinėms vertybėms. Reikšmingiausia tikrovė – kančia ir mirtis, kurioje atsiskleidžia tikroji būties esmė, vertybių reikšmė. Domėjosi moderniąja tapyba bei muzika. Romantinis žvilgsnis į pasaulį, grožio jutimas, idealios būties ilgesys. Pagrindinis veikėjas iš naujo bando atrasti tikrąsias vertybes, jas pasirinkti. Nepriima miesčioniškos egzistencijos. Kūryba – sukilimas prieš pasaulio absurdiškumą.

8. Asmeninės laimės problema Poetas Antanas Garšva emigravo į JAV, kur gyvenimas tekėjo visai kita vaga nei Lietuvoje. Čia jam sunku prisitaikyti prie kitokios aplinkos, prie kito gyvenimo būdo. Amerikoje jis įsidarbino liftininku, tačiau liftas labai riboja jo kūrybinę erdvę, nuo tokiodarboneatsiejamarutina, banalumas, griežtostaisyklės ir uniforma yra nepriimtini, jį vargina, todėl tai yra lyg sistemingas savęs naikinimas. A. Garšva norėtų išsivaduoti iš tokios bespalvės aplinkos ir uždaros lifto erdvės, tačiau negali, nes tai yra jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat negali būti įgyvendintas. Romane aprašomas meilės trikampis: Garšva, Elena ir jos vyras. Garšva myli Eleną ir ji pasiryžta skirtis su savo vyru ir pradėti naują, kitokį gyvenimą. Tačiau vieną kartą jų pokalbį nutraukė Garšvos nualpimas, kuris priminė, kad jis jau nebebus toks, kaip visi, todėl jis nusprendžia atsisakyti melės, kad galėtų apsaugoti Eleną nuo jį apimančios beprotybės.

9. Kūrėjo prigimties problema Antanui Garšvai kūryba buvo gyvenimo tikslas. Didelis užimtumas neleido jam tobulėti kaip poetui. Iš užrašų sužinome, kad Simutis su Zuika vertė jį atsisakyti savo kūrybos ir kurti tik apie sovietmečio gerovę. Antanas išsiskyrė savo kūryba iš kitų to meto poetų. Jis nešlovino Lietuvos savo eilėmis, todėl buvo nepopuliarus. Jis jautėsi vienišas, nesuprastas: emigranto gyvenimas, nuobodus darbas, nesėkminga meilė, liga, svetima aplinka ir kūrybinio įkvėpimo neradimas skatino jį galvoti apie mirtį ir vedė į beprotystę. Jaučiamas didžiulis kontrastas tarp menininko prigimties ir liftininko darbo. Rašytojo teigimu, neegzistuoja joks įkvėpimas (romane ,,Balta drobulė“ Garšva ironiškai juokiasi iš poeto Vaidilionio, kuris rašo tik tada, kai jį aplanko įkvėpimas), o menininkas yra toks pat žmogus kaip ir kiti, tik jis sugeba savo patirtus išgyvenimus išreikšti teptuku, kaltu ar pan. Rašytojas turi ieškoti turinio savo kūriniui-tokią idėją skelbia ir Garšva: ,,jau savaitė, kaip ieškau kelių strofų“ , kuris, trokšdamas sukurti idealų eilėraštį, netgi mąsto apie galimybę pasinaudoti mylima moterimi kaip priemone tikslui pasiekti: ,,pasitenkinti lovoje ir išgauti keletą legendų“ .Svarbiausia, kad rašytojas, kaip ir jo sukurtas personažas, išliko savimi, neišdavė idealų, nenutraukė kūrybos proceso.

10. Pašaukimo problema Ji susijusi su beprasmiu Niujorko viešbučio keltuvininko darbu ir poetinio prado proveržiu. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį. Skaičius 87 panaikina individualybės žymes, stipriai paveikia poeto kūrybą. Lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą, jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusios Amerikos atžvilgiu. Poezija- ne tik kova su gyvenimo banalumu, bet noras išreikšti save. Poetai vertina moters meilę, iš jos gauna impulsus kūrybai. Itin didelę reikšmę skiria kūrybai, vienintelei jo gyvenimo atramai. Įvykiai, formavę poetą: meniškos prigimties apraiškos vaikystės žaidimuose tinko gabalais, šešiolikmečio malda vaidilutei ir prakalba milijonams Palangos pajūryje, devyniolikmečio meilė Jonei ir eilėraštis apie pakaruoklius, 21 metų Garšvos poeto gimimas išgyvenus pirmąjį „plaukiančio siaubo" priepuolį Kaune, meninis atgimimas Bavarijos DP stovykloje (čia Antaną matome pasirinkusį modernaus meno kelią ir surandantį būdą, kaip rašomame eilėraštyje išreikšti XX a. istorijos absurdą ir senojo pasaulio mirtį). Tikrojo pašaukimo ieškojimo ar kūrybinių troškimų kelias veda į pražūtį.

11. Ironiškas santykis su pasauliu Taip parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas neturi vertės. Antanas Garšva- poetas, kurio vaikystė buvo siaubinga: Antrasis pasaulinis karas, motinos liga, tėvo uždarumas, tėvų barniai, paveldėta liga, vėliau bėgimas iš šalies, gyvenimas JAV, liftininko darbas, nesipildantys troškimai, jis neturi suformuotos pasaulėžiūros, nedrįsta vesti mylimos moters. Dėl to jo požiūris į pasaulį pesimistiškas. Ironizuoja ir pats save, parodo, koks beprasmis jo gyvenimas: balta dirbtinė šypsena, taisyklinga laikysena, tvarkinga uniforma, baltos pirštinės. Svarsto, ar yra prasmė gyventi, ką nors daryti šiame pasaulyje, jei pats esi beprasmis, aplinkui tik paviršutiniai dalykai, reklamos, dirbtinė elegancija, matoma tik išorė. Priprantama prie tokio pasaulio, nors viskas pašiepiama, bet nesistengiama būti kitokiu, elgtis ne taip, kaip visi, pasiduodama rutinai, netikram pasauliui, kurio nemėgsta, kurį ironizuoja, iš kurio šaiposi. Garšva prisitaikė, užsidėjo dirbtinės elegancijos kaukę, šaipėsi iš savo darbo ir pasidavė paviršutiniškumui ir neatsakomybei, vis tiek jam nepavyko paslėpti tikrojo savęs. Ironiškai parodomas kitų veikėjų gyvenimas: draugo ruošimasis nusižudyti, Elenos vyro abejingumas, Vaidilionio požiūris į kūrybą. Garšva šaiposi iš patriotinės kūrybos, ironizuojami net ir tie žmonės, kurie trumpam įlipą į liftą- jų išvaizda, manieros. Abejingu, ironišku požiūriu Garšva sumenkina pasaulį .

12. Protagonisto praeitis ir dabartis Praeitis: nelaiminga, niūri vaikystė: mama sirgo šizofrenija, todėl išvežama į psichiatrinę ligoninę, tėvo neištikimybė, smurtas šeimoje; psichologinis motinos praradimas; tėvo idealas virtuoziškomis smuiko variacijomis; vienišas gyvenimas Kaune; Šopenhauerio kūryba Garšvos paauglystės metais; bandymas nusižudyti; laisvi santykiai su merginomis ir pirmoji meilė Jonei; nihilistinis požiūris jaunystės metais; daktaro patarimas neturėti žmonos sugriauna Garšvos pasaulėžiūrą (išsiskyrimas su Jone); Partizanavimas; Garšvos kūrybos netoleravimas bolševikmečiu; neveiksnumas po oponentų sužalojimo smūgiu; Gyvenimas Amerikoje, Elena; požiūrio pakitimas, siekis gyventi, sukurti šeimą su Elena. Dabartis: aprašoma tik viena diena; monotoniškas liftininko darbas; apranga su skaičiumi 87; susitikimas su gydytoju; liaudies dainų motyvai; susitikimas su Elena; ligos paūmėjimas;

13. Siurrealizmas Tai XXa. 3-5deš.modernistinio meno ir literatūros srovė, kuri rėmėsi automatinio rašymo technika, atsitiktinumų logika, sąmonės srautu, laisvu asociatyvių įvaizdžių sąryšiu. Taip pat būdingas erotizmas, juodasis humoras, ironija, fantastika. Siurrealizmas romane: automatinio rašymo technika- nederinami laikai: „Aš nenuėjau poryt pas daktarą Igną." Sąmonės srautas- A.Garšvos sąmonės sraute maišosi Niujorko refleksijos ir paprastos Lietuvos vaizdiniai, susitinka baltų mitologinės būtybės, o Kristus bendrauja su Buda. Alogizmas- Garšva yra išsilavinęs, kultūringas, protingas, meniškos sielos žmogus, bet turi dirbti liftininku,t.y.uždaroje patalpoje, kur tobulėjimas yra neįmanomas ir kur visos gautos gyvenimo žinios nėra vertinamos. Erotizmas- kūrinyje kalbama apie tai, kaip Garšva išprievartavo Jonę; apie meilės scenas su Elena. Egzistencinė ironija- Garšva, kuris išgyveno Antrojo pasaulinio karo siaubus, okupacijas, įvykdė žmogžudystę, nebegali turėti jokių idealų ir negali pasislėpti nuo vidinio skausmo: „Man belieka juoktis.Garsiai.Realybė egzistuoja." Juodasis humoras- žmogaus,kuris svarsto apie savižudybę. A.Garšva klausia, kodėl jis vis dar gyvas,kodėl nenusižudė.

14. Egzistencializmas Įkūnyta egzistencializmui artima pasaulio samprata: šiuolaikinis žmogus neturi jokių galimybių įveikti gyvenimo beprasmiškumą ir jam telieka savižudybė (Garšvos draugas Stanley) arba išprotėjimas (išreiškiama ne vien asmeninė veikėjo tragedija, bet visuotinė žmogaus padėtis). Škėmos egzistencinė neviltis ir absurdo jausmas yra neatskiriami nuo XX a. vid. istorinės patirties. Pasaulyje, patyrusiame Antrojo pasaulinio karo siaubus, okupacijas, masines žudynes, trėmimus ir prievartinę emigraciją, nebeįmanoma atsiremti į jokius idealus ir pasislėpti nuo skausmo jokiose iliuzijose. Ironija yra vienintelis būdas racionaliai suvokti iracionalų pasaulį, kuriame žmogaus mirtis virsta tik statistiniu faktu. Jaučiama giminystė su milijonais karo ir pokario aukų. Egzistencializmo idėjų įtaka Škėmai neabejotina, tačiau jis kai kada iš jų ir pasišaipo. Bene aiškiausiai Škėmos požiūrį į egzistencializmą iliustruoja Antano Garšvos įsivaizduota scena Juozapato pakalnėje - egzistencialistinio paskutinio teismo groteskas.

15. Egzistencinė ironija 1. Garšvą supantys žmonės apibūdinami ironiškai, sarkastiškai. 2. Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų. 3. Chaotiški žmogaus veiksmai. 4. Žmogaus būties tiesa, kad ir kokia ji būtų. 5. Gilus plyšis tarp humanistinių idealų ir tikrovės, tarp sąmonės ir patirties dalių. 6. Fizinė, dvasinė kančia, baimė, neviltis. 7. Beprasmiškumas. 8. Pesimistiškas žmogus. 9. Monotonijos, realybės ir mirties bei amžinybės problemos. 10.Parodoma menka žmogaus gyvybės pasaulyje vertė. 11.Skaudūs išgyvenimai.

16. Kultūrinės nuorodos • Minimas Antikinis Sizifo mitas, kuriame aprašomas Dievus apgavęs žmogus. Sizifas – absurdo herojus, kaip ir Antanas Garšva. romane tampa kalėjimo simboliu. Monotoniškas kasdienybės ritmas veda į beprotybę, tačiau nuolat judant aukštyn, žemyn, lieka laiko apmąstymui: „Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas parems akmenį“. • Minima daug naujosios kartos rašytojų, filosofų. Antanas Garšva prisimena neseniai skaitytą knygą apie neurozę ir vardija įžymias asmenybes, sirgusias šia liga: „Knygą parašė Louis E. Bisch, M.D., Ph.D. Du Daktarai viename. Dvigubas Louis E. Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis, Cezaris, Napaleonas, Michelangelo, Pascalis, Pope, Poe, O. Henry, Waltas Whitmanas, Moljeras, Stevensonas – neurastenikai.“ • Pagrindiniam šio romano veikėjui itin svarbi vokiečių filosofo Artūro Šopenhauerio asmenybė, jo pesimistinių minčių paveiktas, dar būdamas gimnazistas, Garšva mėgina nusižudyti: „Tuojau aš mirsiu, nes šitaip tegaliu pasipriešinti Schopenhauerio valiai.“ • Taip pat Antanas Garšva tapatina save su Johano Štrauso operetės herojumi: „Sumodernintas Johann Strauss – ši keltuvininko uniforma.“ • Tekste ne vieną kartą minimas Napaleonas Bonapartas. Antanas Garšva svajoja perkelti šv. Onos bažnyčią į Washington skverą. Šiose svajonėse jis netgi gali pralenkti garsųjį imperatorių: „tesiunta Napaleonas, norėjęs ją perkelti į Paryžių“. Garšvos ir Napaleono Bonaparto sugretinimas įgyja ironišką reikšmę viso romano kontekste, parodo Garšvos lemties tragizmą, kadangi Napaleono užmojai užkariauti pasaulį baigėsi nesėkmingai.

17. Tekste minimi viduramžių legendos herojai Tristanas ir Izolda. Legenda pasakoja, kad per klaidą išgėrę meilės gėrimo, Tristanas ir Izolda beprotiškai įsimyli. Tačiau Izolda, kaip ir Elena, buvo ištekėjusi, o Tristanas – ištikimas jos vyro vasalas. Norėdami išsaugoti ištikimybę jiedu miegodavo tarp savęs pasidėję kardą. Garšva jaučiasi panašiai kaip legendos herojus: „Aš nubrėšiu magiškąja kreida Tristano ir Izoldos kardą ant tavo kaklo. Žemiau kaklo tavęs nebučiuosiu.“ • Šios meilės tragizmą paryškina ir Garšvos mylimosios vardas, kadangi Trojos karą sukėlė Spartos karaliaus Menelajo žmonos Elenos pagrobimas. Ją pagrobė Paris, nes jam Eleną buvo pažadėjusi Afroditė. • Antanas Garšva itin susijęs su šiuolaikiniu menu. Jam artima siurrealizmo srovė, pasaulio matymas savaip. Garšvos nusakoma aplinka panaši į moderniosios tapybos klasiko Vincento van Gogo kūrinius: „spintelės durų kontūrai lyg milžiniška ausis”. Savo mylimąją Garšva apibūdina garsaus dailininko sukurtos moters portretu: „Maža moteriškaitė - pilka suknele, pilkšvais plaukais, pilkom akim ir Baldovinetti madonos veidu. Pilnos lūpos – detalė, kurią dailininkas nutapė, kad paryškintų pilkumą.” • Romane išryškėja Bibliniai motyvai. Pats pavadinimas „Balta drobulė“ reiškia Turino drobulę, į kurią buvo suvyniotas nukryžiuoto Jėzaus kūnas. Garšva dažnai svajoja apie Kristų, tačiau netiki jo išganinga auka: „Ne visas keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką.“ Garšva ne kartą tapatinasi su Dievo sūnumi, kuris irgi ieškojo gėrio, išsižadėjo moters, buvo atstumtas žmonių. Antanas Garšva yra pamaldus: „Aš meldžiuosi. Aš meldžiausi.“ Tačiau jo santykis su religija parodo moderniems laikams būdingą tikėjimo krizę, abejojimą religinėmis tiesomis, Bažnyčios ritualais bei nuostatomis.

18. Beviltiška padėtis • Dvasinė katastrofa, sisteminis savęs naikinimas, rutina. 2. Vidinis suskilimas, vienatvė, vertybių ilgesys. 3. Prisiminimų srautas ( vizijos, sapnai). 4. Liguista veikėjo sąmonė, prieštaringumas. 5. Žmogaus susvetimėjimas. 6. Kuriančio žmogaus psichologija. 7. Beprotybė. 8. Meilės atsisakymas. 9. Liga.

19. Destrukcija ir žmogaus istorija Meilės destrukcija (negali būti su mylimu žmogumi); Šeimos destrukcija (vaikystėje patirti išgyvenimai: tėvas mušdavo mamą, skyrybos); Kūrybos destrukcija (niekur neranda įkvėpimo savo eilėraščiams); Darbuotojo destrukcija (dirba beprasmišką darbą); Egzistencinė destrukcija (neturi prasmės gyvenimui tęsti, todėl nesigydo ligos). Knygoje sąmonės srautu atpasakojami svarbiausi pagrindinio veikėjo gyvenimo įvykiai. Vaizduojamas XX a. žmogus, emigrantas, ieškantis įkvėpimo. Žmogus jaučia gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, tai jis siekia įveikti panieka ir ironija. Žmogaus gyvenimas gretinamas su Antikos epochos herojumi (Sizifu, kuris taip pat kaip ir šiuolaikinis žmogus, neturėdamas pasirinkimo, dirbo beprasmišką darbą.).

20. Pasaulio absurdiškumas • • Absurdiškai vaizduojamas išorinis pasaulis. • • Aprašomos dūžtančios žmonių viltys. Svarbiausia noras būti poetu, bet gyvenimas verčia dirbti rutininį darbą. • • Tenka meluoti motinai, kad ją išveža į psichiatrijos ligoninę. • Išsikyrimas su brangiausiu žmogumi. • • Mirtis- išsivadavimas nuo pasaulio beprasmybės. • • Garšvos žinojimas, jog tikrai reikia gydytis, bet pasiryžus tai daryti suprantama, jog jau per vėlu. • • Laimės ieškojimas dalykuose, kuriuose jos tikrai nerasi. • • Meilė ištekėjusiai moteriai. • • New Yourk‘o viešbutis laikomas tikru urbanistikos stebuklu. • • Noras nusižudyti, kai Garšvą paveikia Šopenhauerio filosofija. • • Prievartos ir žiaurumo laikotarpiu nužudymas kelia sąžinės graužatį. • • Jis nepritampa prie kitų rašytojų. Nepopuliaraus poeto kritika populiariam. • • Nesuvokiama, jog gyvename tik vieną kartą.