TEISĖS ISTORIJOS DALYKAS

1. TEISĖS ISTORIJOS DALYKAS Teisės istorijos dalykas yra bendrieji teisės raidos konkrečioje istorinėje aplinkoje chronologine seka pateikiami dėsningumai ir specifiniai bruožai Parengė: Regina Gelumbauskienė http://www.mruni.lt/~rgelumb

2. TEISĖS ISTORIJOS STUDIJOS • yra būtinas teisinio išsilavinimo elementas, nes jomis pirmiausia siekiama suteikti būsimam teisininkui būtinų žinių apie pagrindinių teisės institutų ir šakų atsiradimą ir raidą, iki jie pasiekė dabartinį pavidalą, nes tinkamai suprasti esamus teisės reiškinius įmanoma tik suvokiant visą teisės evoliuciją įvairiais istorijos tarpsniais

3. TEISĖS ISTORIJOS IŠMANYMAS REIKALINGAS- • praturtinti istorinį busimojo aukštos kvalifikacijos teisininko, plataus akiračio specialisto išprusimą, ugdyti kiekvienam inteligentui būtiną erudiciją. • padėti suvokti politinių, socialinių ir ekonominių veiksnių poveikį teisei, socialinę teisės paskirtį kiekvienam individui ir valstybei.

4. PASKAITŲ TEMOS • Senovės Rytų ir Antikos teisė • Viduramžių Vakarų Europos teisės augiasluoksniškumas. Genčių teisė • Romėnų teisės renesansas: Tarpvalstybinė (kanonų ir romėnų) ir luominė (lenų ir dvarų. Miestų ir prekybos) teisė • Naujųjų ir naujausių laikų teisė. Teisės šeimos. • Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ikistatutinė ir statutinė teisė • Lietuvos teisės kūrimas ir jos šaltiniai 1918-1940 m.

5. Šaltiniai ir literatūra: • I.Valikonytė, E.Gudavičius, S.Lazutka. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.).-V.,2001. • Užsienio teisės istorijos chrestomatija.-V.,2000. • Maksimaitis M.Užsienio teisės istorija.-V.,2002. • Andriulis V.,Maksimaitis M.,Pakalniškis V.,Pečkaitis J., Šenavičius A.Lietuvos teisės istorija-V.,2002. • Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos.-V.,2001. • Maksimaitis M.Lietuvos valstybės konstitucijų istorija.-V.,2005. • Andriulis V.Lietuvos Statutų šeimos teisė.-V.,2003.

6. PAPROTYS Pagrindinis teisės šaltinis ištisus šimtmečius buvo paprotys – žodžiu perduodamos iš kartos į kartą nusistovėjusios elgesio taisyklės, kuriomis rėmėsi ir seniausios teisės normos.

7. SENOVĖS RYTŲ TEISĖ Senovės rytuose, kuriems priklausė daugelis Pietų Azijos ir Šiaurės Afrikos šalių – Nilo, Tigro, Eufrato, Indo, Gango upių baseinuose – IV-III tūkstantmetyje pr.Kr. atsirado pirmieji valstybinai dariniai: senovės Egiptas, Mesopotamija, Indija, Kinija ir kt.

10. Kodėl mes tyrinėjame senovės Rytų teisę? Kiekvieno istorijos dalyko studijas reiktų pradėti nuo ištakų. Kad ir nuo ko pradėtume kalbėti apie ištakas, visada esama ankstesnių pradmenų – šis faktas gali patvirtinti visos žmonių istorijos tolydumą, vientisumą. Jei mes norime kalbėti apie romėnų teisę, privalome tyrinėti Babiloną.

11. Hamurabio teisynas Didžiausia ir svarbiausia pagal savo politinę įtaką regione nuo XIX a.pr.Kr. tapo senovės Babilono karalystė, antrą kartą suvienijusi Mesopotamijos žemes. Gyvuodama tris šimtmečius, valstybė savo klestėjimo viršūnę pasiekė pirmoje XVIII a.pr.Kr. pusėje, karaliaujant Hamurabiui. Tai buvo vienas iš svarbiausių senovės pasaulyje tarptautinės prekybos centrų.

12. Hamurabis ne tik praplečia savo teritoriją, bet visokeriopai rūpinasi savo šalies gerove: kasami dideli kanalai laukų drėkinimui, kuriami nauji miestai, plačiai organizuojama didelės valstybės prekybą ir ypatingas dėmesys kreipiamas teisingumui. Tai paliudija jo sukurti įstatymai.

13. Hamurapio teisynas parašytas vadinamuoju senoviniu kyliaraščiu, senovės babiloniečių jeroglifais, bet jau klasikine akadų, pirmųjų šumerų užkariautojų, kalba. Tokiu raštu buvo rašomi ypač oficialieji raštai. Įrašas padalintas į penkiasdešimt trumpų stulpelių, surikiuotų iš dešinės į kairę, ženklai skaitomi iš viršaus į apačią.

14. Visą šio teisinio paminklo įrašą sudaro trys dalys: prologas, įstatymo tekstas ir epilogas. Prologe Hamurabis skelbia savo gausius titulus ir nuopelnus, o epiloge jis pasisako, mylėdamas babiloniečius davęs jiems įstatymą, kurį prašo vykdyti ir ypatingai prakeikia tuos kurie sumanytų jį pakeisti ar panaikinti.

15. Centrinė dalis - įstatymo tekstas, tai įvairių teisės normų santrauka. Apibūdinti ją kaip kodifikaciją negalėtume, bet reformos pėdsakai gana ryškūs, randame tiems laikams nemaža modernių nuostatų. Turime pripažinti leidėjo kūrybiškai reformacinį genijų.

16. Šis įstatymas rodo jau stiprią centralizuotos valstybės santvarką. Ryškiausias pavyzdys – įstatymus leidžia tik karalius. Hamurabio įstatymas beveik visiškai sekuliarizuotas. Tekste beveik nėra religinių ir moralinių normų. Hamurabis ne tik pralenkė savo amžininkus, bet ir daugiau nei tūkstančiu metų vėliau išleistą romėnų XII lentelių įstatymą.

17. Istorinė šio teisyno reikšmė Hamurabio įstatymas padarė daug įtakos vėlesnių laikų teisei, tuo būdu ir visai kultūrai, kurios didelis - veiksnys yra teisė. Net didžiausi Babilono priešai elamitai Hamurabio įstatymo nesunaikino, nes matyt suprato jo vertę ir juo pasinaudojo. Mums tai reikšmingiausias Senovės Rytų teisinės kultūros paminklas, per kurį bandome suvokti teisinės minties ištakas.

18. 27 m. per.Kr.-14 m. po Kr.

20. ANTIKINĖ TEISĖ Antikos civilizacija savo epogėjų pasiekė I tūkstantmetyje pr.Kr.-I tūkstantmečio po Kr. pradžioje. Šiuo laikotarpiu graikai ir romėnai pasiekė įspūdingų laimėjimų visose gyvenimo srityse, tarp jų – ir teisėje.

21. ANTIKINĖ TEISĖ Homero laikų graikų, kaip ir vadinamojo karalių laikotarpio romėnų genčių, visuomenės organizacija I tūkstantmečio pr.Kr. pradžioje rėmėsi trimis svarbiausiais gimininės santvarkos institutais: karaliumi, seniūnų taryba ir tautos susirinkimu.

23. ANTIKINĖ TEISĖ Įstatymų leidybos tvarka Atėnuose buvo nustatyta gana tiksliai ir iniciatyvos teisę naudojosi visi, turintys teisę dalyvauti tautos susirinkime, kur galėjo pateikti įstatymo projektą. Įstatymo projektai buvo viešai skelbiami tautai susipažinti.

24. ANTIKINĖ TEISĖ V a. pr.Kr. viduryje buvo išleista Dvylikos lentelių įstatymai [Leges duodecim tabuliarus] – sutvarkytos ir konsoliduotos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje varinių [pagal kai kuriuos šaltinius medinių] lentelių, kurios buvo išstatytos miesto aikštėje.

25. ANTIKINĖ TEISĖ Dvylikos lentelių įstatymas baigėsi nurodymu, kad ateityje įstatymo galią turėsią tautos susirinkimo nutarimai [XII lent. 5 str.]. Nors papročiai dar kurį laiką išsaugojo savo galią, bet formaliu požiūriu nuo šiol teisės kūrimas buvo sutelktas tautos susirinkimo rankose.

26. ROMĖNŲ TEISĖS PERIODIZACIJA Roma įkurta 753 m. pr. Kr. Per kelis šimtmečius ji virtusi pasauline imperija. Vakarinė Romos imperijos dalis žlugo 476 metais, tuo tarpu rytinė dalis, puolama turkų, - tik 1453 metais. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, atlikta didžiausia antikos laikų teisės kodifikacija. Daugiatūkstantmetė romėnų teisės istorija paprastai skirstoma į keturis laikotarpius

27. Seniausi laikai, arba archainis(753 m. pr. Kr. - III a. pr. Kr. vid.) laikotarpis. • Karaliams priklausė ir įstatymų leidžiamoji valdžia: suformuluotas bendrąsias elgesio taisykles jie skelbė tautos susirinkime, o šis savo ruožtu galėjo joms tik pritarti. Tačiau iš esmės leges regiae (karalių įstatymai) buvo ne kas kita, kaip akceptuoti papročiai.

28. Išvijus karalius (509 m. pr. Kr.) įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia pateko į dviejų magistratų rankas - konsulų ir senato. Visi įstatymai nuo šiol buvo priimami tik akceptuoti senato. Šiuo laikotarpiu Roma tampa respublika. • Reikšmingiausias šio periodo teisės kūrinys - tai Dvylikos lentelių įstatymai.

30. Jiems komicijos (tautos susirinkimas) pritarė 449 m. pr. Kr. Būtent jie tapo tolesniu Romos teisinės sistemos raidos pagrindu. Didžiausiu Dvylikos lentelių įstatymų nuopelnu laikoma tai, kad jie susistemino daugybę iki tol gyvavusių papročių ir leges regiae. Kita vertus, juose itin mažai naujovių. Priėmus Dvylikos lentelių įstatymus romėnai ieškinius teismuose reiškė vadovaudamiesi tik įstatymu, jokie kiti pagrindai negaliojo.

31. Iki klasikinis laikotarpis (367-17 m. pr. Kr.). • Pergalingų karų metu sukaupti turtai skatino gamybą ir prekybą, taip pat tarptautinę. Valstybėje atsirado daug belaisvių ir kitokių svetimšalių. Tai savo ruožtu lėmė naujos teisės šakos — jus gentium susiformavimą. Romėnų teisės, pritaikomos naujoms sąlygoms, raidą labiausiai veikė pretorių veikla, o šio laikotarpio pabaigoje - ir teisės mokslas.

32. Taigi šį laikotarpį reikėtų apibūdinti kaip romėnų teisės raidos tarpsnį. Būtent šiuo metu Romos respublika pasiekia savo klestėjimo viršūne, ir žlunga.

33. Romos teisinėje sistemoje atsiranda naujų sutarčių formų, aktyviai reiškiasi teisės mokslas. Sutartys, sudaromos nesilaikant formalių jus civile reikalavimų ir grindžiamos tik šalių valia, yra ginamos pretoriaus. Pradėdamas eiti savo pareigas, pretorius išleisdavo ediktą, kuriame skelbė, kokie teisiniai santykiai bus ginami.

34. Įsigalėjus formuliariniam procesui pretorius įgijo realią galimybę suteikti teisminę gynybą tiems santykiams, kurie nereguliuojami jus civile, o kartais jai ir prieštarauja. Šitaip pretoriui susidarė palankios galimybės dalyvauti reformuojant teisę. Toks pretoriaus teisių išplėtimas veikė ir aktyvią teisės mokslo raidą. Būtent šiuo laikotarpiu teisė pradedama laikyti bendrosiomis taisyklėmis.

35. Klasikinis laikotarpis (I-III a.) • Tai principato laikotarpis, kurį pradeda pilietinio karo, vykusio Romoje, laimėtojas Oktavianas Augustas. Principatas žlugo 235 m. mirus imperatoriui Aleksandrui Severui. Būtent principato laikotarpiu išnyksta esminis jus civileir jus gentiumskirtumas. Tai įvyksta po to, kai 212 m. imperatorius Karakala išleidžia ediktą, pagal kurį daugiamilijoninės imperijos visuomenės nariams suteikiama Romos pilietybė.

36. Romos imperijos susiformavimas, jos išsiplėtimas, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas lėmė ir romėnų klasikinės privatinės teisės suklestėjimą. Būtent šios teisės recepcija Europoje ir turima omenyje, iš esmės apie ją ir turėtume daugiausiai kalbėti.

37. Klasikiniu laikotarpiu ypač daug reikšmės teikiama naujiems teisės šaltiniams — senato ir princepso leidžiamiems aktams. Labai suklesti teisės mokslas

38. Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid. - 565 m. (imperatoriaus Justiniano mirties metai). • Irstant vergvaldinei santvarkai didėjo visų Romos imperijos gyvenimo sričių krizė. 395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis - Vakarų ir Rytų. Šiuo laikotarpiu ypač stiprėja ir plinta biurokratizmas, vyksta aktyvi valstybės feodalizacija, nuvertinamas asmenybės autonomijos principas

39. Pablogėja tiek teisinė, tiek kalbinė įstatymų kokybė. Jie tampa nesuprantami padidėjusiam magistratų personalui. Svarbus šios epochos bruožas, kad būtent tada itin siekiama supaprastinti ir suvienodinti teisės šaltinius. Todėl vis daugiau reikšmės teikiama imperatorių (dominus} konstitucijoms.

40. Visuotinė visuomenės krizė paveikė ir teisės mokslą. egzistuojančių valstybės institucijų pavadinimus, terminams ir sąvokoms, kurios klasikinėje teisėje turėjo specialią reikšmę (jus singulare), suteikti bendrąjį pobūdį (jus commune), tam tikro teisininko suformuluotas nuostatas papildyti vėlesnių teisininkų mintimis ir 1.1.

41. Codex • Codex - tai imperatorių konstitucijų ištraukų rinkinys. Jis baigtas 529 m. (nauja redakcija - 534 m.) ir susideda iš 12 knygų, padalytų į skyrius, kur chronologine tvarka išdėstytos konstitucijos, o šios dar skirstomos į paragrafus. Šios Kodekso dalys numeruojamos arabiškais skaitmenimis. • Taigi literatūros nuoroda, pavyzdžiui, C.10.20.l, reiškia: C -Codex, 10 — knygos numeris, 20 — knygos skyrius, l - pirmoji skyriaus konstitucija.

42. Justiniano kodekso sistema: • Bažnytinė teisė ( 1-oji knyga ) • Civilinė teisė ( 2-8 knygos ) • Baudžiamoji teisė ( 9-oji knyga ) • Valstybinė teisė ( 10-12 knygos)

43. Digesta Digesta (kartais dar vadinama Pandektomis (Pandectae) dalis suda­ryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų. Darbas baigtas 530 metais. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, šios skirstomos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus.

44. Institutiones Institutiones yra romėnų teisės pagrindų rinkinys. Tai tarsi romėnų teisės vadovėlis, nes jam teikta tokia pati teisinė reikšmė kaip ir Kodeksui bei Digestams. Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi garsiuoju veikalu — Gajaus Institucijomis. Jos suskirstytos į keturias knygas, šios - į skyrius ir paragrafus.

45. Noveliae. Noveliae. Teisė Justiniano baigta kodifikuoti (pirmosios trys dalys) 534 metais. Be abejo, tai nereiškė, kad valstybėje nutrūko teisėkūra. Justinianas ir jo palikuonys leido norminius aktus, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikuojamą teisę, taip pat nustatė naujas teisės normas, kai to reikėjo dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Justinianas ketino novelas kodifikuoti, tačiau oficialiai tai nebuvo padaryta. Šį darbą atliko privatūs kompiliatoriai. Į paskutinį Novellae rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelos iki 582 metų.

46. Pretorių ediktai Pretorių ediktai. Tam tikro rango romėnų magistrai, pavyzdžiui, pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai, pagal paprotį, pradėdami eiti pareigas, skelbė tam tikrą manifestą, kur dėstė valdiniams savo būsimo valdymo programą. Pavadinimas „ediktas" kilo iš žodžio edicere — įsakyti, paskelbti. Iš pradžių ediktai buvo tik bendrojo pobūdžio proklamacijos. Dažniausiai jais siekta užpildyti teisės spragas. Romos teisininko Julijano ediktui, imperatoriaus pavedimu paskelbtam II a., prigijo amžinojo edikto (Edictum perpetuum) pavadinimas.

47. ANTIKINĖ TEISĖ Antikinės teisės vieta vakarų Europos teisės istorijoje. Pirmuosiuose universitetuose atsiradusiuose konkreti galiojanti teisė nebuvo dėstoma. Universitetų profesūros įsitikinimu, vietos ar regioninė to meto teisė neišreiškė teisingumo ir iš viso nebuvo laikoma didesnio dėmesio vertu visuomeniniu reiškiniu.

49. Teisės dėstymo visuose Europos Universitetuose pagrindas buvo daugiau nei prieš tūkstantmetį sukurta Romėnų teisė.

50. Reikia atkreipti dėmesį, kad ji buvo dėstoma ne kaip Romėnų teisės istorija, o kaip universali tinkanti visiems laikams teisė, kuri geriausiai gali išreikšti teisingumo įgyvendinimą. Naudojantis jos principais buvo kuriama daugelio šalių, tame tarpe ir Lietuvos nacionalinėteisė (tai mes galime įžvelgti Lietuvos statutuose).